KONKURSAS: Giminės medis 2026

Kviečiame 1-12 (I-IV) klasių Lietuvos ir lituanistinių mokyklų mokinius, neformaliojo ugdymo įstaigų ugdytinius dalyvauti tarptautiniame projekte „Giminės medis 2026“, skirtame knygnešio Jurgio Bielinio 180-osioms gimimo metinėms.

Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2026 m. lapkričio 3 d.

+ - Ieškoti
Mano prosenelės Galinos Janusowos (Girnienės) istorija
Goda Sabaliūtė
5
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Mano prosenelė Galina Janusowa (Girnienė) iš mamos pusės (mamos tėvo mama) nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Ji buvo baigusi pirmą klasę, o kai turėjo eiti į antrą klasę, prasidėjo II pasaulinis karas. Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prosenelės šeima nusprendė bėgti ten, kur saugiau. Taip jie, klajodami, pasiekė Baltarusiją. Vyresnės prosenelės seserys ištekėjo už baltarusių. Tačiau 1941 m. birželį prasidėjo vokiečių kariuomenės įsiveržimas į Baltarusiją. Prosenelės brolį vokiečių valdžios atstovai užverbavo dirbti buhalteriu. Vieną dieną prosenelės brolis kartu su tėvu grįžo namo per mišką. Staiga jiems kelią pastojo baltarusių partizanai. Pas prosenelės brolį jie rado vokišką antspaudą, todėl brolis buvo nušautas tėvo akivaizdoje, o patį tėvą partizanai išsivežė ir jis niekada nebegrįžo namo. Iki šiol niekas nežino, kur palaidoti tėvas ir sūnus. Po šių baisių įvykių prosenelės mama nusprendė bėgti iš Baltarusijos su dviem mažomis dukromis. Jos klaidžiojo miškais, kad nesutiktų vokiečių karių. Slapstėsi sodybų daržinėse, šakose, šieno kupetose ir apleistuose pastatuose. Jos valgė miško uogas ir riešutus, o atėjus rudeniui laukuose kasė likusias sušalusias bulves ir iš jų virė košę. Prosenelė pasakojo, kad košė iš mažų sušalusių bulvių buvo be galo saldi ir labai skani. Taip klajodamos jos pasiekė Lietuvą, Kauno rajoną. Muniškių dvaro savininkė Magdalena Bradauskienė priglaudė mano prosenelę, jos sesę ir mamą. Dvare jos dirbo įvairius darbus: ganė karves ir žąsis. Prosenelės mama dirbo dvaro laukuose bei daržuose, o sesės vėliau prižiūrėjo dvarininkų mažus vaikus. Dvaro savininkas Juozas Barzda-Bradauskas buvo Lietuvos karinis veikėjas, brigados generolas ir kariuomenės karo technikos viršininkas. 1947 m. jis buvo suimtas NKVD, Sovietų Sąjungos institucijos, vykdžiusios žmonių persekiojimus, areštus ir trėmimus. Jis buvo apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečiais ir nuteistas. Vėliau kalėjime mirė. Visa dvarininkų šeima emigravo iš Lietuvos. Mano prosenelė sutiko savo būsimą vyrą ir visam laikui liko gyventi Lietuvoje, Kauno rajone, Muniškiuose. Ji niekada neaplankė Lenkijos, savo gimtojo krašto. Taip pat ji daugiau niekada nelankė mokyklos, todėl nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vietoj parašo ji visada dėdavo kryžiuką. Aš gimiau 2015 m. gegužės mėnesį, o prosenelė iškeliavo Anapilin 2015 m. liepos mėnesį.
"Saulės spindulys"
ARMANDAS VITKAUSKAS
I (9)
Vilkaviškio r. Pilviškių "Santakos" gimnazija, Sūdavos sk.
Mano šeimos herbas simbolizuoja mūsų drąsą, vienybę ir didžiulę stiprybę. Saulė - mūsų laimė ir džiaugsmas, kuri suteikia šilumos, palaikymą vienas kito sunkiausiais momentais. Šeima - mano saulės šviesa, kelias į laimę.
"RAMI DIDYBĖ"
AISTĖ MAČIULYTĖ
I (9)
Vilkaviškio r. Pilviškių "Santakos" gimnazija, Sūdavos sk.
Mano šeimos herbas simbolizuoja meilę, vienybę ir stiprybę. Karūna - tai mūsų šeimos išskirtinumas, o žuvis - mūsų šeimos sėkmė, išmintis, gausa ir ramybė. Skirtingos spalvos pabrėžia šeimos narių unikalumą. Mano šeima - mano stiprybė.
Mano prosenelė Bronytė
Domas Tutlys
1
Kauno Senamiesčio progimnazija
Aš turiu prosenelę Bronytę, kuriai yra 92 m. Dabar ji gyvena su mano seneliais. Mano prosenelė gimė ir augo Anykščių rajone. Ji gimė 1934 m. Jos tėvai gyveno kaime, bet kėlėsi į vienkiemį prie miško. Karui atėjus namo nespėjo pastatyti, todėl šešiems vaikams ir jų tėvams teko gyventi gryčiutėje iki kol pavyks pastatyti namą. Mano prosenelė karo metu susipažino su partizanais. Jos tėvai kartais juos pamaitindavo. Tame krašte buvo toks garsus partizanas Montė. Karui pasibaigus mano proprosenelis baigė statyti namą, vaikai po truputį užaugo ir sukūrė savo šeimas. Mano prosenelė toli neiškeliavo, ištekėjo iš gretimame kaime gyvenusio Baliuko ir persikėlė gyventi pas jį. Proseneliai dirbo įvairius darbus, ūkininkavo. Susilaukė trijų vaikų: berniuko ir mergaičių dvynukių. Viena iš dvynukių yra mano bobutė. Prosenelis mėgo vairuoti žigulį, dirbo šoferiu. Prosenelis per visą laiką turėjo tris žigulius: pirmas sugedo, antras dužo avarijoje (proseneliui viskas buvo gerai), trečias yra iki pat dabar. Proseneliai daug dirbo, gyveno darniai. Kartu išgyveno 59 m. Proseneliui mirus prosenelė vienkiemyje liko gyventi viena. Teko prisiminti vairavimo įgūdžius, nes norėjosi savarankiškai keliauti iki parduotuvės ir bažnyčios. Laikui einant ir sveikatai prastėjant persikraustė kartu su savo šuniuku Mirta pas mano senelius, o tą geltoną žigulį pažadėjo man, kaip besidominčiam senoviniais automobiliais.
"MEILĖS ŠAKNYS"
NOJUS VENSLOVAITIS
I (9)
Vilkaviškio r. Pilviškių "Santakos" gimnazija, Sūdavos sk.
Mano šeimos medis simbolizuoja meilę, vienybę ir pagarbą. Širdis - tai meilė, kuri mus visus sujungia, o tvirtos šakos ir šaknys - tai mūsų šeimos stiprybė ir nepalaužiamas bendrumas. Šeima yra mano svarbiausių vertybių, nes joje aš jaučiuosi mylimas, suprastas ir svarbiausia, esu saugus.
Proproseneliai Pasaulio Tautų teisuoliai
JULIUS ŠUŠA
1
Kauno Senamiesčio progimnazija
Daugelis žmonių, padėjusių išgelbėti Dveirą ir Esterą, buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šis garbingas vardas suteiktas ir mano proproseneliams Kaziui ir Juozefai Apuokams.
Šeimos herbas
Tajus Lukošius
4
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Šeimos herbas susideda iš 4 dalių. Smuiko raktas reiškia meilę muzikai, kadangi šeimoje buvo grojame kanklėmis. Knygos - žinias, mokslą. Močiutė yra buvusi rašytoja. Šakė ir laukai - žemdirbystės ryšius. Šuns letenėlė reiškia ištikimybę, draugystę. Gyvūnai buvo ir yra neatsiejame šeimos dalis. Ąžuolo šakelė rodo šeimos stiprybę. Mėlyna spalva rodo, kad mūsų šeimoje gyveno ir gyvena ramūs žmonės. Žalia - gamtą. Turime ypatingus ryšius su gamta ir žemdirbyste. Raudona spalva - drąsą, meilę vieni kitiems
Proprosenelis Adomas bažnyčios statytojas
Rusnė Žilevičiūtė
1
Kauno Senamiesčio progimnazija
Mano giminės medis saugo daug įdomių istorijų apie mano protėvius. Vieną dieną sužinojau, kad mano tolimas protėvis buvo Adomas Lukianskis-Paulavičius. Jis gyveno prieš beveik 400 metų ir 1635 metais prisidėjo prie pirmosios medinės Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios. Jis pasirūpino, kad bažnyčia turėtų žemės ir lėšų jos išlaikymui. Dabar ant jau naujai pastatytos bažnyčios sienos esanti atminimo lentelė nurodo, kad jis buvo pirmosios bažnyčios fundatorius. Nors mus skiria daugybė kartų, jo istorija yra ir mano šeimos istorijos dalis. Didžiuojuosi savo protėviais ir džiaugiuosi, kad mano giminės medis padeda atrasti žmones, kurie gyveno seniai, bet paliko savo pėdsaką iki šių dienų.
Proprosenelių kryželis
Ąžuolas Romeika
2
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Tai mano proprosenelių kryželis darytas rankomis, kaip vilties ir tikėjimo ženklas. Šis kryželis ilgą amžių kartu su mano proproseneliais ir proseneliais išgyveno sunkius laikus Sibire. Jis buvo slepiamas nuo Rusijos kareivių. Kai ateidavo šventės, šį kryželį ištraukdavo, padėdavo ant stalo ir bučiuodavo prisimindami gyvenimą Lietuvoje. Mano proseneliai sunkiai dirbo Sibire, viena proprosenelė Elžbieta ten ir mirė. Kai pagaliau leido sugrįžti į Lietuvą, prosenelė kryželį pasiėmė kartu ir saugojo jį kaip tėvų ir sunkių laikų prisiminimą. Ši relikvija padėjo neprarasti tikėjimą ir viltį dar kada nors sugrįžti į gimtinę.
Mano prosenelis ir kiti jo šeimos herojai
Klaudijus Kalvinas
12
Kauno Informacinių technologijų mokykla
Pasakojama apie Kaišiadorių rajone gyvenusią Galinių šeimą, kurių šeimos istorija yra ir visos Lietuvos istorija. Vaclovas Galinis - buvęs Kaišiadorių viršaitis ir partizanų rėmėjas (jo sūnus vis dar gyvas; proanūkiai gyvena Kaune). Dar bent du prosenelio Vaclovo šeimos nariai - partizanai.
Mano prosenelis ir kiti
Justas Brazaitis
12
Kauno informacinių technologijų mokykla
Pasakojama tragiška Lokio rinktinės partizano Zigmunto Tumėno-Kęstučio istorija. Jis buvo nužudytas labai jaunas, tačiau šeimos istorija tuo nesibaigė.
Mūsų giminės ąžuolas
Rugilė Bereikaitė
4
Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Alvito skyrius
Senelis sako, kad mūsų giminė - kaip didžiulis senas ąžuolas. Jo šaknys giliai įaugusios į Lietuvos žemę, o šakos siekia visus keturis šalies kampus!
Šeimų gyvenimo akimirkos
Jovydas Saurusevičius
4
Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Alvito skyrius
Tai mano senelių ir prosenelių gyvenimo akimirkos. Senelės šaknys yra Šalčininkų raj. Siaurimuos, o senelis kilęs ir dabar gyvena Vilkaviškio r. Vištytyje. Nors daugelis šių nuotraukų darytos seniai, man jos labai gyvos ir brangios. Žiūrėdamas į jas suprantu, kad viskas, ką jie išgyveno ir sukūrė, atvedė iki šių dienų ir iki manęs. Didžiuojuosi savo šeima ir džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti su jumis tuo, kas man labai brangu!
Mano giminės medis
Danielė Braškytė
4
Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Alvito skyrius
Augindami ir pažindami savo giminės medį, mes saugome savo šeimos istoriją! Ši istorija prasideda Vilkaviškio r. Alvito kaimelyje ir tęsiasi visoje Lietuvoje...
Vėduoklinis giminės medis
Vincentas Vaščėga
4
Vilkaviškio r. Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro Alvito skyrius
Tai spalvinga šeimos paslapčių vėduokle pasipuošusi istorija! Vėduoklės šerdis - tai aš. Pirmasis lankas - tėveliai, kurie mane myli, stipriai glaudžia ir saugo. Platesni lankai - seneliai ir proseneliai. Jie išskleidžia vėduoklę dar plačiau ir dovanoja mums išmintį, istorijas bei giminės tradicijas. Kiekviena vėduoklės juostelė yra svarbi: kuo plačiau ji išsiskleidžia, tuo daugiau šilumos, meilės ir gražių prisiminimų ji savyje talpina!
Šeimos relikvija
Gabija Vilimaitė
I (9)
Kauno VDU klasikinio ugdymo licėjus
Bene didžiausia šeimos relikvija laikome išlikusius savo protėvių nuotraukų albumus, ranka rašytus prisiminimus. Turime ir keletą daiktų, priklausiusių mano proseneliams ir proproseneliams – prosenelės Janinos (Jurevičiūtės) Vilimienės (g. 1920 m. Radviliškyje) pianiną, prosenelio Vinco Vilimo (g. 1908 m. Vilemų k., Kauno raj.) 1921 metais kariuomenės sporto rungtynėse laimėtą III vietos apdovanojimą ir kišeninį laikrodį, prosenelės Zuzanos (Dručiūnaitės) Ragauskienės (g. 1931 m. Baniškių k., Kaišiadorių raj.) sagę ir siūlų verpimo ratelį. Tai yra neįkainojamos vertybės, prisiminimai. Džiaugiuosi, kad šeimoje išsaugota tai, ką mūsų protėviai laikė savo rankose, brangino ir vertino.
Mano giminės herbas
Amelija Motiejūnaitė
4
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Mūsų giminėje vyrauja ramybė, ramūs žmonės, todėl herbas yra mėlynos spalvos. Ąžuolas rodo mūsų giminės žmonių tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Turime didelį ryšį su žuvimis, kadangi suaugusiųjų darbai buvo su tai susiję. Erelis simbolizuoja - drąsą, jėgą, teisingumo laisvę. Herbe esančios žvaigždės rodo šviesius ir laimingus žmones.
Mano močiutės istorija
Tomas Skaisgiris
12
Kauno informacinių technologijų mokykla
Nors močiutės vaikystė prabėgo Sibire, tačiau vaikui svarbu buvo ne tai, kad gyvenime nebūtų sunkumų, o žinojimas, kad per juos eis kartu su tėvais.
Herojė
Laurynas Baromas
12
Kauno informacinių technologijų mokykla
Pasakojama apie prosenelės Eugenijos Lapinskienės-Lučauskaitės, Saulės būrio partizanės, istorijos vingiai, verti veiksmo filmo siužeto.
Po vienu medžiu - daugybė gyvenimų
Urtė Rekevičiūtė
8
Kauno r. Čekiškės Pr. Dovydaičio gimnazija
Giminės medis - pavaizdavau savo giminaičius, užrašiau jų vardus, pavardes ir gyvenimo metus. Kiekvienas lapelis simbolizuoja žmogų, o medžio šakos parodo, kaip visi esame susiję. Rožiniai žiedai suteikia gyvybės, o paukštelis simbolizuoja laisvę ir viltį. Kurdama šį darbą galėjau geriau pažinti savo giminę ir suprasti, kaip svarbu saugoti šeimos istoriją bei prisiminti ankstesnes kartas.
Dvi ypatingos nuotraukos: pavasarininkų šventė ir „zimagorai“
Faustas Juknevičius
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Pirmoje nuotraukoje yra propromočiutė Paulina Tupolskytė. Ji yra šventėje, kuri vadinasi pavasarininkų šventė. Šventė vyko prie Palėvenės dominikonų vienuolyno. Tuo metu kai vyko šventė buvo 1930 metai. Mano propromočiutė gimė 1909 m.,o susirgo ir mirė 1987 m.. Mano propromočiutė dirbo lauko darbininke. Šioje nuotraukoje yra ir mano proprosenelis Albinas Tupolskis. Jis taip pat dirbo lauko darbininku. Proprosenelis gimė 190 m., o mirė 1968 m. Antrojoje nuotraukoje yra valomas Lėvuo. Žmonės, kurie valė upes tuo metu mūsų krašte buvo vadinami „zimagorai“. Nuotraukoje yra mano proprosenelis Albinas Tupolskis. Jis yra kairėje pusėje prie muzikanto. Proprosenelis laiko duonos kepalą, kurį valgys zimagorai.
Daiktai, liudijantys šeimos istoriją
Ugnė Aleksandravičiūtė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Smetoninės Lietuvos laikais prekyba užsiimantys žmonės važinėdavo su arkliais iš vieno kaimo į kitą. Jie supirkdavo senus rūbus, pasverdavo, įvertindavo ir žmonės gaudavo pinigų, už kuriuos nusipirkdavo ir naujų prekių. Taip mano prosenelė Magdelena Žemaitienė nusipirko skarą, kuriai dabar galėtų būti apie 75 metus. Prosenelis Povilas Žemaitis Prienų rajone Cepeliškių kaime nusipirko iš Banionio 8,4 ha žemės, kurioje pastatė namus. Pirkimo sutartis šeimoje saugoma jau 100 metų. Dar vienas vienas daiktas, kuris labai saugomas mūsų šeimoje – žurnalas „Žvaigždė”, kurį išsaugojo mano močiutė Viktorija Vanagienė. Žurnalui apie 70 m. Tai ne tik daiktai, bet ir mano prosenelių atmintis.
Senovinė šeimos nuotrauka
Sofija Jurėnaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Ši nuotrauka daryta 1950 metais Rusijoje Krasnojarsko krašte, Sajano rajone, Aginos miestelyje. Čia pavaizduota mano prosenelių šeima tremtyje. Iš kairės į dešinę žmonių vardai ir gimimo, mirties metai 1) Prosenelė Bronė Ažondenienė 1923-2006 m. 2) Močiutės sesuo Stanislava Ažondenytė 1948 m. 3) Močiutė Bronislava Ažondenytė 1947 m. 4) Prosenelis Antanas Ažondenis 1919-2015 m.
Lėlė, keliaujanti iš kartos į kartą
Vykinta Tamošiūnaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Mano lėlė nėra paprasta. Ji turi savo istoriją, kuri prasidėjo dar tada, kai manęs nebuvo. Ši lėlė keliavo iš vienų mažų rankų į kitas ir per daugelį metų tapo mūsų šeimos prisiminimų dalimi. Pirmiausia ji priklausė mano vyresnei sesei. Ji lėlę nešiodavosi ant rankų, migdydavo, vežiodavo vežimėlyje ir sugalvodavo jai įvairių nuotykių. Kai sesė paaugo, lėlė iškeliavo pas mano pusseserę. Ten ji vėl buvo mylima, apkabinama ir lydėjo ją žaidimuose. Po kurio laiko lėlė atkeliavo pas mane. Man buvo labai smagu ją gauti, nes jau žinojau, kad ji prieš mane turėjo dar dvi mažas šeimininkes. Su ja žaisdavau, nešiodavau, migdydavau ir vežiodavau vežimėlyje. Labiausiai man patikdavo ją rengti. Mes ją aprengdavome tikrais savo kūdikystės drabužėliais! Tie maži rūbeliai buvo tarsi maži prisiminimai iš mūsų vaikystės, kurie dabar buvo skirti lėlei. Kartais pažvelgusi į ją pagalvoju, kiek daug ji jau matė. Ji buvo šalia mano sesės vaikystėje, vėliau lydėjo pusseserę, o dabar yra mano kambaryje. Atrodo, kad lėlė tyliai saugo visas mūsų vaikystės istorijas. Tikiuosi, kad jos kelionė dar nesibaigė. Gal vieną dieną ji atiteks mano sesės, pusseserės arba mano dukrai. Tada maža mergaitė vėl paims ją ant rankų, aprengs mūsų kūdikystės drabužėliais ir pradės kurti savo istorijas. Man ši lėlė brangi ne todėl, kad ji nauja ar ypatingai graži. Ji brangi todėl, kad joje tarsi telpa dalelė mūsų visų vaikystės. Tikiuosi, kad ji dar ilgai keliaus iš kartos į kartą, nešdama su savimi mūsų šeimos šilumą, juoką ir gražiausius prisiminimus.
Prosenelės žirklės
Vykinta Tamošiūnaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Mūsų šeimoje yra vienas ypatingas daiktas, tai senovinės žirklės. Jos priklausė mano prosenelei, kuri buvo siuvėja. Ji jomis kirpdavo audinius ir siūdavo žmonėms drabužius. Žirklės labai senos, sunkios ir truputį parūdijusios. Jų rankenėlės nuo daugelio metų naudojimo tapo lygios ir blizgios. Kai jas paimi, jauti šaltą metalą ir išgirsti tylų spragtelėjimą. Tokių žirklių nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Prosenelė jas laikydavo savo siuvimo dėžėje kartu su siūlais, adatomis ir spalvotomis sagomis. Kambaryje kvepėdavo audiniu ir lygintuvu, o ant stalo gulėdavo kruopščiai sulankstyti medžiagos gabalėliai. Žirklių kirpimo garsas buvo girdimas visame kambaryje. Man atrodo, kad per savo ilgą gyvenimą jos matė daug gražių drabužių, švenčių ir laimingų žmonių. Vėliau žirklės atiteko babai. Ji pati taip ir nepradėjo siūti, bet žirkles saugojo kaip brangų prisiminimą apie savo mamą. Kartais baba jas ištraukdavo iš stalčiaus, nuvalydavo minkšta šluoste ir pasakodavo apie prosenelę. Ji tikėjo, kad vieną dieną jomis naudosis jos dukra. Taip žirklės atkeliavo pas mano mamą, kuri taip pat truputį siuvo. Ji jomis kirpdavo audinį ir kartais pataisydavo drabužius. Galbūt, laikydama žirkles rankose, mama prisimindavo babą ir prosenelę, jų darbus bei jaukius vakarus prie siuvimo. Dabar galvoju, kad vieną dieną šios žirklės galbūt atiteks man. Kai jas paimu į rankas, įsivaizduoju visas mūsų šeimos moteris, kurios jas saugojo ir naudojo. Jos jau senos, bet man labai brangios, nes saugo mūsų šeimos istoriją ir meilę. Gal užaugusi ir aš tapsiu siuvėja. Tuomet šiomis žirklėmis kirpsiu audinius ir kursiu ką nors gražaus. O kai ateis laikas, perduosiu jas kitai kartai, kad mūsų šeimos istorija keliautų toliau kartu su jomis.
,,Mano giminės medis"
Iglė Stasiukynaitė
1
Kauno Senamiesčio progimnazija
Tai nepaprastas medis! Vietoj žiedų jame auga spalvoti delniukai. Kiekvienas jų – mūsų šeimos narys: seneliai, tėvai, aš ir mano sesė. Visi esame skirtingi, bet kartu – viena didelė, mylinti šeima!
Tijūšų giminė
Adelė Bukauskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
1 nuotrauka Prosenelio Jono Tijūšo 70-metis. 1981 m. rugpjūčio 29 d., Eičionių kaimas, Kupiškio rajonas. Nuotraukoje - prosenelis Jonas Tijūšas su prosenele Eugenija Tijūšiene, jų vaikais, vaikų antrosiomis pusėmis ir anūkais. Visa šeima susirinko paminėti prosenelio Jono 70-ojo gimtadienio. Fotografas - Vidas Naujikas. Nuotraukoje: 1-oji eilė (sėdi), iš kairės: Linas Stasėnas (1971), Kristina Tamošiūnaitė, Asta Tijūšaitė (1969), Laima Stasėnaitė (1972), Eugenija Tijūšienė (1918–2014), Regina Stasėnaitė (1977), Jonas Tijūšas (1911–1993), Robertas Tijūšas (1972), Pranas Tamošiūnas, Antanas Tamošiūnas, Rima Tijūšaitė (1970), Edita Stasėnaitė (1970), Gytis Stasėnas (1968). 2-oji eilė (stovi), iš kairės: Jurgita Tamošiūnaitė, Kseveras Rakauskas (1910), Regina Rakauskaitė-Tamošiūnaitė (1947), Emilija Rakauskienė (1908), Petras Tijūšas (1952–2014), Janina Marčionytė-Tijūšienė (1952), Stanislava Tijušaitė (1945), Anastasija Smirnovaitė-Tijūšienė (1943), Marius Dvaranauskas (1979), Janina Tijūšaitė-Stanislovaitienė (1958), Ina Tijūšaitė (1971), Artūras Tijūšas(1970), Julija-Gražina Tijūšaitė-Budrevičienė (1948), Vytautas Kaladė, Danė Tijūšaitė-Dvaranauskienė (1950), Antanas Tijūšas (1956–2016), Bronė Tijušaitė-Stasėnienė (1947), Vincas Tijušas (1936). 3-oji eilė (stovi), iš kairės: Eugenijus Stasėnas (1965), Dainius Tijūšas (1967), Ričardas Tijūšas (1966), Virginijus Stasėnas (1964), Vitas Budrevičius (1950–2020), Albinas Dvaranauskas (1957–2026), Povilas Tijušas (1942). 2 nuotraukoje - proseneliai Jonas Tijūšas ir Eugenija Tijūšienė su devyniais savo vaikais. 3 nuotraukoje - proseneliai su savo penkiolika anūkų.
Senasis prieskonių malūnėlis
Greta Janauskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Šį prieskonių malūnėlį 1970 m. įsigijo mano prosenelė ūkinių prekių parduotuvėje. Ji naudojo malūnėlį virtuvėje įvairiems patiekalams gaminti. Malūnėlis buvo tvirtas ir ilgaamžis, todėl jį ėmė naudoti ir mano senelė. Malūnėlis toliau gyvavo ir buvo perduotas mano mamai. Mano mama ir dabar naudoja jį virtuvėje. Su juo pipirus leidžia malti ir man. Jis mūsų šeimai svarbus ir brangus, nes jį naudojo kelios mūsų šeimos moterų kartos.
Indauja
Adelė Bukauskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Ši sena indauja mūsų šeimoje saugoma jau apie 70 metų. Mano senelis Julius, gimęs 1956 metais, pasakoja, kad ją prisimena nuo pat vaikystės. 1957 metais jo tėvai nusipirko sodybą Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietėje, Kupiškio rajone. Kai šeima ten atsikraustė, ši indauja jau stovėjo namuose. Ankstesni sodybos šeimininkai Juknevičiai ją paliko kartu su kitais daiktais – senu radiju ir stalu. Deja, radijo ir stalo iki šių dienų mūsų šeima neišsaugojo, o indauja išliko. Senelis prisimena šį baldą visą savo gyvenimą. Mirus jo tėvams, indaują mano seneliai parsivežė į savo namus ir toliau ją saugojo kaip brangų šeimos prisiminimą. Per maždaug 70 metų indauja tapo ne tik senu baldu, bet ir mūsų šeimos istorijos dalimi, perduodama iš kartos į kartą.
Spindinti segė
Sofija Jurėnaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Nuostabiai spindinčią segę mano prosenelė Bronė Ažondonienė pirko grįžusi iš tremties Sibire. Po jos mirties, segė buvo atitekusi mano močiutei Bronislavai, vėliau ji ją padovanojo mano mamai Renatai. Mama ją labai saugo ir brangina. Nekantrauju kada ji atiteks man. Šiai segei apie 70 metų, ji tapo mūsų šeimos relikvija.
Privacy Overview

This website uses cookies so that we can provide you with the best user experience possible. Cookie information is stored in your browser and performs functions such as recognising you when you return to our website and helping our team to understand which sections of the website you find most interesting and useful.