LICHADZIAUSKŲ IR GOŠTAUTŲ GIMINĖS MEDŽIO APRAŠYMAS
Mano vardas Vytautas Lichadziauskas. Man 10 metų. Esu Ignalinos Česlovo Kudabos mokyklos 4 c klasės mokinys. Šiam konkursui aš nupiešiau savo giminės iš tėčio ir mamos pusės medį, iki savo proprosenelių (5 kartas, iki XIX amžiaus pabaigos). Šis giminės medis yra pieštas grafikos būdu, ant A3 formato lapo, todėl daugiau kartų ir daugiau informacijos apie kiekvieną giminės narį nepavyko jame pavaizduoti.
Atlikti šį darbą man buvo labai įdomu. Mano močiutė Stasė Goštautienė, kuri gyvena Zarasuose, labai giliai domisi giminės istorija ir net turi įkūrusi genealogijos muziejų savo namuose. Todėl informaciją apie savo mamos Joanos Goštautaitės (dabar Lichadziauskienės) giminę gavau nesunkiai. Daug sunkiau buvo surinkti informaciją apie savo tėčio Vytauto Lichadziausko giminę Gera proga tam buvo Vėlinės, kai lankėm giminės kapus ir susitikom su giminaičiais, kurie papasakojo ką žino. Mano seneliai – tėčio tėvai yra mirę, todėl jų jau negaliu paklausti.
Lichadziauskų giminė nėra plačiai paplitusi. Ši reta pavardė anksčiau buvo rašoma skirtingai, todėl mano senelis Jurgis dokumentuose buvo Lichadžiauskas, o prosenelis ir proprosenelis – Likadziauskai. Visais laikais giminė gyveno Ignalinos rajone, netoli vienas nuo kito nutolusiuose kaimuose, kurių kai kurių jau net nebėra žemėlapyje. Man labai patinka per Vėlines lankyti savo močiutės Liudvikos Lichadziauskienės kapus kaime netoli sienos su Baltarusija. Tas kaimas pavadinasi Pivorai, o mano močiutė buvo Pivoriūnaitė. Tėtis pasakojo, kad ji buvo labai muzikali, gerą balsą turėjo, o jos brolis Vytautas Pivoriūnas (jo giminės medyje nėra) labai gražiai drožinėjo. Manau, kūrybinius gebėjimus aš paveldėjau iš jų, o domėjimąsi istorija ir geografija – iš savo tėčio. Močiutė ir senelis palaidoti Jonėnų kapinėse Ignalinos rajone. Ten palaidota labai daug Lichadziauskų (Likadziauskų) giminės narių, bet ant antkapių dažniausiai tik gimimo ir mirties metai, o tikslių datų nėra.
Mano mama Joana Lichadziauskienė anksčiau buvo Goštautaitė. Šios garsios giminės istorija siekia XIV amžių, bet ne mažiau įdomi ir kelių paskutinių šimtmečių istorija. Močiutė Stasė Goštautienė pradėjo braižyti giminės medį kai ištekėjo. Tada dar buvo gyva mano proprosenelė Jadvyga Goštautienė (Jelenskaitė), kilusi iš irgi labai garsios Jelenskių giminės, gimusi Rezgiuose (Kėdainių r.). Ji daug papasakojo. Vėliau seneliai susipažino su mano prosenelio pusbroliu Prancūzijoje, kuris irgi domėjosi genealogija ir giminės medis labai išsiplėtė. 2000 metais net Goštautų giminės suvažiavimą Lietuvoje suorganizavo, kuriame dalyvavo apie 100 žmonių iš viso pasaulio.
Šiame giminės medyje yra dar viena garsi giminė – Urbšiai. Mano prosenelė (senelio mama) yra Janina Urbšytė. Ji yra garsaus diplomato Juozo Urbšio dukterėčia. Juozas Urbšys buvo paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Močiutė man pasakojo, kad Juozas Urbšys 11 metų kalėjo sovietiniuose lageriuose, po to grįžo į Lietuvą, vertė knygas iš prancūzų kalbos, mirė sulaukęs 95 metų amžiaus ir Lietuvos nepriklausomybės. Urbšių giminė buvo visa ištremta į Sibirą, bet daug kas grįžo. Dabar kiekvienais metais birželį darom giminės susitikimus Zaosėje (Panevėžio rajone), aplankom mirusių giminių kapus, bendraujam. Mano močiutė Janina Urbšytė su Goštautais susipažino vagone pakeliui į Sibirą. Kai nuvyko į kaimą Ust Orda (jis yra Irkutsko srityje), Goštautai pasakė, kad ji yra jų giminaitė ir ji liko su jais. Vėliau ištekėjo už mano prosenelio Henriko Goštauto ir pagimdė mano senelį Vytautą ir jo seserį Mariją. Į Lietuvą jie grįžo 1964 metais. Gyveno Kaune.
Mano mama turi dvi seseris – Laurą ir Juliją. Ir seneliai, ir tetos gyvena Zarasuose. Julija ištekėjo už Donato Adomavičiaus ir jie turi vaikus Kotryną bei Joną. O aš turiu dvi seses – Lukreciją ir Emiliją. Mes gyvename Ignalinoje. Labai bendraujame giminėje, dažnai susitinkame. Gera turėti tokią didelę šeimą.
Taigi, mūsų giminės medžio kamieną sudaro šešios pagrindinės giminės, kurių šakelė esu aš. Tai Lichadziauskai, Pivoriūnai, Paukštės, Goštautai, Baniuliai (mano močiutės tėčio giminė) ir Urbšiai. Medžio šaknys siekia dar giliau ir apima dar daugiau giminių. Visos giminės turi savo įdomias istorijas, o medžio šaknys maitinasi jomis kaip vandeniu. Tose istorijose yra ir džiaugsmo, ir skausmo, gerų laikų ir karų, tremčių. Tikėjimas, viltis, artimi giminių santykiai, pagalba stiprina mūsų medį, kurio dalis esu ir aš.