KONKURSAS: Giminės medis 2026

Kviečiame 1-12 (I-IV) klasių Lietuvos ir lituanistinių mokyklų mokinius, neformaliojo ugdymo įstaigų ugdytinius dalyvauti tarptautiniame projekte „Giminės medis 2026“, skirtame knygnešio Jurgio Bielinio 180-osioms gimimo metinėms.

Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2026 m. lapkričio 3 d.

+ - Ieškoti
Žvilgsnis į istoriją iš saulėtos Ispanijos
Lėja Kazakevičiūtė
6
Alikantės lituanistinė mokykla „Draugystė“, CEIP Los Dolses Orihuela Costa ispanų mokykla
Lietuvos praeitis – tai didinga tautos istorija, kupina drąsos, pasiaukojimo ir nepalaužiamos meilės tėvynei. Kiekvienas jos istorijos puslapis primena, kad tauta gyva tol, kol saugo savo atmintį, gerbia savo praeitį ir didžiuojasi savo šaknimis. Aš esu Lėja Kazakevičiūtė, man 12 metų. Jau 11 metų su savo šeima gyvenu Ispanijoje, Valensijos regione, Orihueloje, Balearų jūros pakrantėje. Mokausi ispanų mokyklos šeštoje klasėje, ir jau ketvirti metai lankau Alikantės lietuvių mokyklėlę. Mano brolis Kajus mokosi trečioje gimnazijos klasėje. Mes abu puikiai kalbame lietuviškai, ispaniškai ir angliškai. Mano tėvelis Naglis ir mama Gintarė dirba nekilnojamo turto srityje ir padeda kurti lietuvišką bendruomenę. Kiekvieną vasarą mes aplankome mūsų gimtinę Lietuvą. Mano mamos Gintarės tėveliai Dalia ir Romas Pajaujai įsikūrę sodyboje vaizdingame Marijampolės krašte, garsiame savo istorija ir iškiliais žmonėmis. Mano tėčio Naglio tėveliai gyvena Pakaunės krašte, Nemuno ir Nevėžio santakoje – Raudondvaryje, su puikia istorine pilimi, balta dvibokšte bažnyčia ir nuostabiomis apylinkėmis. Mano tėvai, močiutė Alina ir jos sesė Violeta itin domisi istorija, tad ir aš ja susidomėjau. Noriu prisiminti ir mūsų prosenelio, močiutės tėčio Justino Giniočio istoriją. Gimė jis kuklių žemaičių bajorų Vlado ir Agnieškos Giniočių gausioje, dievobaimingoje šeimoje. Jaunas būdamas, Justinas persikėlė į Kauną, mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Buvo karštas lietuvybės puoselėtojas ir niekada nenutraukė ryšių su žemaičių gentimi. Atkūrus Nepriklausomybę vaikai Alina, Violeta ir Gintautas įrodė savo žemaitiškas bajorų šaknis, aktyviai dalyvauja istorines vertybes puoselėjančiose organizacijose, perdavė šią tradiciją vaikams, taip atiduodami pagarbą savo protėviams – bajorams. Bajorų Giniočių šeimos herbas – Zaremba. Tai senas nuo XIII a. žinomas lenkų bajorų herbas, atėjęs ir į Žemaitiją. Jame pavaizduotas juodas liūtas, iškylantis virš mūro sienos. Skydas padalytas į auksinę ir raudoną dalis, apatinėje – trys auksiniai akmenys. Liūtas simbolizuoja drąsą ir jėgą, siena siejama su apsauga ir tvirtumu. Nors mūsų šeima gyvena tolokai nuo tėvynės, bet nepraranda ryšio. Galima palikti gimtąją žemę, tačiau neįmanoma išvykti iš savo istorijos. Ji gyvena mūsų pavardėse, prisiminimuose, kalboje ir širdyse. Nesvarbu kur mus nuveda gyvenimo keliai – mūsų šaknys visada liks Lietuvoje.
Giminės medis
Roberta Anusevičiūtė
6
Vilniaus rajono Pagirių gimnazija
Giminės medis
Giminės medis ir seniausias šeimos daiktas
Meda Greičiūtė
5
Vilniaus Taikos progimnazija
Kurdama giminės medį daug sužinojau apie savo artimuosius. Įdomiausia mano šeimos istorijos dalis yra apie Rozaliją Sadzevičiūtę, kuri yra mano mamos prosenelė iš moteriškosios pusės. Ji buvo lenkaitė, ištekėjusi už lietuvio. Turėjo daug lenkiškų knygų. Jos vyras Juozas Jakas buvo užsispyręs ir nusiteikęs savo vaikus mokyti tik lietuviškai, todėl jai išėjus į bažnyčią, sumetė į pečių visas jos lenkiškas knygas. Liko tik viena jos išsinešta maldaknygė, kurioje jos brolio yra įrašyta, kad knyga jai priklauso ir, kad tas įrašas darytas 1902 m. gegužės 31 d. O knyga spausdinta1888 metais. Ta maldaknygė – seniausias šeimos daiktas, kurį turiu. Įdomu klausytis šeimos istorijų, gali sužinoti visokių įdomybių – tam ir yra sudaromas šeimos medis, kad daugiau apie save sužinotum.
Senelio paliktas paveikslas
Izabela Aleknaitė
6
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
Šis paveikslas man yra ypatingas, nes jį paliko mano senelis. Jo istorija glaudžiai susijusi su mūsų šeimos praeitimi. Vėliau senelis buvo ištremtas į Sibirą, tačiau, nepaisydamas visų patirtų sunkumų, jis sugrįžo į Lietuvą. Iki šiol senelis yra gyvas, todėl šis paveikslas man primena ne tik jo gyvenimo istoriją, bet ir stiprybę, drąsą bei viltį.
Mano šeimos herbas
Patricija Andriušytė
4
Kauno tautinės kultūros centras
Mano šeimos herbas
Lichadziauskų ir Goštautų giminės medis
Vytautas Lichadziauskas
4
Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija
LICHADZIAUSKŲ IR GOŠTAUTŲ GIMINĖS MEDŽIO APRAŠYMAS Mano vardas Vytautas Lichadziauskas. Man 10 metų. Esu Ignalinos Česlovo Kudabos mokyklos 4 c klasės mokinys. Šiam konkursui aš nupiešiau savo giminės iš tėčio ir mamos pusės medį, iki savo proprosenelių (5 kartas, iki XIX amžiaus pabaigos). Šis giminės medis yra pieštas grafikos būdu, ant A3 formato lapo, todėl daugiau kartų ir daugiau informacijos apie kiekvieną giminės narį nepavyko jame pavaizduoti. Atlikti šį darbą man buvo labai įdomu. Mano močiutė Stasė Goštautienė, kuri gyvena Zarasuose, labai giliai domisi giminės istorija ir net turi įkūrusi genealogijos muziejų savo namuose. Todėl informaciją apie savo mamos Joanos Goštautaitės (dabar Lichadziauskienės) giminę gavau nesunkiai. Daug sunkiau buvo surinkti informaciją apie savo tėčio Vytauto Lichadziausko giminę Gera proga tam buvo Vėlinės, kai lankėm giminės kapus ir susitikom su giminaičiais, kurie papasakojo ką žino. Mano seneliai – tėčio tėvai yra mirę, todėl jų jau negaliu paklausti. Lichadziauskų giminė nėra plačiai paplitusi. Ši reta pavardė anksčiau buvo rašoma skirtingai, todėl mano senelis Jurgis dokumentuose buvo Lichadžiauskas, o prosenelis ir proprosenelis – Likadziauskai. Visais laikais giminė gyveno Ignalinos rajone, netoli vienas nuo kito nutolusiuose kaimuose, kurių kai kurių jau net nebėra žemėlapyje. Man labai patinka per Vėlines lankyti savo močiutės Liudvikos Lichadziauskienės kapus kaime netoli sienos su Baltarusija. Tas kaimas pavadinasi Pivorai, o mano močiutė buvo Pivoriūnaitė. Tėtis pasakojo, kad ji buvo labai muzikali, gerą balsą turėjo, o jos brolis Vytautas Pivoriūnas (jo giminės medyje nėra) labai gražiai drožinėjo. Manau, kūrybinius gebėjimus aš paveldėjau iš jų, o domėjimąsi istorija ir geografija – iš savo tėčio. Močiutė ir senelis palaidoti Jonėnų kapinėse Ignalinos rajone. Ten palaidota labai daug Lichadziauskų (Likadziauskų) giminės narių, bet ant antkapių dažniausiai tik gimimo ir mirties metai, o tikslių datų nėra. Mano mama Joana Lichadziauskienė anksčiau buvo Goštautaitė. Šios garsios giminės istorija siekia XIV amžių, bet ne mažiau įdomi ir kelių paskutinių šimtmečių istorija. Močiutė Stasė Goštautienė pradėjo braižyti giminės medį kai ištekėjo. Tada dar buvo gyva mano proprosenelė Jadvyga Goštautienė (Jelenskaitė), kilusi iš irgi labai garsios Jelenskių giminės, gimusi Rezgiuose (Kėdainių r.). Ji daug papasakojo. Vėliau seneliai susipažino su mano prosenelio pusbroliu Prancūzijoje, kuris irgi domėjosi genealogija ir giminės medis labai išsiplėtė. 2000 metais net Goštautų giminės suvažiavimą Lietuvoje suorganizavo, kuriame dalyvavo apie 100 žmonių iš viso pasaulio. Šiame giminės medyje yra dar viena garsi giminė – Urbšiai. Mano prosenelė (senelio mama) yra Janina Urbšytė. Ji yra garsaus diplomato Juozo Urbšio dukterėčia. Juozas Urbšys buvo paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Močiutė man pasakojo, kad Juozas Urbšys 11 metų kalėjo sovietiniuose lageriuose, po to grįžo į Lietuvą, vertė knygas iš prancūzų kalbos, mirė sulaukęs 95 metų amžiaus ir Lietuvos nepriklausomybės. Urbšių giminė buvo visa ištremta į Sibirą, bet daug kas grįžo. Dabar kiekvienais metais birželį darom giminės susitikimus Zaosėje (Panevėžio rajone), aplankom mirusių giminių kapus, bendraujam. Mano močiutė Janina Urbšytė su Goštautais susipažino vagone pakeliui į Sibirą. Kai nuvyko į kaimą Ust Orda (jis yra Irkutsko srityje), Goštautai pasakė, kad ji yra jų giminaitė ir ji liko su jais. Vėliau ištekėjo už mano prosenelio Henriko Goštauto ir pagimdė mano senelį Vytautą ir jo seserį Mariją. Į Lietuvą jie grįžo 1964 metais. Gyveno Kaune. Mano mama turi dvi seseris – Laurą ir Juliją. Ir seneliai, ir tetos gyvena Zarasuose. Julija ištekėjo už Donato Adomavičiaus ir jie turi vaikus Kotryną bei Joną. O aš turiu dvi seses – Lukreciją ir Emiliją. Mes gyvename Ignalinoje. Labai bendraujame giminėje, dažnai susitinkame. Gera turėti tokią didelę šeimą. Taigi, mūsų giminės medžio kamieną sudaro šešios pagrindinės giminės, kurių šakelė esu aš. Tai Lichadziauskai, Pivoriūnai, Paukštės, Goštautai, Baniuliai (mano močiutės tėčio giminė) ir Urbšiai. Medžio šaknys siekia dar giliau ir apima dar daugiau giminių. Visos giminės turi savo įdomias istorijas, o medžio šaknys maitinasi jomis kaip vandeniu. Tose istorijose yra ir džiaugsmo, ir skausmo, gerų laikų ir karų, tremčių. Tikėjimas, viltis, artimi giminių santykiai, pagalba stiprina mūsų medį, kurio dalis esu ir aš.
Šeimos herbas
Izabelė Milkutė
3
Kauno tautinės kultūros centras
Talučių giminės herbe pavaizduotas skydas su mūsų šeimos simboliais. Viršuje yra graži karūna, kuri reiškia mūsų šeimos vienybę. Skyde pavaizduoti augalai, žvaigždė ir mėnulis, kurie simbolizuoja gamtą, svajones ir viltį. Šonuose nupiešti sargai, kurie herbui suteikia grožio. Širdelės reiškia meilę, o visi simboliai primena, kad šeima yra svarbiausia.
Giminės medis
Tėja Milkintaitė
8
Šiaulių jaunųjų turistų centras
Giminės medis
Prosenelis Antanas
Jurgita Pauliukėnaitė
III (11)
Ignalinos r. Vidiškių gimnazija
Šioje nuotraukoje yra mano prosenelis Antanas Kudaba, gimęs 1900 m. (dabar II Salų kaimas Ignalinos r. sav.). Fotografuota 1936 m. Prosenelis Antanas buvo tikras senojo kaimo žmogus — žemdirbys, puikus žvejys, geras bitininkas. Mėgo šmaikščias daineles, kurių išmokė ir mano mamą, nes ji savo vaikystę praleido kartu su savo seneliu. Tad gyvenime teko patirti visko: ir džiaugsmo, ir vargo, ir begalę skaudžių akimirkų. Tai žmogus, matęs II pasaulinio karo baisumus, išgyvenęs pokario sunkumus, ne kartą rizikavęs gyvybe, tik stebuklo dėka likęs gyvas ir galėjęs sulaukti garbaus amžiaus. Pats sunkiausias laikotarpis — rusų okupacija, kai stribai ateidavo vos ne kiekvieną naktį, gąsdino ir mušė ne tik jį, bet ir besilaukiančią prosenelę Jadvygą. Dėl tokios sudėtingos situacijos kartais tekdavo nakvoti ne namuose. Kadangi prosenelis buvo puikus žvejys, namuose žuvies netrūkdavo. Pokariu, gaudant žuvį, jį stribai sučiupo, nuvedė į Puziniškio km., ten kelias dienas pralaikė, tardė, mušė, norėjo sušaudyti, galiausiai paleido. Su sušaudymu susijęs pats ir įsimintiniausias jo gyvenimo įvykis. Atėję „banditai“ tiesiog išsivarė Antaną iš namų, norėdami sušaudyti. Žinoma, be jo buvo ir daugiau panašaus likimo žmonių. Miške, prie iškastos duobės, turėjo po vieną prieiti, klaupėsi prie duobės krašto, tada į kaklą įremdavo automatą ir po šūvio žmogus griūdavo į duobę. Atėjo eilė ir mano proseneliui. Jis atsiklaupė kaip visi, laukdamas paskutinės gyvenimo akimirkos. Tuo momentu baigėsi šoviniai ir stribų vadas pasakė, kad šiai dienai užteks. Tiesiog įvyko stebuklas ir prosenelis liko gyvas!
Mano senelis
Milita Vaitkutė
6
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
Mano senelis buvo jūrininkas, todėl didelę savo gyvenimo dalį praleido jūroje. Jis ne tik dirbo šį darbą, bet ir rūpinosi jūros gyvūnais, padėdavo jiems, taip pat visuomet ištiesdavo pagalbos ranką savo kolegoms. Senelis iki šiol yra gyvas, todėl galiu iš jo paties išgirsti įvairių įdomių istorijų apie jo gyvenimą ir nuotykius jūroje. Šis prisiminimas man svarbus, nes primena senelio gerumą, drąsą, atsakingumą ir meilę gamtai. Jis moko, kad svarbu ne tik atlikti savo darbą, bet ir padėti kitiems – tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Senelio istorija yra brangi mūsų šeimos dalis, kuria didžiuojuosi.
Giminės medis
Rugilė Bričkutė
6
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
Giminės medis man yra svarbus, nes jis atskleidžia mano šeimos istoriją, šaknis ir protėvius. Jame įamžinti žmonės, kurių dėka šiandien esu čia. Kiekvienas vardas primena tam tikrą žmogų, jo gyvenimą ir vietą mūsų šeimoje. Giminės medis padeda geriau pažinti savo kilmę, suprasti šeimos tradicijas ir išsaugoti prisiminimus apie ankstesnes kartas. Man jis svarbus todėl, kad leidžia pajusti ryšį su savo šeima ir primena, jog esu didelės šeimos istorijos dalis.
Šeimos mašina
Naglis Olbutas
6
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
Man šis automobilis svarbus ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip šeimos prisiminimas, perduodamas iš kartos į kartą. Jis simbolizuoja šeimos ryšį, prisiminimus ir tradicijų tęstinumą. Labai norėčiau jį išsaugoti, nes kartu su juo išsaugau ir dalelę savo šeimos istorijos.
Žiūronai ir pakabukas
Liepa Orintaitė
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Šie žiūronai pagaminti apie 1970-1980m., jie priklauso specialiai olimpinei serijai, kuri buvo skirta Maskvos 1980m. olimpinėms žaidynėms. Žiūronus įsigijo mano prosenelis Jurgis Skučas (g. 1930m). Po to juos padovanojo mano seneliui Artūrui Skučui (g. 1964m.). Papuošalą – pakabuką nusipirko mano prosenelė Severina Kasiliauskienė (Simokaitytė) gim. 1935m. Vilkaviškyje. Puošdavosi eidama į vestuves, bažnyčią, gimtadienį ir t.t. Vėliau jį padovanojo močiutei Vilijai Skučienei (Kasiliauskaitei) gim. 1966m., o ši – mano mamai Rūtai Orintei (Skučaitei) gim. 1989m.
Mano giminės medis – kelionė į šeimos praeitį
Ignas Saunoris
6
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija
Aš esu Ignas Saunoris, mokausi LSMU gimnazijos 6A klasėje. Savo giminės istorija domiuosi jau gana seniai. Dar mažas būdamas iš tėčio sužinojau, kad mūsų giminėje būta bajorų: tėčio giminės šaka siejama su bajorais Saunoriais, Rimgailomis, Prialgauskais ir Giniotais. Nuo tada man pasidarė įdomu sužinoti, kas buvo mano protėviai, kaip jie gyveno ir kokį pėdsaką paliko mūsų šeimos istorijoje. Dar prieš metus tiksliai žinojome tik septynias giminės kartas, tačiau man labai norėjosi pažvelgti giliau į praeitį ir atrasti protėvius, apie kuriuos iki tol žinojome labai mažai arba visiškai nieko. Šią vasarą ėmiausi iniciatyvos ir tyrinėdamas tėčio paveldėtus senus dokumentus, analizuodamas internete laisvai prieinamus suskaitmenintus bažnytinių knygų įrašus apie gimimus, santuokas ir mirtis, suradau nemažai naujos informacijos apie dar dešimt mūsų giminės kartų! Tyrimas mane nepaprastai įtraukė, bet tuo pačiu pareikalavo kantrybės, kruopštumo ir atkaklumo. Teko studijuoti sunkiai įskaitomus senovinius rankraščius, išmokti atpažinti ir išsiversti dažniausiai pasitaikančius lotynų, lenkų bei senosios rusų kalbų žodžius, ieškoti sąsajų tarp skirtinguose dokumentuose rastų įrašų. Kartais, siekdamas geriau suprasti jų prasmę, pasitelkdavau ir dirbtinio intelekto pagalbą. Kiekvienas naujas atradimas nepaprastai džiugino – juk už kiekvieno vardo slypi tikras žmogus ir jo gyvenimo istorija. Man svarbu pažinti savo giminę, nes jos praeitis yra ir mano paties istorijos dalis. Sužinodamas apie savo protėvius, jų gyvenimus ir likimus, geriau suprantu savo šeimos šaknis. Nors daugelio iš jų nesu sutikęs, po šių savo tyrinėjimų jaučiu ryšį su žmonėmis, kurių gyvenimai prisidėjo prie mūsų šeimos istorijos. Man norisi, kad jų vardai ir istorijos nebūtų pamiršti, o išliktų ir būtų perduoti ateities kartoms. Visus surastus įrašus ir bajorystės dokumentus esu išsaugojęs. Kai kuriuos jų, padedamas tėčio ir pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, išverčiau į lietuvių kalbą. Vis dėlto, vis pritrūkdavo laiko viską sudėti į vieną didelį, vientisą giminės medį. Labai džiaugiuosi, kad šis konkursas tapo puikia proga įgyvendinti seniai puoselėtą sumanymą – pernai istorijos pamokai nupieštą septynias kartas apimantį medį išplėsti iki tokio, kokį matote dabar. Šis tyrimas man suteikė daug naujų žinių ir paskatino nesustoti. Ateityje norėčiau daugiau sužinoti ir apie mamos giminės šaknis, atrasti jos protėvius bei jų gyvenimo istorijas. Taip galėčiau dar išsamiau pažinti abi savo giminės puses ir papildyti šeimos istoriją naujais atradimais. Tikiuosi, kad mano sukurtas giminės medis padės ir kitiems šeimos nariams geriau pažinti mūsų praeitį, o ateities kartoms išsaugos dalelę to, kas esame ir iš kur atėjome.
Gabrieliaus Greičiaus giminės medis
Gabrielius Greičius
4
KTU Vaižganto progimnazija
Buvau aplankyti savo propropromočiutės Magdelenos Lapinskaitės ir proproproprosenelio Giliarijaus Lapinsko kapo. Buvo smagu jį tvarkyti. Šie žmonės pavaizduoti mano giminės medyje.
Kancerevičių herbas ir mano bajorystė
GODA SIREVIČIŪTĖ
6
Leonido Donskio progimnazija, Vilnius
Žmonės ir giminės gali turėti paslapčių. Aš sužinojau, kad galiu vadintis bajore iš mamos giminės pusės tik praeitais metais, kai buvau penktokė. Mano mama Rasa gavo krikšto vardą Felicija. Tokį vardą turėjo jos močiutė iš tėčio Zigmanto pusės - Felicija Čerkauskienė Kancerevičiūtė. O Felicijos Kancerevičiūtės tėtis Kancerevičius turėjo herbą, bet dirbo siuvėju. Kadangi nusmuko jų bajoriška giminė, tai jie neturėjo didelių sodybų, gyveno vidutiniame name. Aš perpiešiau mūsų herbą ir domėjausi, ką jis reiškia. Pagal legendą vienas riteris išgelbėjo gražią merginą ir gavo dovanų pusę žiedo. Mergina pasiliko kitą pusę žiedo ir pažadėjo už riterio ištekėti. Raudoname skyde riterio strėlė stovi ant pusės žiedo. Bet man gražiausias šiame herbe šalmas su karūna. Jis simbolizuoja kilnius riteriškus poelgius. Iš savo mamos sužinojau, kad jos senelis Čerkauskas ir močiutė Felicija susituokė per Antrąjį pasaulinį karą, o 1945 metais gegužės 13 dieną jiems gimė sūnus Zigmantas Čerkauskas, mano senelis. Deja, jis mirė pernai, o jo žmona Bernadeta Čerkauskienė Aukštikalnytė mirė, kai aš dar nebuvau gimusi, - 2004 metais. Todėl mano mama neturi ko daugiau paklausti apie mūsų bajorystę. Taigi galima sakyti, kad mūsų bajorystė yra žlugusi ir tai labai liūdna. Bet Kancerevičių giminės herbas mane paskatino domėtis ir kitomis giminės istorijomis.
MŪSŲ ŠEIMOS HERBAS
Algirdas Jačionis
6
Ukmergės r. Želvos pagrindinė mokykla
MŪSŲ ŠEIMOS HERBAS Šeima - tai mūsų šaknys, stiprybė ir vieta, kurioje visada esame laukiami. Kurdamas savo šeimos herbą norėjau parodyti tai, kas mūsų šeimai yra brangiausia: meilę, vienybę, tarpusavio palaikymą, tikėjimą, gerumą ir pagarbą savo protėviams. Kiekvienas herbo simbolis turi ypatingą reikšmę, o visi kartu jie pasakoja mūsų šeimos istoriją. Herbo centre - tvirtas ąžuolas. Jis simbolizuoja mūsų giminės stiprybę, ištvermę ir ryšį tarp kartų. Giliai į žemę įaugusios šaknys primena protėvius, iš kurių paveldėjome savo vertybes, kalbą, papročius ir meilę Lietuvai. Ąžuolo šakos stiebiasi aukštyn, tarsi jungdamos praeitį, dabartį ir ateitį. Ypatingiausia herbo dalis - susipynusios rankos, sudarančios ąžuolo kamieną. Jos simbolizuoja mūsų šeimos meilę, vienybę, pasitikėjimą ir palaikymą. Kaip medis negali augti be tvirto kamieno, taip ir šeima negali būti stipri be tarpusavio supratimo. Šeimoje mes stengiamės vieni kitiems padėti, padrąsinti, išklausyti ir būti atrama net sunkiausiomis akimirkomis. Tikime, kad tikroji stiprybė slypi ne viename žmoguje, o mūsų bendrystėje. Širdis su šeimos siluetais simbolizuoja meilę, rūpestį ir pasiaukojimą. Ji primena, kad šeima yra didžiausias mūsų turtas, o meilė atsiskleidžia ne tik žodžiais, bet ir kasdieniais darbais. Delnuose augantis mažas daigelis reiškia atjautą, gerumą ir pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Tikime, kad net mažiausias geras darbas gali suteikti kitam žmogui vilties, kaip mažas daigelis ilgainiui gali išaugti į stiprų medį. Virš ąžuolo kylanti saulė simbolizuoja tikėjimą, viltį ir aukštų idealų siekimą. Ji primena, kad net po sunkiausios dienos išaušta naujas rytas, o siekiant savo svajonių svarbu neprarasti tikėjimo ir nepasiduoti. Lietuvos trispalvė, tautiniai raštai, knyga ir bažnyčia atspindi mūsų pagarbą gimtajai šaliai, lietuvių kalbai, tradicijoms, žinioms ir tikėjimui. Tai vertybės, kurias saugojo mūsų protėviai ir kurias norime perduoti ateities kartoms. Ąžuolo gilės simbolizuoja naują gyvybę ir ateities kartas. Jos primena, kad iš mažos gilės gali išaugti didingas ąžuolas, o iš mažų gerų darbų - prasmingas gyvenimas. Mūsų šeimos herbo šūkis - „Šaknimis stiprūs, meile vieningi, gerumu didūs“. Šie žodžiai primena, kad žmogaus stiprybė slypi jo šaknyse, šeimos laimė - meilėje ir vienybėje, o tikrasis didingumas - gebėjime daryti gera kitiems. Man šis herbas - ne tik piešinys. Tai mūsų šeimos vertybių pažadas: nepamiršti, iš kur esame kilę, branginti tuos, kurie yra šalia, ir savo darbais kurti šviesesnę ateitį.
1899m. Rusijos auksinė 10 rublių moneta
Edvard Innos
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Auksinė moneta nukaldinta 1899m. valdant carui Nikolajui II. Tai senovinis pinigas, turintis istorinę vertę. Seniau ji buvo naudojama atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Šiandien moneta saugoma kaip brangi šeimos relikvija, primenanti apie mūsų praeitį ir perduodama iš kartos į kartą. Pirmasis ją įsigijo mano proposenelis Tomas Gluoksnis, gimęs 1903m. Prienų rajone, vėliau ji atiteko Arūnui Gluoksniui, gim. 1946m. Prienų rajone, po to – mano mamai Mildai Gluoksnytei-Innos, gim.1981m. Kaune. O ateity, tikiuosi, ji liks man kaip mano giminės prisiminimas.
Paveikslas „Nekaltoji Marijos Širdis“
Eva Markel
8
Kalesninkų Liudviko Narbuto gimnazija
Paveikslas „Nekaltoji Marijos Širdis“, kuriam jau daugiau negu 100 metų, priklausė mano proprosenelei Marijai. Tuo laikmečiu tai buvo įspūdingas meistriškumo kūrinys. Jis buvo sukurtas labai kruopščiai. Iš pradžių paveikslas buvo stikliniame dėkle, užrakinamame skląsčiu su kabliuku. Deja, bėgant metams vyriai surūdijo, todėl stiklinį dangtį teko nuimti. Paveikslas buvo labai brangus, todėl proprosenelė Marija taupė pinigus, kad galėtų jį įsigyti. Ji labai norėjo, kad jos namuose būtų jos globėjos ir užtarėjos – Švenčiausiosios Mergelės Marijos – atvaizdas. Jai šis paveikslas turėjo didžiulę reikšmę; jis buvo jos tikėjimo ir gilaus atsidavimo Dievo Motinai išraiška. Paveikslas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Mano mama jį paveldėjo iš savo tėvo - mano senelio, kuris jį gavo iš savo motinos - mano prosenelės. Prosenelė paveikslą gavo iš savo mamos – mano proprosenelės Marijos. Mano mama nusprendė patikėti šią brangią šeimos relikviją man - vienai iš dukterų, taip užtikrindama, kad jis liktų šeimoje ir ateities kartoms primintų mūsų protėvius. Jis simbolizuoja tikėjimą ir meilę, yra atminimas apie mano proprosenelę Mariją. Yra mūsų šeimos istorijos dalis, kurią noriu išsaugoti ir perduoti kitai kartai.
Mano senelių istorija
Rasminta Stemplytė
II (10)
Vilkaviškio „Aušros" gimnazija
Mano seneliai turi daug neįtikėtinų istorijų, o jų neišsemiama patirtis įkvepia ir leidžia susimąstyti apie pačios gyvenimą, apie tai, kas aš esu. Seneliai man visada asocijuojasi su jaukiais namais, šventėmis, muzika, šokiais ir istorijomis, kurias noriu prisiminti ir išsaugoti. Vis pagalvoju, kiek daug esu perėmusi iš jų, kokia panaši esu į juos ir kaip norėčiau tęsti tai, ką jie su meile visą gyvenimą darė. Tai kas tie mano įkvepėjai? Tai senelis Algirdas Žagarskis, kuris gimė 1954 m. lapkričio 7 d., o mirė 2021 m. gruodžio 25 d. Senelio mama Ona Žagarskienė, tėtis Vytautas Žagarskis. Mano mylima močiutė Marija Belicija Žagarskienė, ji gimusi 1955m. rugsėjo 8 d., jos mama Birutė Bujauskienė, tėtis Jonas Bujauskas. Taigi, noriu papasakoti tai, ką nešiojuosi savo atmintyje ir širdyje.
Mano giminės herbas
Aušrinė Kaščionytė
2
Palangos moksleivių klubas
Šiame herbe pavaizdavau man ir mano giminei svarbius simbolius. Mėlyna fono spalva ir bangos simbolizuoja jūrą. Gintaro karoliai herbo apačioje atkartoja Palangos herbo simbolį, nes mūsų giminė gyvena Palangoje, prie jūros, ir jūra mums yra labai brangi. Herbo apačioje, tarp gintaro karolių, įterptas raudonas kryžius – tai simbolis, skirtas pagerbti medicinos srityje dirbusias mano močiutę ir prosenelę. Herbo centre pavaizduota auksinė klaviatūra – kompiuterių specialistų, tėčio ir senelio, garbei. Purpurinis pieštukas – tai simbolis dailininkėms mamai ir močiutei. Herbo viršuje nupiešiau sklandytuvą. Juos kūrė ir jais skraidė mano prosenelis, karo aviacijos leitenantas, sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius ir sklandymo Lietuvoje pradininkas Bronius Oškinis. Herbe, po sklandytuvo sparnais, vietą rado du čiulbantys paukšteliai – tai atskleidžia mūsų giminės bruožą – meilę dainavimui. Herbą apjuosiau tautine juosta, nes mūsų giminė labai myli savo šalį, tautą ir jos tradicijas.
Mano prosenelė
Milana Sinica
5
Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija
Tai mano prosenelė Jevdokija Sinica, gimusi 1928 m. Baltarusijoje. Visą gyvenimą ji dirbo savo ūkyje, o žiemą kolūkio fermoje. Labai mėgo užsiiminėti sodininkyste, ypač patikdavo auginti gėles. Ji taip pat labai mėgo kepti pyragus, kurie būdavo labai skanūs. Prosenelė Jevdokija turėjo tris vaikus: Liubovę, Tatjaną ir Aleksandrą. Aleksandras yra mano senelis, o Liubovė ir Tatjana yra mano tetos. Užaugę visi prosenelės vaikai išvažiavo gyventi į Latviją. Kai prosenelė Jevdokija buvo silpnos sveikatos, išvažiavo gyventi į Latviją pas savo dukrą Liubovę.
Mūsų šeimos herbas
Kristupas Sakalauskas
5
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
Mūsų šeimos herbe pavaizduotas Biblijos herojus Samsonas, kovojantis su liūtu. Jis simbolizuoja jėgą ir drąsą. Mėlyna herbo spalva reiškia ištikimybę, auksinė – kilnumą, sidabrinė – išmintį, o raudona – drąsą ir meilę. Šiuo darbu norėjau parodyti, kad man svarbi mano šeima, jos istorija, vienybė ir pagarba vienas kitam.
Miškininkų Tranelių šeimos istorija
Vitas Gylys
6
Tauragės Jovarų pagrindinė mokykla
Aš esu šeštokas Vitas Gylys iš Tauragės Jovarų pagrindinės mokyklos. Noriu pasidalinti su Jumis savo močiutės miškininkės Palmyros Gylienės (Tranelytės) šeimos istorija. Tauragės rajonas ribojasi su didele ir garsia Karšuvos giria, kuri tęsiasi iki pat Jurbarko ir Nemuno. Vakarinėje jos dalyje, 10 km nuo Tauragės, miškų apsuptyje išsidėstęs Sakalinės kaimas, iš kurio ir yra kilusi miškininkų Tranelių giminė. Mikas Tranelis (1903 - 1986), mano prosenelis, visą gyvenimą dirbo miško darbininku. Jo pasakojimai apie savo darbą ir miško grožį sužavėjo jo vaikus ir anūkus. Turbūt todėl ir jo sūnus Jonas Tranelis (1934 - 2024) pasekė tėvo pėdomis. Jaunystėje keletą metų padirbėjęs miško darbininku, pabaigęs miško meistrų kursus, dirbo eiguliu. Vėliau įstojo į Kauno miškų technikumą, o jį baigęs iki pat pensijos dirbo tuometės Tauragės miškų urėdijos Obelyno girininku. Du jo sūnūs, Gintautas ir Rimvydas, taip pat baigė Kauno miškų technikumą ir nors dabar miškininkystės srityje nedirba, yra tikri miško mylėtojai. Miko Tranelio dukra Lidija Liorincienė (Tranelytė), baigusi miško meistrų kursus, keletą metų dirbo eigule Ringių girininkijoje Tauragės rajone. Mano močiutę, jauniausią Miko Tranelio dukrą, Palmyrą Gylienę (Tranelytę) taip pat paviliojo miškas. Baigusi tą patį Kauno miškų technikumą 1967 m. pradėjo dirbti Tauragės miškų urėdijos Žygaičių girininkijos girininke. Bedirbdama baigė tuometinės Žemės ūkio akademijos miškininkystės fakultetą ir 14 metų dirbo miško ruošos sandėlio viršininke, vėliau - darbų saugos inžiniere. Močiutė, visą gyvenimą atidavusi mylimiems miškams, ir dabar be jų negali gyventi - grybauja, uogauja, vaikštinėja. Mano tėtis Audrius Gylys irgi paveldėjo miško „geną“ - baigė Žemės ūkio akademijos miškotvarkos studijas. Kuo būsiu aš, dar nežinau, bet mišku irgi esu „užsikrėtęs“: domiuosi gyvūnais, stebiu gamtą, vaikštau, ankstyvą pavasarį ieškau ragų. Beje, galiu pasigirti jų radęs. Mano giminės meilė miškams neliko nepastebėta: 1970 m. žurnale „Mūsų girios“, kurį močiutė iki šiol turi išsaugojusi, buvo parašyta apybraiža apie mano močiutę, jos nuotrauka puikavosi ant žurnalo viršelio. Taip pat 1973 metais režisierius R. Juodvalkis sukūrė dokumentinį filmą apie miškininkų Tranelių šeimą. Filmą galima rasti LRT mediatekoje, paspaudus šią nuorodą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6457/dokumentinis-filmas-tu-girele-tu-zalioji
Auksinė grandinėlė su širdute
Danielius Bukantas
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Auksinė grandinėlė su širdute priklausė mano močiutei Stanislavai Slabienei (Satkutei), gim. 1936m. Šiaulių rajone. Ją per gimtadienį gavo dovanų, o vėliau 18-ojo gimtadienio proga padovanojo mano mamai Ingai Bukantienei. Dabar mama laiko šią grandinėlę mano sesei.
Senovinis auksinis žiedas
Dominykas Burakevičius
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Senovinis auksinis žiedas pagamintas XIXa. Rusijoje, Maskvoje. Jis priklausė mano propromočiutei Antaninai Rūgštelienei (1918-2003) Jurbarko rajone. Vėliau žiedas buvo perduotas promočiutei Antaninai Pylipienei (Rūgštelytei (1939-2002), o po to jis atiteko mano mamai Regvitai Janušonytei. Promočiutė, perduodama žiedą, pasakė, kad jis kaip šeimos relikvija turi keliauti iš kartos į kartą.
Baliūnų giminės medis
Jonas Jankauskas
12 (2 Licėjaus)
Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo lietuvių licėjus
Baliūnų (iš Punsko krašto Lenkijoje) giminės medis.
Paslaptingasis Kreivėnų-Alksnėnų akmuo
Sara Žilinskaitė
12 (2 Licėjaus)
Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo lietuvių licėjus
Rašinyje aprašomas ypatingas praeities dienų įvykis.
Kadišių šeimos istorija
Brigita Karčiauskaitė
11 (1 licėjaus)
Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo lietuvių licėjus
Rašinyje aprašoma Kadišių šeimos iš Vaičiuliškių (lietuviškas kaimas Lenkijoje) trėmimą.
Mano šeimos herbas
Austėja Petraitytė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Šiame herbe pavaizdavau simbolius ir žodžius, susijusius su mano šeima. Saulę nupiešiau todėl, kad iš kiekvieno iš mūsų sklinda vidinė šviesa. Žodis „Taika” ir begalybės ženklas rodo, kad gyvename sutartinai, o mūsų draugystė niekada nesibaigs. „Vienybė“ ir tulpė simbolizuoja mūsų santykius: kai sutariame – viskas gražiai žydi, o jei susipykstame – gėlė pradeda vysti. „Šiluma“ ir žvakė su širdelėmis pabrėžia neužgęstančią šeimos meilės liepsną. Žodžius „Meilė“ ir „Šypsena“ lydi juos įprasminantys simboliai – širdelės bei šypsenėlės. Debesėliai čia simbolizuoja „Gerumą”, jaukumą ir švelnumą, o žvaigždutės – „Saugumą”, nes jos mus saugo ir veda gėrio link. Virš herbo nupiešta širdelė primena, kad mes visi labai mylime vienas kitą
Privacy Overview

This website uses cookies so that we can provide you with the best user experience possible. Cookie information is stored in your browser and performs functions such as recognising you when you return to our website and helping our team to understand which sections of the website you find most interesting and useful.