KONKURSAS: Giminės medis 2026

Daikto pavadinimas: Senovinė siuvimo mašina „Singer“. Daikto istorija: Ši siuvimo mašina priklausė mano proseneliams, vėliau ją paveldėjo mano seneliai, tada mano mama, o dabar ji priklauso man. Taigi ši mašina perduodama iš kartos į kartą ir saugo mūsų šeimos istoriją. Daikto aprašymas: Tai sena juoda siuvimo mašina, papuošta auksiniais raštais. Ji turi didelį ratą ir medinį pagrindą. Anksčiau tokios mašinos buvo naudojamos drabužiams siūti. Iš kur šis daiktas? Ši siuvimo mašina yra mūsų šeimos relikvija, saugoma jau kelias kartas. Kodėl ją branginame? Šią siuvimo mašiną branginame, nes ji primena mūsų šeimos praeitį ir sujungia kelias kartas. Ji mums vertinga ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl šeimos prisiminimų. Norime ją išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

Mano giminės medis – šis darbas man buvo labai įdomus, nes pasijutau kaip tikra detektyvė. Rinkdama informaciją sužinojau, iš kur yra kilę mano giminaičiai. Šis darbas iliustruoja glaudžius giminės ryšius, sustiprina mūsų tarpusavio ryšius. Supratau, kad už mano nugaros stovi didžiulė komanda.

Šį baldą, siuvimo stalelį su stalčiuku, mano mama paveldėjo iš savo močiutės Elenos. Mano mamos prosenelė buvo rašytojo Maironio dukterėčia. Kunigo poeto Jono Mačiulio Maironio sesuo Kotryna Mačiulytė-Lipčienė turėjo 7 vaikus. Viena jų buvo Elena Lipčiūtė-Babonienė – mano mamos prosenelė. Šį stalelį pats Maironis padovanojo mano mamos prosenelei, kada ji su šeima grįžo iš tremties, Sibiro, ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo Lietuvoje. Jų namuose tai buvo vienas pirmųjų baldų, kuris išliko ir iki šių dienų. Mano šeima jį labai brangina ir saugo, tai mūsų namų puošmena. Fotografijoje mano mama su savo prosenele, Maironio dukterėčia.

Žalvariniai vestuviniai žiedai – iškalbingi praeities liudininkai. Lietuvoje, ypač tarpukariu bei karo ir pokario metais (močiutė pasakojo), jie simbolizavo ne materialius turtus, o dviejų širdžių ryšį ir amžiną ištikimybę. Mūsų šeimoje brangiausios relikvijos yra du senoviniai žalvariniai žiedai. Šią šeimos praeities relikviją nuo 2000-ųjų iki šiol saugo mano mama Zita Astrauskienė – abi prosenelės šiuos žiedus jai atidavė kaip pačią brangiausią atmintį. 1 nuotraukoje, tvirtai žinome, kairiau esantis žiedas priklauso prosenelei Uršulei, o dešiniau prosenelei Onai. Taip šie santuokos tvirtumo simboliai keliauja iš kartos į kartą, primindami prosenelių gyvenimo šilumą ir išbandymus. Prosenelė Uršulė Rickytė-Astrauskienė (1923–2012 m.) kilusi iš Būdiškių kaimo (Vilkaviškio r.), augo didelėje dešimties vaikų šeimoje, pati buvo penktas vaikas. Uršulė buvo rami, darbšti ir turėjo gražų balsą – labai mėgo dainuoti. Vėliau ji susitiko su Saliamonu Astrausku, ir 1946 metais jie susituokė Vilkaviškio rajone, Alvito bažnyčioje. Saliamonas buvo nepaprastai geras, darbštus ir užjaučiantis žmogus. Kartu jie užaugino penkis vaikus – tris sūnus ir dvi dukras, o žalvarinis žiedas, kuriam jau 80 metų, tapo jų gražaus ir tvirto gyvenimo simboliu... Prosenelė Ona Mikelionytė-Grušauskienė (1928–2010 m.) užaugo Valančiūnų kaime, Alytaus rajone. Onos giminės istorija paženklinta skaudžiais išbandymais – dėl pasipriešinimo okupacijai ir laisvės siekio sovietai jos šeimą nuteisė bei represavo. Šiandien ir paties Valančiūnų kaimo jau nebėra – jo vietoje dabar ošia miškas, tyliai saugantis iškeldintų gyventojų atminimą. Lazdijų krašte, Šapurų kaime, Ona sutiko kalvį Petrą Grušauską. Petras buvo griežtas, tačiau itin darbštus ir tvarkingas žmogus. 1955 metais sujungę savo likimus (jų santuoką simbolizuojančiam žiedui šiuo metu yra 71 metai), jie užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Šis žalvarinis žiedas – ne tik santuokos ištikimybės, bet ir išminties liudininkas, perėjęs per visas istorines audras. Šie du žalvariniai žiedai – tai kur kas daugiau nei senoviniai dirbiniai. Tai mūsų namų tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi, saugantis šiltus prisiminimus apie proseneles Oną ir Uršulę bei anksčiau už jas Amžinybėn iškeliavusius prosenelius – kalvį Petrą ir geležinkelietį Saliamoną. Šie žiedai primena mums apie giminės šaknų tvirtumą ir šeimos vienybę. 1 pav. Senoviniai žalvariniai žiedai (80 ir 71 metų amžiaus) Pirmasis žiedas iš kairės: priklausė prosenelei iš tėčio pusės Uršulei Rickytei- Astrauskienei. Antrasis žiedas iš dešinės: priklausė prosenelei iš mamos pusės Onai Mikelionytei- Grušauskienei. 2 pav. Žalvarinis vestuvinis žiedas, priklausęs prosenelei Uršulei Rickytei- Astrauskienei (1946 m., Vikaviškio r., Alvitas) 3 pav. prosenelė Uršulė Rickytė- Astrauskienė (1955 m.) 4 pav. Žalvarinis vestuvinis žiedas, priklausęs prosenelei Onai Mikelionytei- Grušauskienei (1955 m.) 5 pav. prosenelė Ona Mikelionytė- Grušauskienė su vyru (1960 m.)

Šis kūrybinis projektas – tai keturių mano giminės kartų istorija, sujungta į vieną gyvą šeimos medį. Rankomis nupieštose šakose žaliuoja kortelės su tiksliais mano tėvų, senelių ir prosenelių gimimo metais bei susitikimo vietomis. Tyrinėdamas datas atradau nuostabų dėsningumą, kad mano tėveliai susituokė būtent tais pačiais 2014 metais, kada aš gimiau. Šis darbas man įrodo, kad mes visi esame viena stipri komanda, pradedanti visiškai naują mūsų šeimos istorijos puslapį.

Nupiešiau savo šeimos herbą. Ragai simbolizuoja stiprybę, išmintį. Pasitikėjimą. Aukso spalva simbolizuoja garbę ir vertę. Centre – mano šeimos ženklas (būtinai pasižiūrėkite pridėtas nuotraukas). Jis stovi mūsų šeimos sodybos kieme. Šis mūsų šeimos simbolis atrodo įspūdingai bet kuriuo metų ir/ar paros laiku!

Šiems moliniams indams – apie 205 metus. Jie priklausė mūsų prosenelio mamai ir šeimoje buvo perduodami iš kartos į kartą. Manoma, kad anksčiau tokie moliniai indai buvo naudojami kasdien – juose žmonės galėjo laikyti maistą, pieną ar kitus produktus. Nors praėjo daugiau nei du šimtmečiai, puodynės išliko iki šių dienų. Dabar jos nebenaudojamos buityje, tačiau mūsų šeimai yra labai brangios. Tai šeimos relikvija, primenanti mūsų protėvius, jų gyvenimą ir buitį. Žvelgiant į šiuos indus galima įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno prieš daugiau nei 200 metų. Šios puodynės – tarsi maža mūsų šeimos istorijos dalelė, kurią galime paliesti savo rankomis.

Mano sukurtas šeimos herbas iš keturių dalių. Kiekviena dalis atspindi vieną šeimos narį, jo pomėgius. Mano mamos zodiako ženklas yra dvynys. Mano mama mėgsta muziką, dėlioti dėliones, dirbti ir rūpintis katinu Ogiu. Mano tėčio zodiako ženklas – jautis. Jam patinka remontuoti mašinas. Mano sesės zodiako ženklas – mergelė. Jai patinka skaityti knygas, kartais dainuoti. Dabar ji studijuoja. Aš esu Mingailė. Mano zodiako ženklas vėžys. Man patinka dainuoti, skaityti knygas, leisti laiką su mūsų katinu Ogiu. Vienas iš mano hobių – verti apyrankes

Šis herbas yra meilės tėviškei simbolis. Čia vaizduojami karo kirviai simbolizuoja kovas už laisvę. Širdys išreiškia meilę žmonėms, kurie kovojo ir paaukojo savo gyvybę už nepriklausomybę. Gėlės – tai laimės ir meilės simboliai, kurie sako, jog gėris ir tiesa visada nugali blogį.

Čia yra Adomėlių šeimos herbas. Šiame herbe centre yra žvaigždės simbolis, nes mano šeimai patinka stebėti žvaigždes. Strėlės simbolizuoja kovą už laisvę, nes mano prosenelė buvo ištremta į Sibirą. Mūsų šeimai labai svarbi saviraiška, valia ir pasitikėjimas.

Pirma nuotrauka. Šioje nuotraukoje yra mano močiutės močiutė, mano proprosenelė su drauge. Čia yra 1930 m. Klaipėda. Proprosenelė mirė 1975 m. Jos vardas buvo Kotryna. Antra nuotrauka. Šioje nuotraukoje mano proprosenelė su sūnumi, vyru, savo mama bei sese. Čia yra 1960 m. Anykščiai, proprosenelė Aneliutė, Rimas, Bronė. Mano proprosenelė mirė 1995 m. Trečia nuotrauka – mano mylimiausia. Šioje nuotraukoje yra mano promočiutė vardu Ona. Ji gyvena Kupiškyje. Čia ji jaunystėje. Nuotraukoje matosi ir senovinis radijo imtuvas, servetėlė ir sustatytos nuotraukėlės.

Mano giminės medis – tai kelionė į praeitį, kurioje susitinka dvi mano pavardės – Šilingas ir Sakalauskas. Medžio šaknys simbolizuoja protėvius, kamienas – mūsų šeimą, o šakos – daugybę kartų, kurių gyvenimai atvedė iki manęs. Kurdamas šį medį atradau senosios kilmingos baronų Šilingų giminės istoriją, siekiančią kelis šimtmečius. Sužinojau apie protėvius, jų gyvenimą, dvarus ir ryšius su Lietuvos istorija. Dvi pavardes turiu neatsitiktinai. Mano šeima norėjo, kad Šilingų pavardė neišnyktų, o mūsų giminės šaka nenutrūktų. Didžiuojuosi šia pavarde ir jaučiu atsakomybę ją garbingai nešioti bei perduoti ateities kartoms. Mano giminės medis nesibaigia ties manimi – aš esu jo tęsinys. Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų šeimos istorija siekia daugiau kaip 550 metų? Aš irgi negalėjau, kol nepradėjau tyrinėti savo giminės medžio. Mano vardas – Kostas Šilingas Sakalauskas. Turiu dvi pavardes, o už jų slypi dvi skirtingos, bet man vienodai brangios šeimų istorijos. Viskas prasidėjo nuo mamos noro išsaugoti Šilingų pavardę. Kai mano mama Gintarė Šilingaitė ir tėtis Gediminas Sakalauskas sukūrė šeimą, mama pasiliko savo mergautinę pavardę. Taip aš ir mano sesuo Emilė tapome abiejų giminių istorijos tęsėjais. Tyrinėdamas mamos giminę sužinojau, kad Šilingų (von Schilling) istorija siekia XV amžių. Iš vokiškų kraštų ši kilminga giminė išplito Baltijos žemėse. Šilingai buvo karininkai, dvarininkai, valstybės tarnautojai, valdė dvarus ir užėmė svarbias pareigas. 1620 metais giminė buvo įrašyta į Kuršo riterijos sąrašus. Santuokomis su kitomis įtakingomis didikų šeimomis Šilingai plėtė savo ryšius. Ypač mane nustebino 1760 metais susijungusios dvi garsios didikų giminės – von Schilling ir von Tiesenhausen (Tyzenhauzai). Carl Gebhard von Schilling vedė Heleną Charlotte von Tiesenhausen, kilusią iš senos, turtingos ir įtakingos šeimos. Įdomu, kad šių giminių vardai išliko istorijos knygose net po kelių šimtmečių. Šilingų pėdsakų radau ir Lietuvoje. Paberžėje 1787 metais giminė pastatydino pirmąją medinę bažnyčią, o 1793 metais iškilo dvaro rūmai, išlikę iki šių dienų. Sužinojau, kad mano protėvio Adomo Frydricho Šilingo brolis buvo Stanislovas Ignacas Šilingas. Vėliau dvare gyvenęs Stanislovas Liudvikas Šilingas su žmona Vilhelmina rėmė 1863 metų sukilimą. Už tai jis buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras konfiskuotas. Šiandien čia veikia sukilimo muziejus. Vienas garsiausių mūsų giminaičių – Stasys Šilingas (1885–1962), Lietuvos valstybės kūrėjas, Valstybės Tarybos pirmininkas ir teisingumo ministras. Pagal šeimos genealogiją, jis ir mano proprosenelis Zigmas Šilingas buvo antros eilės pusbroliai, o jų šeimos artimai bendravo. Mane stebina, kad toks žymus Lietuvos istorijos žmogus buvo mūsų giminaitis. Ivoniškių dvare 1896 metais gimė mano proprosenelis Zigmas Šilingas. Jis buvo Lietuvos karo aviacijos kapitonas, vėliau – inžinierius mechanikas. Jo brolis Leonas Šilingas taip pat buvo inžinierius, prisidėjęs prie pirmojo Lietuvos šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kūrimo. Zigmo sūnus, mano prosenelis Leonas Marijonas Šilingas, taip pat tapo inžinieriumi. Studijuodamas jis buvo aktyvus skautas ir mėgo keliauti. Šeimoje pasakojama, kad jis buvo vienas pirmųjų, automobiliu pasiekusių Kaukazo kalnus! Įsivaizduoju, kokia nepaprasta kelionė tai buvo tais laikais. Jo sūnus Saulius – mano senelis, o Sauliaus dukra Gintarė – mano mama. Ne mažiau svarbi mano giminės medžio pusė – Sakalauskai. Mano tėtis Gediminas gimė Utenoje, o jo tėtis, mano senelis Vytautas Sakalauskas, kilęs iš Panevėžio. Vytauto tėvai buvo Juozas ir Onutė Sakalauskai. Mano močiutės Dalios Laužadytės-Sakalauskienės tėtis Antanas Laužadis gimė Rokiškyje, o mama Genovaitė Žakaitė – Šiauliuose. Įdomu, kad ir mamos giminės Šapokų šaka susijusi su Utenos kraštu. Tyrinėdamas abi gimines supratau, kad šeimos istoriją kuria ne tik garsūs žmonės, bet ir mūsų seneliai bei proseneliai, kurių dėka šiandien esame čia. Didžiausią staigmeną patyriau vartydamas 2020 metais išleistą Baltijos riterių giminių genealoginio žinyno IX tomą. Jo 235 puslapyje radau savo mamą Gintarę, įrašytą kaip XVI Šilingų giminės kartą. O aš ir mano sesuo Emilė esame jau XVII karta! Nors mūsų vardų knygoje dar nėra, mes tęsiame joje užrašytą istoriją. Dabar suprantu, kodėl mamai buvo taip svarbu išsaugoti Šilingų pavardę. Ji norėjo, kad ši sena giminės šaka gyvuotų toliau. O aš, turėdamas dvi pavardes – Šilingas Sakalauskas, jaučiu pareigą tęsti jos pradėtą darbą, saugoti protėvių istorijas ir perduoti jas ateities kartoms. Mano dvi pavardės – tai dvi istorijos, tapusios viena. Esu XVII Šilingų giminės karta ir kartu Sakalauskų giminės tęsėjas. Didžiuojuosi abiem savo pavardėmis ir tikiuosi, kad vieną dieną mano vaikai, tyrinėdami savo giminės medį, atras ir mano vardą.

Mano šeimos relikvija – proprosenelio Antano Martinkėno, gimusio 1912 m., tarpukario Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Šis dokumentas išduotas 1939 m. gruodžio 5 d. Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiuje. Paso puslapiai saugo autentiškas detales: proprosenelio nuotrauką su piršto atspaudu, išvaizdos aprašymą („pailgas veidas, rudos akys, geltoni plaukai“), gyvenamosios vietos įrašą Papravėlės kaime bei oficialius Ignalinos valsčiaus viršaičio antspaudus. Nors proprosenelio Antano žemiškąją kelionę per anksti nutraukė staigi liga, šis pasas išliko kaip brangus dvasinis palikimas. Šiandien dokumentas mūsų šeimai primena apie giminės šaknis, laiko tėkmę ir pagarbą praeičiai, kurią dabar išdidžiai tęsiame mes.

Mano prosenelė Galina Janusowa (Girnienė) iš mamos pusės (mamos tėvo mama) nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Ji buvo baigusi pirmą klasę, o kai turėjo eiti į antrą klasę, prasidėjo II pasaulinis karas. Vokietija 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Prosenelės šeima nusprendė bėgti ten, kur saugiau. Taip jie, klajodami, pasiekė Baltarusiją. Vyresnės prosenelės seserys ištekėjo už baltarusių. Tačiau 1941 m. birželį prasidėjo vokiečių kariuomenės įsiveržimas į Baltarusiją. Prosenelės brolį vokiečių valdžios atstovai užverbavo dirbti buhalteriu. Vieną dieną prosenelės brolis kartu su tėvu grįžo namo per mišką. Staiga jiems kelią pastojo baltarusių partizanai. Pas prosenelės brolį jie rado vokišką antspaudą, todėl brolis buvo nušautas tėvo akivaizdoje, o patį tėvą partizanai išsivežė ir jis niekada nebegrįžo namo. Iki šiol niekas nežino, kur palaidoti tėvas ir sūnus. Po šių baisių įvykių prosenelės mama nusprendė bėgti iš Baltarusijos su dviem mažomis dukromis. Jos klaidžiojo miškais, kad nesutiktų vokiečių karių. Slapstėsi sodybų daržinėse, šakose, šieno kupetose ir apleistuose pastatuose. Jos valgė miško uogas ir riešutus, o atėjus rudeniui laukuose kasė likusias sušalusias bulves ir iš jų virė košę. Prosenelė pasakojo, kad košė iš mažų sušalusių bulvių buvo be galo saldi ir labai skani. Taip klajodamos jos pasiekė Lietuvą, Kauno rajoną. Muniškių dvaro savininkė Magdalena Bradauskienė priglaudė mano prosenelę, jos sesę ir mamą. Dvare jos dirbo įvairius darbus: ganė karves ir žąsis. Prosenelės mama dirbo dvaro laukuose bei daržuose, o sesės vėliau prižiūrėjo dvarininkų mažus vaikus. Dvaro savininkas Juozas Barzda-Bradauskas buvo Lietuvos karinis veikėjas, brigados generolas ir kariuomenės karo technikos viršininkas. 1947 m. jis buvo suimtas NKVD, Sovietų Sąjungos institucijos, vykdžiusios žmonių persekiojimus, areštus ir trėmimus. Jis buvo apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečiais ir nuteistas. Vėliau kalėjime mirė. Visa dvarininkų šeima emigravo iš Lietuvos. Mano prosenelė sutiko savo būsimą vyrą ir visam laikui liko gyventi Lietuvoje, Kauno rajone, Muniškiuose. Ji niekada neaplankė Lenkijos, savo gimtojo krašto. Taip pat ji daugiau niekada nelankė mokyklos, todėl nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vietoj parašo ji visada dėdavo kryžiuką. Aš gimiau 2015 m. gegužės mėnesį, o prosenelė iškeliavo Anapilin 2015 m. liepos mėnesį.

Mano šeimos herbas simbolizuoja mūsų drąsą, vienybę ir didžiulę stiprybę. Saulė - mūsų laimė ir džiaugsmas, kuri suteikia šilumos, palaikymą vienas kito sunkiausiais momentais. Šeima - mano saulės šviesa, kelias į laimę.

Mano šeimos herbas simbolizuoja meilę, vienybę ir stiprybę. Karūna - tai mūsų šeimos išskirtinumas, o žuvis - mūsų šeimos sėkmė, išmintis, gausa ir ramybė. Skirtingos spalvos pabrėžia šeimos narių unikalumą. Mano šeima - mano stiprybė.

Aš turiu prosenelę Bronytę, kuriai yra 92 m. Dabar ji gyvena su mano seneliais. Mano prosenelė gimė ir augo Anykščių rajone. Ji gimė 1934 m. Jos tėvai gyveno kaime, bet kėlėsi į vienkiemį prie miško. Karui atėjus namo nespėjo pastatyti, todėl šešiems vaikams ir jų tėvams teko gyventi gryčiutėje iki kol pavyks pastatyti namą. Mano prosenelė karo metu susipažino su partizanais. Jos tėvai kartais juos pamaitindavo. Tame krašte buvo toks garsus partizanas Montė. Karui pasibaigus mano proprosenelis baigė statyti namą, vaikai po truputį užaugo ir sukūrė savo šeimas. Mano prosenelė toli neiškeliavo, ištekėjo iš gretimame kaime gyvenusio Baliuko ir persikėlė gyventi pas jį. Proseneliai dirbo įvairius darbus, ūkininkavo. Susilaukė trijų vaikų: berniuko ir mergaičių dvynukių. Viena iš dvynukių yra mano bobutė. Prosenelis mėgo vairuoti žigulį, dirbo šoferiu. Prosenelis per visą laiką turėjo tris žigulius: pirmas sugedo, antras dužo avarijoje (proseneliui viskas buvo gerai), trečias yra iki pat dabar. Proseneliai daug dirbo, gyveno darniai. Kartu išgyveno 59 m. Proseneliui mirus prosenelė vienkiemyje liko gyventi viena. Teko prisiminti vairavimo įgūdžius, nes norėjosi savarankiškai keliauti iki parduotuvės ir bažnyčios. Laikui einant ir sveikatai prastėjant persikraustė kartu su savo šuniuku Mirta pas mano senelius, o tą geltoną žigulį pažadėjo man, kaip besidominčiam senoviniais automobiliais.

Mano šeimos medis simbolizuoja meilę, vienybę ir pagarbą. Širdis - tai meilė, kuri mus visus sujungia, o tvirtos šakos ir šaknys - tai mūsų šeimos stiprybė ir nepalaužiamas bendrumas. Šeima yra mano svarbiausių vertybių, nes joje aš jaučiuosi mylimas, suprastas ir svarbiausia, esu saugus.

Daugelis žmonių, padėjusių išgelbėti Dveirą ir Esterą, buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šis garbingas vardas suteiktas ir mano proproseneliams Kaziui ir Juozefai Apuokams.

Šeimos herbas susideda iš 4 dalių. Smuiko raktas reiškia meilę muzikai, kadangi šeimoje buvo grojame kanklėmis. Knygos - žinias, mokslą. Močiutė yra buvusi rašytoja. Šakė ir laukai - žemdirbystės ryšius. Šuns letenėlė reiškia ištikimybę, draugystę. Gyvūnai buvo ir yra neatsiejame šeimos dalis. Ąžuolo šakelė rodo šeimos stiprybę. Mėlyna spalva rodo, kad mūsų šeimoje gyveno ir gyvena ramūs žmonės. Žalia - gamtą. Turime ypatingus ryšius su gamta ir žemdirbyste. Raudona spalva - drąsą, meilę vieni kitiems

Mano giminės medis saugo daug įdomių istorijų apie mano protėvius. Vieną dieną sužinojau, kad mano tolimas protėvis buvo Adomas Lukianskis-Paulavičius. Jis gyveno prieš beveik 400 metų ir 1635 metais prisidėjo prie pirmosios medinės Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios. Jis pasirūpino, kad bažnyčia turėtų žemės ir lėšų jos išlaikymui. Dabar ant jau naujai pastatytos bažnyčios sienos esanti atminimo lentelė nurodo, kad jis buvo pirmosios bažnyčios fundatorius. Nors mus skiria daugybė kartų, jo istorija yra ir mano šeimos istorijos dalis. Didžiuojuosi savo protėviais ir džiaugiuosi, kad mano giminės medis padeda atrasti žmones, kurie gyveno seniai, bet paliko savo pėdsaką iki šių dienų.

Tai mano proprosenelių kryželis darytas rankomis, kaip vilties ir tikėjimo ženklas. Šis kryželis ilgą amžių kartu su mano proproseneliais ir proseneliais išgyveno sunkius laikus Sibire. Jis buvo slepiamas nuo Rusijos kareivių. Kai ateidavo šventės, šį kryželį ištraukdavo, padėdavo ant stalo ir bučiuodavo prisimindami gyvenimą Lietuvoje. Mano proseneliai sunkiai dirbo Sibire, viena proprosenelė Elžbieta ten ir mirė. Kai pagaliau leido sugrįžti į Lietuvą, prosenelė kryželį pasiėmė kartu ir saugojo jį kaip tėvų ir sunkių laikų prisiminimą. Ši relikvija padėjo neprarasti tikėjimą ir viltį dar kada nors sugrįžti į gimtinę.

Pasakojama apie Kaišiadorių rajone gyvenusią Galinių šeimą, kurių šeimos istorija yra ir visos Lietuvos istorija. Vaclovas Galinis - buvęs Kaišiadorių viršaitis ir partizanų rėmėjas (jo sūnus vis dar gyvas; proanūkiai gyvena Kaune). Dar bent du prosenelio Vaclovo šeimos nariai - partizanai.

Pasakojama tragiška Lokio rinktinės partizano Zigmunto Tumėno-Kęstučio istorija. Jis buvo nužudytas labai jaunas, tačiau šeimos istorija tuo nesibaigė.

Senelis sako, kad mūsų giminė - kaip didžiulis senas ąžuolas. Jo šaknys giliai įaugusios į Lietuvos žemę, o šakos siekia visus keturis šalies kampus!

Tai mano senelių ir prosenelių gyvenimo akimirkos. Senelės šaknys yra Šalčininkų raj. Siaurimuos, o senelis kilęs ir dabar gyvena Vilkaviškio r. Vištytyje. Nors daugelis šių nuotraukų darytos seniai, man jos labai gyvos ir brangios. Žiūrėdamas į jas suprantu, kad viskas, ką jie išgyveno ir sukūrė, atvedė iki šių dienų ir iki manęs. Didžiuojuosi savo šeima ir džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti su jumis tuo, kas man labai brangu!

Augindami ir pažindami savo giminės medį, mes saugome savo šeimos istoriją! Ši istorija prasideda Vilkaviškio r. Alvito kaimelyje ir tęsiasi visoje Lietuvoje...

Tai spalvinga šeimos paslapčių vėduokle pasipuošusi istorija! Vėduoklės šerdis - tai aš. Pirmasis lankas - tėveliai, kurie mane myli, stipriai glaudžia ir saugo. Platesni lankai - seneliai ir proseneliai. Jie išskleidžia vėduoklę dar plačiau ir dovanoja mums išmintį, istorijas bei giminės tradicijas. Kiekviena vėduoklės juostelė yra svarbi: kuo plačiau ji išsiskleidžia, tuo daugiau šilumos, meilės ir gražių prisiminimų ji savyje talpina!

Bene didžiausia šeimos relikvija laikome išlikusius savo protėvių nuotraukų albumus, ranka rašytus prisiminimus. Turime ir keletą daiktų, priklausiusių mano proseneliams ir proproseneliams – prosenelės Janinos (Jurevičiūtės) Vilimienės (g. 1920 m. Radviliškyje) pianiną, prosenelio Vinco Vilimo (g. 1908 m. Vilemų k., Kauno raj.) 1921 metais kariuomenės sporto rungtynėse laimėtą III vietos apdovanojimą ir kišeninį laikrodį, prosenelės Zuzanos (Dručiūnaitės) Ragauskienės (g. 1931 m. Baniškių k., Kaišiadorių raj.) sagę ir siūlų verpimo ratelį. Tai yra neįkainojamos vertybės, prisiminimai. Džiaugiuosi, kad šeimoje išsaugota tai, ką mūsų protėviai laikė savo rankose, brangino ir vertino.

Mūsų giminėje vyrauja ramybė, ramūs žmonės, todėl herbas yra mėlynos spalvos. Ąžuolas rodo mūsų giminės žmonių tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Turime didelį ryšį su žuvimis, kadangi suaugusiųjų darbai buvo su tai susiję. Erelis simbolizuoja - drąsą, jėgą, teisingumo laisvę. Herbe esančios žvaigždės rodo šviesius ir laimingus žmones.