Mano giminės herbas ir paslaptingoji jo istorija
Mano močiutės, tėčio mamos, vardas yra Asta Gurčinaitė. Ji namuose labai saugo ir brangina mūsų šeimos relikviją – kilmės įrodymus, herbo piešinį ir genealoginį medį. Man labai gera ir smagu klausytis jos pasakojimų, nes močiutė nepaprastai didžiuojasi, kad mūsų gyslose teka bajorų kraujas!
Mūsų šeimos istorija prasidėjo labai seniai. Močiutė pavardę gavo iš savo protėvio Jeronimo Polujano Gurčino, kuris gyveno dar XVII amžiaus viduryje. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajoras bei žemvaldys, kuriam bajoro titulą paskyrė pats karalius Jonas Kazimieras Vaza! Jeronimas valdė Daškovkos ir Skomorokų dvarus Oršos regione (dabar tai Baltarusijos ir rytų Lietuvos teritorija). Mūsų giminės medis bei senieji metraščiai prasideda būtent nuo jo, kai 1653 metais jis surašė testamentą ir visus dvarus bei žemes padalijo savo keturiems sūnums: Mykolui, Stanislovui, Jurgiui ir Mykalojui. O mano močiutė Asta yra jau dešimtoji vaikų karta, įrašyta į bendrą Gurčinų genealoginę schemą ir Lietuvos istorijos archyvą!
Paveikslėlyje matote mūsų protėvių herbo versiją, kuri dar vadinama Kruposinu. Šis herbas toks paslaptingas, kad net heraldikai (žmonės, kurie tyrinėja herbus) iki šiol tiksliai nežino, ar jis buvo atneštas į Lietuvą, ar atsirado čia pat, susijungus kelioms giminėms!
Man labai patinka nagrinėti, ką reiškia kiekviena herbo detalė:
• Mėlyno fono skydas reiškia ištikimybę ir pastovumą.
• Ryškiai raudonas apvadas – tai lyg riterio apsiaustas, rodantis kovą ir narsą.
• Kairėje esanti pasagos dalis primena žirgą bei karo žygius. Ji reiškia stiprumą, patriotizmą, o kartu yra ir sėkmės simbolis.
• Dešinėje esanti aukštyn nukreipta sidabrinė strėlė – karingumo ženklas, rodantis, kad mūsų giminės atstovai dalyvavo karuose.
• Auksinė šešiakampė Betliejaus žvaigždė – krikščionybės, Jėzaus Kristaus ir tikro tikėjimo atsidavimo simbolis.
Vėliau Gurčinų giminė buvo oficialiai įrašyta į Rusijos imperijos kilmingųjų knygas bei Brokhauzo ir Efrono enciklopedijas. Giminės atšakos buvo patvirtintos Vilniaus ir Kauno gubernijų kilmingųjų knygose. Kadangi Jeronimo giminė turėjo žemių Lietuvoje, svarbiausi dokumentai išliko būtent mūsų šalies archyvuose. Vienas iš svarbiausių dokumentų, saugomų Lietuvos istoriniame archyve, remiasi 1799 m. dekretu – tai 1837 m. rugsėjo 4 d. aktas lenkų kalba „Wywod familii urodzonych Полуянов Гурчинов Герба Крупосин“. Tai buvo galutinis ir rimčiausias teisinis įrodymas valdžiai, kad mūsų giminė iš tiesų yra kilminga!
Aš labai džiaugiuosi, kad močiutė man papasakojo šią istoriją. Gera žinoti savo šaknis ir nešiotis tokią galingą giminės praeitį širdelėje!