KONKURSAS: Giminės medis 2026

Nors močiutės vaikystė prabėgo Sibire, tačiau vaikui svarbu buvo ne tai, kad gyvenime nebūtų sunkumų, o žinojimas, kad per juos eis kartu su tėvais.

Pasakojama apie prosenelės Eugenijos Lapinskienės-Lučauskaitės, Saulės būrio partizanės, istorijos vingiai, verti veiksmo filmo siužeto.

Giminės medis - pavaizdavau savo giminaičius, užrašiau jų vardus, pavardes ir gyvenimo metus. Kiekvienas lapelis simbolizuoja žmogų, o medžio šakos parodo, kaip visi esame susiję. Rožiniai žiedai suteikia gyvybės, o paukštelis simbolizuoja laisvę ir viltį. Kurdama šį darbą galėjau geriau pažinti savo giminę ir suprasti, kaip svarbu saugoti šeimos istoriją bei prisiminti ankstesnes kartas.

Pirmoje nuotraukoje yra propromočiutė Paulina Tupolskytė. Ji yra šventėje, kuri vadinasi pavasarininkų šventė. Šventė vyko prie Palėvenės dominikonų vienuolyno. Tuo metu kai vyko šventė buvo 1930 metai. Mano propromočiutė gimė 1909 m.,o susirgo ir mirė 1987 m.. Mano propromočiutė dirbo lauko darbininke. Šioje nuotraukoje yra ir mano proprosenelis Albinas Tupolskis. Jis taip pat dirbo lauko darbininku. Proprosenelis gimė 190 m., o mirė 1968 m. Antrojoje nuotraukoje yra valomas Lėvuo. Žmonės, kurie valė upes tuo metu mūsų krašte buvo vadinami „zimagorai“. Nuotraukoje yra mano proprosenelis Albinas Tupolskis. Jis yra kairėje pusėje prie muzikanto. Proprosenelis laiko duonos kepalą, kurį valgys zimagorai.

Smetoninės Lietuvos laikais prekyba užsiimantys žmonės važinėdavo su arkliais iš vieno kaimo į kitą. Jie supirkdavo senus rūbus, pasverdavo, įvertindavo ir žmonės gaudavo pinigų, už kuriuos nusipirkdavo ir naujų prekių. Taip mano prosenelė Magdelena Žemaitienė nusipirko skarą, kuriai dabar galėtų būti apie 75 metus. Prosenelis Povilas Žemaitis Prienų rajone Cepeliškių kaime nusipirko iš Banionio 8,4 ha žemės, kurioje pastatė namus. Pirkimo sutartis šeimoje saugoma jau 100 metų. Dar vienas vienas daiktas, kuris labai saugomas mūsų šeimoje – žurnalas „Žvaigždė”, kurį išsaugojo mano močiutė Viktorija Vanagienė. Žurnalui apie 70 m. Tai ne tik daiktai, bet ir mano prosenelių atmintis.

Ši nuotrauka daryta 1950 metais Rusijoje Krasnojarsko krašte, Sajano rajone, Aginos miestelyje. Čia pavaizduota mano prosenelių šeima tremtyje. Iš kairės į dešinę žmonių vardai ir gimimo, mirties metai 1) Prosenelė Bronė Ažondenienė 1923-2006 m. 2) Močiutės sesuo Stanislava Ažondenytė 1948 m. 3) Močiutė Bronislava Ažondenytė 1947 m. 4) Prosenelis Antanas Ažondenis 1919-2015 m.

Mano lėlė nėra paprasta. Ji turi savo istoriją, kuri prasidėjo dar tada, kai manęs nebuvo. Ši lėlė keliavo iš vienų mažų rankų į kitas ir per daugelį metų tapo mūsų šeimos prisiminimų dalimi. Pirmiausia ji priklausė mano vyresnei sesei. Ji lėlę nešiodavosi ant rankų, migdydavo, vežiodavo vežimėlyje ir sugalvodavo jai įvairių nuotykių. Kai sesė paaugo, lėlė iškeliavo pas mano pusseserę. Ten ji vėl buvo mylima, apkabinama ir lydėjo ją žaidimuose. Po kurio laiko lėlė atkeliavo pas mane. Man buvo labai smagu ją gauti, nes jau žinojau, kad ji prieš mane turėjo dar dvi mažas šeimininkes. Su ja žaisdavau, nešiodavau, migdydavau ir vežiodavau vežimėlyje. Labiausiai man patikdavo ją rengti. Mes ją aprengdavome tikrais savo kūdikystės drabužėliais! Tie maži rūbeliai buvo tarsi maži prisiminimai iš mūsų vaikystės, kurie dabar buvo skirti lėlei. Kartais pažvelgusi į ją pagalvoju, kiek daug ji jau matė. Ji buvo šalia mano sesės vaikystėje, vėliau lydėjo pusseserę, o dabar yra mano kambaryje. Atrodo, kad lėlė tyliai saugo visas mūsų vaikystės istorijas. Tikiuosi, kad jos kelionė dar nesibaigė. Gal vieną dieną ji atiteks mano sesės, pusseserės arba mano dukrai. Tada maža mergaitė vėl paims ją ant rankų, aprengs mūsų kūdikystės drabužėliais ir pradės kurti savo istorijas. Man ši lėlė brangi ne todėl, kad ji nauja ar ypatingai graži. Ji brangi todėl, kad joje tarsi telpa dalelė mūsų visų vaikystės. Tikiuosi, kad ji dar ilgai keliaus iš kartos į kartą, nešdama su savimi mūsų šeimos šilumą, juoką ir gražiausius prisiminimus.

Mūsų šeimoje yra vienas ypatingas daiktas, tai senovinės žirklės. Jos priklausė mano prosenelei, kuri buvo siuvėja. Ji jomis kirpdavo audinius ir siūdavo žmonėms drabužius. Žirklės labai senos, sunkios ir truputį parūdijusios. Jų rankenėlės nuo daugelio metų naudojimo tapo lygios ir blizgios. Kai jas paimi, jauti šaltą metalą ir išgirsti tylų spragtelėjimą. Tokių žirklių nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Prosenelė jas laikydavo savo siuvimo dėžėje kartu su siūlais, adatomis ir spalvotomis sagomis. Kambaryje kvepėdavo audiniu ir lygintuvu, o ant stalo gulėdavo kruopščiai sulankstyti medžiagos gabalėliai. Žirklių kirpimo garsas buvo girdimas visame kambaryje. Man atrodo, kad per savo ilgą gyvenimą jos matė daug gražių drabužių, švenčių ir laimingų žmonių. Vėliau žirklės atiteko babai. Ji pati taip ir nepradėjo siūti, bet žirkles saugojo kaip brangų prisiminimą apie savo mamą. Kartais baba jas ištraukdavo iš stalčiaus, nuvalydavo minkšta šluoste ir pasakodavo apie prosenelę. Ji tikėjo, kad vieną dieną jomis naudosis jos dukra. Taip žirklės atkeliavo pas mano mamą, kuri taip pat truputį siuvo. Ji jomis kirpdavo audinį ir kartais pataisydavo drabužius. Galbūt, laikydama žirkles rankose, mama prisimindavo babą ir prosenelę, jų darbus bei jaukius vakarus prie siuvimo. Dabar galvoju, kad vieną dieną šios žirklės galbūt atiteks man. Kai jas paimu į rankas, įsivaizduoju visas mūsų šeimos moteris, kurios jas saugojo ir naudojo. Jos jau senos, bet man labai brangios, nes saugo mūsų šeimos istoriją ir meilę. Gal užaugusi ir aš tapsiu siuvėja. Tuomet šiomis žirklėmis kirpsiu audinius ir kursiu ką nors gražaus. O kai ateis laikas, perduosiu jas kitai kartai, kad mūsų šeimos istorija keliautų toliau kartu su jomis.

Tai nepaprastas medis! Vietoj žiedų jame auga spalvoti delniukai. Kiekvienas jų – mūsų šeimos narys: seneliai, tėvai, aš ir mano sesė. Visi esame skirtingi, bet kartu – viena didelė, mylinti šeima!

1 nuotrauka Prosenelio Jono Tijūšo 70-metis. 1981 m. rugpjūčio 29 d., Eičionių kaimas, Kupiškio rajonas. Nuotraukoje - prosenelis Jonas Tijūšas su prosenele Eugenija Tijūšiene, jų vaikais, vaikų antrosiomis pusėmis ir anūkais. Visa šeima susirinko paminėti prosenelio Jono 70-ojo gimtadienio. Fotografas - Vidas Naujikas. Nuotraukoje: 1-oji eilė (sėdi), iš kairės: Linas Stasėnas (1971), Kristina Tamošiūnaitė, Asta Tijūšaitė (1969), Laima Stasėnaitė (1972), Eugenija Tijūšienė (1918–2014), Regina Stasėnaitė (1977), Jonas Tijūšas (1911–1993), Robertas Tijūšas (1972), Pranas Tamošiūnas, Antanas Tamošiūnas, Rima Tijūšaitė (1970), Edita Stasėnaitė (1970), Gytis Stasėnas (1968). 2-oji eilė (stovi), iš kairės: Jurgita Tamošiūnaitė, Kseveras Rakauskas (1910), Regina Rakauskaitė-Tamošiūnaitė (1947), Emilija Rakauskienė (1908), Petras Tijūšas (1952–2014), Janina Marčionytė-Tijūšienė (1952), Stanislava Tijušaitė (1945), Anastasija Smirnovaitė-Tijūšienė (1943), Marius Dvaranauskas (1979), Janina Tijūšaitė-Stanislovaitienė (1958), Ina Tijūšaitė (1971), Artūras Tijūšas(1970), Julija-Gražina Tijūšaitė-Budrevičienė (1948), Vytautas Kaladė, Danė Tijūšaitė-Dvaranauskienė (1950), Antanas Tijūšas (1956–2016), Bronė Tijušaitė-Stasėnienė (1947), Vincas Tijušas (1936). 3-oji eilė (stovi), iš kairės: Eugenijus Stasėnas (1965), Dainius Tijūšas (1967), Ričardas Tijūšas (1966), Virginijus Stasėnas (1964), Vitas Budrevičius (1950–2020), Albinas Dvaranauskas (1957–2026), Povilas Tijušas (1942). 2 nuotraukoje - proseneliai Jonas Tijūšas ir Eugenija Tijūšienė su devyniais savo vaikais. 3 nuotraukoje - proseneliai su savo penkiolika anūkų.

Šį prieskonių malūnėlį 1970 m. įsigijo mano prosenelė ūkinių prekių parduotuvėje. Ji naudojo malūnėlį virtuvėje įvairiems patiekalams gaminti. Malūnėlis buvo tvirtas ir ilgaamžis, todėl jį ėmė naudoti ir mano senelė. Malūnėlis toliau gyvavo ir buvo perduotas mano mamai. Mano mama ir dabar naudoja jį virtuvėje. Su juo pipirus leidžia malti ir man. Jis mūsų šeimai svarbus ir brangus, nes jį naudojo kelios mūsų šeimos moterų kartos.

Ši sena indauja mūsų šeimoje saugoma jau apie 70 metų. Mano senelis Julius, gimęs 1956 metais, pasakoja, kad ją prisimena nuo pat vaikystės. 1957 metais jo tėvai nusipirko sodybą Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietėje, Kupiškio rajone. Kai šeima ten atsikraustė, ši indauja jau stovėjo namuose. Ankstesni sodybos šeimininkai Juknevičiai ją paliko kartu su kitais daiktais – senu radiju ir stalu. Deja, radijo ir stalo iki šių dienų mūsų šeima neišsaugojo, o indauja išliko. Senelis prisimena šį baldą visą savo gyvenimą. Mirus jo tėvams, indaują mano seneliai parsivežė į savo namus ir toliau ją saugojo kaip brangų šeimos prisiminimą. Per maždaug 70 metų indauja tapo ne tik senu baldu, bet ir mūsų šeimos istorijos dalimi, perduodama iš kartos į kartą.

Nuostabiai spindinčią segę mano prosenelė Bronė Ažondonienė pirko grįžusi iš tremties Sibire. Po jos mirties, segė buvo atitekusi mano močiutei Bronislavai, vėliau ji ją padovanojo mano mamai Renatai. Mama ją labai saugo ir brangina. Nekantrauju kada ji atiteks man. Šiai segei apie 70 metų, ji tapo mūsų šeimos relikvija.

Sveiki, aš esu Austėja, mokausi vaikų meninėje studijoje „Diemedis“. Šiais 2026 m. mokslo metais buvo paskelbtas pusmečio projektas „Mūsų šaknys“. Tai buvo proga plačiau sužinoti ir tyrinėti savo kilmę, tradicijas ir istoriją. Aš pristačiau savo šeimos istoriją, kuri siekia net XV a. Sukurti pasakojimą man padėjo senelės Vijoletos žinios, su sesers pagalba ruoštos skaidrės.

Mano šeimos herbas Ąžuolas simbolizuoja šeimos stiprybę ir tvirtumą, širdis – meilę ir rūpestį, o susikibę rankomis žmonės – vienybę, draugystę ir tarpusavio palaikymą. Šie simboliai parodo, kad mūsų šeima yra stipri, mylinti ir visada pasiruošusi padėti vieni kitiems.

Nuotraukoje tarybinė(sovietmečio) vintažinė segė. Ši segė buvo pagaminta 1975–1980 metais. Mano proprosenelė Filomena turėjo šią segę. Po kažkiek laiko ji segę atidavė savo dukrai, mano močiutei Irenai. Ji segę perdavė savo dukrai, mano mamai Neringai. Dabar laukiu, kada mano mama segę padovanos man. Taip keliauja segė iš kartos į kartą.

Mano šeimos giminės medį supa nuostabios meilės istorijos. Vienos jų prasidėjo šokiuose, kitos – per draugus, tačiau visas jungia meilė. O vieną iš šių istorijų iki šiol saugo ypatingas žiedas, keliaujantis iš kartos į kartą. Vieni mano seneliai susipažino diskotekoje. Vieną gražią dieną diedukas priėjo prie močiutės ir pakvietė ją pašokti, o ji sutiko. Visą vakarą jie šoko, kalbėjosi ir bandė vienas kitą pažinti. Po diskotekos diedukas palydėjo močiutę namo. Netrukus jie pradėjo susitikinėti. Viskas atrodė kaip iš pasakos, tačiau vieną dieną jiems teko išsiskirti, nes diedukas išvyko tarnauti į kariuomenę. O grįžęs jis močiutę sutiko... nepatikėsite kur! Tuose pačiuose šokiuose! Nuo tada jie daugiau niekada neišsiskyrė. Po dviejų metų diedukas pasipiršo Kaune, Laisvės alėjoje. Vėliau jie susitiko ir susilaukė dukros, mano mamos. Kitų mano senelių meilės istorija prasidėjo dar mokykloje, devintoje klasėje. Jie susipažino per močiutės draugę, kai senelis atėjo pas močiutę į namus. Ji jam iš karto krito į akį. Nuo tada jie pradėjo draugauti. Į pasimatymus eidavo parkuose, vaikščiodavo po miestą, o kartais diedukas močiutę parsiveždavo į savo namus. Vieną dieną Utenoje, viešėdamas pas močiutės pusbrolį, diedukas nusprendė jai pasipiršti. Tačiau jis turėjo ne paprastą žiedą, o ypatingą – savo mamos, mano prosenelės, žiedą su aleksandritu. Taip šis žiedas tapo ne tik meilės, bet ir šeimos istorijos simboliu. Po ketverių metų draugystės seneliai susituokė ir susilaukė dviejų sūnų, vienas iš jų mano tėtis. Tačiau šio žiedo kelionė tuo nesibaigė! Mano tėvai susipažino per bendrus draugus prie ežero. Kurį laiką jie bendravo per atstumą, nes tėtis gyveno užsienyje. Galiausiai mano tėtis suprato, kad labai myli mamą, todėl nusprendė viską palikti ir grįžti pas ją į Lietuvą. O kai atėjo laikas pasipiršti, tėtis pasirinko tą patį žiedą, su kuriuo kadaise jo tėtis pasipiršo močiutei. Taip vienas mažas žiedas tapo didelės mūsų šeimos istorijos dalimi. Pirmiausia jį nešiojo mano prosenelė, vėliau močiutė, o dabar – mano mama. Galbūt vieną dieną šis žiedas atiteks man arba mano sesei. Tuomet ir mes tapsime jo istorijos dalimi. Tai mano šeimos istorija.

Šeimos genealoginis medis

Noriu pristatyti labai brangią šeimos relikviją – seną nuotrauką. Šioje nuotraukoje matote mano proprosenelių šeimą. Proprosenelis Prochoras gimė 1893 m., mirė 1986 m. Mano proprosenelis buvo kalvis. Darydavo ratus vežimams, įvairiausiu daiktus iš metalo, kaustydavo arklius. Mano proprosenelė Vanda gimė 1890 m., mirė 1985 m. proprosenelė buvo namų šeimininkė. Proproseneliai turėjo du vaikus: dukterį Vandą ir sūnų Melchijorą. Dukra Vanda baigė pedagoginį ir dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Mirė jauna. Melchijoras gimė 1935 m., mirė 2014 m. Jis dirbo agronomu Šimonių kolūkyje ir gyveno Šimonių miestelio centre nuosavame name, šalia kurio buvo didelis sodas. Šiuo metu tas namas stovi nebegyvenamas.

Mano proprosenelis Alfonsas Kukenys su žmona Elžbieta 1938 metais Račiūpėnų kaime pasistatė namą. Paskui šį namą perėmė mano prosenelis Vytautas su prosenele Marijona. Šiame name mažas gyveno ir mano senelis Eimantas. Plečiantis Kupiškio miestui, senasis šeimos namas atsidūrė miesto teritorijoje. Gatvė, kurioje stovi šis namas anksčiau vadinosi J. Greifenbergerio, o dabar tai Aukštaičių gatvė. Dabar šiame name gyvena mano tėvai, aš ir mano sesė. Šis namas yra branginamas, nes jis yra paveldas, kuris turi daug atsiminimų.

Mano prosenelis Melchijoras Karnišovas, kilęs iš Šimonių kaimo, turėjo ypatingą kišeninį laikrodį. Aš nežinau iš kur jį gavo prosenelis. Prosenelis šį laikrodį perdavė seneliui Rolandui, kuris laikrodį padovanojo man. Šiam laikrodžiui apie 50 metų. Šis laikrodis buvo pagamintas Čeliabinsko miesto laikrodžių gamykloje. Ant laikrodžio išgraviruotas garvežys. Tokie laikrodžiai dažniausiai buvo dovanojami geležinkelio darbuotojams. Galbūt ir mano prosenelis jaunystėje buvo apdovanotas... Man šis laikrodis svarbus tuo, kad jis keliauja iš kartos į kartą.

Šios nuotraukos mane nukelia į praeitį. Jose mano proprosenelis Jurgis su broliu Jonu apie 1930 metus. Jie buvo garsūs Kupiškio krašto muzikantai, kilę iš Girvalakių kaimo. Šiai nuotraukai 96 metai. Ją išsaugojo mano seneliai Dainius ir Danguolė Bardauskai. Dabar klarnetas saugomas Girvalakių kaime sodyboje, kur ir buvo rastas. Klarnetas pagamintas Čekijoje. Jo nebeįmanoma pataisyti, kad grotų. Labai laukiu, kada ši šeimos relikvija atiteks man.

Pasakojama trumpa senelio gyvenimo istorija, kurioje savo vietą randa ir senelio vaikiškos išdaigos.

Pasakojama ilgaamžio senelio, gimusio Azerbaidžane, gyvenimo istorija nuo mažumės iki šių dienų.

Ketvirtoko Vincento pasakojimas apie prosenelio etnologo Albino Kurtinaičio gyvenimo nuopelnus ir vaikaičio norą tapti tyrinėtoju kaip ir prosenelis.

Šis herbas atspindi mūsų giminės stiprybę, ištikimybę vertybėms ir tarpusavio šilumą. Skydo viršuje esanti karūna simbolizuoja dvasinį kilnumą bei pagarbą giminės praeičiai, o švelniai rožinis fonas atskleidžia šeimos santarvę. Centre pavaizduota juodoji pantera įprasmina drąsą bei gebėjimą apsaugoti savo artimuosius, o jos letenose laikoma tulpė rodo vidinį švelnumą ir estetiką. Už panteros esantys lotoso žiedai simbolizuoja giminės dvasinį tyrumą, atgimimą. Skydą kertanti įstriža juosta suteikia struktūros ir reikalauja tiesaus giminės kelio bei tvirto tikslo siekimo.

Mano giminės herbas ir paslaptingoji jo istorija Mano močiutės, tėčio mamos, vardas yra Asta Gurčinaitė. Ji namuose labai saugo ir brangina mūsų šeimos relikviją – kilmės įrodymus, herbo piešinį ir genealoginį medį. Man labai gera ir smagu klausytis jos pasakojimų, nes močiutė nepaprastai didžiuojasi, kad mūsų gyslose teka bajorų kraujas! Mūsų šeimos istorija prasidėjo labai seniai. Močiutė pavardę gavo iš savo protėvio Jeronimo Polujano Gurčino, kuris gyveno dar XVII amžiaus viduryje. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajoras bei žemvaldys, kuriam bajoro titulą paskyrė pats karalius Jonas Kazimieras Vaza! Jeronimas valdė Daškovkos ir Skomorokų dvarus Oršos regione (dabar tai Baltarusijos ir rytų Lietuvos teritorija). Mūsų giminės medis bei senieji metraščiai prasideda būtent nuo jo, kai 1653 metais jis surašė testamentą ir visus dvarus bei žemes padalijo savo keturiems sūnums: Mykolui, Stanislovui, Jurgiui ir Mykalojui. O mano močiutė Asta yra jau dešimtoji vaikų karta, įrašyta į bendrą Gurčinų genealoginę schemą ir Lietuvos istorijos archyvą! Paveikslėlyje matote mūsų protėvių herbo versiją, kuri dar vadinama Kruposinu. Šis herbas toks paslaptingas, kad net heraldikai (žmonės, kurie tyrinėja herbus) iki šiol tiksliai nežino, ar jis buvo atneštas į Lietuvą, ar atsirado čia pat, susijungus kelioms giminėms! Man labai patinka nagrinėti, ką reiškia kiekviena herbo detalė: • Mėlyno fono skydas reiškia ištikimybę ir pastovumą. • Ryškiai raudonas apvadas – tai lyg riterio apsiaustas, rodantis kovą ir narsą. • Kairėje esanti pasagos dalis primena žirgą bei karo žygius. Ji reiškia stiprumą, patriotizmą, o kartu yra ir sėkmės simbolis. • Dešinėje esanti aukštyn nukreipta sidabrinė strėlė – karingumo ženklas, rodantis, kad mūsų giminės atstovai dalyvavo karuose. • Auksinė šešiakampė Betliejaus žvaigždė – krikščionybės, Jėzaus Kristaus ir tikro tikėjimo atsidavimo simbolis. Vėliau Gurčinų giminė buvo oficialiai įrašyta į Rusijos imperijos kilmingųjų knygas bei Brokhauzo ir Efrono enciklopedijas. Giminės atšakos buvo patvirtintos Vilniaus ir Kauno gubernijų kilmingųjų knygose. Kadangi Jeronimo giminė turėjo žemių Lietuvoje, svarbiausi dokumentai išliko būtent mūsų šalies archyvuose. Vienas iš svarbiausių dokumentų, saugomų Lietuvos istoriniame archyve, remiasi 1799 m. dekretu – tai 1837 m. rugsėjo 4 d. aktas lenkų kalba „Wywod familii urodzonych Полуянов Гурчинов Герба Крупосин“. Tai buvo galutinis ir rimčiausias teisinis įrodymas valdžiai, kad mūsų giminė iš tiesų yra kilminga! Aš labai džiaugiuosi, kad močiutė man papasakojo šią istoriją. Gera žinoti savo šaknis ir nešiotis tokią galingą giminės praeitį širdelėje!

Stalo įrankių komplektas Šio stalo įrankių komplekto pirmoji šeimininkė buvo mano prosenelė Ona Antanaitienė. Šiuo metu jais naudojasi mano seneliai Kaune. Kai atvykstu pas senelius, ir aš naudojuosi jais. Man ypač patinka cepelinus su šiais sidabriniais įrankiais valgyti. Barometras Šio barometro pirmoji šeimininkė buvo mano proprosenelė Marijona Antanaitienė. Šis barometras rodo, koks bus oras: ar audra, ar lietus, ar permaina, ar giedra, ar sausa. Prietaisą gavo proproseneliai kaip prizą už kasmetinę „Lietuvos ūkininkas“ laikraščio prenumeratą. Jis pabuvojo (1948-1959 m.) Sibire kartu su ištremtais giminėmis ir sėkmingai sugrįžo į Lietuvą. Barometras pagamintas apie 1930 m. Kaune bendrovėje “ELFO”.