KONKURSAS: Giminės medis 2026

Kviečiame 1-12 (I-IV) klasių Lietuvos ir lituanistinių mokyklų mokinius, neformaliojo ugdymo įstaigų ugdytinius dalyvauti tarptautiniame projekte „Giminės medis 2026“, skirtame knygnešio Jurgio Bielinio 180-osioms gimimo metinėms.

Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2026 m. lapkričio 3 d.

+ - Ieškoti
Mano giminė
Aleksas Gudauskas
7
Alytaus Dzūkijos mokykla
Kiekviena šeima turi savo istoriją, kurią įdomu pažinti. Praėjusių metų vasarą aš dalyvavau giminės susitikime, į kurį atvažiavo 152 žmonės. Panašus susitikimas buvo suorganizuotas ir 2015 metais. Renginio metu kiekvienas iš mūsų gavo po spausdintą giminės medžio variantą, todėl nusprendžiau pasidomėti savo giminės medžiu ir sužinoti daugiau apie savo protėvius. Tyrinėdamas savo giminę sužinojau, kas buvo mano seneliai, proseneliai ir kiti giminaičiai. Šiame medyje asmenys surašyti nuo 1870-ųjų metų. Juozas Varna ir Ieva Varnienė yra mano proseneliai, kurie gyveno Aukštaitijoje Manikūnų kaime. Aš esu jų sūnaus Andriaus Varnos provaikaitis. O mano prosenelė yra Marytė (1940 m.) Andriaus dukra. Mano promočiutė Marytė vaikystėje augo tame pačiame Manikūnų kaime, čia lankė mokyklą. Baigė 8 klases. Vėliau išvažiavo mokytis į Pasvalį ir Panevėžį. Kai atvyko gyventi į Alytų ji dirbo restorane ,,Nemunas”. Mano promočiutė Marytė turi tris dukras - Loreta, Ingrida ir Irma. Visoms dukroms gimė 6 mergaitės. Dažnai giminėje juokaujama, kad jos kaip moterų futbolo komanda, tik trūksta dar vienos žaidėjos. Man buvo įdomu sužinoti, kur jie gyveno, kuo užsiėmė ir kaip atrodė jų gyvenimas.
Mano šeimos herbas
Elžbieta Tadarovskaitė
4
VšĮ Gedimino miesto mokykla
Savo šeimos herbe pavaizdavau tai, kas mūsų šeimai yra svarbu ir ką mėgstame veikti kartu. Kairėje herbo pusėje nupiešiau kompasą, jūrą ir dalį Žemės rutulio. Jie simbolizuoja mūsų šeimos pomėgį keliauti, atrasti naujas vietas ir patirti nuotykių. Kalnai su snieguotomis viršūnėmis primena mūsų šeimos tradiciją žiemą kartu slidinėti. Dešinėje herbo pusėje nupiešiau bitę, kuri simbolizuoja darbštumą ir mūsų šeimoje iš kartos į kartą perduodamą bitininkystės tradiciją. Aplink bitę žydi ramunės, kurios simbolizuoja meilę gamtai. Herbą papuošiau karūna ir aukso spalvos ornamentais, nes mano šeima man yra pati brangiausia.
Mano giminė
Kasparas Bistrickas
4
VšĮ Gedimino miesto mokykla
Nuotraukose matote mano giminės medį. Mano giminė sudaryta iš daugelio žmonių. Giminė turi labai didelę istoriją. Giminės medyje surašyti žmonės nuo 1700 metų. Įdomūs faktai apie mano giminę: mano proproseneliai Pranciškus Dačkus ir Petras Laurinavičius I Pasaulinio karo metu prarado po vieną koją. Mano prosenelis dirbo siuvėju Tiškevičių dvare. Tiškevičiai buvo iš turtingų grafų, didikų giminės. O dar vienas proprosenelis pralošė savo dvarą Tiškevičiams. Mano mama ir tėtis, močiutės ir senelis bei tetos stovėjo Baltijos kelyje. Taip pat dar vienas įdomus faktas, jog mano proprosenelio vardas ir pavardė tokie patys, kaip ir mano dabartinio klasioko.
Mano atrasta giminė
Ema Bagdzevičiūtė
4
VšĮ Gedimino miesto mokykla
Čia yra mano herbas. Jame pavaizduoti visi mano giminaičiai, kurie yra brangūs man, mano šeimai ir Lietuvai. Pirmasis yra mano prosenelės brolis, Juozas Ješkevičius. Aš jo nepažinojau, bet žinau, kad jis su šeima, kurioje buvo ir mažų vaikų, buvo ištremtas į Sibirą. Pati mano prosenelė, Bronė Rasimavičienė buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašą, bet jos neišvežė, nes ji spėjo pabėgti ir su šeima slapstėsi. Ji išplaukdavo į tokią mažą salą ežero viduryje su savo vyru, Broniumi Rasimavičiu ir savo vaikais. Tada aukščiau mano herbo yra mano senelis Vytautas Verkelis. Mano senelis tarnavo tarybinėje armijoje, balistinių raketų bazėje. Senelis pasakojo, kad buvo labai sunku ir nemalonu tarnauti. Senelio šeimoje yra nemažai Lietuvai nusipelniusių žmonių (tarp jų ir knygnešys, Pranciškus Verkelis). Toliau, mano močiutės brolis, Liudvikas Narcizas Rasimas (Rasimavičius), kuris buvo Lietuvos kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras. Herbo viršuje, mano močiutė Rūta ir senelis Vytautas Verkeliai. Jie rinko akmenis paminklui ‘‘Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę“, kuris atstatytas Kauno karo muziejaus sodelyje. Akmenys buvo renkami vietose, kuriose vyko kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Šis pamiklas buvo nugriautas, kuomet Lietuva buvo okupuota. Galų gale, herbe matomi mano mama Dora Verkelytė ir mano tėtis Rokas Bagdzevičius, su savo šeimomis, kurie stovėjo Baltijos Kelyje. Herbo spalvų ir simbolių reikšmės: - Žalia – pagarba; - Raudona - drąsa ir ištvermė; - Mėlyna – katrybė; - Saulė - kad visada galima rasti šviesą.
Šviesos herbas
Marija Teresa Duff
4
VšĮ Gedimino miesto mokykla
Mano šeimos herbe yra pavaizduotas Baltijos kelias, nes jame stovėjo mano mama. Katinėlis simbolizuoja mano turimą katiną. Herbe matoma Anglijos vėliava ir augalas reiškia mano tėčio giminę, nes jis - anglas. Klaviatūra pavaizduota dėl to, kad visa šeima mėgstame groti ir dainuoti.
5 litų moneta su Jonu Basanavičiumi
Simas Šiurys
6
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Lietuvos 5 litų moneta, ant kurios pavaizduotas Jonas Basanavičius, išleista 1936 metais. Ši sidabrinė moneta yra ypatinga mūsų šeimai. Ją mano seneliui perdavė jo tėtis, o vėliau ją gavau aš. Moneta man svarbi, nes saugo mūsų šeimos istoriją. Ji paskatino mane kolekcionuoti monetas. Dabar turiu nemažą kolekciją, kurioje yra senų lietuviškų ir kitų šalių monetų. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu perduoti šią relikviją kitai kartai.
Mano šeimos herbas
Adelė Bukauskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Šeimos herbo viršuje kairėje pavaizdavau mašiną, nes mano tėtis dirba automechaniku. Viršuje dešinėje mano šuns guolis ir kamuoliukas, bei mano žiurkėno skanukas. Apačioje kairėje yra knygos, teptukai ir pieštukai, nes mano mama mėgsta skaityti ir ji yra dailės mokytoja. O dešinėje apačioje yra šokių bateliai, nes aš mėgstu šokti. Taip pat yra natos, nes man patinka dainuoti. Piešimo priemonės rodo, kad man patinka piešti. Štai toks mūsų šeimos herbas.
Mano šeimos herbas
Ditė Akmėja Majauskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Šiame herbe pavaizdavau savo šeimą. Viršuje kairėje nupiešti medžiai atspindi mano tėtį, nes jis dirba su medžiais. Viršuje dešinėje skrydžiu pavaizdavau mamą, nes ji daug keliauja, dažnai skrenda. Centre nupiešiau savo tris katinus Morką, Lialią ir Rainių. Aš juos labai myliu. Apačioje kairėje brolio Grato simboliai – jis labai daug sportuoja. Apačioje kairėje kito brolio Mykolo simboliai, jis lanko irklavimą, jam puikiai sekasi. Taip ir nupiešiau savo šeimos herbą.
GIMINĖS ISTORIJA
Emilis Šlikas
5
Klaipėdos Litorinos mokykla
Medžio šakose surašyti mano seneliai, proseneliai, tėvai ir aš. Šis medis simbolizuoja mūsų šeimos ryši, meilę ir pagarba savo protėviams.
MANO ŠEIMOS MEDIS
Lukas Grigaitis
5
Klaipėdos Litorinos mokykla
Mano gininės medis - tai mano šeimos istorija, kurioje susipina kelių kartų gyvenimai.
Mūsų giminės medis
Aras Lazutka, Ugnius Lazutka
5
Šiaulių Gytarių progimnazija
Sveiki, mes broliai Aras ir Ugnius iš Šiaulių. Mūsų giminės medis siekia proprosenelius, kiek sužinojome iš senelių tiek pasistengėme pavaizduoti savo medyje. Vyriausia mūsų medžio šakelė propprosenelė iš tėčio pusės Elena gimusi Šiaulių r. 1921 metais.
Amelijos giminės medis
Amelija Meškauskaitė
6
Vilniaus rajono Pagirių gimnazija
Kiekvienas giminės medis prasideda nuo stiprių šaknų, kurios laiko mus ant žemės, ir išsiskleidžia į šakas, siekiančias ateitį. Mano šeimos istorija - tai istorija apie darbštumą, vienybę, ištvermę, kuri keliauja iš kartos į kartą. Mano giminės medis - tai ne tik vardai ir datos popieriuje. Tai gyva atmintis, tradicijos ir meilė, jungianti praeitį, dabartį ir ateitį.
Šeimos herbas
Luknė Zabarskaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Sukūriau savo šeimos herbą. Jame pavaizduoti šieno rulonai, nes man labai patinka ant jų laipioti ir šokinėti. Herbe taip pat yra mano šuo Dinas. Apie jį svajojau labai ilgai. Dinas man labai svarbus, nes aš su juo mėgstu žaisti. Herbe nupiešiau ir šeimą. Šeima man pati svarbiausia! Pavaizdavau ir keliones, nes mes labai daug keliaujame. Esu buvusi Egipte, Latvijoje, Slovakijoje. Egipte ir Latvijoje buvau daug kartų, bet Slovakijoje tik vieną kartą. Džiaugiuosi, kad ten nusivežiau ir savo šuniuką.
Giminės nuotrauka
Dovydas Jurevičius
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Pirmoji nuotrauka buvo padaryta mano prosenelės sode Juodpėnų kaime švenčiant prosenelės 89-ą gimtadienį. Prosenelę supa gausus artimųjų būrys. Prosenelė gyveno 95 metus (prosenelė gimė 1906 m., mirė 2001 m. balandžio 13 dieną). Nuotraukoje yra ir mano močiutė, kuri gimė 1956 m. ir mirė 2002 m. Jos vardas buvo Audronė Lesmonavičienė. Tai pat matosi mano prosenelis ir kita mano prosenelė. Prosenelio vardas buvo Gaudijus Kanišauskas, kuris gimė 1935 m. ir mirė 2004 m., prosenelės vardas buvo Juana Kanišauskienė. Ji gimė 1934 m., o mirė 2005 m. Antroje nuotraukoje. Šioje nuotraukoje yra mano močiutė Audronė Lesmonavičienė (1959-2002). Ši nuotrauka buvo nufotografuota 1969 m. kai jai buvo 10 metų.
“Gyvybės medis”
Milda Valantonytė
8
Kauno Senamiesčio progimnazija
Piešinyje pavaizduotas gyvybės medis, simbolizuojantis gyvybę, stiprybę ir augimą. Jo tvirtos šaknys reiškia ryšį su žeme ir šeima, žalias vainikas – gyvybingumą, o aplink skraidantys simboliai – laisvę ir harmoniją su gamta
Šeimos herbas – šeimos pomėgių veidrodis
Sofija Jurėnaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Mūsų šeimos herbas padalintas į keturias dalis, kurios simbolizuoja mūsų šeimos pomėgius. Miškas ir elnias reiškia tėčio meilę gamtai ir medžioklei. Krepšinio kamuolys reiškia brolio mėgstamiausią pomėgį – krepšinį. Siūlų kamuoliukas – mamos kūrybiškumą, o pianino klavišai – mano aistrą muzikai.
Mano šeimos medis
Augustas Gataūlinas
5
Šiaulių Gytarių progimnazija
Šis mano šeimos medis siekia mano proprosenelius iš mamos pusės, kurie kilę iš Žemaitijos. O aš gimiau Vilniuje, sesė Sofija net Londone. Didelis šis medis, aš juo didžiuojuosi.
Šeimos relikvija – siuvimo mašina
Rugilė Žiukaitė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Daikto pavadinimas: Senovinė siuvimo mašina „Singer“. Daikto istorija: Ši siuvimo mašina priklausė mano proseneliams, vėliau ją paveldėjo mano seneliai, tada mano mama, o dabar ji priklauso man. Taigi ši mašina perduodama iš kartos į kartą ir saugo mūsų šeimos istoriją. Daikto aprašymas: Tai sena juoda siuvimo mašina, papuošta auksiniais raštais. Ji turi didelį ratą ir medinį pagrindą. Anksčiau tokios mašinos buvo naudojamos drabužiams siūti. Iš kur šis daiktas? Ši siuvimo mašina yra mūsų šeimos relikvija, saugoma jau kelias kartas. Kodėl ją branginame? Šią siuvimo mašiną branginame, nes ji primena mūsų šeimos praeitį ir sujungia kelias kartas. Ji mums vertinga ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl šeimos prisiminimų. Norime ją išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Mano giminės medis
Austėja Rusteikaitė
6
Kauno šv. Roko mokykla
Mano giminės medis – šis darbas man buvo labai įdomus, nes pasijutau kaip tikra detektyvė. Rinkdama informaciją sužinojau, iš kur yra kilę mano giminaičiai. Šis darbas iliustruoja glaudžius giminės ryšius, sustiprina mūsų tarpusavio ryšius. Supratau, kad už mano nugaros stovi didžiulė komanda.
Maironio stalelis
Tomas Maldutis
6
Kauno šv. Roko mokykla
Šį baldą, siuvimo stalelį su stalčiuku, mano mama paveldėjo iš savo močiutės Elenos. Mano mamos prosenelė buvo rašytojo Maironio dukterėčia. Kunigo poeto Jono Mačiulio Maironio sesuo Kotryna Mačiulytė-Lipčienė turėjo 7 vaikus. Viena jų buvo Elena Lipčiūtė-Babonienė – mano mamos prosenelė. Šį stalelį pats Maironis padovanojo mano mamos prosenelei, kada ji su šeima grįžo iš tremties, Sibiro, ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo Lietuvoje. Jų namuose tai buvo vienas pirmųjų baldų, kuris išliko ir iki šių dienų. Mano šeima jį labai brangina ir saugo, tai mūsų namų puošmena. Fotografijoje mano mama su savo prosenele, Maironio dukterėčia.
Du žiedai – viena giminės širdis
Emilija Astrauskaitė
I (9)
Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija
Žalvariniai vestuviniai žiedai – iškalbingi praeities liudininkai. Lietuvoje, ypač tarpukariu bei karo ir pokario metais (močiutė pasakojo), jie simbolizavo ne materialius turtus, o dviejų širdžių ryšį ir amžiną ištikimybę. Mūsų šeimoje brangiausios relikvijos yra du senoviniai žalvariniai žiedai. Šią šeimos praeities relikviją nuo 2000-ųjų iki šiol saugo mano mama Zita Astrauskienė – abi prosenelės šiuos žiedus jai atidavė kaip pačią brangiausią atmintį. 1 nuotraukoje, tvirtai žinome, kairiau esantis žiedas priklauso prosenelei Uršulei, o dešiniau prosenelei Onai. Taip šie santuokos tvirtumo simboliai keliauja iš kartos į kartą, primindami prosenelių gyvenimo šilumą ir išbandymus. Prosenelė Uršulė Rickytė-Astrauskienė (1923–2012 m.) kilusi iš Būdiškių kaimo (Vilkaviškio r.), augo didelėje dešimties vaikų šeimoje, pati buvo penktas vaikas. Uršulė buvo rami, darbšti ir turėjo gražų balsą – labai mėgo dainuoti. Vėliau ji susitiko su Saliamonu Astrausku, ir 1946 metais jie susituokė Vilkaviškio rajone, Alvito bažnyčioje. Saliamonas buvo nepaprastai geras, darbštus ir užjaučiantis žmogus. Kartu jie užaugino penkis vaikus – tris sūnus ir dvi dukras, o žalvarinis žiedas, kuriam jau 80 metų, tapo jų gražaus ir tvirto gyvenimo simboliu... Prosenelė Ona Mikelionytė-Grušauskienė (1928–2010 m.) užaugo Valančiūnų kaime, Alytaus rajone. Onos giminės istorija paženklinta skaudžiais išbandymais – dėl pasipriešinimo okupacijai ir laisvės siekio sovietai jos šeimą nuteisė bei represavo. Šiandien ir paties Valančiūnų kaimo jau nebėra – jo vietoje dabar ošia miškas, tyliai saugantis iškeldintų gyventojų atminimą. Lazdijų krašte, Šapurų kaime, Ona sutiko kalvį Petrą Grušauską. Petras buvo griežtas, tačiau itin darbštus ir tvarkingas žmogus. 1955 metais sujungę savo likimus (jų santuoką simbolizuojančiam žiedui šiuo metu yra 71 metai), jie užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Šis žalvarinis žiedas – ne tik santuokos ištikimybės, bet ir išminties liudininkas, perėjęs per visas istorines audras. Šie du žalvariniai žiedai – tai kur kas daugiau nei senoviniai dirbiniai. Tai mūsų namų tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi, saugantis šiltus prisiminimus apie proseneles Oną ir Uršulę bei anksčiau už jas Amžinybėn iškeliavusius prosenelius – kalvį Petrą ir geležinkelietį Saliamoną. Šie žiedai primena mums apie giminės šaknų tvirtumą ir šeimos vienybę. 1 pav. Senoviniai žalvariniai žiedai (80 ir 71 metų amžiaus) Pirmasis žiedas iš kairės: priklausė prosenelei iš tėčio pusės Uršulei Rickytei- Astrauskienei. Antrasis žiedas iš dešinės: priklausė prosenelei iš mamos pusės Onai Mikelionytei- Grušauskienei. 2 pav. Žalvarinis vestuvinis žiedas, priklausęs prosenelei Uršulei Rickytei- Astrauskienei (1946 m., Vikaviškio r., Alvitas) 3 pav. prosenelė Uršulė Rickytė- Astrauskienė (1955 m.) 4 pav. Žalvarinis vestuvinis žiedas, priklausęs prosenelei Onai Mikelionytei- Grušauskienei (1955 m.) 5 pav. prosenelė Ona Mikelionytė- Grušauskienė su vyru (1960 m.)
Mano šaknys
Kiril Juškevič
6
Vilniaus rajono Pagirių gimnazija
Šis kūrybinis projektas – tai keturių mano giminės kartų istorija, sujungta į vieną gyvą šeimos medį. Rankomis nupieštose šakose žaliuoja kortelės su tiksliais mano tėvų, senelių ir prosenelių gimimo metais bei susitikimo vietomis. Tyrinėdamas datas atradau nuostabų dėsningumą, kad mano tėveliai susituokė būtent tais pačiais 2014 metais, kada aš gimiau. Šis darbas man įrodo, kad mes visi esame viena stipri komanda, pradedanti visiškai naują mūsų šeimos istorijos puslapį.
Šeimą vienijantis simbolis
Ugnė Aleksandravičiūtė
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Nupiešiau savo šeimos herbą. Ragai simbolizuoja stiprybę, išmintį. Pasitikėjimą. Aukso spalva simbolizuoja garbę ir vertę. Centre – mano šeimos ženklas (būtinai pasižiūrėkite pridėtas nuotraukas). Jis stovi mūsų šeimos sodybos kieme. Šis mūsų šeimos simbolis atrodo įspūdingai bet kuriuo metų ir/ar paros laiku!
Molinės puodynės
Jokūbas Garbačiauskas
3
Radviliškio r. Baisogalos mokykla-darželis
Šiems moliniams indams – apie 205 metus. Jie priklausė mūsų prosenelio mamai ir šeimoje buvo perduodami iš kartos į kartą. Manoma, kad anksčiau tokie moliniai indai buvo naudojami kasdien – juose žmonės galėjo laikyti maistą, pieną ar kitus produktus. Nors praėjo daugiau nei du šimtmečiai, puodynės išliko iki šių dienų. Dabar jos nebenaudojamos buityje, tačiau mūsų šeimai yra labai brangios. Tai šeimos relikvija, primenanti mūsų protėvius, jų gyvenimą ir buitį. Žvelgiant į šiuos indus galima įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno prieš daugiau nei 200 metų. Šios puodynės – tarsi maža mūsų šeimos istorijos dalelė, kurią galime paliesti savo rankomis.
Šeimos herbas
Mingailė Liubertaitė
6
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Mano sukurtas šeimos herbas iš keturių dalių. Kiekviena dalis atspindi vieną šeimos narį, jo pomėgius. Mano mamos zodiako ženklas yra dvynys. Mano mama mėgsta muziką, dėlioti dėliones, dirbti ir rūpintis katinu Ogiu. Mano tėčio zodiako ženklas – jautis. Jam patinka remontuoti mašinas. Mano sesės zodiako ženklas – mergelė. Jai patinka skaityti knygas, kartais dainuoti. Dabar ji studijuoja. Aš esu Mingailė. Mano zodiako ženklas vėžys. Man patinka dainuoti, skaityti knygas, leisti laiką su mūsų katinu Ogiu. Vienas iš mano hobių – verti apyrankes
Herbas tėviškei
Karilė Stakvilevičiūtė
6
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Šis herbas yra meilės tėviškei simbolis. Čia vaizduojami karo kirviai simbolizuoja kovas už laisvę. Širdys išreiškia meilę žmonėms, kurie kovojo ir paaukojo savo gyvybę už nepriklausomybę. Gėlės – tai laimės ir meilės simboliai, kurie sako, jog gėris ir tiesa visada nugali blogį.
Šeimos herbas
Ugnė Adomėlytė
6
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Čia yra Adomėlių šeimos herbas. Šiame herbe centre yra žvaigždės simbolis, nes mano šeimai patinka stebėti žvaigždes. Strėlės simbolizuoja kovą už laisvę, nes mano prosenelė buvo ištremta į Sibirą. Mūsų šeimai labai svarbi saviraiška, valia ir pasitikėjimas.
Nuotraukos iš senojo močiutės albumo
Jokūbas Kolesovas
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Pirma nuotrauka. Šioje nuotraukoje yra mano močiutės močiutė, mano proprosenelė su drauge. Čia yra 1930 m. Klaipėda. Proprosenelė mirė 1975 m. Jos vardas buvo Kotryna. Antra nuotrauka. Šioje nuotraukoje mano proprosenelė su sūnumi, vyru, savo mama bei sese. Čia yra 1960 m. Anykščiai, proprosenelė Aneliutė, Rimas, Bronė. Mano proprosenelė mirė 1995 m. Trečia nuotrauka – mano mylimiausia. Šioje nuotraukoje yra mano promočiutė vardu Ona. Ji gyvena Kupiškyje. Čia ji jaunystėje. Nuotraukoje matosi ir senovinis radijo imtuvas, servetėlė ir sustatytos nuotraukėlės.
Vienas medis – dvi pavardės, šimtmečių istorija
Kostas Šilingas-Sakalauskas
5
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Mano giminės medis – tai kelionė į praeitį, kurioje susitinka dvi mano pavardės – Šilingas ir Sakalauskas. Medžio šaknys simbolizuoja protėvius, kamienas – mūsų šeimą, o šakos – daugybę kartų, kurių gyvenimai atvedė iki manęs. Kurdamas šį medį atradau senosios kilmingos baronų Šilingų giminės istoriją, siekiančią kelis šimtmečius. Sužinojau apie protėvius, jų gyvenimą, dvarus ir ryšius su Lietuvos istorija. Dvi pavardes turiu neatsitiktinai. Mano šeima norėjo, kad Šilingų pavardė neišnyktų, o mūsų giminės šaka nenutrūktų. Didžiuojuosi šia pavarde ir jaučiu atsakomybę ją garbingai nešioti bei perduoti ateities kartoms. Mano giminės medis nesibaigia ties manimi – aš esu jo tęsinys. Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų šeimos istorija siekia daugiau kaip 550 metų? Aš irgi negalėjau, kol nepradėjau tyrinėti savo giminės medžio. Mano vardas – Kostas Šilingas Sakalauskas. Turiu dvi pavardes, o už jų slypi dvi skirtingos, bet man vienodai brangios šeimų istorijos. Viskas prasidėjo nuo mamos noro išsaugoti Šilingų pavardę. Kai mano mama Gintarė Šilingaitė ir tėtis Gediminas Sakalauskas sukūrė šeimą, mama pasiliko savo mergautinę pavardę. Taip aš ir mano sesuo Emilė tapome abiejų giminių istorijos tęsėjais. Tyrinėdamas mamos giminę sužinojau, kad Šilingų (von Schilling) istorija siekia XV amžių. Iš vokiškų kraštų ši kilminga giminė išplito Baltijos žemėse. Šilingai buvo karininkai, dvarininkai, valstybės tarnautojai, valdė dvarus ir užėmė svarbias pareigas. 1620 metais giminė buvo įrašyta į Kuršo riterijos sąrašus. Santuokomis su kitomis įtakingomis didikų šeimomis Šilingai plėtė savo ryšius. Ypač mane nustebino 1760 metais susijungusios dvi garsios didikų giminės – von Schilling ir von Tiesenhausen (Tyzenhauzai). Carl Gebhard von Schilling vedė Heleną Charlotte von Tiesenhausen, kilusią iš senos, turtingos ir įtakingos šeimos. Įdomu, kad šių giminių vardai išliko istorijos knygose net po kelių šimtmečių. Šilingų pėdsakų radau ir Lietuvoje. Paberžėje 1787 metais giminė pastatydino pirmąją medinę bažnyčią, o 1793 metais iškilo dvaro rūmai, išlikę iki šių dienų. Sužinojau, kad mano protėvio Adomo Frydricho Šilingo brolis buvo Stanislovas Ignacas Šilingas. Vėliau dvare gyvenęs Stanislovas Liudvikas Šilingas su žmona Vilhelmina rėmė 1863 metų sukilimą. Už tai jis buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras konfiskuotas. Šiandien čia veikia sukilimo muziejus. Vienas garsiausių mūsų giminaičių – Stasys Šilingas (1885–1962), Lietuvos valstybės kūrėjas, Valstybės Tarybos pirmininkas ir teisingumo ministras. Pagal šeimos genealogiją, jis ir mano proprosenelis Zigmas Šilingas buvo antros eilės pusbroliai, o jų šeimos artimai bendravo. Mane stebina, kad toks žymus Lietuvos istorijos žmogus buvo mūsų giminaitis. Ivoniškių dvare 1896 metais gimė mano proprosenelis Zigmas Šilingas. Jis buvo Lietuvos karo aviacijos kapitonas, vėliau – inžinierius mechanikas. Jo brolis Leonas Šilingas taip pat buvo inžinierius, prisidėjęs prie pirmojo Lietuvos šarvuotojo traukinio „Gediminas“ kūrimo. Zigmo sūnus, mano prosenelis Leonas Marijonas Šilingas, taip pat tapo inžinieriumi. Studijuodamas jis buvo aktyvus skautas ir mėgo keliauti. Šeimoje pasakojama, kad jis buvo vienas pirmųjų, automobiliu pasiekusių Kaukazo kalnus! Įsivaizduoju, kokia nepaprasta kelionė tai buvo tais laikais. Jo sūnus Saulius – mano senelis, o Sauliaus dukra Gintarė – mano mama. Ne mažiau svarbi mano giminės medžio pusė – Sakalauskai. Mano tėtis Gediminas gimė Utenoje, o jo tėtis, mano senelis Vytautas Sakalauskas, kilęs iš Panevėžio. Vytauto tėvai buvo Juozas ir Onutė Sakalauskai. Mano močiutės Dalios Laužadytės-Sakalauskienės tėtis Antanas Laužadis gimė Rokiškyje, o mama Genovaitė Žakaitė – Šiauliuose. Įdomu, kad ir mamos giminės Šapokų šaka susijusi su Utenos kraštu. Tyrinėdamas abi gimines supratau, kad šeimos istoriją kuria ne tik garsūs žmonės, bet ir mūsų seneliai bei proseneliai, kurių dėka šiandien esame čia. Didžiausią staigmeną patyriau vartydamas 2020 metais išleistą Baltijos riterių giminių genealoginio žinyno IX tomą. Jo 235 puslapyje radau savo mamą Gintarę, įrašytą kaip XVI Šilingų giminės kartą. O aš ir mano sesuo Emilė esame jau XVII karta! Nors mūsų vardų knygoje dar nėra, mes tęsiame joje užrašytą istoriją. Dabar suprantu, kodėl mamai buvo taip svarbu išsaugoti Šilingų pavardę. Ji norėjo, kad ši sena giminės šaka gyvuotų toliau. O aš, turėdamas dvi pavardes – Šilingas Sakalauskas, jaučiu pareigą tęsti jos pradėtą darbą, saugoti protėvių istorijas ir perduoti jas ateities kartoms. Mano dvi pavardės – tai dvi istorijos, tapusios viena. Esu XVII Šilingų giminės karta ir kartu Sakalauskų giminės tęsėjas. Didžiuojuosi abiem savo pavardėmis ir tikiuosi, kad vieną dieną mano vaikai, tyrinėdami savo giminės medį, atras ir mano vardą.
Proprosenelio Antano Martinkėno pasas
Arminas Kukanauza
1
Kauno Senamiesčio progimnazija
Mano šeimos relikvija – proprosenelio Antano Martinkėno, gimusio 1912 m., tarpukario Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Šis dokumentas išduotas 1939 m. gruodžio 5 d. Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiuje. Paso puslapiai saugo autentiškas detales: proprosenelio nuotrauką su piršto atspaudu, išvaizdos aprašymą („pailgas veidas, rudos akys, geltoni plaukai“), gyvenamosios vietos įrašą Papravėlės kaime bei oficialius Ignalinos valsčiaus viršaičio antspaudus. Nors proprosenelio Antano žemiškąją kelionę per anksti nutraukė staigi liga, šis pasas išliko kaip brangus dvasinis palikimas. Šiandien dokumentas mūsų šeimai primena apie giminės šaknis, laiko tėkmę ir pagarbą praeičiai, kurią dabar išdidžiai tęsiame mes.
Privacy Overview

This website uses cookies so that we can provide you with the best user experience possible. Cookie information is stored in your browser and performs functions such as recognising you when you return to our website and helping our team to understand which sections of the website you find most interesting and useful.