Mano didelės giminės istorija
Kiekviena šeima turi savo istoriją - iš daugybės žmonių, likimų, susitikimų ir pasirinkimų susipynusį pasakojimą. Giminės medis primena, kad mūsų gyvenimas nėra atskiras lapas – esame didelės istorijos dalis, kurios šaknys siekia praeitį, o šakos tęsiasi į ateitį.
Mano giminės medyje norėčiau sustoti ties proseneliais. Tai karta, kuri dar stovi gana arti mūsų, tačiau kartu jau neša savyje pasaulį, kurio šiandien beveik nebėra. Šiandien ir norėčiau papasakoti apie savo prosenelius – Pranciškų ir Teresę Butkus iš Tamošiškių kaimo, Šaukoto parapijos. Jie gyveno pačiame Radviliškio rajono pakraštyje, kur miškuose ir durpynuose tarsi rankomis susikimba Radviliškio, Raseinių ir Kelmės rajonai. Šiandien Tamošiškiai patenka į Tytuvėnų regioninio parko teritoriją.
Pranciškus Butkus ir Teresė Mikalauskaitė - Butkuvienė yra mano mamos Rimos Tataurovės seneliai. Mama gimė praėjus trims mėnesiams po prosenelio Pranciškaus mirties. Savo senelio ji neregėjo, o štai Teresę gerai pamena, ją pamenu ir aš. Prosenelė buvo net 30 metų jaunesnė už savo vyrą, nugyveno gražų amžių ir mirė 2018 – aisiais, neišgyvenusi vos dvejų metų iki šimtmečio.
Mano prosenelis Pranciškus Butkus gimė 1890 metais. Jis buvo dar labai mažas, kai mirė jo tėvas Vincentas Butkus (1848-1892), o našle tapusi mano propromočiutė Zofija Jankūnaitė- Butkuvienė netrukus ištekėjo už kaimynų brolio, nes reikėjo kažkam dirbti žemę, o moteriškei su dviem mažais vaikais ant rankų (prosenelis turėjo vyresnį brolį Vladislovą) tai buvo per sunku. Antroji propromočiutės santuoka mano proseneliui padovanojo dvi įseseres.
Pranciškaus gyvenimas buvo sudėtingas, bet kupinas nuotykių. Sulaukusį 21 metų jį pašaukė tarnauti į Rusijos imperijos kariuomenę. Prosenelis pateko į imperijos leibgvardijos Izmailovo pulką, tarnavo 8-ojoje kuopoje. Izmailovo pulkas laikomas vienu seniausių ir elitiškiausių Rusijos imperijos kariuomenės pėstininkų pulkų. Šis imperatoriškosios gvardijos dalinys veikė nuo 1730 iki 1918 metų. Pulką Maskvoje įkūrė imperatorienė Ana Joanovna, kuri nepasitikėjo esamais gvardijos pulkais, todėl suformavo naują asmeninės apsaugos dalinį, pavadintą pagal Romanovų giminės dvarą- Izmailovo kaimą.
Prosenelis Pranciškus ne kartą artimiesiems yra pasakojęs apie paskutinį Rusijos carą, kurį dažnai matydavo ir su kuriuo buvo net dukart trumpai pasikalbėjęs. Caro dėmesį patraukė vešlūs Pranciškaus ūsai ir išgirdo, kad šis atvykęs iš Kauno gubernijos, kuriai tuomet priklausė Tomašiškiai. Susitikęs antrą kartą, caras jį atpažino ir pats užkalbino. Pranciškus Butkus tuo labai didžiavosi ir iki pat mirties želdino „cariškus“ ūsus, kurių galiukus vis pasukdavo ant piršto.
Paskui, kai kilo Pirmasis pasaulinis karas, Izmailovo pulkas buvo pasiųstas į vokiečių frontą. 1915 metų liepą jis kariavo dabartinėje Lenkijoje, rudenį bandė sulaikyti vokiečius prie Vilniaus, o 1916 metų vasarą buvo perkeltas į austrų frontą – prie Stochido upės Ukrainoje. Ten būdamas prosenelis sunkiai susirgo vidurių šiltine. Vieną dieną medikai jį palaikė mirusiu ir išnešė į lavoninę, kur Pranciškus visus nustebino prisikėlęs iš mirusiųjų. Dėl persirgtos ligos, jis kurį laiką nebegalėjo kariauti ir buvo paleistas iš kariuomenės pataisyti sveikatą. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, kur šeimininkavo vokiečiai, jis nuvyko į Maskvą, kur jau buvo apsistojęs jo brolis Vladislovas, anksčiau tarnavęs, paleistas iš kariuomenės ir sukūręs šeimą. Vladislovas taip ir liko Rusijoje, išgyveno revoliuciją, karą, ten ir numirė. Jo vaikai dar iki mano mamos gimimo buvo atvykę į Tomašiškius. Vienas Vladislovo sūnus nupiešė paveikslą, kuriame pavaizduotas jau nebeišlikęs giminės namas. Šį paveikslą iki šių dienų saugo mano mama.
Pasakojama, kad Rusijoje prosenelis net buvo patekęs į bolševikų sukeltos revoliucijos įvykius. Kaip buvęs kareivis, jis kurį laiką buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, bet paskui išsisuko nuo tarnybos, broliui padedant įsidarbinęs geležinkelyje. Kai Lietuva su Sovietų Rusija susitarė dėl apsikeitimo pabėgėliais, prosenelis grįžo į tėvynę ir pradėjo ūkininkauti. Tarnybą caro kariuomenėje jam priminė per pulko šventę caro šeimos padovanota žalvarinė šakutė ir alavinis šaukštas. Labai gaila, bet šie daiktai iki šių dienų neišliko.
Grįžęs į Lietuvą, prosenelis dirbo žemę, kurią paveldėjo iš savo tėvo. Nors žemė nepriklausė jo įseserėms, jis dalį jos padalino ir joms. Vėliau viena jo įseserių, Stefanija, ištekėjusi už Motiejaus Mačiulio, paprašė prosenelio, kad šis jai „ atiduotų“ užauginti vieną savo vaikų (proseneliai turėjo septynis vaikus, tačiau vienas iš jų dar mažas mirė nuo sunkios ligos ). Savo įseserei jie atidavė dukrą, Janina Butkutę – Meškauskienę- mano močiutę.
Apžiūrėdama ir analizuodama savo giminės medį, sužinojau, kad iš prosenelės Teresės Mikalauskaitės- Butkuvienės giminės šakos mūsų šeimos istorija susijungia su iškiliu Lietuvos poetu Jonu Mačiuliu- Maironiu. Jo tėvai Aleksandras Mačiulis ir Ona Kurmauskaitė-Mačiulienė yra palaidoti Betygaloje (Pilkalnio kapinėse). Poetas turėjo tris seseris, o giminės atmintis byloja, kad ši giminystės linija mus susieja ir su kita iškilia Lietuvos istorijos asmenybe. Maironio pusseserė Ona Mačiulytė ištekėjo už Petro Bartkaus. Jie kartu užaugino penkis vaikus, o vienas iš jų - Onos Mačiulytės sūnus ir poeto pusseserės vaikas buvo Petras Bartkus – Žadgaila, vienas iš garsiausių Lietuvos partizanų vadų, pasirašiusių 1istorinę 1949 m vasario 16d. deklaraciją.
Ši giminystės gija, perduodama per kartas, tampa nuostabiu mūsų šeimos istorijos fragmentu, jungiančiu asmeninę atmintį su Lietuvos kultūros ir laisvės kovų istorija.
Mūsų giminės istorija- tai iš kartos į kartą perduodama atmintis, vardai, gyvenimai ir likimai. Tegul šios šaknys išlieka gyvos dabarties ir ateities kartoms. Savo pasakojimą noriu baigti mūsų giminės pasididžiavimo, Maironio žodžiais: „Čia tiek atminimų atranda širdis!”
Norėčiau pasidalyti keliomis nuotraukomis, menančiomis mano paminėtus artimuosius.
1-2-3 nuotrauka: Mano giminės medis ( kadangi mano giminės medis labai platus, aš pasirinkau senelių, prosenelių, proprosenelių......
4- Prosenelis Pranciškus Butkus, carinės Rusijos kareivio uniforma. Prosenelis dešinėje.
5- Prosenelis jaunystėje. Matyti jo įspūdingi, net carui patiko, ūsai.
6- Prosenelis su prosenele Terese, kurios gyslomis teka ir poeto Maironio giminės kraujas. Jie nufotografuoti sutinkant 1976 metus, kuriais gimė mano mama. Greta prosenelių sėdi mano mamos sesuo Aušra Nekrošienė.
7- Prosenelis Pranciškus su savo įsesere Stefanija, kuri užaugino mano močiutę Janiną Butkutę- Meškauskienę.
8- Mano prosenelė Teresė su mano mama Rima Meškauskaite – Tataurove. Fotografuota Tomašiškiuose 1977 metais.
9- Aš ( Emilija Tataurovaitė) ir mano brolis Benas Tataurovas su prosenele Terese Butkiene. 2014 metais.
10- Prosenelio brolio Vladislovo sūnaus pieštas paveikslas. Jame pavaizduota nebeišlikusi mūsų giminės sodyba.