KONKURSAS: Giminės medis 2026

Kviečiame 1-12 (I-IV) klasių Lietuvos ir lituanistinių mokyklų mokinius, neformaliojo ugdymo įstaigų ugdytinius dalyvauti tarptautiniame projekte „Giminės medis 2026“, skirtame knygnešio Jurgio Bielinio 180-osioms gimimo metinėms.

Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2026 m. lapkričio 3 d.

+ - Ieškoti
Šeimos herbas
Gustė Juškevičiūtė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Savo šeimos herbe pavaizdavau Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Saulė simbolizuoja šviesą, šilumą, energiją ir gerumą, Mėnulis – ramybę ir paslaptį, o žvaigždės – begalybę.
Tarp medžio ir angelų: dviejų meistrų istorijos
Milda Ieva Ramoškaitė
8
Ukmergės rajono Želvos pagrindinė mokykla
Nuo mažens mane žavėjo stebuklai, kurie dėjosi mano tėčio dirbtuvėse, o ,,dieduko” – garaže. Dar ir dabar mane žavi prasmingi tėčio darbai ir gražūs senelio medžio drožiniai. Mano tėtis Vaidas Ramoška garsėja savo baltomis angelų skulptūromis, kurios yra tapusios jo meninės kūrybos ženklu. Mano ,,diedukas”, tėčio tėtis Albinas Ramoška, jaunystėje tarnavęs kaip jūrininkas, apsaugo mūsų Lietuvėlę koplytstulpiais su šventųjų statulėlėmis ir kryžiais. Taigi, kas jie tokie? Kokios jų darbų istorijos? Mano senelis – savamokslis medžio raižytojas. Be medienos užsiėmė ir tapyba. Jam tokia su medžiu susijusi profesija į gyvenimą atėjo kaip pomėgis. ,,Dieduko” profesijos istorija yra įrodymas, kad pomėgis gali tapti kuo nors dideliu. Kiekvienas jo darbas turi tokias įdomias istorijas! Kartą jis pagal seną nuotrauką atkūrė Dzūkijoje stovėjusį tragiškai kareivių sudegintą kryžių. Taip pat daug dėmesio ir meilės skyrė savo gyvenamajam miesteliui. Dabar prie vietos darželio bei mokyklos Ukmergės rajono Želvos miestelyje stovi jo kruopščiai išdrožti darbai. Senelio kiemą puošia dailus koplytstulpis. Vietiniai tikrai senelį žino. Taip pat kadaise jis gimnazijoje dirbo technologijų, gamybinio mokymo mokytoju, ūkvedžiu. O mano tėčio istorija taip pat įspūdinga. Jis Lietuvą puošia žaismingais angeliukais. Tėtis nuo šeštos klasės lankė Ukmergės dailės mokyklą. Vėliau bakalaurą ir magistrą baigė skulptūros srityje. Taigi, mano tėtis – išsilavinęs. Save jis vadina kūrėju, mat sako menininko viziją matantis plačiai. Tapti skulptoriumi įkvėpė domėjimasis labai daug kuo: istorija, kitų menininkų darbais, gyvenamuoju kraštu. Vieni iš jo didžių įkvėpimų yra ir jo vaikai. Iš jų veidų ir ,,kilo“ vaikiški angeliukai. Taip pat tėtis yra išleidęs ir poezijos knygelę. Jo darbai yra pasiekę įspūdingą lygį – tarp tokių įspūdingųjų yra mažiausias – 5 cm angeliukas, taip pat ir didžiausias 4 metrų aukščio angelas. Tėčio angelai yra pasiekę ne tik Lietuvą, bet ir Australiją, Ameriką. Dar ir dabar jo angelai tarsi ,,valdo“ Vilnių. Labai didžiuojuosi savo seneliu ir tėčiu. Man ypač įdomu yra klausytis įvairių darbų bei jų kelionių istorijų, matyti kūrybinį procesą. Tikiuosi dar ilgai Lietuvoje matyti jų nuostabius darbus, džiuginančius žmones.
Sodeikių šeimos relikvija
Sniegė Benevičiūtė
7
Kauno Senamiesčio progimnazija
Darbe pristatomi Sodeikų šeimos relikvija tapę prosenelio Kazimiero Sodeikos stalo įrankiai, jų istorija ir reikšmė šeimai.
Mano proseneliai knygnešiai
Vincentas Vareikis
6
Ukmergės rajono Želvos pagrindinė mokykla
Per istorijos pamoką mokėmės apie knygnešius, ir aš pasakiau, kad mano proprosenelis taip pat buvo knygnešys. Visi nustebo. Apie tai žinojau iš šeimos, apie proprosenelio veiklą pasakojo tėtis ir senelis, todėl buvo visai įdomu pasidalinti jo istorija su klasės draugais. Mano proproprosenelis buvo Petras Vareikis. Jis gimė 1835 metais Bimūnų kaime, Vidiškių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Turėjo 15 dešimtinių žemės (apie 16 ha) ir ūkininkavo. Šeimoje augo keturi sūnus – Ignas ( g.1864), Stanislovas (g.1869), Adomas (g.1878) ir mano proprosenelis Kazimieras (g.1866). Rusijos imperija 1864 m. uždraudė lietuvišką spaudą. 1899 metais prasidėjo Ukmergės moksleivių byla. Buvo aiškinamasi, kas platina lietuvišką spaudą ir priešinasi rusinimui. Vienas mokinys prasitarė, kad draudžiamas knygas platina Vareikiai. Proproprosenelio Petro namuose buvo atlikta krata ir rastos lietuviškos knygos: ,,Lietuviszkas lementorius”, ,,Apie kalbų pradžią”,,Paskutinis pamokslas wiena žemajeziu kuniga priesz smerti”, keletas laikraščio ,,Tėvynės sargas” numerių. Taip pat už spaudos platinimą buvo kaltinami ir mano proprosenelis Kazimieras bei trys jo broliai. 1902 m. sausio 9 d. caro paliepimu Petras Vareikis ir jo keturi sūnūs buvo nubausti po 7 dienas arešto policijos areštinėje Ukmergėje. O lietuviškos spaudos draudimas truko net 40 metų ir panaikintas tik 1904 m. gegužės 7 d. 2004 m. knygnešystė įtraukta į UNESCO. Kovo 16-ąją minime Knygnešio dieną. Man ši prosenelių veikla yra labai įdomi. Mane stebina ir žavi jų drąsa rizikuoti savo laisve dėl lietuviškos spaudos ir savo kalbos. Tikrai didžiuojuosi jų darbu, nes jie ir kiti knygnešiai padėjo išsaugoti lietuvišką žodį. Jų drąsos dėka šiandien aš galiu kalbėti, skaityti ir rašyti savo gimtąja lietuvių kalba.
Prosenelio Kazimiero Sodeikos istorija
Sniegė Benevičiūtė
7
Kauno Senamiesčio progimnazija
Darbe pasakojama apie prosenelio Kazimiero Sodeikos gyvenimą, šeimą ir darbinę veiklą. Artimųjų prisiminimai atskleidžia jo darbštumą, gerumą ir gebėjimą sutarti su žmonėmis.
Račinskų giminės herbas
Kornelija Mikalauskaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Mūsų šeimos herbą sukūrė mano močiutė ir krikšto mama giminės susitikimo proga 2012 metais. Žalias herbo fonas – tai gamta, kuri supo protėvių sodybą. Žalia spalva simbolizuoja ramybę, poilsį, gerą savijautą, patikimumą, ilgaamžiškumą, viltį, sąžiningumą, harmoniją. R raidė – mūsuose neišlikusi Račinskų pavardė, nes giminėje dominavo moterys, o vienintelis sūnus (gyvenęs iki senatvės) nesukūrė šeimos ir nepaliko palikuonių. Kryžius simbolizuoja giminės tikėjimą. Gėlė – tai puoselėtas grožis rankdarbiuose, namų aplinkoje. Smuiko raktas ir natos – dainos ir giesmės. Duonos kepalas – giminės žmonių darbštumas, kulinariniai ir konditeriniai gebėjimai, meilė artimui.
Mano didelės giminės istorija
Emilija Tataurovaitė
7
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Mano didelės giminės istorija Kiekviena šeima turi savo istoriją - iš daugybės žmonių, likimų, susitikimų ir pasirinkimų susipynusį pasakojimą. Giminės medis primena, kad mūsų gyvenimas nėra atskiras lapas – esame didelės istorijos dalis, kurios šaknys siekia praeitį, o šakos tęsiasi į ateitį. Mano giminės medyje norėčiau sustoti ties proseneliais. Tai karta, kuri dar stovi gana arti mūsų, tačiau kartu jau neša savyje pasaulį, kurio šiandien beveik nebėra. Šiandien ir norėčiau papasakoti apie savo prosenelius – Pranciškų ir Teresę Butkus iš Tamošiškių kaimo, Šaukoto parapijos. Jie gyveno pačiame Radviliškio rajono pakraštyje, kur miškuose ir durpynuose tarsi rankomis susikimba Radviliškio, Raseinių ir Kelmės rajonai. Šiandien Tamošiškiai patenka į Tytuvėnų regioninio parko teritoriją. Pranciškus Butkus ir Teresė Mikalauskaitė - Butkuvienė yra mano mamos Rimos Tataurovės seneliai. Mama gimė praėjus trims mėnesiams po prosenelio Pranciškaus mirties. Savo senelio ji neregėjo, o štai Teresę gerai pamena, ją pamenu ir aš. Prosenelė buvo net 30 metų jaunesnė už savo vyrą, nugyveno gražų amžių ir mirė 2018 – aisiais, neišgyvenusi vos dvejų metų iki šimtmečio. Mano prosenelis Pranciškus Butkus gimė 1890 metais. Jis buvo dar labai mažas, kai mirė jo tėvas Vincentas Butkus (1848-1892), o našle tapusi mano propromočiutė Zofija Jankūnaitė- Butkuvienė netrukus ištekėjo už kaimynų brolio, nes reikėjo kažkam dirbti žemę, o moteriškei su dviem mažais vaikais ant rankų (prosenelis turėjo vyresnį brolį Vladislovą) tai buvo per sunku. Antroji propromočiutės santuoka mano proseneliui padovanojo dvi įseseres. Pranciškaus gyvenimas buvo sudėtingas, bet kupinas nuotykių. Sulaukusį 21 metų jį pašaukė tarnauti į Rusijos imperijos kariuomenę. Prosenelis pateko į imperijos leibgvardijos Izmailovo pulką, tarnavo 8-ojoje kuopoje. Izmailovo pulkas laikomas vienu seniausių ir elitiškiausių Rusijos imperijos kariuomenės pėstininkų pulkų. Šis imperatoriškosios gvardijos dalinys veikė nuo 1730 iki 1918 metų. Pulką Maskvoje įkūrė imperatorienė Ana Joanovna, kuri nepasitikėjo esamais gvardijos pulkais, todėl suformavo naują asmeninės apsaugos dalinį, pavadintą pagal Romanovų giminės dvarą- Izmailovo kaimą. Prosenelis Pranciškus ne kartą artimiesiems yra pasakojęs apie paskutinį Rusijos carą, kurį dažnai matydavo ir su kuriuo buvo net dukart trumpai pasikalbėjęs. Caro dėmesį patraukė vešlūs Pranciškaus ūsai ir išgirdo, kad šis atvykęs iš Kauno gubernijos, kuriai tuomet priklausė Tomašiškiai. Susitikęs antrą kartą, caras jį atpažino ir pats užkalbino. Pranciškus Butkus tuo labai didžiavosi ir iki pat mirties želdino „cariškus“ ūsus, kurių galiukus vis pasukdavo ant piršto. Paskui, kai kilo Pirmasis pasaulinis karas, Izmailovo pulkas buvo pasiųstas į vokiečių frontą. 1915 metų liepą jis kariavo dabartinėje Lenkijoje, rudenį bandė sulaikyti vokiečius prie Vilniaus, o 1916 metų vasarą buvo perkeltas į austrų frontą – prie Stochido upės Ukrainoje. Ten būdamas prosenelis sunkiai susirgo vidurių šiltine. Vieną dieną medikai jį palaikė mirusiu ir išnešė į lavoninę, kur Pranciškus visus nustebino prisikėlęs iš mirusiųjų. Dėl persirgtos ligos, jis kurį laiką nebegalėjo kariauti ir buvo paleistas iš kariuomenės pataisyti sveikatą. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, kur šeimininkavo vokiečiai, jis nuvyko į Maskvą, kur jau buvo apsistojęs jo brolis Vladislovas, anksčiau tarnavęs, paleistas iš kariuomenės ir sukūręs šeimą. Vladislovas taip ir liko Rusijoje, išgyveno revoliuciją, karą, ten ir numirė. Jo vaikai dar iki mano mamos gimimo buvo atvykę į Tomašiškius. Vienas Vladislovo sūnus nupiešė paveikslą, kuriame pavaizduotas jau nebeišlikęs giminės namas. Šį paveikslą iki šių dienų saugo mano mama. Pasakojama, kad Rusijoje prosenelis net buvo patekęs į bolševikų sukeltos revoliucijos įvykius. Kaip buvęs kareivis, jis kurį laiką buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, bet paskui išsisuko nuo tarnybos, broliui padedant įsidarbinęs geležinkelyje. Kai Lietuva su Sovietų Rusija susitarė dėl apsikeitimo pabėgėliais, prosenelis grįžo į tėvynę ir pradėjo ūkininkauti. Tarnybą caro kariuomenėje jam priminė per pulko šventę caro šeimos padovanota žalvarinė šakutė ir alavinis šaukštas. Labai gaila, bet šie daiktai iki šių dienų neišliko. Grįžęs į Lietuvą, prosenelis dirbo žemę, kurią paveldėjo iš savo tėvo. Nors žemė nepriklausė jo įseserėms, jis dalį jos padalino ir joms. Vėliau viena jo įseserių, Stefanija, ištekėjusi už Motiejaus Mačiulio, paprašė prosenelio, kad šis jai „ atiduotų“ užauginti vieną savo vaikų (proseneliai turėjo septynis vaikus, tačiau vienas iš jų dar mažas mirė nuo sunkios ligos ). Savo įseserei jie atidavė dukrą, Janina Butkutę – Meškauskienę- mano močiutę. Apžiūrėdama ir analizuodama savo giminės medį, sužinojau, kad iš prosenelės Teresės Mikalauskaitės- Butkuvienės giminės šakos mūsų šeimos istorija susijungia su iškiliu Lietuvos poetu Jonu Mačiuliu- Maironiu. Jo tėvai Aleksandras Mačiulis ir Ona Kurmauskaitė-Mačiulienė yra palaidoti Betygaloje (Pilkalnio kapinėse). Poetas turėjo tris seseris, o giminės atmintis byloja, kad ši giminystės linija mus susieja ir su kita iškilia Lietuvos istorijos asmenybe. Maironio pusseserė Ona Mačiulytė ištekėjo už Petro Bartkaus. Jie kartu užaugino penkis vaikus, o vienas iš jų - Onos Mačiulytės sūnus ir poeto pusseserės vaikas buvo Petras Bartkus – Žadgaila, vienas iš garsiausių Lietuvos partizanų vadų, pasirašiusių 1istorinę 1949 m vasario 16d. deklaraciją. Ši giminystės gija, perduodama per kartas, tampa nuostabiu mūsų šeimos istorijos fragmentu, jungiančiu asmeninę atmintį su Lietuvos kultūros ir laisvės kovų istorija. Mūsų giminės istorija- tai iš kartos į kartą perduodama atmintis, vardai, gyvenimai ir likimai. Tegul šios šaknys išlieka gyvos dabarties ir ateities kartoms. Savo pasakojimą noriu baigti mūsų giminės pasididžiavimo, Maironio žodžiais: „Čia tiek atminimų atranda širdis!” Norėčiau pasidalyti keliomis nuotraukomis, menančiomis mano paminėtus artimuosius. 1-2-3 nuotrauka: Mano giminės medis ( kadangi mano giminės medis labai platus, aš pasirinkau senelių, prosenelių, proprosenelių...... 4- Prosenelis Pranciškus Butkus, carinės Rusijos kareivio uniforma. Prosenelis dešinėje. 5- Prosenelis jaunystėje. Matyti jo įspūdingi, net carui patiko, ūsai. 6- Prosenelis su prosenele Terese, kurios gyslomis teka ir poeto Maironio giminės kraujas. Jie nufotografuoti sutinkant 1976 metus, kuriais gimė mano mama. Greta prosenelių sėdi mano mamos sesuo Aušra Nekrošienė. 7- Prosenelis Pranciškus su savo įsesere Stefanija, kuri užaugino mano močiutę Janiną Butkutę- Meškauskienę. 8- Mano prosenelė Teresė su mano mama Rima Meškauskaite – Tataurove. Fotografuota Tomašiškiuose 1977 metais. 9- Aš ( Emilija Tataurovaitė) ir mano brolis Benas Tataurovas su prosenele Terese Butkiene. 2014 metais. 10- Prosenelio brolio Vladislovo sūnaus pieštas paveikslas. Jame pavaizduota nebeišlikusi mūsų giminės sodyba.
Gamtos karalius
Lėja Valuntaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Mano herbe vaizduojami mūsų giminės pomėgiai ir svarbios vietos. Lietuvos žemėlapis su paryškinta Aukštaitija reiškia, kad mes visi esame kilę iš Aukštaitijos. Jūrą ir saulę pavaizdavau todėl, kad mes visi daug keliaujame ir ateityje keliausime. Mūsų visa giminė namuose turi augintinį – katę, todėl ją ir pavaizdavau. Gamta ir miškas mums taip pat labai svarbūs: beveik visų giminės narių darbas yra susijęs su gamta. Pagrindinės spalvos: geltona (draugiškumas), žalia (kūrybiškumas), rožinė (meilė), oranžinė (linksmumas). Mano šeimos herbas vadinasi „Gamtos karalius“.
Liūto galia
Luknė Simsonaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Tokį pavadinimą herbui išrinkau aš ir mano giminės. O kodėl būtent toks pavadinimas? Ogi todėl, kad mūsų giminėje nemažai žmonių, kurių zodiako ženklas yra Liūtas. Aš esu viena iš jų. Liūtas simbolizuoja drąsą, valdžią ir pasitikėjimą savimi. Kardas simbolizuoja teisingumą, garbę ir ryžtingumą. Raudona spalva – tai meilė ir gyvybė, o geltona – saulė, draugystė ir laimė.
Mano šeimos herbas
Marta Petrauskaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Kurdama herbą pasirinkau šviesias, linksmas spalvas. Herbo skydo viduryje pavaizdavau geltoną trilapį dobilą. Dobilas primena mano šeimą, nes jis simbolizuoja meilę, sėkmę, apsaugą ir vienybę. Tokia yra mano šeima.
Mano šeimos herbas
Paulina Kriščiūnaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Savo herbo centre pavaizdavau šeimos narių horoskopo ženklus. Tai tarsi mus globojančios dangaus žvaigždės. Herbą puošia raudonas rožės žiedas ir žalių vynuogių kekės. Raudona rožė žydi mūsų kieme, ją sodinome ir prižiūrėjome visa šeima. O vynuogės man siejasi su gera nuotaika: suvalgius saldžių vynuogių liūdesį veide pakeičia šypsena. Begalinė širdis reiškia šeimos meilę ir atsidavimą.
Šeimos herbas
Aura Vėdaraitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Mano herbas turi įvairių simbolių. Jame pavaizduotas šuniukas, nes mano visa šeima labai myli gyvūnus. Gėles mėgsta mano mama. Tinklinio kamuolys simbolizuoja, kad mes su sesėmis mėgstame žaisti. Piešinys su pieštuku taip pat atspindi mūsų pomėgius. Mano herbo viduryje pavaizduota širdis reiškia, kad mūsų šeima myli Lietuvą.
Mano šeimos herbas
Aistė Motiejūnaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Mūsų šeimai architektūra yra labai svarbi, nes keli jos nariai dirba architektais. Jie kasdien projektuoja gražius pastatus ir namus. Savo šeimos herbe aš pasirinkau tris spalvas: geltoną, žalią ir raudoną. Geltona spalva reiškia šilumą ir šviesą, žalia – gamtą, raudona – meilę. Šios spalvos sutampa su mūsų šalies vėliava. Šis herbas puikiai parodo mūsų šeimos darbus ir meilę Lietuvai.
Aleksų giminės herbas
Rugilė Aleksaitė
8
Raseinių Šaltinio progimnazija
Aleksų giminės herbas Mano giminės herbe vaizduojama balta pelėda, simbolizuojanti mūsų giminės išmintį. Jos išskleisti sparnai asocijuojasi su noru tobulėti. Pelėdos viduryje esanti širdis skleidžia nuoširdumą ir besąlygišką meilę vienas kitam, saulė – giminės tęstinumą, o jos spinduliai – šviesą ir gėrį. Keturi ilgesni purpuriniai spinduliai simbolizuoja mūsų šeimos narius. Saulės centre esanti raidė „A“ – pirmoji mūsų giminės pavardės raidė. Herbe naudojamos spalvos taip pat turi savo reikšmes. Mėlyna fono spalva simbolizuoja ištikimybę ir tiesą, geltona – kilnumą ir šviesą, violetinė – orumą ir teisingumą, o balta – nuoširdumą ir taiką. Kiekvienas herbo elementas perteikia mūsų giminės vertybes ir tai, kas mums svarbu.
Kūrybinis palikimas - gijos, jungiančios kartas
Vitas Gylys
6
Tauragės Jovarų pagrindinė mokykla
Dalinuosi pasakojimu apie savo giminės relikvijas, susijusias su mano prosenelės sesers Elenos Augaitytės (1928 - 2021) kūryba. Esu Vitas Gylys, Tauragės Jovarų pagrindinės mokyklos šeštokas. Domiuosi įvairiais istoriniais dalykais: tiek antrojo pasaulinio karo istorija, ypatingai kariniu jūrų laivynu, tiek reikšmingais istoriniais įvykiais, tokiais kaip „Titaniko“ istorija. Tačiau ne mažiau domiuosi ir savo senelių, prosenelių ir proprosenelių gyvenimu, darbais ir istorijomis. Mano giminės relikvijos susijusios su mano prosenelės sesers Elenos Augaitytės (1928 - 2021) kūryba. Ji gimė ir augo Tauragės valsčiaus Kuisių kaime prie pat Prūsijos sienos. Turbūt gimtųjų vietų grožis ir šalia tekančios Jūros upės lankos įkvėpė jos potraukį menui. Nepaisant to, kad visa šeima 1944 metais buvo išvaryta į Vokietiją, o grįžus į gimtinę laukė sunkus pokarinis laikmetis, Babutė (taip mes ją visi vadinome) 1949 metais įstojo ir 1955 metais baigė Lietuvos dailės instituto skulptūros studijas. Jos diplominis darbas - pusės metro aukščio molinė skulptūra „Jūreiviukas“ (žr. pav.), kuri, kaip ir dar keletas jos darbų, šiuo metu puošia mano senelių namus. Baigusi institutą ji buvo paskirta dirbti Klaipėdos dailės kombinato gintaro ceche Palangoje. Taip jos gyvenime atsirado Palanga ir gintaras. Babutė savo vaikų neturėjo, todėl savo sesers (mano prosenelės) vaikais ir anūkais, tame tarpe ir mano močiute bei mama, rūpinosi kaip savais vaikais ir anūkais. Kiekvienas vasaros atostogas mano mama atostogaudavo pas Babutę Palangoje, o ir aš puikiai prisimenu dažnus apsilankymus pas ją, taip pat ir paskutinius jos gyvenimo metus. Mūsų šeima labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Babutės gintaro darbai - moteriški papuošalai, apyrankės, auskarai, gintarinės mozaikos - eksponuojami Palangos gintaro muziejuje (žr. pav.), kur jais gali pasigrožėti visi muziejaus lankytojai. Daug nuostabių gintaro papuošalų ji yra dovanojusi mano močiutei ir mamai. Nors skulptūra plačiau neužsiiminėjo, tačiau išliko nemažai šios srities darbų, kurie kaip relikvijos saugomi mūsų - jos artimųjų - namuose. Mano senelių namus taip pat puošia keletas jos kurtų skulptūrų: minėtas „Jūreiviukas“, „Angelas“, „Marija“, „Skaitanti mergaitė“, o mūsų namuose jauki vieta skirta Babutės kurtai Ievos Simonaitytės skulptūrai (žr. pav.). Nors prieš 5 metus Babutė išėjo Anapilin, šviesus jos kūrinių pasaulis visada gyvens mūsų širdyse.
Meilė
Vesta Lukaševič
2
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Mūsų giminės herbe nupieštos širdelės simbolizuoja meilę, šilumą, rūpestį ir artumą, kurie jungia visus šeimos narius. Jos primena, kad šeima yra vieta, kurioje esame mylimi, palaikomi ir saugūs. Kiekviena širdelė simbolizuoja šeimos narių tarpusavio ryšį, draugystę ir pagarbą vienas kitam.
Urbšių giminės relikvija
Kotryna Adomavičiūtė
4
Zarasų "Santarvės" pradinė mokykla
Šis Švč.Mergelės Marijos paveiksliukas yra Urbšių šeimos relikvija, menanti skaudžią giminės istoriją. Urbšių giminė, kurios vienas iš palikuonių buvo paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, gyveno Zaosės vienkiemyje iki pat lemtingosios 1941 m. birželio 14 d. Ankstų rytą į vadinamą Urbšynę pasibeldė neprašyti svečiai - liepė susikrauti daiktus ir išvežė namiškius į temtį Tit Aryj. Gyvenimo sąlygos tremtyje buvo baisios, žmonės mirė iš bado, ligų, šalčio. Nepaisant kančių žmonės neapleido tikėjimo ir maldos. Šis paveiksliukas, lydėjęs Urbšių šeimą tremtyje ir sugrįžęs į Lietuvą, savyje talpina kančios persmelktą giminės istoriją bei nebyliai primena, kad ir šiandien neturėtume paminti svarbiausių gyvenimo vertybių. O jei jis vieną dieną prabiltų?
Grybinų giminės herbas
Radvilė Vidutytė
7
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Mano giminės istorija, rašyta arklu ir ginklu. Sunki, tragiška lemtis daugelio mano protėvių skatina mane prikelti iš užmaršties tuos, kurie savo gyvenimą skyrė Lietuvai. “Jūs neišnyksite galų gale, tiktai, kaip sakoma, užkasim žemėn,- Vis tiek – prieš saulę noksit uogele ar jaunu medeliu šlamėsit, amen.“ Vladas Šimkus
Brilvicų giminė
Dominykas Brilvicas
7
Panevėžio „Vilties“ progimnazija
Esu Dominykas Brilvicas Gimiau 2013 m. lapkričio 13 d. Mano giminės istorija – tai ne tik vardai ir datos. Tai daugelio kartų žmonių likimai, išsaugotos nuotraukos, prisiminimai ir ilga, kantri paieška, kurią mūsų šeima tęsia jau daugelį metų. 251 asmuo ir 3 metrai istorijos: mūsų tikrasis Giminės medis yra 3 metrų ilgio. Jame surinkta 251 giminaičio informacija, kurią kaupiame ir tvarkome MyHeritage portale. Konkursui pristatomame medyje sudėjome svarbiausius asmenis, kurie mane jungia su ankstesnėmis kartomis: tėvus, senelius, prosenelius ir proprosenelius iš tėčio bei mamos pusės. Giminės knyga „Giminės knyga. Dominyko Brilvico šeimos genealogija“ (2021 m.). Joje surinkti giminės herbai, šaltiniai ir visos nuotraukos, kurias pavyko rasti: šeimos akimirkos, kiekvienos kartos aprašymai, giminės metraštis ir žemėlapiai. Branginsiu šią knygą ateities kartoms. Gilios protėvių paieškos Tėčio pusės giminės šaknų ieškoti buvo labai sunku, nes karo metais Vilkaviškio apylinkėmis ėjo frontas. Sudegė daug bažnyčių, o kartu su jomis – metrikų knygos ir kiti rašytiniai šaltiniai. Iš šių kraštų kilę prosenelio Vinco Keršpylos ir prosenelės Onos Grigaitytės- Keršpylienės šaknys. Ieškojome giminaičių, prašėme nuotraukų ir užrašėme jų prisiminimus. Kreipėmės į genealogijos specialistus, kad padėtų atsekti kuo tolimesnius protėvius. Ieškojome Valiulių šaknų Pasvalio rajone, Grakauskų ir Gabčų – Telšių krašte, Terebavičių – Kupiškio rajone. Kodėl tai svarbu Už kiekvieno vardo – žmogus, kuris gyveno, dirbo, mylėjo ir išsaugojo šeimą sunkiais laikais. Ąžuolas simbolizuoja stiprias šaknis ir giminės tęstinumą. Mūsų šaknys – mūsų stiprybė. Šią istoriją norime perduoti ateities kartoms. Bajoriškos šaknys ir herbas Sužinojome, kad močiutės Lidos Grakauskaitės-Valiulienės protėviai buvo bajorai. Grakauskų giminė naudojo herbą „Jaunuolis“ (Junosza): raudoname skyde – sidabrinis avinėlis ant žalios pievelės. Herbas minimas nuo XIV a., o po Horodlės unijos (1413 m.) jį naudojo ir LDK didikų šeimos. Šiuo metu Lietuvos bajorų sąjungoje yra registruoti 2 gyvi Grakauskų giminės bajorai: Aloyzas Vailiukus ir Irena Navickienė.
Miglės obelis
Miglė Garbaliauskaitė
6
Šiaulių r. Kuršėnų Daugėlių progimnazija
Labas, aš Miglė, Kuršėnų Daugėlių progimnazijos šeštokė. O piešinyje mano GIMINĖS žydintis MEDIS. Gal obelis? Šis medis – tai mano šeimos istorija ir prisiminimai. Nebūčiau jo nupiešusi, jeigu ne prisiminimai, kuriais pasidalino mano močiutė iš tėčio pusės Danutė ir mama Greta. Klausinėjau vardų, datų, bandžiau suprasti giminystės ryšius. O močiutė ir mama vartė senus dokumentus, albumus ir pasakojo istorijas... Mano mamos šaknys Vilkaviškio krašte, o tėčio – Varniuose, kuriuose prosenelė Genutė (Eugenija Balškienė) išgyveno daugybę metų. Taigi, mano medyje (ir tikrame gyvenime) susipynė suvalkietiškos ir žemaitiškos šakos, praeitis ir dabartis! Išsaugosiu jį – kaip gi be ateities?
Varnų šeimos herbas
Agota Varnaitė
2
Kauno tautinės kultūros centras
Aš esu Agota Varnaitė. Sukūriau šeimos herbą, nes labai myliu savo šeimą. Fonui pasirinkau sidabrinę ir mėlyną spalvas, kurios reiškia dvasines vertybes, pastovumą. Dešinėje herbo pusėje – varnas, jis atspindi mūsų šeimos narių pavardes, taip pat yra išminties, pagarbos protėviams simbolis. Kairėje pusėje – knyga, nes skaityti labai mėgsta visi šeimos nariai. Centre nupiešiau ąžuolą, šventą mūsų protėvių medį, kurio šaknys primena apie gilias protėvių tradicijas, o gilės – ateitį. Šis herbas atskleidžia mūsų šeimos vertybes.
Tradicijos, jungiančios kartas
SMILTĖ PACEVIČIŪTĖ
6
Kauno tautinės kultūros centras
Esu Smiltė Pacevičiūtė. Man įdomu pažinti savo giminės istoriją ir puoselėti šeimos tradicijas. Ypač branginu iš kartos į kartą perduodamus švenčių papročius, artimųjų susibūrimus prie bendro stalo ir buvimą kartu. Tokiomis akimirkomis dalijamės prisiminimais apie artimuosius, kurių jau nebėra šalia. Labai myliu savo senelius ir džiaugiuosi galėdama su jais leisti laiką. Kurdama giminės medį norėjau parodyti, kokios svarbios man yra šeimos šaknys, artimųjų ryšys ir tradicijos, jungiančios skirtingas kartas.
Mano šeimos medis – mūsų šaknys
EMILĖ STANEIČIŪTĖ
5
Kauno tautinės kultūros centras
Mano šeima man yra pati brangiausia. Ją sudaro mama, tėtis, broliukas, seneliai ir kiti mylimi artimieji. Visi jie užima svarbią vietą mano gyvenime. Su močiutėmis mane sieja ypatingas ryšys. Man labai patinka su jomis leisti laiką ir dalytis gražiomis akimirkomis. Mūsų šeima mėgsta būti kartu. Visas šventes švenčiame su artimaisiais, susitinkame, bendraujame ir daug juokiamės. Taip pat mėgstame žaisti stalo žaidimus, nes tai suteikia daug džiaugsmo ir smagių akimirkų. Man šeima reiškia meilę, rūpestį, saugumą ir buvimą kartu. Džiaugiuosi, kad turiu tokią šeimą, nes visi kartu kuriame gražius prisiminimus. Kaip medis auga iš savo šaknų, taip ir aš augu apsupta savo šeimos meilės.
Kartų šakomis
TILIJA KIRTIKLYTĖ
5
Kauno tautinės kultūros centras
Esu Tilija, mokausi 5 klasėje. Kurdama savo giminės medį, norėjau pavaizduoti šeimos kartų ryšį. Medžio kamieno apačioje – mano proseneliai, aukščiau, ant šakų, – seneliai, tėvai, o viršuje – aš su broliu. Iš visų prosenelių teko pažinti tik prosenelę Marijoną, su kuria mus siejo labai artimas ryšys. Mano šeimoje yra ir įdomių istorijų – štai močiutę Svetlaną daugelis vadina Aušra. Šis giminės medis man primena, kad kiekviena šeimos karta yra svarbi, o mūsų šaknys jungia praeitį su dabartimi.
„Mano šeimos šaknys“
PETRA AVDIUKOVAITĖ
5
Kauno Juozo Urbšio progimnazija
Esu Petra, turiu brolį Gustą. Tarp mūsų yra dvejų metų skirtumas. Mano broliui patinka žaisti futbolą, o man – šokti. Mano mamos vardas Renata, o tėčio – Aleksejus. Jie susipažino prieš 15 metų restorane, švęsdami Kalėdas. Mano močiutės yra Virginija ir Jūratė, o seneliai – Liudas ir Petras. Deja, senelio Petro jau nebeturiu. Trys mano seneliai dirbo medikais, o vienas – autobuso vairuotoju. Mano proseneliai iš močiutės Virginijos pusės – Aleksandra ir Alfonsas – buvo siuvėjai. Iš močiutės Jūratės pusės proseneliai buvo Antanas ir Jadvyga. Jadvyga dirbo gydytoja odontologe, o Antanas – su dokumentais. Mano proseneliai iš senelio Liudo pusės buvo Antanas ir Genovaitė. Antanas buvo karininkas, o Genovaitė – buhalterė. Jie užaugino tris sūnus. Iš senelio Petro pusės mano proseneliai buvo Ivanas ir Pelagėja. Ivanas dirbo gamykloje, o Pelagėja buvo namų šeimininkė. Iš savo šeimos narių paveldėjau įvairių asmeninių savybių ir perėmiau šeimos tradicijas. Puoselėju savo protėvių atminimą ir tikiu, kad jie saugo mane iš dangaus.
„Mano šaknys“
RUSNĖ KASIULEVIČIŪTĖ
5
Kauno tautinės kultūros centras
Esu Rusnė, man 11 metų. Gamindama giminės medį, pirmą kartą plačiau susipažinau su savo šeimos praeitimi ir protėviais. Savo giminės medį gaminau iš vilnos, kuri simbolizuoja saugumą, namų jaukumą ir globą. Visa tai man ir yra šeima. Be galo džiaugiuosi, kad galiu bendrauti su savo proseneliu Vytautu, kuriam yra 96 metai. Sužinojau, kad mamos protėviai kilę iš Žemaitijos, o tėčio – iš Aukštaitijos. Tai suteikia man galimybę pažinti skirtingas tarmes ir jomis bendrauti. Aš myliu savo protėvius, nes be jų nebūčiau gimusi.
Mamulės Emilijos maldaknygė ir Šlynakiemio giesmėss
Herkus Balita
4
VšĮ Gedimino miesto mokykla
Mano proprosenelė Emilija Černelienė, kurią mūsų šeimoje visi vadino Mamule, buvo kilusi iš Senabūdžio kaimo, Kalvarijos krašto. Ištekėjusi už Petro Černelio, ji apsigyveno Šlynakiemio kaime, Punsko krašte. Ten jie sukūrė šeimą ir augino vaikus. Šlynakiemyje gimė mano promočiutė Julija, o vėliau ir mano močiutė Kastulė. Po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė valstybių sienos. Šlynakiemis liko Lenkijos pusėje, o Emilijos gimtasis Senabūdis – Lietuvos pusėje. Taip ji liko atskirta nuo savo gimtinės ir ten likusių artimųjų. Emiliją vadino „kaimo bobute“. Ji buvo pribuvėja – padėdavo moterims gimdymo metu ir pasitikdavo į pasaulį ateinančius kūdikius. Mamulė buvo geros širdies, darbšti ir labai gerbiama kaimo žmonių. Ji mėgo daug vaikščioti, gerai pažinojo apylinkes ir rinkdavo įvairias žoleles. Mūsų šeimoje išliko sena maldaknygė, kurią mano proprosenelė Emilija padovanojo mano močiutei Kastulei. Ši maldaknygė visai mūsų šeimai yra be galo brangi. Močiutė man pasakodavo, kad seniau Šlynakiemio kaime per gegužines žmonės "turėjo gražų tradicijų vakarais susirinkc ir kartu giedoc". Taip sužinojau apie gegužines pamaldas, kurias kaimuose vadino mojava. Būtent iš tokios maldaknygės vakarais, po sunkių dienos darbų, Šlynakiemio gyventojai ir giedodavo. Visi susirinkdavo pas vienų kaimo ūkininkų stuboj – prie stalo sėsdavo ir dzieduliai, ir patys mažiausi vaikai. Giedojimų garsiai pradėdavo pagrindinis kaimo giedorius, o visi kiti dainingai jam atsakydavo, kartu giedodami Švč. Mergelės Marijos litanijų. O pacų paskucinį gegužės dzienų visada vykdavo linksma vakaronė! Ši senovinė maldaknygė visai mūsų šeimai yra labai svarbus daiktas, primenantis Mamulę. Jos tradiciją šiandien tęsia mano močiutė Kastulė, kuri dainuoja Punsko folkloro ansamblyje „Gimtinė“. Man labai patinka klausytis močiutės pasakojimų apie senus laikus ir kartu su ja vartyti senas mūsų šeimos nuotraukas. Labai džiaugiuosi, kad iš šių istorijų tiek daug sužinojau apie savo giminės šaknis, Šlynakiemio kaimą ir Punsko krašto tradicijas.
Senas nuotraukų albumas
Gustė Vaičekonytė
6
Pasvalio Svalios progimnazija
Šis senas nuotraukų albumas mūsų šeimoje buvo perduodamas iš kartos į kartą. Iš pradžių jis priklausė mano proproseneliams, vėliau jį saugojo mano prosenelė, o po jos jis atiteko kitiems šeimos nariams. Taip albumas atkeliavo ir iki mūsų šeimos. Jame yra mano proprosenelių, jų tėvų, močiučių ir kitų artimųjų nuotraukos. Albumas jau yra gana senas, jo puslapiai pageltę, kai kurios nuotraukos apsitrynusios ar šiek tiek suplyšusios. Man įdomu jį vartyti, nes galiu pamatyti, kaip anksčiau atrodė mano šeimos nariai.
Senelių istorija
Viktorija Domantaitė
12
Kauno informacinių technologijų mokykla
Trumpai pasakojama dviejų senelių iš mamos pusės istorija ir bendrystės svarba.
Mano giminės medis
Tauras Kranauskas
2
Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla
Mano giminės medis buvo pradėtas pildyti prieš 30 metų. Giminės medį pradėjo pildyti mano senelio pusbrolis. Mano senelio pusbrolis domėjosi (Kalpokų) giminės šaknimis. Giminės medžio šaknys prasideda net nuo XVIIIa.pab.-XIXa.pradž. ir surašytos net VI kartos! Dalyvaujant šiame projekte, buvo puiki proga atnaujinti giminės medį ir įrašyti visus pusbrolius ir pusseseres gimusius 2000 metais ir vėliau. Taip pat nepamiršau ir savo tėčio giminės! Mano tėtis turi net keturis brolius, o aš septynis pusbrolius ir dvi pusseseres, visi gyvena Lietuvoje ir susitinkame visada per visas šventes! Taigi tokia mano šeimos medžio istorija, kaip smagu yra pildyti ir atnaujinti. Pabandykite ir Jūs!
Privacy Overview

This website uses cookies so that we can provide you with the best user experience possible. Cookie information is stored in your browser and performs functions such as recognising you when you return to our website and helping our team to understand which sections of the website you find most interesting and useful.