Molėtų rajone, netoli Giedraičių, yra toks Piliakiemio kaimas, o jame, senoje Zarembų sodyboje, galime rasti Piliakiemio kaimo muziejų. Jį daugiau nei prieš dvidešimt metų savo gimtojoje sodyboje įkūrė mano močiutė Zita Zarembaitė-Kriaučiūnienė (g. 1935), jos brolis ir sesės. Vietą šis muziejus rado sename, dar mano prosenelio statytame klojime. O eksponatus jam dovanojo viso kaimo žmonės, tačiau įdomiausi ir brangiausi man atrodo mūsų giminės eksponatai, kuriuos ir noriu pristatyti. Šiandien jie jau virto brangiomis mūsų giminės relikvijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tai mano močiutės brolio Česlovo Zarembos jaunystėje pagaminti naudingi daiktai: mokyklinė skrynelė, pieštukinė ir slidės. Šių daiktų, kokių šiandien nenusipirkčiau už jokius pinigus, istorijas man ir papasakojo mano močiutė.
Šių mūsų giminės relikvijų autorius, vyriausias močiutės brolis Česlovas, gimė 1926 metais. Dar būdamas vaikas, jis mokėjo pagaminti nesudėtingus daiktus iš pagaliukų ir lentučių. Neturėdamas jokio ryškaus pavyzdžio, kaip sugalvojo, taip ir darė. Jis pirmiausiai visai savo šeimai, kurioje buvo šeši vaikai, sumeistravo mokyklines skryneles. Tai buvo medinės dėžutės, kurias mergaitės nešdavosi rankose, o berniukai – ant nugaros, naudodami odinius dirželius, kuriuos susegdavo vyriausias brolis Česlovas. Į šias dėžutes tilpdavo pieno buteliukas, duona arba lašinių gabalėlis ir kitoks maistas, taip pat ir knygelės bei plunksna, kuri buvo pritvirtinta prie medinio pagaliuko. Stebuklas yra tai, kad viena iš tų skrynelių yra išlikusi ir saugoma Piliakiemio kaimo muziejuje, ir ji mums primena, kokie prieš aštuoniasdešimt metų buvo mokinių ,,portfeliai“. Tai labai įdomu.
Močiutės brolis Česlovas gamino ne tik mokyklines skryneles. Jis sugalvojo sumeistrauti ir medines pieštukines, viena iš kurių taip pat saugoma šiame muziejuje. Tai nedidelė dėžutė, ilgio kaip pieštukas, atsidaro ji atstumiant lentelę. Čia tilpdavo sudėti plunksnas, skirtas rašymui. Ant šių dėžučių Česlovas išdroždavo ir simboliukus. Vėliau tokios dėžutės imtos vadinti penalais. Kad tai tikrai Česlovo darbas, rodo ir ant jo palikti inicialai – Z. Č. Beje, ši relikvija mūsų giminės muziejuje man pati įdomiausia.
Močiutės brolis meistravo ne tik smulkius, bet ir stambesnius daiktus. Jo tėtis buvo garsus meistras Rytų Aukštaitijoje. Jis išmokė Česlovą dailiai meistrauti. 1942 m., kai jis dar buvo tėčio mokinys, sugalvojo pasigaminti slides. Jos dabar taip pat yra saugomos Piliakiemio muziejuje. Česlovas šias slides dalindavosi su visais namiškiais. Jas gamindavo iš lentos, gražiai šią nuobliuodavo, išrėždavo griovelius, pritvirtindavo odinius dirželius su geležiniais apkaustais ir prisisegdavo prie batų. Kaip pasakojo močiutė, šeimos vaikai neturėjo specialių batų, šie būdavo su mediniais padais. Užsisegdavo stipriai, koja paprastai būdavo apvyniojama autu ir kišama į batą. Buvo pagamintos ir lazdos – jos baigdavosi skrituliukais, kad neįsmigtų į žemę. Kelias iki mokyklos buvo keletas kilometrų. Beveik visus metus Česlovas, jo brolis ir sesės eidavo į mokyklą keliu, o žiemą sukdavo ežero link ir slidinėmis ledu pasiekdavo mokyklą. Tas slides šeimos vaikai labai pamėgo. Štai kaip išradingas brolis padėdavo savo šeimai. O aš, žiūrėdamas į mūsų muziejuje saugomą šių ypatingų slidžių porą, vis pagalvoju, ar sugebėčiau jomis slidinėti. Nė karto nebandžiau. Bet būtų smagu sulaukus žiemos ir užšalus Kiemento ežerui pasileisti laisvai jo ledu, kaip prieš daug metų darė mano močiutė ir jos artimieji. Įsivaizduoju, kaip jiems būdavo smagu!
Mūsų Piliakiemio muziejuje yra ir daugiau eksponatų, kuriuos vadinčiau giminės relikvijomis, bet čia minimi man atrodo ypatingiausi. Jie man primena ir tai, kaip seniau gyveno mano močiutės Zitos Zarembaitės šeimos vaikai, ir kokius apskritai daiktus prieš aštuoniasdešimt metų naudodavo mokiniai. Džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad mano močiutė ir jos artimieji išsaugojo šį didelį giminės turtą. Aš kartu su savo tėvais taip pat jaučiu pareigą visa tai saugoti. O visus kviečiu, kai bus šilta, atvykti į Molėtų rajono Piliakiemio kaimo muziejų, ir savo akimis išvysite šias mūsų, Zarembų, giminės relikvijas.
Nuotraukoje, kurią pridedu, – minimos relikvijos ir jų autoriaus Česlovo Zarembos nuotrauka.