KONKURSAS: Giminės medis 2024

Kviečiame pradinių, pagrindinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, neformalaus švietimo įstaigų mokinius dalyvauti respublikiniame projekte „Giminės medis 2024“, skirtame Baltijos kelio 35-čiui. Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2024 m. lapkričio 10 d. Daugiau informacijos skaitykite NUOSTATUOSE

Kūrybinius darbus pateikti iki 2024 m. lapkričio 14 d. Publikos viešasis vertinimas vyks iki 2024 m. lapkričio 25 d. Kviečiame aktyviai domėtis ir išreikšti savo nuomonę!

+ - Ieškoti
šeimos herbas
Gustė Treinytė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas. Levandos-gamta, sodyba. Širdis-meilė, gyvybė. Knyga-informacija, skaitymas, domėjimasis. Kompasas-kelionės.
šeimos herbas
Kamilė Deltuvaitė
3
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas. Paukšteliai ir kačiukas-mes mylim gyvūnus, gamtą. Namas ir sodas-kuriam ir mylim savo namus. Mašina mėgstam keliauti. Širdis-mes mylim.
šeimos herbas
Vėja Vilkė
3
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas. Krepšinio kamuolys ir ranka-mes mylim, žaidžiam krepšinį. Grybai-mėgstam grybauti, mylim gamtą. Širdis-meilė.
šeimos herbas
Upė Burinskaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Puodelis-mėgstam kartu gerti arbatą. Lagaminas-mėgstam keliauti. Televizorius-mėgstam kartu žiūrėti filmus.
šeimos herbas
Ema Kumžaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Saulė-taika. Gėlė-tvarka. Knyga-mokslas.
Giminės medis – mūsų šaknys ir ryšiai
Dorotėja Bernotaitė
6
Kulautuvos pagrindinė mokykla
Giminės medis – mūsų šaknys ir ryšiai Šis sukurtas giminės medis su šakomis, ant kurių sukabinti lapeliai su mūsų artimųjų vardais, atspindi gilias ir tvirtas mūsų šeimos šaknis. Kiekvienas lapelis simbolizuoja ne tik vardą, bet ir žmogaus gyvenimo istoriją, vertybes bei prisiminimus, kurie per laiką perduodami iš kartos į kartą. Medis su šakomis tampa tarsi giminės ryšių atspindys – kiekviena šaka siejasi su tam tikra karta, o kiekvienas lapelis – su konkrečiu asmeniu. Kurdama šį medį siekiau vizualiai pavaizduoti ne tik giminės priklausomybę ir tęstinumą, bet ir išryškinti, kaip svarbu pažinti savo šaknis ir išsaugoti atmintį apie artimuosius. Kiekvienas lapelis su užrašytu vardu yra tarsi prisiminimas, kad mes, nors ir gyvename skirtingais laikais, vis tiek esame dalis tos pačios istorijos, kurios šaknis turime savo širdyse. Šis medis tapo ne tik vizualiu kūriniu, bet ir prasmingu šeimos ryšių simboliu, kuris stiprina mūsų tarpusavio ryšius ir padeda išlaikyti pagarbą praeičiai.
Paežerių dvaro ponas, jo vežikai ir lažybos.
Rokas Staneika
I (9)
Kauno „Saulės“ gimnazija
Tai yra pasakojimas apie mano prosenelį, jo sėkmingas lažybas su ponu V.Gauronskiu ir ištikimą tarnybą ponui.
Mano proseneliai
Gerda Gliaudytė
II (10)
Klaipėdos suaugusiųjų gimnazija
1. Proprosenelė Juzepa Kupetienė, gimusi 1866 m. Ilgiausiai išgyvenusi moteris mūsų giminėje. Mirė, sulaukusi 105 metų. Gyveno Rietavo kaime. Mama pasakojo, kad proprosenelė pėsčiomis nuo Rietavo iki Klaipėdos nueidavo. 2. Mano prosenelis iš mamos pusės Vladas Jovaiša, gimęs 1909 metais Tveruose. Mirė 1976 m., palaidotas Tveruose. 3. Prosenelė Aniceta Jovaišienė (Kupetaitė), gimusi 1913 m. Rietave. (Pirma iš kairės) Dirbo žydų, vokiečių šeimose. Mirė 2004 m., palaidota Tveruose, šalia prosenelio Vlado. 4. Prosenelis Vladas dirbo miške, kirto medžius. (Stovi pirmas iš dešinės). 5. Giminės susitikimas Rietave, prosenelės Anicetos ūkyje. 6. Mano močiutė Romualda Jovaišaitė (stovi viduryje), gimusi 1976 m. Rietave. 7. Vestuvės kaime. Tuokėsi močiutės Romualdos pusseserė. Močiutė Romualda sėdi priekyje, viduryje. 8. O čia Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos (tuometinė Kristijono Donelaičio vidurinė mokykla) trečiokai su mokytoja. Tarp mergaičių ir mano močiutės Romualdos sesuo. Karo metu 1944 m. mano proseneliai Vladas ir Aniceta Jovaišos iš Rietavo su visa šeima atsikraustė gyventi į Klaipėdą, į S. Nėries gatvę. Jie susilaukė trylikos vaikų. Taip aš atsidūriau Klaipėdoje.
Ypatingos Zarembų giminės relikvijos
Liudvikas Povylius
II (10)
Ukmergės rajono Želvos pagrindinė mokykla
Molėtų rajone, netoli Giedraičių, yra toks Piliakiemio kaimas, o jame, senoje Zarembų sodyboje, galime rasti Piliakiemio kaimo muziejų. Jį daugiau nei prieš dvidešimt metų savo gimtojoje sodyboje įkūrė mano močiutė Zita Zarembaitė-Kriaučiūnienė (g. 1935), jos brolis ir sesės. Vietą šis muziejus rado sename, dar mano prosenelio statytame klojime. O eksponatus jam dovanojo viso kaimo žmonės, tačiau įdomiausi ir brangiausi man atrodo mūsų giminės eksponatai, kuriuos ir noriu pristatyti. Šiandien jie jau virto brangiomis mūsų giminės relikvijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tai mano močiutės brolio Česlovo Zarembos jaunystėje pagaminti naudingi daiktai: mokyklinė skrynelė, pieštukinė ir slidės. Šių daiktų, kokių šiandien nenusipirkčiau už jokius pinigus, istorijas man ir papasakojo mano močiutė. Šių mūsų giminės relikvijų autorius, vyriausias močiutės brolis Česlovas, gimė 1926 metais. Dar būdamas vaikas, jis mokėjo pagaminti nesudėtingus daiktus iš pagaliukų ir lentučių. Neturėdamas jokio ryškaus pavyzdžio, kaip sugalvojo, taip ir darė. Jis pirmiausiai visai savo šeimai, kurioje buvo šeši vaikai, sumeistravo mokyklines skryneles. Tai buvo medinės dėžutės, kurias mergaitės nešdavosi rankose, o berniukai – ant nugaros, naudodami odinius dirželius, kuriuos susegdavo vyriausias brolis Česlovas. Į šias dėžutes tilpdavo pieno buteliukas, duona arba lašinių gabalėlis ir kitoks maistas, taip pat ir knygelės bei plunksna, kuri buvo pritvirtinta prie medinio pagaliuko. Stebuklas yra tai, kad viena iš tų skrynelių yra išlikusi ir saugoma Piliakiemio kaimo muziejuje, ir ji mums primena, kokie prieš aštuoniasdešimt metų buvo mokinių ,,portfeliai“. Tai labai įdomu. Močiutės brolis Česlovas gamino ne tik mokyklines skryneles. Jis sugalvojo sumeistrauti ir medines pieštukines, viena iš kurių taip pat saugoma šiame muziejuje. Tai nedidelė dėžutė, ilgio kaip pieštukas, atsidaro ji atstumiant lentelę. Čia tilpdavo sudėti plunksnas, skirtas rašymui. Ant šių dėžučių Česlovas išdroždavo ir simboliukus. Vėliau tokios dėžutės imtos vadinti penalais. Kad tai tikrai Česlovo darbas, rodo ir ant jo palikti inicialai – Z. Č. Beje, ši relikvija mūsų giminės muziejuje man pati įdomiausia. Močiutės brolis meistravo ne tik smulkius, bet ir stambesnius daiktus. Jo tėtis buvo garsus meistras Rytų Aukštaitijoje. Jis išmokė Česlovą dailiai meistrauti. 1942 m., kai jis dar buvo tėčio mokinys, sugalvojo pasigaminti slides. Jos dabar taip pat yra saugomos Piliakiemio muziejuje. Česlovas šias slides dalindavosi su visais namiškiais. Jas gamindavo iš lentos, gražiai šią nuobliuodavo, išrėždavo griovelius, pritvirtindavo odinius dirželius su geležiniais apkaustais ir prisisegdavo prie batų. Kaip pasakojo močiutė, šeimos vaikai neturėjo specialių batų, šie būdavo su mediniais padais. Užsisegdavo stipriai, koja paprastai būdavo apvyniojama autu ir kišama į batą. Buvo pagamintos ir lazdos – jos baigdavosi skrituliukais, kad neįsmigtų į žemę. Kelias iki mokyklos buvo keletas kilometrų. Beveik visus metus Česlovas, jo brolis ir sesės eidavo į mokyklą keliu, o žiemą sukdavo ežero link ir slidinėmis ledu pasiekdavo mokyklą. Tas slides šeimos vaikai labai pamėgo. Štai kaip išradingas brolis padėdavo savo šeimai. O aš, žiūrėdamas į mūsų muziejuje saugomą šių ypatingų slidžių porą, vis pagalvoju, ar sugebėčiau jomis slidinėti. Nė karto nebandžiau. Bet būtų smagu sulaukus žiemos ir užšalus Kiemento ežerui pasileisti laisvai jo ledu, kaip prieš daug metų darė mano močiutė ir jos artimieji. Įsivaizduoju, kaip jiems būdavo smagu! Mūsų Piliakiemio muziejuje yra ir daugiau eksponatų, kuriuos vadinčiau giminės relikvijomis, bet čia minimi man atrodo ypatingiausi. Jie man primena ir tai, kaip seniau gyveno mano močiutės Zitos Zarembaitės šeimos vaikai, ir kokius apskritai daiktus prieš aštuoniasdešimt metų naudodavo mokiniai. Džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad mano močiutė ir jos artimieji išsaugojo šį didelį giminės turtą. Aš kartu su savo tėvais taip pat jaučiu pareigą visa tai saugoti. O visus kviečiu, kai bus šilta, atvykti į Molėtų rajono Piliakiemio kaimo muziejų, ir savo akimis išvysite šias mūsų, Zarembų, giminės relikvijas. Nuotraukoje, kurią pridedu, – minimos relikvijos ir jų autoriaus Česlovo Zarembos nuotrauka.
Mano šeimos medis
Austėja Stirbytė
5
Šiaulių Gytarių progimnazija
Tai mano šeimos medis. Sudarydama jį tarsi keliavau į praeitį. Mano medis augantis į viršų nuo manęs ir mano brolio. Tikrai buvo įdomu prisiminti ir auginti šį medį iki mano senelių Rasos ir Gintaro bei Marijos ir Prano.
Giesmynas
Jovilė Kaukėnaitė
I (9)
Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija
„Vis tai regėdams: pajezkojau senovės gadinės Kantiezka, su atyda paveizėjau ir isz naujo Vilniuje iszpaudinau.“ „Raszau Varniuose 1859 metuose“ Žemaiczių vyskupas Motiejus Valanzauskas. Šis giesmynas paveldėtas iš prosenelės Adelės Talejūnaitės-Grikinienės, gimusios 1890 m. Iš kur ir kaip ši knyga atsirado mūsų giminėje niekas neprisimena. Tik žinau, kad prosenelė Adelė Talejūnaitė-Grikinienė giesmyną paveldėjo iš savo mamos Grasildos Cibulskaitės-Talejūnienės. Mano prosenelė Adelė Talejūnaitė-Grikinienė ją skaitydavo ir giesmes giedodavo 7 savo vaikams. Vėliau knygą paveldėjo jauniausias prosenelės sūnus, mano senelis Zenonas Grikinis. Senelis šią knygą vakarais skaitydavo mano mamai, Rimai Grikinytei-Kaukėnienei. Po senelio mirties knygą paveldėjo mano mama Rima Grikinytė-Kaukėnienė. Kartais ir dabar mama man, Jovilei Kaukėnaitei, paskaito giesmes. Tiesa, kai kurie žodžiai būna mažai suprantami ir net skamba juokingai. Tikiuosi, kad ir mano vaikai paveldės šį giesmyną, mūsų giminės brangenybę.
Proproprosenelis - „Titaniko" gelbėtojas
Vytė Kesminaitė
8
Kauno šv. Kazimiero progimnazija
Ši sustabdyta laiko akimirka yra 1934-ųjų metų Amerika. Joje mano proproseneliai ir proproproseneliai. Ši nuotrauka primena mano prosenelės pasakotą istoriją apie vieną iš jos sūnų, kuris plaukė laivu maršrutu Liepoja-Niujorkas. Tuo metu jie sužinojo apie skęstantį „Titaniką”. Laivo įgula kartu su mano proproseneliu plaukė gelbėti keleivių, deja, jie nespėjo atplaukti laiku ir negalėjo nieko išgelbėti. Mane šitoje nuotraukoje sužavėjo šių asmenų apranga, tvarkingas ir elegantiškas jų įvaizdis. Didžiuojuosi žvelgdama į šiuos žmones, nes istorija byloja, kad mes visi esame vieni su kitais susiję, nors mus skiria šimtmetis ir tolimi tolimi keliai.
Mano šeimos relikvija
Dominika Bezrodnaja
I (9)
Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija
1955 m. žiemą mano močiutė Liubovė Bezrodnaja-Lukašonok, būdama 16 metų, vežėsi sentikių ikoną iš Daugpilio į Lukošiškės kaimą. Tuo laiku buvo labai sunku rasti transportą, todėl atsivežti ją buvo tikras išbandymas, kuris sėkmingai pavyko. Močiutė važiavo kolūkio sunkvežimiu GAZ-51, kurio kėbulas buvo be sėdynių, be jokio stogo tik ant dugno paklota šiaudų. Su tokia transporto priemone teko įveikti ilgą atstumą – apie 100 km. Taip pat ir močiutės tėvams buvo sunku be baimės išleisti savo vaiką į tokią ilgą kelionę. Taip paauglė mergaitė atgabeno namo Nikola Čiudotvorec ikoną, sveriančią virš 20 kg. Ji taip vadinasi, nes manoma, kad net miręs Nikola keliauja po pasaulį ir daro stebuklus, padeda vargšams ir saugo nuo blogio. Ši ikona ir dabar yra močiutės namuose. Ji jau 70 metų saugo mus ir pagal šeimos tradiciją bus perduodama iš kartos į kartą.
PROSENELIO IŠSAUGOTA KARIO KNYGA
MARTYNA VALINSKAITĖ
8
KAUNO ŠV. KAZIMIERO PROGIMNAZIJA
Prosenelio surinkta žurnalų "Karys" rinkinio knyga Stasys Vaicekauskas – mano prosenelis, gimė 1915 metais. Jis buvo antrojo ulonų Lietuvos Kunigaištienės Birutės pulko, dislokuoto nuo 1926 metų Alytuje, ulonas. Prosenelis gyveno Prienų rajono Putrišių kaime, o užaugo su dviem seserimis ir trimis broliais. 1937 metais prosenelis buvo pašauktas į Antrąjį ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulką Alytuje ulonu ir tarnavo iki 1939 metų. 1944 metais sukūrė šeimą su Domicele Žvaliauskaite. Jie kartu užaugino dvi dukteris ir keturis sūnus. Visi jų vaikai baigė aukštuosius mokslus. Sūnus Juozas Vaicekauskas – mano senelis. Žurnalų rinkinys – KARYS – mano šeimos relikvija, kuri yra perduodama iš kartos į kartą. Prosenelis Stasys knygą perdavė mano seneliui Juozui, o senelis Juozas – mano tėčiui Ramūnui. Šią knygą, visas nuotraukas ir asmens dokumentus prosenelis slėpė aviliuose, todėl jie išsaugoti liko iki šių laikų. Stasys Vaicekauskas, prosenelis, buvo geras stalius, muzikantas, grojo smuiku ir lūpine armonikėle. Šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos, katalikiškos tradicijos ir vertybės. Didžiuojuosi savo Šeima.
Giminės medis
Jurgita Pauliukėnaitė
I (9)
Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija
Tai mano giminės medis. Šis tiriamasis darbas buvo labai įdomus, paskatinęs plačiau pasidomėti giminės istorija. Rinkdama informaciją sužinojau daug įdomių dalykų apie savo senelius ir prosenelius bei kitus giminaičius.
Prisiminai apie prosenelę Anelę
Radvilė Ruseckaitė
8
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Prisiminimai apie prosenelę Anelę Nepakartojama mano gimtinė. Štai laukai, užkloti rudeninių lapų kamuoliais, tai sniego kristalėliais bando jau dabintis. Čia, prie kelio, medžiai stovi, jų nepažadina ir rytiniai zylučių balsai, kai susirenka būriais ir tupi. Kalba, aptarinėja praėjusius metus ir žmones... Netrukus ateis pavasaris, pasipuoš aplinka atgimimo skraiste, saulė vėl pažadins visus gyvenimui ir džiugins žmonių širdis. Gimtinėje atgims prisiminimai: štai prosenelio sodinta obelis vėl sukraus žiedus, rudenį bus galima kepti obuolių pyragą pagal promučiutės užrašuose rastą receptą. Kartu su tėvais galėsime vaikščioti pramintais senelių takeliais. Tokia gimtinės aplinka mane apgaubia prisiminimais, vienu iš jų noriu pasidalinti ir su jumis. Noriu jums papasakoti apie savo promočiutę, mano tėčio senelę Anelę Zujūtę Ruseckienę (Palmė). Ji gimė 1927 m. Mielaiškampio kaime, Prienų rajone, mažažemių valstiečių šeimoje. Būdama ketverių neteko tėvo, todėl anksti turėjo išeiti iš namų ir patirti piemenėlio dalią. Paauglystėje tarnavo pas turtingus ūkininkus. Karo metais išvažiavo pas gimines į Kauną ir pradėjo dirbti klinikose slauge. Ištekėjo jauna ir 1945 m. atsikėlė gyventi į sodyba palei Skriaudžius. Tai buvo pokario metai ir labai neramūs laikai, miškeliuose partizanai kovojo už Lietuvos laisvę. Vieną 1951 m. rudens naktį į promočiutės sodybos langą pasibeldė partizanai ir paprašė leisti sodyboje įsirengti slėptuvę. Ji gerai žinojo laisvės kovos tikslą ir įtikino kitus šeimos narius leisti įsikurti partizanams slėptuvėje. Toje žieminėje jie, be pertraukos, sėkmingai išgyveno 6 mėnesius. Ji viena maskavo slėptuvę ir globojo partizanus: skalbė baltinius, atnešdavo vandens ir virdavo valgyti. Be jos žinios niekas į slėptuvę neįeidavo ir iš jos neišeidavo. Ypatingai jai teko labai sunkus ir atsakingus darbas žiemos metu, kada naktį, visus pėdsakus į slėptuvę teko maskuoti sniegu. Tuo metu jų sodyboje NKVD (sovietinė žvalgybos tarnyba) atliko tris kratas, tačiau Anelė būdama ryžtinga bei optimistė, drąsi ir visuomet geros nuotaikos, ji po kiekvienos kratos ne tik padrąsindavo savo šeimos narius, bet ir partizanus gerai nuteikdavo. Vieną kartą atvykę stribai darė kratą ir šakėm badė tvartelio sienas. Iki slėptuvės buvo likę keliolika centimetrų, bet laimingo atsitikimo dėka nepataikė. Tuo metu promočiutė buvo kambaryje ir verpė siūlus, o stribų vadas ją stebėjo. Nors labai bijojo, bet verpdama dainavo. Partizanai jai davė Palmės slapyvardį. Pas ją buvo apsigyvenęs Pietų srities vadas Sergėjus Staniškis-Litas su keturiais kovotojais. 1951-1952 m. kova prieš partizanus buvo labai nuožmi, todėl partizanai, bijodami, kad juos gali surasti, 1952 m. pavasarį išsikėlė į slėptuvę Prienų šile. Po kelių mėnesių išdavikas slėptuvę parodė ir Pietų srities vadas S. Staniškis gyvas nepasidavė - nusišovė. Partizanai už pasiaukojimą ir parodytą ryžtingumą bei atkaklumą kovoje dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, laisvės kovotoją talkininkę Palmę apdovanojo Laisvės Kovos 3 laipsnio Kryžiumi. Promočiutė buvo labai gera dainininkė, dainavo etnografiniame ansamblyje „Kanklės“ ir dalyvavo keliose dainų šventėse. Iki gilios senatvės giedojo bažnytiniame chore. 2014 m. Anelė Ruseckienė-Palmė Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino komendanto kryžiumi, Apdovanojimą liepos 7 d. įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Promočiutė mirė 2021 m. sulaukusi 94 m. ir palaidota Skriaudžių kapinaitėse. Štai ir baigėsi kaimo vieškelis, su tėvais įsibėgėjam Garliavos miestelio link. Prisiminimuose tebeliko savaitgalio įspūdžiai, keli sušalę jurginų žiedai prie prosenelės namų. Sugrįšiu dar čia ne kartą, įsiklausysiu į paukščių čiulbėjimą ir naują prisiminimų istoriją apie savo giminaičius užsirašysiu, kad ja galėčiau pasidalinti ir su kitais. O tokių istorijų manau bus ne viena.
šeimos herbas
Airida Savickaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas turi šiuos simbolius: Gediminaičių stulpai- tai visiems svarbi lietuvybė, kariuomenė. Sofa-mama interjero dizainerė. Žirklės su siūlais-močiutė siuvėja. Gelbėjimo ratas-senelis gelbėtojas. Širdis-visus jungianti meilė. Širdis-močiutė darželio auklėtoja, myli vaikus.
Mano šeimos herbas
Viltė Ramoškaitė
5
Kauno tautinės kultūros centras
Tai sukurtas mano šeimos herbas. Centre esanti raidė R - tai mūsų šeimos pavardės pirmoji raidė. Viršuje esantys šunys, tai mūsų šeimos mylimi šunys - Tikutė ir Bučkis, jie saugo mūsų šeimą. Geltona ir oražinės spalvos, saulės, ugnies, energijos spavos. Mūsų šeima energinga, mylinti ir saugi.
Mano giminės medis
Austėja Vaišvilaitė
5
Šiaulių Gytarių progimnazija
Šis medis sudarytas iš mano mamos pusės. Pradėtas 1867 metais. Ant kiekvienos šakos vis kita karta iš mamos pusės. Aš priklausau šakai kairėje pusėje, kur gelsvuose langeliuose galima rasti mano mamą Rasą , gimusią 1987 metais Joniškyje. Medis buvo kuriamas tam, kad jaunesnės mūsų giminės kartos žinotų savo kilmės istoriją. Šis medis kabo ant sienos mano prosenelės Adolfos Meižytės namuose Joniškyje.
Mano mamos krikštynos
Adrijus Viskontas
8
Šiaulių Gytarių progimnazija
Ši nuotrauka mano šeimos relikvija. Joje užfiksuota mano mamos Lauros, gimusios 1985 metais krikštynos Šiauliuose. Tada mamai buvo 3 mėnesiai. Mamą rankose laiko močiutė Olga, mano prosenelė (1932-2011). Šalia mamos tėtis Eduardas gim. 1960 metais ir mama gimusi 1963 metais. Jie mano seneliai. Šalia stovi mamos tėčio brolis Artūras gim.1966 m. Seniausias nuotraukoje mano mamos prosenelis Petras (1905-1985). Tai mano proprosenelis. Įdomu pažvelgti į tokią užfiksuotą šeimos istorijos akimirką.
Šeimos herbas
Meda Parulytė
7
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Čia yra mano šeimos herbas. Viršutinėje juostoje yra parašyta mūsų pavardė, o apatinėje – mūsų vardų pirmosios raidės. Herbo langeliuose pavaizduoti kiekvieno šeimos nario pomėgiai: Šokantys žmonės – tai mano tėvai, kurie puoselėja Lietuvos tautiškumą šokdami tautinius šokius. Sportinis batas – mano sesers pomėgis - lengvoji atletika. Smuikas – tai instrumentas, kuriuo aš šiuo metu groju. Paskutiniame langelyje nupiešti šuo ir katė. Tai mūsų augintiniai Luna ir Lila. Šis herbas atspindi mūsų šeimą ir jos pomėgius.
ŠEIMOS HERBAS
Natas Lukša
6
JURBARKO NAUJAMIESČIO PROGIMNAZIJA
Simboliai herbe: • Raudona rožė yra amžinos meilės, ištikimybės, grynumo (dvasine prasme) simbolis; • Saulė - dienos žibintas, išsklaidantis tamsą, nugalintis blogį. Saulė – išmintis ir šiluma; • Rankos - nuoširdumas ir teisingumas. Rankų paspaudimas vaizduoja visų šeimos narių vienybę; • Šuo - ištikimybės, atsidavimo ženklas; • Lauro vainikas – pergalės ar taikos simbolis. ____________________________________________________________ Spalvų reikšmės herbe: Tamsiai mėlyna reiškia sąžiningumą ir atsakingumą; Geltona rodo, kad šeimos atstovai yra teisingi, dosnūs ir sąžiningi; Mėlyna ("žydra") yra lojalumas ir sąžiningumas;
Knyga "Laisvės kovų archyvas"
Austėja Ėėpikaitė
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Knygą "Kėdainių krašto partizanai. MGB agentų apsuptyje" parašė mano prosenelis Donatas Kvedaras, gimęs 1925m. Knyga buvo išleista 2000m. Prosenelis Donatas jau miręs. Knygoje prosenelis pasakoja apie partizanus, nes jis pats buvo partizanas ir norėjo, kad visi žmonės sužinotų, kaip partizanai gyveno, kovojo. žuvo. Šis "Laisvės kovų archyvas" atiteko mano močiutei. Mūsų šeimai tai labai svarbu, nes tai mūsų prosenelio prisiminimas.
Grošeno moneta
Milda Šavenytė
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Apyvartinė grošeno moneta pagaminta 1625m. (Jurgio Vilhelmo valdymo metais) iš sidabro. Šios monetos vertė 1,5 grošeno. Kalykla-Vokietija, Karaliaučius. Mano senelis Alvidas Vaičiūnas, gim. 1955m. Šventybrastyje, šią monetą paveldėjo iš savo krikšto mamos 2013m. po jos mirties. Mano senelio krikšto mama yra senelio mamos jauniausia sesuo ir monetą gavo iš savo tėvų. Kaip moneta atsirado pas mano protėvius, nėra žinoma, nes nebėra ko paklausti, visi mirę. Moneta primena mus palikusius artimuosius.
Pašto ženklai
Augustė Ivaškaitė
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Pašto ženklus pradėjo rinkti ir kolekcionuoti mano prosenelė Marija Starkutė Petrauskienė (gim. 1920m. Kaune). Seniau laiškus siųsdavo ne mobiliaisiais telefonais ar kompiuteriais, bet paštu, todėl mano prosenelė iš pradžių tiesiog pirko pašto ženklus, kad juos turėtų laiškų siuntimui, bet pastebėjusi, jog jie labai įvairūs, įamžinantys kultūrinius, istorinius, politinius, sporto įvykius, nutarė juos kolekcionuoti. Ji susitikdavo su žmonėmis, kurie taip pat kolekcionavo pašto ženklus, jais keisdavosi. Tai buvo smagi bičiulystė. Giminaičiai ir draugai pradėjo pašto ženklus dovanoti įvairiomis progomis. Iš prosenelės šią veiklą perėmė mano močiutė Irutė Petrauskaitė Pankevičienė (gim. 1953m. Kaune). Albumai vis pilnėjo, o nuo 1990m. pašto ženklais susidomėjo ir mano mama Marija Pankevičiūtė Ivaškienė (gim. 1979m. Kaune). Jai labiausiai patiko pašto ženklai, kurie vaizdavo gamtą, gyvūnus, laivus. Mūšų šeimai ši kolekcija yra prisiminimų objektas. Kai susirinka visa šeima, vėl vartome albumus ir iš naujo atrandame beveik 100 metų senumo įvykius. Aš dažnai pavartau albumus, jų turime net du. Bet man labiau patinka kolekcionuoti knygų skirtukus, todėl stengiuosi iš kelionių parsivežti skirtuką su tos šalies motyvu arba istoriniu faktu.
Siuvimo mašina
Donatas Adomaitis
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Siuvimo mašina PMZ Kalinin yra pas mano prosenelę nuo 1973m., ją įsigijo prosenelės mama 1962m., kai mirė jos mama Kazimiera Kairaitytė-Skurdielienė, gim. 1926m. Šilutėje. Siuvimo mašina pagaminta Rusijoje, o ją prosenelės mama nusipirko Voronežo mieste. Mašina veikia ir šiandien, ja kartais siuva ir mano mama. Mums tai puikus mūsų kartos priminimas. .
Proprosenelės žiedas
Elija Plauskaitė
5
Kauno Martyno Mažvydo progimnazija
Šį paprastą žiedą turėjo mano proprosenelė Stefanija Sadauskienė, gimusi 1914m. Jį perdavė mano močiutei Vidai Karnilienei-Marcinkevičiūtei, gim. 1960m. O mano mama Egidija Plauskienė (Karniliūtė) gim. 1983m., būdama paaugle, jį gavo, kai prosenelė mirė. Mūsų šeimai tai senas, trapus, bet labai svarbus prisiminimas. Tikiuosi, ateity jis atiteks man.
Šeimos herbas
Viltė Leščiauskaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Turi šiuos simbolius: Trispalvė-lietuvybė. Kryžius-mums svarbus tikėjimas. Saulė- džiaugsmas. Kelias-mus vienija kelionės. Gėlės ir bitė-mylim gamtą.
Šeimos herbas
Rasa Leonavičiūtė
5
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Turi šiuos simbolius: Lokys-Žemaitijos simbolis Gediminaičių stulpai-lietuvybė. Ažuolas-ilgaamžiškumas. Karūna-Lietuvos istorija. Sparnai-apsauga. Geltona juosta-saulės, šviesos takas. Sėjėjas-žemę dirbantis žmogus. Vyskupas-tikėjimas.
šeimos herbas
Milda Maslauskaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas turi šiuos simbolius: Kryžius-tai tikėjimas. Širdis-mus jungia meilė. Siena-mūsų statinys, kurį kiekvieną savaitę statome. Knyga-visus jungia bendros knygos skaitymas.