KONKURSAS: Giminės medis 2024

Kviečiame pradinių, pagrindinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, neformalaus švietimo įstaigų mokinius dalyvauti respublikiniame projekte „Giminės medis 2024“, skirtame Baltijos kelio 35-čiui. Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2024 m. lapkričio 10 d. Daugiau informacijos skaitykite NUOSTATUOSE

Kūrybinius darbus pateikti iki 2024 m. lapkričio 14 d. Publikos viešasis vertinimas vyks iki 2024 m. lapkričio 25 d. Kviečiame aktyviai domėtis ir išreikšti savo nuomonę!

+ - Ieškoti
Mano Giminės Medis
Ilzė Norvaišaitė
5
Kauno Žaliakalnio progimnazija
Tai mano giminės medis. Jame surašyti mano tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai, kuriuos žinome. Giminės genealogija domisi mano mama. Ji ieško informacijos archyvuose ir kituose šaltiniuose. Tuo ką atranda, sužino pasidalina su manimi ir tėčiu.
Močiutė Marija Gražina
Gabrielis Mazetis
8
Kauno r. Vilkijos gimnazija
Nuotraukoje – mano močiutė Marija Gražina Gloveckaitė Petronaitienė (1940-2018). 1958 metais močiutė baigė Vilkijos Petro Cvirkos vidurinę mokyklą. Čia užfiksuota atestatų įteikimo šventė. Mokyklos direktorius J. Šumskas mano močiutei Marijai įteikia brandos atestatą. Močiutė dar nusifotografavo su klasės draugėmis Nijole ir Gražina (pavardžių jau ir mano mama neprisimena). Močiutė pasakojo, kad klasėje fotografuodavo ir nuotraukas darydavo klasės draugas Jonas, nes jam tėvai buvo nupirkę foto aparatą. Labiausiai mane žavi, kad visos močiutės draugės pasipuošusios tautiniais kostiumais. Močiutė jau mirusi, todėl mano mama Rasa Petronaitytė Mazetė jos tautinio kostiumo išlikusias dalis: karūną, juostą, prijuostę saugo kaip šeimos relikvijas.
Senelis Justinas
Gabija Rimkutė
8
Kauno r. Vilkijos gimnazija
Nuotraukoje – mano senelis Justinas Stelmokaitis (gim. 1954 m.) ir jo senelis (mano proprosenelis) Vincas Stelmokaitis (1898-1966). Ši nuotrauka daryta 1956-07-08 Vilkijoje. Kitoje pusėje yra laiškas seneliui. Jam nuotraukoje 2 metai. Laiškas: ,,Justinėli, kai aš numirsiu, tu mane prisimink ir ant mano kapo alyvų krūmelį pasodink. -Tavo dedelis."
Giminės medis - ŠEIMA, ISTORIJA, VERTYBĖ
Aronas Aleksandravičius
4
Kauno tautinės kultūros centras
Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, o giminė yra jos dalis. Mano giminė man yra ypatinga. Tyrinėdamas ją sužinojau, kad mano proprosenelis kilęs iš bajorų šeimos, o kita prosenelė kilusi iš karaimų giminės. Žinant savo giminės istoriją, galima daug sužinoti apie savo protėvius, suprasti savo kilmės šaknis, būti istorijos dalimi. Man labai patinka domėtis istorija, praeitimi, o mano šeima, giminė man yra svarbiausia vertybė. Gera būti savo giminės dalimi!
Pulinowski giminės herbas
Gabrielius Mazuras
II (10)
Kauno „Saulės“ gimnazija
Pulinowski šeima, iš mano mamos pusės, buvo lenkų bajorų giminė, turėjusi šaknis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos bajorijoje. XVIII a. ji buvo paskelbta bajoriška giminė. Pulinowski šeimos herbas simbolizuoja kilmingumą, drąsą ir vertybių pusiausvyrą. Žvaigždė ir pusmėnulis reiškia viltį ir atsinaujinimą, šalmas ir karūna – drąsą bei autoritetą, o plunksnos ir augalai – ryšį su gamta. Vėliavos spalvos simbolizuoja stabilumą (žalia), meilę (rožinė) ir energiją (oranžinė). Šonuose pavaizduoti personažai (moteris su gėlėmis ir vyras su šarvais) išreiškia harmonijos ir apsaugos balansą, atspindėdami šeimos siekius bei vertybes.
Batas - miestelio istorijos atminimas ir šeimos relikvija
Arijus Mišeika
II (10)
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
2013 metais mano tėvai Erika ir Žydrūnas Mišeikos nusipirko seną ir daugelį metų neremontuotą, medinį namą Čekiškės miestelio centre. Tėvai pirkdami žinojo, kad jis priklausė žydams, bet daugiau apie jį nesidomėjo. Netrukus buvo atliktas namo vidaus remontas, o 2023 m. –  nuspręsta keisti stogą. Tada pamatėme, kad namo stogo pirmas sluoksnis buvo skiedrinis, o ant jo uždėtas šiferis. Apžiūrėję palėpę, kampe radome krūvą batų. Prieš juos išmesdamas nusprendžiau vieną pasilikti ir daugiau pasidomėti savo namo istorija. Paaiškėjo, kad čia XX a. 3-ajame dėšimtmetyje buvo žydo Kogano Judelefvskio batų parduotuvė!  Ėmiau ieškoti informacijos apie Čekiškės žydus. Radau savo namo, fotografuoto 1954 metais, nuotraukų. Pavyko pakalbinti vietinę gyventoją, garbaus amžiaus senolę Eleną Nekrošienę, kuri sakė iš savo tėvų pasakojimo žinanti, kad K. Judelefvskis savo parduotuvėje ne tik batus parduodavo, bet juos ir taisydavo. Vieną tokių, atneštų pataisyti, ir išsaugojau iki šiol. Sužinojau, kad  tarpukariu šioje miestelio dalyje nedideliuose mediniuose nameliuose buvo įsikūrusios įvairios žydams priklausiusios parduotuvės, kurių anuomet buvo apie 20. 1941 metais visi Čekiškės žydai buvo išžudyti, jų turtas nacionalizuotas. Taigi, netikėtas radinys palėpėje – batas (nors ir neišvaizdus daiktas) tapo kaip šeimos relikvija, primenančia, kokiame įdomiame, miestelio istorija alsuojančiame name dabar gyvenu.  
Šeimos relikvija – fotografija
Liana Angelina Morozova
II (10)
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija
Savo šeimos albume radau senutėlę artimųjų nuotrauką. Jie nupaveiksluoti 1966 m. prie proprosenelių namų Dimitriškių kaime, Zarasų krašte. Apžiūrėjome ją kartu su Mama, ji papasakojo apie mūsų giminaičius, kurių šviesūs veidai žvelgė iš fotografijos. Sužinojau savo protėvių istorijas, nes realybėje mums susitikti neteko. Man brangūs šie žmonės, tad panorau įamžinti juos popieriuje, nes mėgstu piešti, ir taip išreikšti pagarbą, nes šie mano artimieji jau iškeliavę Anapus Saulės. Fotografijoje ir mano piešinyje – kone visa mano gentis: senelis, prosenelė, prosenelės brolis, dvi proprosenelės ir du proproproseneliai. Čia keturios mano protėvių kartos. Visi jie susėdę ant seno medinio suoliuko. Mažiausias ir jauniausias šiame piešinyje ir nuotraukoje yra mano senelis Valerij Morozov. Jis gimė 1966 m. sausio 23 dieną Turmante (Zarasų kraštas) ir mirė 2021 m. gruodžio 25 dieną Daugpilyje, Latvijoje. Jį laiko mano proprosenelė Anfisa Subotina. Ji gimė 1924 m. rugpjūčio 8 dieną Suvieke, mirė 2004 m. rugsėjo 23 dieną Zarasuose. Šalia jos stovi mano kita proprosenelė, bet apie ją mažai kas žinoma. Taip pat šioje nuotraukoje sėdi du mano proproproseneliai: proproprosenelė Akiana Subotina gimė 1890 m. gegužės 19 dieną Turmante, mirė 1978 m. balandžio 20 dieną Zarasuose; o proproprosenelis Stratonik Subotin gimė 1888 m. sausio 19 dieną Turmante, mirė 1994 m. vasario 18 dieną taip pat Zarasuose. Kairėje ant suoliuko sėdi tuomet dar jauna prosenelė Tatjana Morozova, gimusi 1941 m. Turmante, mirusi 1998 m. Zarasuose. Prie prosenelės sėdi jos brolis Fiodor Morozov. Apie jį mažai kas žinoma. Taip pat norėjau įamžinti ir dalelę savęs, tad spalvotais pieštukais nupiešiau save mažą, žiūrėdama į albume rastą savo vaikystės fotografiją. Fone pavaizdavau seną namą, kuriame gyveno mano artimieji, ir alyvas. Alyvos – man pats gražiausias, kvapniausias augalas, kuris asocijuojasi su pavasariu ir pačiomis gražiausiomis mano gyvenimo akimirkomis. Man patinka jų žydėjimas: oras prisipildo žiedų kvapo, regis, juntu nostalgišką praeities alsavimą, ir išėjusieji visai šalia... Kaip ir išsaugoti proprosenelės pyragų receptai (jie taip pat rado vietą mano piešinyje). Mama juos kepa, mokausi ir aš – noriu perimti giminės tradicijas. Ši fotografija ir ją įkvėpęs piešinys man reiškia labai daug, nes primena mano giminę: jeigu nebūtų šių žmonių, nebūtų ir manęs.
Šeimos stalo šimtametė istorija
Ūla Zubkova
2
Palangos Vlado Jurgučio progimnazija
Aš esu antrokė Ūla. Noriu papasakoti šimtamečio stalo istoriją. Tikslios datos niekas nežino, bet stalas jau stovėjo Aliejų (Raseinių raj.) sodyboje, kur gyveno mano proproseneliai Ona Urbienė ir Juozas Urba. Manoma, kad ši istorija prasidėjo gal net daugiau nei prieš 100 metų.
Algirdo Kepenio giminės medis
Algirdas Kepenis
I (9)
Kauno „Saulės“ gimnazija
Algirdo Kepenio šeima, seneliai, proseneliai, proproseneliai.
Stoniai
Smiltė Stonytė
5
Vilniaus Žygimanto Augusto progimnazija
Giminės herbe atvaizduota mėgstamiausios mūsų veiklos ir potyriai: kelionės automobiliu, pasivaikščiojimai kalnais, plaukiojimas ežeruose ir jūrose.
Istorija apie meilę, kurios nepajėgė sutrypti karas
Vertehin Leen
IV (12)
Kauno tarptautinė gimnazija
Istorija apie meilę, kurios nepajėgė sutrypti karas. Telšiai, 1933 m., vienos giminės namuose prie stalo - trys Volpertų ir Gurvičių šeimos kartos. Alida ir Jakovas Volpert valdė Telšiuose 1840 m. atidarytą parduotuvę, pirkėjai buvo visi Telšių ir jų apylinkių gyventojai. Tai buvo viena iš didžiausių Žemaitijoje parduotuvių. 1940-aisiais prasidėjo lemtingi pokyčiai šeimos gyvenime - Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, buvo nacionalizuoti Gurvičių ir Volpertų namai ir parduotuvė. 1941 m. birželio 14-ąją Geršonas Volpertas su žmona ir dviem dukromis ištremti į Sibirą. Paradoksalu, bet tremtis juos išgelbėjo nuo mirties. Keturios šios giminės šeimos Holokausto metais buvo nužudyti. Lietuvis Pranas Laucevičius iš Telšių pamilo žydaitę Rūtą Gurvičiūtę tuo metu, kai Europą temdė beprotybė, kai buvo paskelbta, kad žydės neturi teisės gimdyti vaikų ir visa ši tauta neturi teisės gyventi. Prasidėjus II pasauliniam karui Telšių apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Pirmiausia buvo imtasi priemonių, kad Telšių miesto ir apskrities žydų vyrai, moterys ir vaikai būtų izoliuoti. Žydai vyrai nuo penkiolikos metų amžiaus ir vyresni buvo sušaudyti, kiti perkelti į getą. Rūtos motinai Rachelei Gurvičienei ir jos jaunesniajam broliukui Jakovui pavyko pabėgti iš geto. Slapstytis jiems padėjo daugybė telšiškių. Telšių žydų getas buvo likviduotas 1941 m. gruodžio 23–24 d. Rūtą Gurvičiūtę slapstė Laucevičių šeima, 1942 m. gimė Telesforas Laucevičius, Rūtos ir Prano sūnus, kurį teko palikti Prano pas sesę ir motiną. Besislapstančia Rūtą atpažino buvęs jos bendramokslis iš universiteto Kaune. Rūtą ir Praną suėmė ir vesdami į sušaudymo vietą budeliai atkišo Pranui ginklą ir pasiūlė, kad jeigu jis nušaus savo žmoną, tada jį paleis gyvą. Pranas Laucevičius atsisakė ir juos kartu sušaudė ant Virvytės kranto. Tada Rūta Laucevičienė laukėsi antro vaikelio. Mano močiutę, Rūtą Gurvič, pavadino tetos, Rūtos Gurvičiūtės-Laucevičienės garbei. Yra sukurtas dokumentinis filmas „Palieku tau savo vaiką... “ apie dviejų žmonių gyvenimo, meilės ir mirties istoriją. http://www.issigelbejesvaikas.lt/mobile.php?id=18720#gallery-38 http://www.issigelbejesvaikas.lt/mobile.php?id=18718
MIKŠIAI
Nojus Pranciškus Mikšys
5
Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija
Šiame herbe su širdimis pavaizdavau save ir savo mamą. Šeimos nariai yra du. Mažesnė širdis esu aš, o didesnė širdis yra mano mama. mano pavardė yra Mikšys, o mano mamos – Mikšytė, todėl ant herbo aš užrašiau MIKŠIAI. širdys susilieja todėl, kas mes gyvename dviese šeimoje.
Šeimos herbas
Kamilė Pumputytė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Du žirgai ir pasaga reiškia, kad mano šeima labai myli žirgus. Herbo skydą gaubianti pasaga – laimės ir sėkmės simbolis, saugantis mūsų šeimą. Mūsų šeima mėgsta darbuotis ir leisti laiką sode, kur pilna augalų, labai patinka grybauti. Lietuvos vėliava reiškia, kad mes mylime savo šalį.
Giminės herbas
Aneta Samaitė
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Savo giminės herbe pavaizdavau mešką, kuri reiškia stiprybę. Skaičius 30 – tai mūsų šeima ir giminė. Lėktuvas ir gėlės – tai mūsų aistra kelionėms ir meilė gamtai.
Giminės medis
Adelė Jacevičiūtė
IV (12)
Vilniaus r. Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija
Augėnų šeimos giminės medis. Ši giminė siekia XIX amžių. Ją sudaro 6 kartos, kurių nariai yra paplitę po visą Lietuvą ir už jos ribų. Jos centras yra Pakruojis, kur ši giminė ir užgimė.
Giminės medis – tiltas tarp praeities ir dabarties
Urtė Reklinaitė
5
Kauno r. Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija
Giiminės medis - aplikacijos technika atliktas ilgalaikis darbas, kuris buvo labai įdomus ir paskatino daugiau sužinoti apie savo giminės istoriją.
ANTANAS DAGILIS (1924-2020)
Karolina Gudaitytė
7
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Žmogus, iš kurio mokėsi ne tik vaikai. Taip apibūdina mano prosenelės, tėčio senelės, pusbrolį Antaną jį pažinoję žmonės. Antanas Dagilis gimė ir augo Garliavos apylinkių Pagirių kaime su dviem broliais ir trimis seserimis. Tėvai buvo žemdirbiai. Mama labai rūpestinga, mylėjo žmones. Tėvas- be galo darbštus, daug kuo domėjosi, giedojo bažnyčioje, buvo meniškos sielos. Galbūt iš tėvo tai paveldėjo ir Antanas. Baigęs lituanistikos studijas keturis dešimtmečius atidavė darbui mokyklose: vienerius metus mokytojavo Gudelių vidurineje mokykloje, Tabariškių aštuonmetėje – trylika metų ir dvidešimt aštuonerius Noreikiškių vidurinėje mokykloje (dabar Ugnės Karvelis gimnazija). Dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju siekė, kad gimtoji kalba taptų kiekvieno mokinio savastimi. Buvo reiklus mokiniams, tačiau juos mylėjo, buvo jų mylimas ir gerbiamas. Laimingas jautėsi, kad visą laiką mokė žmones lietuviškumo, doros, mokslo ir meno tiesų. Knyga jam buvo duona, pomėgis, draugas. Tai jis Kauno rajone atkūrė lietuvių kalbos draugijos veiklą, vadovavo rajono lituanistams. Antanas buvo meniškos sielos, jaunystėje studijavo ne tik lituanistiką, bet savarankiškai dailę. Yra restauravęs daug senųjų medžio skulptūrų, sukūręs tapybos darbų. Taip parašė ne vieną straipsnį periodinėje spaudoje apie krašto istoriją, kalbą, rašytojus, švietimą, meną, sportininkus, keliones, mokslininkus. “Ką paukštukas vis čiulbėtų. Žinios iš 200 metų praeities” apie gimtintinę ir Dagilių giminę “Tabariškių parapija”. Su bendraklasiu, poetu Robertu Keturakiu, parengė knygą apie Garliavos vidurinės mokyklos pirmąją laidą “Gyvenimas be stebuklų”, apie partizaną “Aksaveras Gylys – Aitvaras”. Daugelis jo darbų saugomi Noreikiškių gimnazijos bibliotekoje, Garliavos viešojoje bibliotekoje, Adomo Mitkaus mokyklos kraštotyros muziejuje. Apdovanotas garbės ženklu už lietuvybės ir istorinės atminties puoselėjimą. Per visus metus išsaugojo glaudų ryšį su giminėmis, klasės, studijų draugais. Visuomet tam surasdavo laiko, nes vertino nuoširdų bendravimą, tikrąją draugystę. Aš asmeniškai niekada nebuvau sutikusi šio nuostabaus žmogaus. Gaila, bet buvau dar maža ir negalėjau įvertinti jo talento. Tai buvo nuostabus ir doras žmogus, kuris mylėjo Lietuvą.
Giminės herbas
Augustė Kazlovaitė
6
Mažeikių Kalnėnų progimnazija
Tai mano giminės herbas. Savo giminės herbe panaudojau šiuos simbolius: Širdies viduryje esantis begalybės ženklas simbolizuoja begalinę meilę, o gėlės - grožį ir harmoniją. Įvairios spalvos rodo įvairias emocijas. Paskutiniai yra lapai. Jie rodo, kad mes mylime ir saugome savo žaliąją tėvynę – žemę.
Giminės herbas
Martyna Navickaitė
6
Mažeikių Kalnėnų progimnazija
Mano giminės herbas Simbolių reikšmės: Medis – Augame skirtingai, bet visa giminė kažkaip yra sujungta. Namas – Šeima. Mažos durys – Paslaptys gali būti visur. Daug skirtingų spalvų – Visi yra skirtingi nors užaugome kartu ar atskirai giminėje. Naktis – Tamsoje niekados nežinosi visko. Kalnai – Nežinosi kas ateis į tavo gyvenimą geras ar blogas. Mėnulis – Tamsoje gali būti šviesa. Medžio šakos – Tėvai atrodo dideli iki kol tu pats užaugsi. Gėlės – Gali atrodyti gražiai, bet paliesi ir skaudės. Languose šviesa – Kur šviesu tikriausiai šilta ir jauku.
Giminės herbas
Saulė Rumbutytė
5
Mažeikių Kalnėnų progimnazija
Mano giminės herbas : Savo giminės herbe panaudojau šiuos simbolius: Berniukas – mano brolis. Jis yra pavaizduotas su katinu jam 4 m. jo vardas Simba (katinas), brolio vardas Kajus jam 8 m. Mergaitė– tai aš mano vardas Saulė. Aš veriu apyrankes ir kiekvienas mūsų šeimos narys jas turi. Kiekvienas karoliukas yra skirtingų spalvų ir visi kažką reiškia: meilę, draugystę, šilumą, bendravimą. Apačioje yra mūsų mama, kuri yra visas mūsų gyvenimas, mūsų meilė, saulės šviesa. Ji apšviečia kiekvieną mūsų dieną ir užpildo savo meile ir rūpesčiu.
Giminės herbas
Žemyna Kavoliukaitė
6
Mažeikių Kalnėnų progimnazija
Mano giminės herbas. Savo giminės herbe panaudojau šiuos simbolius: Raudonas fonas reiškia meilę. Begalybės ženklas reiškia visa laiką drauge. Mėnulis ir saulė reiškia darną, naktį kartu. Juoda balta reiškia, kad ir gėris ir blogis vis tiek visur kartu.
Giminės herbas
Karina Vitkevičiūtė
6
Mažeikių Kalnėnų progimnazija
Mano giminės herbas. Savo giminės herbe panaudojau šiuos simbolius: Sagos, siūlų kamuolys ir adata, tai yra siuvinėjimas. Šokanti mergaitė yra šokio simbolis. Dažų dėmės, teptukai ir dažai tai yra menas. Gamta ir namas tai gamta kaip namai.
Šeimos relikvija
Justė Linkevičiūtė
8
Pasvalio Svalios progimnazija
Tai maldaknygė „Auksa altorius“. Gaila, kad pirmieji puslapiai yra išplėšti, todėl negalime nustatyti, kada tiksliai ji buvo išleista. Pagal naudojamus rašmenis, žodžius greičiausiai XIX a. arba XX a. pradžioje. Iš pasakojimų žinome, kad maldaknygę prie bažnyčios pirko propromočiutė. Ji buvusi labai pamaldi, į bažnyčią eidavo kiekvieną dieną ir visada nešdavosi šią maldaknygę. Vėliau maldaknygė atiteko propromočiutės vaikams, šie atidavė saviesiems. Šiandien „Auksa altorius“ yra saugomas mūsų namuose kaip brangi relikvija, primenanti giminės istoriją.
Mano giminės medis
Mykolas Matulevičius
8
Radviliškio r. Sidabravo pagrindinė mokykla
Aš esu Mykolas. Man 14 metų. Gyvenu Radviliškio rajono Dapšionių kaime, Jasnagurkos vienkiemyje, kuriame buvo įsikūrusi mano proprosenelio iš mamos pusės šeima. Sodyba buvo įkurta apie 1922 m., o pavadinimas kilo nuo to, kad gyvenamasis namas stovi ant nedidelės kalvelės, nuo kurios atsiveria aiškus ir platus aplinkos vaizdas. Mano proprosenelis buvo žemdirbys, mylėjęs žemę, auginęs duoną, auklėjęs vaikus, kurių buvo penketas. Viena iš dukterų, mano prosenelė Genovaitė Ginkevičiūtė-Guokienė. Man ir mano mamai pavyko sudėlioti giminės medį, kuriame atskleistos keturios giminės kartos. Liūdna, tačiau šio medžio šaknys-mano proseneliai, jau baigė savo žemiškąją kelionę. Turėjau galimybę juos pamatyti dar gyvus, prisimenu juos iš mamos pasakojimų, senelio prisiminimų, fotografijų. Mano proseneliai Guokai gyveno ir dirbo Smilgiuose, Panevėžio r. visą savo gyvenimą. Susilaukė trijų vaikų-dukters ir dviejų sūnų, vienas jų-mano senelis Gintautas, keturių anūkių- Tomos, Martynos, Gabrielės, Agnės ir anūko Andriaus, bei proanūkių-Rugilės Akvilės, Mykolo ir Ainiaus. Du proanūkiai –Jonas ir Kamilė gimė vėliau. Proseneliai Glindos buvo įsikūrę Joniškio r., apie 1975 m. atvyko į Perekšlių k. Panevėžio r. Susilaukė keturių vaikų-mano senelės Vitalijos ir dar trijų sūnų, anūkių-Tomos, Martynos, Irmos, anūkų- Andriaus ir Audriaus, proanūkių-Rugilės ir Mykolo. Dar vienas proanūkis Benas gimė vėliau. Perekšlių k. gyveno iki pat mirties. Tiek vieni, tiek kiti proseneliai buvo palaidoti Smilgių kapinėse, Panevėžio r. Džiaugiuosi, kad pasiūlius mamai, sukūriau savo giminės medį. Kompoziciją puošia prieš dvejus metus sukurtas mano šeimos herbas. Mane praturtino maži atradimai ir informacija apie mano prosenelius, jų vaikus bei anūkus . Medis nėra baigtinis, jis visada augs ir didės, augindamas vis naujas atžalas, o mes su mama jį puoselėsime, įrašydami naujus giminės narius ir prisimindami jau išėjusius.
Vilaišių šeimos herbas
Paulina Vilaišytė
8
Pasvalio Svalios progimnazija
Mano šeima neturi herbo, todėl jį sukūriau. Vilaišių herbo skydas yra mėlynos spalvos, kuri simbolizuoja ištikimybę, išmintį, pastovumą, sąžiningumą. Du balti paukščiai simbolizuoja laisvę. Saulė – šviesos, kantrybės simbolis. Knygos – tai išmintis ir kūrybingumas. Mano šeimos herbas atspindi vertybes, kurios mums yra labai svarbios.
Mano šeimos herbas
Lukas Vaičekonis
5
Pasvalio Svalios progimnazija
Vaičekonių šeimos herbą sukūriau pats. Mėlyname fone pavaizdavau mitinį paukštį, kuris turi tvirtą snapą ir sparnus, panašius į skydą. Tai paukštis – mūsų šeimos gynėjas ir saugotojas.
Mano senoji giminės karta
Rapolas Kurilavičius
8
Kauno šv. Kazimiero progimnazija
Ši nuotrauka buvo nufotografuota maždaug 1930 m. Vosiškių kaime. Joje galima pamatyti mano prosenelę Ksaveriją, sėdinčią kairėje. Šalia prosenelės yra jos mama Petronėlė. Ji buvo dvarininko duktė, bet po Pirmojo pasaulinio karo prarado turtą, todėl susituokė su paprastu vyru Jonu. Jis nebuvo kažkuo įžymus, bet buvo geras meistras, statė namus. O jo brolis Jurgis Keruckas buvo žinomas knygnešys. Prie proprosenelio yra sesuo Genė ir brolis Antanas. Už mano prosenėlės Ksaverijos yra sesuo Juana. Ji buvo vyriausioji, todėl, kai susituokė ir paliko tėvų namus, vienintelė nebuvo ištremta su savo šeima. Tremtyje Ksaverija buvo šešerius metus. Kalėjime susitiko su Gasparu ir įsimylėjo. Išėjus į laisvę, jiems buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, todėl jie sukurė šeimą ir susilaukė penkių vaikų Sibire. Ši nuotrauka primena, kad mano šeios šaknys veda į praėjusį amžių, kurį galiu pažinti tik iš istorijos vadovėlių. Žiūrint į šią fotografiją mane aplanko nuoširdus jausmas, kad istoriją galiu pažinti iš gyvųjų artimų žmonių pasakojimų.
Mano šeimos herbas
Gustė Matonytė
1
Kauno tautinės kultūros centras
Tai yra mano šeimos herbas. Mano šeima labai mėgsta vasarą. Tai laikas, kai yra šilta, visi gyvūnai prabunda, dienos ilgos – smagu. Vasarą su sese galima valgyti ledus sėdint ant suolelio prie ežero. Todėl ir pasirinkau pavaizduoti vasarą. Drugeliai – mūsų draugai. Apačioje plaukiojančios gulbės – tai rūpinimosi vieni kitais ženklas.
Mano šeimos herbas
Kamilė Petrulytė
4
Kauno tautinės kultūros centras
Tai yra mano šeimos herbas. Mūsų šeima yra rami, draugiška, kaip ryto aušra – tai atspindi švelnios herbo spalvos. Lietuviškieji žiemos paukščiai – zylutė ir sniegena – mūsų draugai.
Mano šeimos herbas
Mėta Matonytė
4
Kauno tautinės kultūros centras
Tai yra mano šeimos herbas. Mano šeimai labai patinka žiema, tuo metu vyksta daug stebuklingų dalykų. Viršuje herbo – baltoji meška su karūna, tai mūsų šeimos vertybės: teisingumas, drąsa, išdidumas. Nupiešti pingvinai parodo, kad mūsų šeima labai draugiška ir rūpinasi vieni kitais. Laputė yra gudrus gyvūnas, kaip ir mūsų šeima - išsisuka iš bet kurios situacijos.