KONKURSAS: Giminės medis 2024

Kviečiame pradinių, pagrindinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, neformalaus švietimo įstaigų mokinius dalyvauti respublikiniame projekte „Giminės medis 2024“, skirtame Baltijos kelio 35-čiui. Projekto tikslas: skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima ir gimtąja šalimi, lavinti meninius ir kūrybinius gebėjimus.

REGISTRACIJA iki 2024 m. lapkričio 10 d. Daugiau informacijos skaitykite NUOSTATUOSE

Kūrybinius darbus pateikti iki 2024 m. lapkričio 14 d. Publikos viešasis vertinimas vyks iki 2024 m. lapkričio 25 d. Kviečiame aktyviai domėtis ir išreikšti savo nuomonę!

+ - Ieškoti
Prosenelės drugelių segtukai
Elinga Razbadauskaitė
5
Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazija
Šiuos plaukų segtukus mano prosenelei Elenai Norvaišaitei – Stonkienei (1932-2022) nupirko ir padovanojo jos mama. Močiutė pasakojo, kad mano prosenelė, pasipuošusi segtukais eidavo į mokyklą. Šiais segtukais džiaugėsi ir mano močiutė. Vėliau šiuos drugelių segtukus nešiojo mano mama ir mano teta (mamos sesuo). Dabar šie segtukai yra mano. Aš juos labai saugau ir susisegu plaukus tik ypatingomis progomis. Kai užaugsiu, norėsiu drugelių segtukus perduoti savo vaikams kaip mūsų šeimos relikviją.
Mano šeimos herbas
Dagnė Albavičiūtė
4
Kauno tautinės kultūros centras
Tai yra mano šeimos herbas. Aplinkui matosi daug žaibų – tai išbandymų ženklas, nes mes esame EKSTREMALAI. Mums patinka lankytis Lenkijos „Energilandijoje“. Tamsūs debesys sustiprina įspūdį. Herbo viršuje nupiešta auksinė karūna dėl to, kad mes šeimoje esame labai drąsūs, tvarkingi ir laimingi būdami kartu. Skydo viduryje nupiešta žolė ir gėlės simbolizuoja vasarą, mums mėgstamiausią metų laiką, nes tai atostogų ir smagių išbandymų metas. O apačioje esanti gyvatė – mūsų šeimos apsauga.
Mano šeimos medis
Artūras Babelis
IV (12)
Vilniaus r. Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo gimnazija
Mano šeimos medis iš mamos pusės prasideda nuo seniausių man žinomų giminės kartų, kurias sudaro Jonas Batėnas su Genoefa Batėnaite bei Genoefa Dubovič su Iosifu Dubovič. Iš jų kilę kelios šeimų atšakos, kuriose išsiskiria pavardės kaip Batėnai, Dubovičiai, Rutkovskiai, Mickevičiai, Zenovičiai, Kierai, Babeliai. Pagrindinė giminės šaka: Henrika Dubovičienė yra susituokusi su Viktoru Dubovičiumi, pratęsdama Dubovičių giminę ir duodama pradžia Babelių bei Mickevičių giminėms. Mano mama Edita Dubovič vėliau susituoke su Žigimantu Babeliu ir jiems gimstu aš Artūras Babelis ir vėliau mano sesė Milda Babelytė. Lina Mickevičiūtė ir Andrius Mickevičius yra brolis ir sesuo iš Mickevičių šakos (Pirmojo Henrikos vyro vaikai) . Lina yra ištekėjusi už Viktoro Rutkovskio jie turi du sūnus, o Andrius ištekėjas už Rimos Ruzgaitės ir jie turi dvi dukras. Kita svarbi giminės šaka: Dubovičių giminėje yra kelios kartos, tarp kurių – Franc Dubovič ir jo palikuonys: Norbertas Dubovič, Eduard Dubovič, Ernestas Dubovič, Gabrielė Dubovič ir kiti. Šis šeimos medis iliustruoja glaudžius giminystės ryšius ir paveldėtas pavardes, kuriomis siejamos kelios kartos bei jų palikuonys.
Mano giminės medis
Gabija Petrauskaitė
4
Kauno tautinės kultūros centras
Tai mano sudarytas giminės medis. Man labai svarbu bendrauti su giminaičiais, nepamiršti savo protėvių, nes tai mūsų šaknys.
Juozas Naujokaitis – XX a. pradžios lietuvis emigrantas
Gustė Tamašauskaitė
II (10)
VDU Šakių "Žiburio" gimnazija
Ši nuotrauka mano šeimoje saugoma nuo tada, kai į namus atsikraustė prosenelė. Jos fotoalbume ji ir buvo. Išsiaiškinus, kas šis elegantiškas žmogus, paaiškėjo, kad tai tolimas giminaitis – mano prosenelės dėdė. O jo gyvenimo istorija labai įdomi. Juozas Naujokaitis (1893 – 1970) gimė Šakių valsčiuje, Gnievių kaime, ūkininko šeimoje. Augo tarp dviejų brolių - Prano su Antanu, ir sesers Marcelės. Vėliau ieškodamas geresnio gyvenimo išvažiavo į Argentiną. Ten, dirbdamas aukso kasykloje, užsidirbo pinigų ir parvažiavęs į Lietuvą nusipirko žemės, pasistatė namą ir gyveno Kregždančių kaime, Kidulių apylinkėje. Vėliau vedė, savo vaikų neturėjo, nors labai juos mylėjo. Į bendrovę neįstojo, todėl užsidirbdavo iš ūkio prekybos ir atlikusių pinigų nuo Argentinos. Buvo dosnus žmogus. Mirė būdamas jau senas. Nuotrauka spėjama daryta 1923 m. Tačiau išsiaiškinus kad ji daryta Sankt Peterburge fotoatelje „Amur“, paaiškėjo dar viena Juozo Naujokaičio gyvenimo detalė. Galima daryti prielaidą, kad jis gyveno ne tik Argentinoje, bet ir Rusijoje.
Proprosenelės puodelis
Ema Piščikaitė
8
Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazija
Šis puodelis – mūsų šeimos relikvija. Jis jau skaičiuoja virš 100 metų. Šitą puodelį mano močiutė gavo iš savo močiutės, mano proprosenelės Leokadijos Daškevičienės, kuri mirė 1924-03-25 sulaukusi 70 metų. Mano mama pasakoja, kad šis porcelianinis puodelis keliauja iš kartos į kartą. Jis ypač branginamas ir saugomas kaip ypatinga mūsų šeimos istorijos dalis. Gaila, tačiau mano močiutė nežino, kokia šio puodelio atsiradimo istorija. Man tikrai būtų labai įdomu, tačiau žinodama, kad tokią relikviją turime, labai džiaugiuosi. Tikiuosi, kad ateis diena, kai ši relikvija atiteks man, o aš jau galėsiu tęsti mūsų giminės tradiciją – perduoti relikviją ateities kartoms.
Jonas Aleksandravičius - Aistis
Žiedė Rukaitė
I (9)
Kauno „Saulės“ gimnazija
Šis pasakojimas, tai jautrus prisilietimas prie praeities, “klajūnų ilgesiu” nubalusios trapios širdies… Tai Jonas Aistis. Lietuvos okupacija, užvėrusi jam kelius į gimtąją Lietuvą, gimtinę pavertė svajonių ir meilės šalimi. Prisiminimai apie žaliąją Lietuvą, prisiminimuose skambančios lietuviškos dainos ir pasakos, prabilo nostalgiškomis aistiškomis eilėmis, kurias skaitome šiandien. “Ji man visada akyse stovi: graži-didelė-liaunu, bet tvirtu žingsniu žvengianti į ateitį”, -sakė J.Aistis. Šiandien tai kartojame daugelis… J.Aistis, jo žmona Aldona, vaikai palaikė glaudžius ryšius su giminėmis Lietuvoje. Tiek daug laiškų ir dėkingų žodžių pasiekia gimtinę, bet tiek daug dar lieka neišsakytų, kažkur užgniaužtų ir neištartų. Svajotasis Jono Aisčio sugrįžimas į tėviškę – paskutinis noras būti palaidotas šalia tėvų, Rumšiškėse. Sugrįžti ir amžinai skambėti ir likti Lietuvos žmonių širdyse!
Mano teta Jurgita Skamaročienė
Radvilė Labutinaitė
7
Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazija
Jurgita yra vokiečių kalbos mokytoja bei mano teta, o taip pat ir krikšto mama. Mano giminėje yra jau trys kartos mokytojų ir jie visi gyveno bei dirbo Jonavos miesto mokyklose. Mano promočiutė, tėčio močiutė, Leonida Labutinienė buvo pradinių klasių mokytoja, jos sesuo su vyru tai pat buvo mokytojai. Tėčio teta Vita Kivilienė buvo technologijų mokytoja ekspertė, vadovėlių autorė. Mano teta Jurgita yra tėčio sesuo, ji taip pat yra mokytoja ekspertė, vokiečių kalbos moko Jonavoje, Justino Vareikio progimnazijoje. Jurgita mane įkvėpė irgi pradėti mokytis vokiečių kalbos ir jeigu turiu klausimų, žinau, kad ji man gali padėti. Su mano teta ir kitais šeimos nariais dažniausiai susitinkam sekmadieniais, tada išgirstu įvairiausiu pasakojimų apie tai, ką ji veikia mokykloje, kur keliavo, ką darė ir visokiausių kitų istorijų. Jurgita dalyvauja ir organizuoja įvairias veiklas. Dalyvauja skautų veikloje, priklauso organizacijai "Lietuvos skautija" ir vadovauja skautų vienetui. Dalyvauja progimnazijos darbo grupėse, rajono ir mokyklos metodinės grupės veikloje. Yra Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacijos valdybos narė. Organizuoja netradicines pamokas mokykloje ar už mokyklos ribų, edukacines išvykas į kitas šalis, įvairius renginius, konferencijas, mokinių stovyklas. Mano sesuo ir brolis taip pat keletą metų dalyvaudavo skautų veikloje, kiekvieną vasarą vykdavo į tetos organizuojamas skautų stovyklas. Jurgita yra puiki mokytoja, jos pamokos labai įdomios ir dažnai netradicinės. Vaikai dalyvauja įvairiose su vokiečių kalba susijusiose veiklose – dainuoja, vaidina ir netgi žaidžia futbolą. Neseniai tetos mokiniai laimėjo vokiečių kalbos ir futbolo varžybas Lietuvoje ir gavo pagrindinį prizą – kelionę į Berlyną, kuri visiems paliko didžiulį įspūdį. Ne veltui 2022 metais mano teta Jurgita buvo išrinkta Lietuvos Metų vokiečių kalbos mokytoja, dėl ko visa giminė labai džiaugiasi ir didžiuojasi.
Giminės herbas
Adelė Simanavičiūtė
6
Vilniaus Žygimanto Augusto progimnazija
Šis herbas svarbus mano giminei, nes jis parodo mano giminės istoriją jau nuo prosenelių laikų. Gilės simbolizuoja tris svarbiausius šeimos narius - mane, mamą ir močiutę. Medžio lapija atspindi platesnę mano šeimos giminę, kaip tetos, dėdės, pusbroliai ar pusseserės ir t.t. Krentantys lapai primena brangius artimuosius, kurių netekome. Šaknys - tolimus giminės narius, kurių nematėme, tačiau jie vis tiek yra labai svarbūs. Galiausiai, traukinys žymi prosenelius, kurie buvo išvežti į Sibirą, ten gimė ir mano mamos dėdė su teta.
Palėpės paslaptys
Anika Joniškytė
8
Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazija
Kartą, kai buvau kaime, mano krikšto mama pasiūlė užlipti į mano močiutės sesers apie šimtą metų turinčią palėpę. Ten mes radome daug įvairių daiktų. Įdomiausi man pasirodė trys, kuriuos pasilikau sau: kompasas, užrašų knygelė ir 11 kapeikų. Ėmiau domėtis, kieno šie daiktai. Sužinojau, kad kompasas priklausė mamos dėdei. Labai smalsu buvo pavartyti užrašų knygelę, kokias paslaptis ji slepia? Daug informacijos pasakė mama. Užrašų knygutę saugojo mano močiutė, kuri visus užrašus atidavė mano mamai. Varčiau pageltusius nuo laiko lapus... Tai močiutės dienoraštis! Sužinojau maisto kainas ir orus, kokie buvo daugiau nei prieš 60 metų, ir močiutės rašytas paslaptis... Savo istorijos dar laukia kompasas...
Močiutės žiedas
Kamilė Viltė Šernaitė
8
Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazija
Kai buvau maža (apie 7-8 m. ), močiutė Jovita Čepulytė – Ulkštinienė (64 m.) man padovanojo sidabrinį žiedelį. Šiam žiedui jau apie 45 metus. Aš juo labai džiaugiausi ir nešiojau kasdien. Ir šiandien jis ant mano dešinės rankos didžiojo piršto. Močiutė Jovita jį gavo dovanų iš mano senelio Vido sužadėtuvių proga. Šią relikviją perduosiu savo anūkei (anūkui).
Gausios Aleksų giminės pasididžiavimas – jos herbas
Milda Ieva Ramoškaitė
6
Ukmergės rajono Želvos pagrindinė mokykla
Kiek žinoma, mūsų, Aleksų, giminės iš mano mamos Gabrielės Baltrušaitytės – Ramoškienės pusės ištakos yra Žemaitijoje. Prieš kelis šimtus metų dalis šios giminės persikėlė per Nemuną ties Veliuona ir įsikūrė Kubilių bei Šilvėnų kaimuose, Šakių rajone. Beje, Jurgio Aleksos, mano proproprosenelio, žmonos Magdalenos vyresnioji sesuo Elžbieta ištekėjo už Motiejaus Kudirkos ir susilaukė dviejų vaikų – Vinco Kudirkos, garsiojo ,,Tautiškos giesmės“ autoriaus, bei dukrytės Uršulės Katrės. Štai kokia gausi ir įvairi mūsų giminė, kurios istoriją primena ir turimas Aleksų giminės herbas. O Aleksų giminė 2017 m. organizuotoje Lietuvos giminių šventėje buvo paskelbta nugalėtoja pagal giminės gausumą ir tradicijų laikymąsi bei giminystės puoselėjimą: ji kas dveji metai, pradedant nuo 1998 m., įvairiuose Lietuvos miestuose organizuoja giminės suvažiavimus. O mano senelis Raimondas yra išleidęs dvi knygas: ,,Mes iš Šilvėnų“ (2004 m.) ir ,,Atminties takais“ (2010 m.). Ši gausi ir tradicijų besilaikanti giminė turi ir savąjį herbą. Jame ant raudono skydo pavaizduotas šuoliuojantis aukso spalvos žirgas. Virš jo – mėlynos spalvos kaklo vėrinys ir karūna, iš kurios kyla sidabro spalvos aukštos plunksnos. Raudonos spalvos plunksnos pavaizduotos ir herbo šonuose. Visos šios detalės simbolizuoja galingą ir kilmingą šeimą, asmenybę, siekiančią aukštų tikslų, drąsą, išmintį, kūrybiškumą ir sėkmę. O mūsų giminėje ir yra būtent tokių asmenybių, tad ji verta šio herbo, o šis herbas vertas mūsų. Nuotraukoje matome herbo, kurį aš su džiaugsmu perpiešiau, kopiją.
Mano giminės pilis
Deimantė Zykutė
5
Kauno tautinės kultūros centras
Čia mano giminės pilis.
Mano šeimos herbas
Izabelė Milkutė
1
Kauno tautinės kultūros centras
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Mes Talučiai - stiprūs ir tvirti. Vilkas - gerai gali apsiginti, drąsus ir vikrus. Man labai patinka vilkai. Zuikiai laiko mūsų šeimą. Jie labai greiti ir atsakingi. Mes, kaip tie kiškiai, klausome savo mamos. Gėlės - dėl kvapo, kad pas mus visada kvepėtų. Spalvos: žalia - laiko, mėlyna - dangaus, raudona - ugnies, šviesos spalva.
Mano giminės medis
Milana Jokūbauskaitė
7
Šiaulių Gytarių progimnazija
Sveiki, aš Milana. Kviečiu susipažinti su mano šeimos istorija.
Mano šeimos herbas
Mila Platūkytė
1
Kauno tautinės kultūros centras
Čia mano šeimos herbas. Raidės skyde - tai mūsų šeimos narių vardų pirmosios raidės. Mama - Kristina, tėtis - Orlandas, brolis - Emilis ir aš - Mila. Spalvos dera, kaip ir mūsų šeima. Drugeliai - sargai, labai gražūs ir patikimi. Galima su jais pasikalbėti.
Mano šeimos herbas
Karolis Degulis
1
Kauno tautinės kultūros centras
Tai mano sugalvotas šeimos herbas. Mes labai mylime triušiukus, jie mieli ir draugiški. Juoda spalva - naktis, šventės spalva. Centre ant aukščiausio stulpo žydi pasaulio gėlė. Jos visi siekia, bet niekas dar nėra radęs. Ji reiškia - Meilę.
MANO GIMINĖS NUOTRAUKOS
Aistė Mikulėnaitė
5
Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija
Pagrindinėje nuotraukoje, kurioje matomi penki žmonės, yra mano močiutė Genovaitė Kazragytė - Daugėlienė, kurią aš vadinu baba, jos tėvai ir brolis su seserimi. Ši nuotrauka buvo daryta apie 1950 metus, Rietavo rajone (dabartiniame Klaipėdos rajone), Endriejavo valščiuje, Žalakiškių kaime, prie jų gyvenamo namo (žemaitiškai vadinamos trobos), sode po obelimi. Fotografija buvo daryta be jokios išskirtinės progos. Tiesiog kartais į kaimą atvažiuodavo fotografas ir įamžindavo šeimas. Mano močiutė (pirma iš kairės, sėdi savo mamai ant kelių) Genovaitė Kazragytė - Daugėlienė gimė 1947 m. liepos 4 dieną. Mano promočiutė Stanislava Kazarauskaitė - Kazragienė (gimė 1912 m. liepos 2 d., mirė 1988 m. sausio 23 d.). Mano probočius Pranciškus Kazragys (gimė 1904 m. lapkričio 1d., mirė 1988 m. lapkričio 7 d.). Jie abu dirbo kolūkyje, kuris vadinosi „Pažangos keliu“, augino veršelius ir dirbo kitus žemės ūkio darbus. Mano močiutės brolis Petras Kazragys (gimė 1938 m. kovo 16 d., mirė 2022 m. kovo 12 d.) Tuo metu jam buvo devyneri metai, lankė Endriejavo vidurinę mokyklą. Mano močiutės sesuo Jadvyga Kazragytė – Skuodienė (gimė 1943 m. gegužės 19 d., mirė 2019 m. rugpjūčio 3 d.) Jai tada buvo septyneri metai. Kitose nuotraukoje ta pati diena, tik seserys nufotografuotos vienos arba su broliu, tik jau prie kviečių lauko. O ketvirtoje nuotraukoje mano proseneliai Pranciškus ir Stanislava įamžinti vieni. Kaip buvo juokaujama mūsų giminėje, visi trys vaikai gimė prie skirtingų valdžių: ,,smetoninėje Lietuvoje“, vokiečių ir sovietų.
šeimos herbas
Mingailė Žilinskaitė
5
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Turi šiuos simbolius: Angelas-ramybė. Šuo-mano šeimos meilė gyvūnams.
šeimos herbas
Gabija Sakalauskaitė
5
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Turi šiuos simbolius: Piešinys-mano hobis piešti. Dviratis-mano tėčio pomėgis važinėti. Knygos-mano mamos pomėgis skaityti. Katinas-apsauga ir meilė.
Mano prosenelis
Vėjas Orechovas
8
Kauno šv. Kazimiero progimnazija
Tai mano prosenelis Sarajav Aleksejevič, gimęs 1906m. Achtyrkoje. Ukrainoje baigė universitetą. Prasidėjus karui jame dalyvavo, kuriame buvo sužeistas du kartus. Jam buvo suteiktas vyriausiojo leitenanto laipsnis ir pareigos. Grįžęs namo, pradėjo dirbti mokytoju Sumai mieste. Jis dėstė istoriją. Mokykloje susipažino su savo būsima žmona, mano prosenele Natasha, kuri buvo rusų kalbos mokytoja. Didžiuojuosi savo prosenelio drąsa, ryžtu ir ištikimybe savo šaliai.
Močiutės žiedas
Aristėja Kriovaitė
8
Kauno šv. Kazimiero progimnazija
Mūsų šeimos relikvija yra auksinis žiedas, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jo istorija prasidėjo XX amžiaus pradžioje, kai mano prosenelis, jaunas vyras, ruošėsi išvykti tarnauti armijoje. Prieš išvykstant, jis padovanojo žiedą mano prosenelei kaip pažadą, kad sugrįš. Tuo metu žiedas simbolizavo jų meilę ir viltį, kad jie vėl bus kartu. Po tarnybos prosenelis grįžo namo, ir jie susituokė, pažymėdami pradžią bendro gyvenimo, kuriame netrūko iššūkių, bet kuriame jie visada liko vienas kitam atrama. Žiedą prosenelė dėvėjo tik per svarbiausius įvykius, tokius kaip vestuves, šeimos susitikimus... Kai mano močiutė ištekėjo, jai mama perdavė šį žiedą, kaip laimingo ir stipraus šeimos gyvenimo simbolį. Žiedas primena ne tik mano prosenelius, bet ir jų pasiryžimą įveikti visus sunkumus kartu. Dabar žiedas saugomas su ypatinga pagarba ir perduodamas šeimoje, kaip meilės, atsidavimo ir stiprybės simbolis. Kiekvieną kartą, kai laikau šį žiedą rankoje, jaučiu prosenelių drąsą ir meilę, dėl kurios yra kuriama mūsų šeimos istorija. Taip pat užplūsta įvairios mintys ir prisiminimai, jaučiu atsakomybę ir norą pratęsti šią tradiciją. Šis žiedas – tai daugiau nei papuošalas. Jis jungia mus su praeitimi ir primena, kad tikrosios vertybės gyvena ne daiktuose, o prisiminimuose ir ryšiuose tarp šeimos narių. Manau, kad ir man vieną dieną atiteks ši relikvija.
Mano prosenelė
Lukas Drevinskas
8
Kauno šv. Kazimiero progimnazija
Ši nuotrauka atkeliavo iš mano prosenelės namų. Prosenelė Lida gimė 1939 m. gruodžio 5 d. Ukrainos kaime Raivkoje. Šioje nuotraukoje ji sėdi kairėje pusėje. Turėjo 4 seses. Pasakojo, kad jos kaime buvo apsistoję rusų kariai, pas kuriuos rytais ji, būdama penkerių metų, eidavo valgyti košės. Dirbo kolūkyje. Mėgo apnerti pagalves, antklodes, paklodes, paveikslus. Paskui sutiko mano prosenelį lietuvį ir atkeliavo gyventi į Lietuvą. Čia gyvena jau 65 metus. Puikiai moka kalbėti lietuviškai. Mėgsta ilgus pasivaikščiojimus nepaisant jos garbaus amžiaus, taip pat mėgsta grybauti. Jos giminaičiai vis dar gyvena Kijeve, kuriuos prosenelė kartais aplanko. Jis taip pat atvažiuoja į svečius pas mus. Mano šeima taip pat norėjo aplankyti giminaičius Ukrainoje, bet prasidėjo karas. Tuo metu prosenelė svečiavosi Ukrainoje pas giminaičius, todėl teko skubiai ieškoti bilietų jai grįžti į Lietuvą. Prosenelė man yra svarbus žmogus dėl to, kad ji yra nuoširdi, gera ir labai rūpestinga. Aš didžiuojuosi jos stiprybe, ištverme, nes išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir dabartinį - Ukrainos-Rusijos. Ji vis dar spinduliuoja energija ir moko mus būti tokiems.
Mano šeimos herbas
Ugnė Baranovaitė
2
Kauno tautinės kultūros centras
Čia yra mano sukurtas šeimos herbas. Mūsų šeimos spalva - rožinė. Karūna - reiškia, kad mūsų šeima yra princų ir princesių. Centre - pasaga arba U raidė. Tai reiškia laimę. Žalia - lapai - šeimos apsauga.
Mano šeimos herbas
Das Neves Pilkauskaitė Nicole
2
Kauno tautinės kultūros centras
Tai mano sukurtas šeimos herbas. Mūsų šeimai labai patinka žirgai. Jie simbolizuoja ištvermę, drąsą, patikimumą. Ir mes mylime Lietuvą.
Mano šeimos medis
Oskaras Degulis
3
Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija
Šame giminės medyje surašiau artimiausius savo šeimos narius. Dar giminių turiu, bet su jais nelabai bendrauju ir pažįstu, tai apie juos šį kartą nerašysiu ir nepasakosiu.
Jančiauskų giminės herbas
Ignas Jančauskas
2
Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija
„MŪSŲ ŠEIMA STIPRI, TVIRTA IR GRAŽI KAIP MANO HERBE NUPIEŠTAS SKYDAS"
Jau esantis šeimos herbas
Eva Avizovaitė
4
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Jau esantis šeimos herbas. Šie simboliai reiškia grynumą, šviesą ir religinį atsidavimą, įskaitant Mergelės Marijos Konotaciją. Tai ryšys su ankstyviausiomis šeimos religinėmis asociacijomis ir įsitikinimais.
šeimos herbas
Darija Mirijauskaitė
7
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas: Gramofonas-mus jungia meilė muzikai. Dailės reikmenys-mano meilė dailei. Knygos, mokslas jungia šeimą. Sušiai ir ramen makaronai-žavėjimasis rytų kultūromis.
šeimos herbas
Ieva Pakalniškytė
5
Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla
Mano sukurtas šeimos herbas. Kompiuteris-mūsų šeimos darbai ir mokslai. Kemperis-daug keliaujame po Europą. Kaktusas-mėgstam rūpintis gamta ir būti gamtoje.