KONKURSAS: Giminės medis 2024

Mano vardas Vitalina. Gimiau Ukrainoje, nuostabiame Nikolajevo mieste. Užaugau labai stiprioje ir draugiškoje šeimoje. Iš mamos pusės turiu labai kūrybingus senelius. Močiutė dainavo ir šoko ansamblyje, o senelis vaidino teatre. Mano mama taip pat labai kūrybinga asmenybė ir nusprendė savo gyvenimą skirti vaikams. Prieš karą Ukrainoje ji dirbo meno mokykloje. Su tėčiu ji susipažino universitete. Baigę mokslus jie susituokė ir iškėlė labai gražias vestuves. Mano tėtis yra labai geras žmogus, kaip ir jo tėvai. Mano močiutė iš tėčio pusės labai myli vaikus, taip pat savo gyvenimą skyrė vaikams, o mūsų senelis užsiima ūkininkavimu, yra agronomas. Labai džiaugiuosi, kad gimiau tokioje draugiškoje, stiprioje ir kūrybingoje šeimoje. Su mama Natalija sukūrėme savo giminės medį. Dabar mes gyvename gražiame Kaune, aš mokausi, o mama dirba Kauno tarptautinėje gimnazijoje.

Istorijos pradininkas, mano prosenelis Ksaveras Šabūnas, gyvenęs Žinėnų kaime, Jonavos rajone. Tada, tai buvo nemažas kaimas, o dabar tik mažytis kaimukas. Prosenelis vienu metu augino 9 arklius ir žirgą. Žirgą naudojo „išeigai“ į bažnyčią /miestą, o darbinius arklius ūkio darbams. Jis įsigydavo išsekusius , ligotus arklius, juos išgydydavo, atmaitintavo ir dalį arklių parduodavo kitiems žmonėms. Senelis Jonas dalinasi ne tik prisiminimais... Jis supažindino su prosenelio išsaugotu arklio pasu. Dabar žinau, kad ne tik aš, bet ir arkliai turi dokumentus. Džiaugiuosi turėdama galimybę susipažinti su praeito šimtmečio registruotu arklio pasu, išduotu 1940m.

Man giminės medis – tai simbolis vienybės ir buvimo kartu. Mano pirmosios šaknys prasideda nuo XVIII amžiaus, kai gyveno mano proseneliai. Tėčio pusė yra dešinėje, o mamos – kairėje. Šiame medyje galima aiškiai matyti, kaip toliau išsišakoja giminės ryšiai, įskaitant senelius, močiutes, tėvus ir kitus mano mylimus šeimos narius. Per atostogas turėjau galimybę aplankyti kitą Lietuvos galą ir sužinoti daugiau apie mūsų giminę. Tai buvo nepaprasta patirtis, nes sužinojau daug naujų dalykų apie savo šaknis ir istoriją. Esu labai dėkinga už šią informaciją, kadangi ji yra gyvybiškai svarbi ir mūsų dienomis dažnai pamirštama. Labai myliu savo giminę ir stengsiuosi pratęsti jų istoriją, kad ji gyvuotų ir ateities kartoms. Giminės istorija ne tik sujungia mus, bet ir padeda suprasti, iš kur mes kilome ir kas mes esame.

Širdis ir susikibę žmonės simbolizuoja meilę, stiprybę, tamprius giminystės ryšius. Karys- bajorišką kilmę, kurios šaknys siekia net XVII a. Tyrinėti mūsų giminės istoriją ėmėsi R. Žiauga, kuris surinktą informaciją sudėjo į knygą „Bajoras Juozapas Liudvikas Opulskis. Giminės knyga“. Didžiuojuosi savo šeima ir sena giminės istorija.

Bronius Jankevičius gimė Skapiškyje, Bajorų kaime 1950 m., o mirė 2017 m. Jis – mano senelis, tikrai daug patyręs žmogus. Vaikystėje su savo draugu ieškojo po karo likusių ginklų. Senelio draugas, radęs granatą, parsinešė ją namo. Jiedu žaisdami pradėjo mėtytis ta granata, kol ji atsidūrė senelio draugo rankose ir... netikėtai sprogo. Senelio draugas mirė, o senelis labai išgyveno. Taip ir liko su granatos skeveldra po akimi – kaip priminimu visam gyvenimui apie draugo netektį. Po devynerių metų (1959 m.) gimė mano močiutė Alina Vyšniauskaitė, vėliau tapusi Jankevičiene. Gimė Zarasuose, Konecpolio kaime, bet močiutės šeima vadino jį Šakaline. Močiutės vaikystė prabėgo lengvai, kai gimė jos sesės, visa šeima persikraustė į Raginės kaimą, kur ir dabar visa giminė susirenka švęsti gražiausių metų švenčių. Močiutė su seneliu dirbo Palėvenės dvare. O susipažino autobuse. Močiutė pasakoja: „Jis praleido mane į autobusą ir pažvelgė į mane savo didelėmis akimis.” Močiutė visad pabrėžia senelio dideles akis ir tai, kad jos ją sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Pradėję artimiau bendrauti, jie susitikinėdavo ant Stirniškių piliakalnio, prie pušies, ji ir dabar tebėra. Iš ten jie stebėdavo saulėlydžius ir kalbėdavosi valandų valandas. Nuo Stirniškių piliakalnio visa gamta kaip ant delno. Vienąkart močiutė lipo laiptais, o senelis leidosi. Jiems belipant, senelis užkalbino močiutę, pabendravęs ją pabučiavo, tai buvo jų pirmas bučinys. Susitikinėjo jiedu dvejus metus, tuomet senelis pasiūlė susituokti. Jis buvo labai gražus jaunuolis ir turėjo daug draugių merginų. Kai viena mergina sužinojo apie senelio ketinimą susituokti, pavogė jo pasą. Paso taip ir negrąžino, tad seneliui teko pasirūpinti nauju. Susituokę persikėlė gyventi į močiutės butą. Dar po metų gimė mano mama. Seneliui įsidarbinus elektriku Kupiškyje, po pusmečio šeima gavo bendrabutį. Kai močiutė jau turėjo eiti į darbą, mama buvo per maža, kad pasiliktų viena, todėl ankstyvą vaikystę praleido Raginės kaime su močiutės seserimis. Kas antrą dieną močiutė su seneliu atvažiuodavo jos aplankyti. Kai mama jau paaugo ir ją galima buvo leisti į darželį, stipriai susirgo angina. Močiutė, aišku, labai persigando ir nuvežė dukrelę į ligoninę. Mama pasveiko, bet močiutė vis vien prisimena tai kaip sunkius laikus. Kai mamai buvo penkeri, senelis darbavosi prie elektros laidų, kažkas to nežinodamas nuspaudė jungiklį. Senelį stipriai nutrenkė elektra, buvo visas apdegęs. Močiutė jį gydė visus metus ir senelis pasveiko. Vasarą visa šeima važiuodavo prie jūros pas senelio seserį. Ten, Klaipėdoje, atostogaudavo dvi savaites. Užaugusi mama namo pareidavo vėlai, kaip pasakoja močiutė, ji su seneliu sėdėdavo prie lango ir laukdavo, kol sugrįš duktė. O kai pamatydavo, kad ateina, greit bėgdavo į lovą ir apsimesdavo miegantys. Kai mama sutiko mano tėtį ir jiedu nutarė sukurti šeimą, tėvams buvo sunku paleisti savo dukrą į platųjį pasaulį, bet kažkada juk turėjo ateiti laikas. Brandžiame amžiuje senelis pasinėrė į istoriją, žiūrėjo filmus, skaitė knygas. Kai gimiau aš, pasak močiutės, senelis buvo pats laimingiausias žmogus, jis labai džiaugėsi turėdamas anūką - mane. Buvo prikūręs planų, ką galėtų su manimi nuveikti, ko išmokyti, bet visad tvirtino, kad aš dar mažas ir, kai paaugsiu, tada jau galės mane visko išmokyti, paaiškinti. Jis išmokė vieno, bet man svarbaus dalyko, kaip taisyklingai laikyti pieštuką. Kai visi laikė jį kaip įprasta, aš laikiau permetęs du pirštus aplink pieštuką. Buvau toks laimingas išmokęs, nenustygau vietoj, nubėgau girtis tėvams savo „pasiekimu“. Netrukus senelis susirgo vėžiu, jo savijauta kasdien vis prastėjo. Jis pakliuvo į ligoninę ir močiutė kasdien jį lankė. Paskutinį kart jis tik pasižiūrėjo į ją tomis pačiomis didelėmis akimis, po to užsimerkė, jo kvėpavimas silpo ir retėjo... Senelis mirė, ir paskutinis dalykas, kurį jis matė, buvo jo gyvenimo meilė.

Algirdas Mulevičius (1962-2023) buvo mano mamos pusbrolis. Algirdas Mulevičius su Algimantu Plitininku ir Ryčiu Mykolu Ražnausku organizavo Baltijos kelią nuo Pasvalio iki Latvijos sienos. Sudėliojo visą stovėjimo schemą. Jis visą  gyvenimą rėmėsi šiomis keturiomis vertybėmis: ŠEIMA, BENDRUOMENĖ, BALTIJOS KELIAS, LAISVA LIETUVA.

Apie Baltijos kelio organizavimą pasakoja Algirdas Mulevičius (1962-2023), kuris buvo mano mamos pusbrolis. Algirdas Mulevičius su Algimantu Plitininku ir Ryčiu Mykolu Ražnausku organizavo Baltijos kelią nuo Pasvalio iki Latvijos sienos. Sudėliojo visą stovėjimo schemą. Jis visą  gyvenimą rėmėsi šiomis keturiomis vertybėmis: ŠEIMA, BENDRUOMENĖ, BALTIJOS KELIAS, LAISVA LIETUVA.

Esu Tarasenko Serhii atvykęs į Lietuvą 2022 metais su savo šeima ir senele. Apsigyvenome mes Vilkijoje. Dėl prasidėjusio karo Ukrainoje mes buvome priversti palikti savo namus Chersono srityje Berislavo mieste. Mano močiutė pasiėmė nedaug daiktų, vienas iš jų jos vestuvių nuotrauka. Močiutė Dyacheko Nina Leontievna (gim. 1950m.) ir senelis Tarasenko Aleksandras Ivanovičius (1950-2000) tuokėsi 1975 metais gruodžio 27 d. Vestuvių liudininkais buvo: senelio pusbrolis Tymošenko Fiodoras Akimovičius ir močiutės draugė Vovk Galina Pavlovna. Močiutė Nina dirbo mokytoja, senelis Aleksandras buvo agronomas. Ši nuotrauka ne tik primena svarbų šeimos įvykį, bet ir primena senelį, kuris palaidotas Tėvynėje Ukrainoje. Man tai svarbi ir vienintelė relikvija atsivežta iš mano gimtojo krašto. Tai mažytė dalelė mano didelės gimtinės į kurią aš noriu sugrįžti.

Viskas prasidėjo nuo mano brangių prosenelių, XIX amžiaus, kuomet visai skirtinguose Lietuvos regionuose užgimė pirmosios giminės šakelės - Suvalkijoje (Zanavykijoje) ir Dzūkijoje. Mano seneliai gyveno daugiavaikėse šeimose, štai kodėl dvi, kažkada buvusios šakelės išsišakojo į keturiolika! Esu labai laiminga, jog turiu tokią plačią giminę, o dar labiau džiaugiuosi, kad šį stiprų ir galingą medį man pavyko atgaivinti, suteikti gyvasties ir išdidumo, naudojant daug spalvų! Aš ir mano mamytė, pasitelkę paiešką po visą Lietuvą ir kitų giminaičių pagalbą, pasiekėme gyvenančius net Kanadoje! Atgaivinome senus ryšius, užmezgėme pokalbius ir prisiminėme (o aš sužinojau☺), visas kraujo gimines, gyvuojančias ant šio medžio. Smagu, kai kartu!

Piešinyje pavaizdavau Pečiukaičių giminės medį. Pirmosios šaknys prasidėjo nuo 1890 metų, mano proprosenelių. Toliau matome proprosenelių vaikus ir visą prosenelės Elenos šeimą. Proseneliai Elena ir Pranciškus turėjo penkis vaikus, iš kurių viena mano senelė. Toliau matome tėčio kartą - dvylika vaikų. Ir paskutinė karta yra mano karta. Mūsų yra vienuolika, bet kasmet vis pasipildo. Man labai svarbu žinoti savo giminės šaknis ir istoriją.

Mano sukurto giminės herbo cente – V raidė (pavardės simbolis), fone - raudona ir žalia spalvos reiškia meilę šeimai ir ramybę, gyvenimą kaime. Apskritimo forma – amžinybę (viltį, kad neišnyks ši pavardė). Trijose herbo dalyse pavaizduoti simboliai: dešinėje – pasagos, kurios simbolizuoja protėvius, jų ūkį. Kairėje – gamtos vaizdo detalės, t. y. trys simboliai, kurie būdingi giminės žmonėms (saulė - išsilavinimas, žemė - turtas, vanduo - laisvė). Herbo viršuje, centre, ir šonuose, išorėje, pavaizduotos natos simbolizuoja giminės narių muzikalumą (daugelis groja muzikos instrumentais, dainuoja).

Šis darbas sudarytas iš dviejų A3 formato lapų. Darbą kartu atliko sesės dvynės – Urtė ir Eglė Šimoliūnaitės. Urtė piešė Šimoliūnų giminę (iš tėčio pusės, dešinėje), o Eglė - Čakstų giminę (iš mamos pusės, kairėje). „Čia mūsų giminės medis. Mes labai mylim šitas dvi gimines. kaip gera, kad turim dideles gimines. Mes gerbsim jas ir mylėsim".

„Aš labai mėgstu savo šeimą: ir senelius, ir močiutes, tėvus, prosenelius, viską! Man biški liūdna dėl prosenelių, kad jie mirė, bet aš jiems linkiu, kad jie kažkada sugrįžtų atgal į mūsų pasaulį"

Tai yra mano giminės medis

Čia yra mano giminės medis!

Nupiešiau savo Jančauskų giminės medį. Ieškodama informacijos daug sužinojau apie savo giminę, ypač mamos seses ir brolius

Ši knyga - ,,Panama labai graži” – atsirado mūsų šeimoje iš mano Močiutės, kuri šią knygą gavo dovanų iš savo mamos, mano prosenelės. Močiutė perskaitė šią knygą ir jai labai patiko istorija apie draugystę, todėl sugalvojo padovanoti šią knygą savo vaikams. Kai gimė mano mama, šią knygą perdavė jai. Mano mama pirmą kartą ją perskaitė pradinėse klasėse su savo drauge. Greičiausiai ši knyga buvo mylimiausias vaikystės prisiminimas. Ji sumanė, kad ši močiutės dovana yra raktas į knygų pasaulį, ir ji turi būti mūsų šeimos relikvija, todėl norėjo ją išlaikyti tolesnėm kartom. Ši knyga dabar mano ir mano sesės rankose, Aš ją perskaičiau pradinėje klasėje, o neseniai ją skaitė ir mažoji mano sesė. Ši knyga man labai daug ką reiškia, nes aš jau esu ketvirta šeimos karta, perskaičiusi dovanotą knygą. Džiaugiuosi, kad ši tigriuko ir meškučio istorija padovanojo mūsų šeimai prasmingas tradicijas.

Tai mano šeimos herbas. Apačioje, juostoje, įrašiau žodį Draugiškumas, nes mūsų šeima yra labai draugiška. Tie kalnai, mano sukurtame herbe simbolizuoja keliavimą po pasaulį. Iš kalnų viršūnių gaunasi raidė M, tai mano ir mano brolio vardų pirmoji raidė - vaikai šeimoje yra labai mylimi. Iš skydo rėmelio gaunasi J raidė - tai mūsų šeimos pavardės pirmoji raidė. Viską supa rožės. Mūsų šeima mėgsta rožes. Rožė - karališka gėlė. Ji simbolizuoja išdidumą, romantiškumą, bet kartu ir apsaugą. Aš labai myliu savo šeimą.

„Šeimos relikvija ir fotografija“ Mano šeimos relikvija propromočiutės Uljanos Volodko pasas Mano propromočiutė Uljana gimė dabartinėje Baltarusijoje 1886 m, mirė 1967 m. Pirmojo pasaulinio karo metu ji išvažiavo į Lietuvą – Pušalotą (netoli Pasvalio) dirbti. Ji dirbo tarnaite. Karui pasibaigus, visą giminė ir draugai ragino ją grįžti. Kai ji pranešė, kad išeina, jos šeimininkai ją apkabino ir labai gerai užmokėjo už jos darbą. Propromočiūtė grįžo, bet jos gautas užmokestis buvo bevertis, nes propromočiutė neiškeitė pinigų. Bet gerbiant savo šeimininkus propromočiutė saugojo šiuos pinigus ir net mano močiutė dar žaidė su jais. Tačiau, kur tie pinigai dabar niekas šeimoje nežino. Bet propromočiutės pasas saugomas, nes tai yra šeimos relikvija.

Kryželis atkeliavo į mūsų šeimą prieš daugelį metų, kai mano prosenelis buvo dar gyvas. Jis buvo paprastas ir kartu gražus, sidabrinis, simbolizuojantis tikėjimą, šeimos ryšį ir apsaugą. Prosenelis perdavė kryželį savo žmonai, o vėliau jis atiteko ir mano močiutei. Kiekvieną šventę močiutė jį išimdavo ir padėdavo ant stalo, dalindamasi istorijomis apie jo reikšmę. Kryželis tapo šeimos simboliu, primindamas apie mūsų šaknis ir tradicijas, bendrumą. Močiutė dažnai pasakojo, kaip eidama į bažnyčią ji meldėsi už šeimos gerovę, laikydama kryželį prie širdies. Dabar, kai aš turiu kryželį, jaučiu visų mūsų šeimos narių ir artimųjų bendrumą, meilę ir šilumą. Tai ne tik relikvija, bet ir brangus šeimos palikimas, kuris ir toliau gyvuos ateityje, primindamas mums apie šeimos vertybes bei ryšį su praeitimi.

Mano šeimos herbas atspindi kelių kartų senelius žemdirbius. Herbe du langeliai su grūdais simbolizuoja, jog seneliams iš mamos ir iš tėčio pusės žemė buvo pragyvenimo šaltinis. Kiti du herbo langeliai skirti malūnams, nes jie ne tik siejasi su kaimo žmogaus pragyvenimo šaltiniu, bet ir atspindi vėjinių malūnų kraštą, kur gyvena mano šeima.

Mano giminės šviesuolis dėdė Povilas Mikšys. Jis gimė 1907 m. kovo 30 d. Natiškių kaime Biržų apskrityje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Dėdė buvo diplomuotas teisininkas. jis baigė studijas universitete Kaune 1935 m. Dirbo teisėju. Bolševikams okupavus Lietuvą, atleistas iš pareigų, slapstėsi žydų šeimose.1944 m. su žmona Elena pasitraukė į Vokietiją, iš kur 1949 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Clevelande. Dirbo General Motors fabrike, Vėliau perėjo į nekilnojamojo turto verslą ir labai sėkmingai jį vedė. Dėdė, norėdamas paremti studijuojančius Lietuvoje giminaičius, Lietuvių Fondui 1991 m. paaukojo 100 tūkstančių dolerių ir įsteigė savo vardu Stipendijų fondą.

Nuotraukoje užfiksuotos mano močiutės pusseserės vestuvės 1968 metais foto ateljė ,,Draugystė“ Šiauliuose. Nuotraukos centre jaunavedžiai Birutė (Račaitė) Kinčiuvienė ir Romas Kinčius ir kraštų stovi jų santuokos liudininkai, tai mano seneliai – Vida Baliutavičienė ir Pranas Baliutavičius. Tuo metu močiutei buvo dvidešimt, o seneliui – dvidešimt penkeri. Šventės dalyviai pasipuošę pagal to meto madą. Įdomu buvo rasti šią nuotrauką šeimos albume ir su mama prisiminti savo jau amžinybėn iškeliavusius artimuosius

Mano šeima labai myli žirgus. Su jais jojame į gamtą, prie ežero. Mama mėgsta žvejoti, o brolis žaisti futbolą.

Giminės medžio sudarymas – galimybė pagerbti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Pasak genealogo G. Duboniko, nors protėvių paieška – nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam gali ryžtis kiekvienas. Štai kaip man tai padaryti pavyko.

Mano prosenelis, Antanas Vareika (1918-1988), kilęs iš Aukštaitijos Juodupės miestelio Rokiškio rajono, buvo auksinių rankų žmogus. Jis buvo ne tik geras siuvėjas, bet ir puikus meistras. Iš jo pagamintų daiktų mūsų šeimoje yra išlikusi laikrodžio dėžutė. Ją prosenelis pagamino neturėdamas specialių įrankių ir visą išmargino nuostabiais raštais. Mano mama, jo anūkė, dėžutę po senelio mirties parsivežė į Žemaitiją. Dabar ši dėžutė mums tarnauja kaip raktų slėptuvė. Ir su laiku atiteks man kaip šeimos relikvija.

Brangios šeimos relikvijos- kruopščiai prosenelės numegztas maišelis, saugantis stiklinį kryžiuką, ir širdelės formos užrašų knygutė su užrašais. Šiuos rankdarbius mano prosenelė, Ona Strazdauskaitė, sukūrė tremtyje. 1948 m. jų šeimą ištremtė į Sibirą (Igarką). Aštuonerius metus teko kęsti šaltį, badą ir nepriteklių. Begalinį Tėvynės ir artimųjų ilgesį liudija įrašai išlikę knygutėje. Malda ir tikėjimas neleido palūžti. 1956 m. prosenelė grįžo į Lietuvą.

Mano sukurtame Brogų giminės herbe žalia spalva simbolizuoja gamtą, augimą, gyvastį, laisvę. Mūsų giminė klesti, gyvuoja ir auga. Geltona spalva – tai optimizmas, šviesa ir laimė. Pelėda yra išsilavinimas ir išmintis. Didelė giminės dalis – humanitarai, skaitantys, rašantys, kuriantys žmonės. Mokantys kitus, nuolat besimokantys patys. Savo šeimoje turime mokytojų. Elnias simbolizuoja tai, kad gyvename Zarasų krašte (miesto simbolis – elniažuvė) bei tvirtumą, nepriklausomybę, nuotykių troškimą.

"Mokėti vertinti" Šių rankdarbių autorė yra mano promočiutė Liongina Naprytė Paurienė, gimusi 1922-12-25 Kuklių kaime (Imbrado valsčiuje, dabar – Zarasų r.). Užaugo šešių vaikų šeimoje. Apie mano promočiutės tėvų namus kaimo istorijoje rašoma taip: „Tokia vieta, kur nuolat skambėjo dainos, buvo Naprių kiemas. Kukliškius traukė dukterų Jadvygos, Kazimieros, Lionginos stiprūs balsai; Juozo, Vlado, Zakaro muzikavimai. Čia buvo smuikuojama, virkdoma armonika. Šie namai buvo lyg kaimo muzikinis centras, gegužinių ir vakaruškų vieta.“ Promočiutė buvo ilgametė pagrindinė bažnyčios choro dalyvė. O rankdarbius pamėgo nuo mažumės. Vaikystėje ganydama gyvulius nerdavo mediniu vąšeliu. Šeimininkai pamatę, jog jai labai gerai sekasi, iš Rygos lauktuvių parvežė tikrą metalinį vąšelį. Kartą promočiutė jį pametė, labai išgyveno, nes vąšelis jai buvo labai brangus. Naktį susapnavo, ant kurio kupsto jį pametė. Ten ir surado. Labai mėgo siuvinėti, vėliau išmoko austi, visus audinius sijonams, marškiniams, kelnėms reikėjo austi patiems. Iš pradžių ji audė paprastas drobes, vėliau jau rinktinius raštus. Dalyvavo parodose ir audė iki pat senatvės. Mano močiutė išsaugojo didelę dalį jos darbų, tuo aš labai didžiuojuosi. Mane močiutė išmokė visko, ko išmoko iš savo mamos Lionginos. Ir aš moku austi, vyti tautines juostas. Močiutė apie mano pomėgį sako: „Jeigu būtų gyva baba (promočiutė), namuose stovėtų ne vienos staklės ir ji sakytų: „audžiam, Kamilyte, darom!“ Jos rankdarbiai spinduliuoja šilumą ir gerumą, aš džiaugiuosi, kad galiu juos vertinti, saugoti ir tęsti savo mylimos promočiutės amatą.

Mano prosenelis Petras Kščenauskas (1935-1996) buvo kalvis. Jo sodyba netoli Kurklių miestelio, Anykščių rajone. Močiutė Vida Kščenauskaitė Janulevičienė (gim. 1961 m.) gyvena Raudondvario kaime, Kauno rajone. Ji yra gera siuvėja. Proseneliai Albina (1914-2002) ir Antanas (1896-1977) Brazauskai buvo ūkininkai, kilę iš Šilaitynės kaimo, Jurbarko rajono.