KONKURSAS: „Giminės medis – 2021" archyvas

Ąžuolo giminės medis
Ąžuolas Januškaitis
5
LSMU gimnazija
Surinkta daug informacijos apie savo giminę, o tai labai prasminga ir svarbu visiems.
Mano šeimos relikvija yra virdulys
Airida Butrimaitė
5
Panevėžio Žemynos progimnazija
Pateikiamos virdulio fotografijos ir jo istorija
Mano giminės medis
Rugilė Medeckytė
5
Panevėžio Žemynos progimnazija
Pateikta įdomių faktų apie prosenelius
,,Senas nuotraukų albumas pasakoja..."
Monika Minkievičiūtė
8
Radviliškio r. Pociūnėlių pagrindinė mokykla
Senas nuotraukų albumas yra mūsų šeimos relikvija...

Vaikystė – gyvenimo laikotarpis, kiekvienam prikeliantis pačius šilčiausius ir brangiausius prisiminimus. Juk nebuvo lengvesnio ir paprastesnio gyvenimo nei vaikystėje, tiesa? Pasirodo, ne. Yra žmonių, kuriems vaikystė neprikelia vien širdžiai mielų prisiminimų. Vienas tų žmonių yra mano močiutė. Sovietų ir nacių okupacijos metai – mano močiutės vaikystės laikai. Turbūt kiekvienam žodis okupacija asocijuojasi su blogomis mintimis, aš – ne išimtis. Sunkumai, nepriteklius, draudimai, baimė – tai tik keli žodžiai, kurie man kyla galvoje, pagalvojus apie mano močiutės vaikystės laikus. Tačiau po labai atviro ir nuoširdaus pokalbio vieną jaukų žiemos vakarą su ja (tikrai ne pačia maloniausia tema) aš pradėjau mąstyti visai kitaip. O dabar apie viską papasakos pati mano močiutė.
Esu Nijolė. Gimiau Kaune 1937 metais gruodžio mėnesį Veros ir Jokūbo šeimoje. Turėjau trejais metais vyresnį brolį Algį, tačiau jau prabėgo dvidešimt penkeri metai po jo žūties. Tėvas dirbo Kauno pramonės prekyboje, mama buvo bankininkė. Mūsų šeima gyveno Aukštojoje Fredoje, turėjome nuostabią kaimynystę: greta gyveno Kauno zoologijos sodo įkūrėjas profesorius Tadas Ivanauskas, Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, Petro Cvirkos ir Antano Venclovos uošviai. Tačiau mano vaikystė nebuvo tik gražių ir širdžiai mielų akimirkų kupina, kaip mano vaikų ir anūkų.
1939 metais Lietuvoje atsirado didžiulė įtampa, visi žinojo, kad į mūsų gimtąją šalį ateina rusai. Tuo metu labai daug vokiečių patraukė į Vokietiją. Mano mamos giminė buvo vokiečių kilmės, tad pasitraukė ir jie, Lietuvoje likome tik mes ir mano bobutė, mamos mama. Mano tėvas, 1939 metais pasitraukus Kauno pramonės prekybos vadovui, buvo paskirtas į jo vietą, tad atsisakė vykti į Vokietiją ir todėl mūsų šeima liko gyventi Kaune.
Lietuvą okupavus rusams 1940 metais, aukščiausiomis tvoromis buvo aptvertas pieno centras ir Kauno mėsos kombinatas, pradėjo labai trūkti maisto produktų, norint kažko gauti, tekdavo stovėti didžiulėse eilėse. Pasikeitė ir žmonės. Tada prasidėjo žmonių suiminėjimai, 1941 metų birželio mėnesį – masiniai trėmimai į Sibirą. Dabar jau žinome, kad birželio 14 – 19 dienomis buvo ištremti 17485 žmonės. Būtų ištrėmę žymiai daugiau, tačiau 1941 metų birželio 22 dieną Lietuvą okupavo naciai. Kadangi gyvenome Kaune, daugiau žinau būtent apie įvykius šiame mieste. Lietuvą okupavus vokiečiams, buvo numestos trys bombos. Viena jų susprogdino Žaliąjį tiltą Kaune. Mano gimtajame mieste vokiečiai įvedė komendanto valandą, kortelių sistemą, gatvėse vaikščiojo itin daug kareivių. Kaip ir rusų okupacijos metu, taip ir nacių okupacijos metu su maisto produktais buvo sunku. Lietuvos ūkininkai turėjo atiduoti pyliavą pinigais ir natūra. Jos dydis priklausydavo nuo turimos žemės ploto.
Mano vaikystė nebuvo nuspalvinta vien tamsiomis spalvomis. Vienas šilčiausių prisiminimų – vasaros Žemaičių Naumiestyje esančiame kaime pas bobutę. Čia kiekvieną vasarą vykdavome su mama ir broliu. Nors sodyba vis dar išlikusi, bet vaikystėje ji man atrodė visiškai kitaip: didžiulis namas, didelis laukas žaidimams, skanumynų pilnas sodas ir gyvuliai – kaime mums su broliu gyvenimas buvo pasakiškas. Bobutės namas buvo padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje gyveno ji, kitoje buvo įsikūręs vokiečių radistų štabas. Jis čia gyvavo visą nacių okupacijos laikotarpį. Kiek prisimenu ir kiek pasakojo bobutė, vokiečiai buvo labai inteligentiški žmonės. Kaip ir minėjau, kaime buvo įvairiausių gėrybių, tačiau vokiečiai nė karto savavališkai nebuvo įėję į bobutės sodą ir nusiskynę vaisių, visada atsiklausdavo, ar gali, ir, gavę leidimą, nueidavo patys ar paprašydavo tarnaičių parnešti jiems augusių gėrybių. Ir visada atsiskaitydavo. Tačiau rusų okupacijos laikais tame vokiečių štabe gyvenusiems kariams inteligentiškumas buvo svetimas dalykas. Jie iš bobutės sodo imdavo viską, ko tik užsigeisdavo, be bobutės leidimo. Imdavo ir sode pakabintus džiauti rūbus, visai neatsižvelgdami, ar jie moteriški, ar vaikiški.
Po tokios nuostabios vasaros kaime grįždavome su mama ir broliu į Kauną, nes mano brolis Algis ėjo į Pradžios mokyklą, esančią Aukštojoje Fredoje. Kadangi nacių okupacijos laikais Petro Cvirkos vaikai ir Tadas Venclova gyveno pas senelius, mūsų buvo nemažas būrys vaikų, tad ir Kaune nebuvo taip liūdna augti. Gaila, tai truko neilgai.
Po 1944 metų rusų okupacijos į kaimą, kuriame gyveno mano bobutė, įsiveržė rusai, kupini neapykantos, nes manė, kad čia yra Klaipėdos kraštas. Jie buvo pasiruošę sudeginti kaimą. Žmogus, sutrukdęs tokiam baisiam dalykui įvykti, buvo mano bobutė. Ji, kadangi puikiai mokėjo rusiškai, išaiškino kariuomenei, kad Klaipėdos kraštas yra už maždaug kilometro, o ši žemė, kurioje jie stovi, priklauso Lietuvai. Prie kaimo išsaugojimo prisidėjo ir iš lagerio išlaisvintos keturios rusų šeimos, kurias vokiečiai apgyvendino bobutės sodyboje. Jie taip pat paliudijo, kad čia dar ne Vokietijai priklausantis Klaipėdos kraštas.
Po okupacijos nepraėjus nė pusmečiui buvo areštuotas mano tėvas. Tai įvyko vieną vakarą jam grįžus iš darbo. Mes visi kartu valgėme vakarienę, kai trys vyrai pasibeldė į duris ir išsivedė tėvą; neleido net šiltesnių rūbų apsivilti. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad tėvą ištrėmė į Vorkutą. Tenai jis ir palaidotas. Kiekvienam vaikui, ypač mergaitėms, augant labai svarbus tėvas, ryšys su juo. O man vienintelis prisiminimas apie tėtį yra likusios nuotraukos. Tą pačią žiemą, kai ištrėmė tėvą, atsitiko netikėtas dalykas: į duris pasibeldė bobutė. Taip, ta pati bobutė, pas kurią leisdavome vasaras. Ji iš Žemaičių Naumiesčio, pasikinkiusi keturis arklius, su dvejomis rogėmis atvyko pas mus į Kauną. „Pakuokitės, antraip išvažiuosit pas tėvą,“ – tokius žodžius išgirdome iš bobutės, mamai atidarius duris. Mes labai greitai susirinkome svarbius daiktus ir kitą rytą išvykome gyventi į kaimą.
Jei ne bobutė, nemanau, kad dabar pasakočiau šią istoriją. Ji caro laikais baigė mokslus ir gavo akušerės diplomą. Kaime priimdavo gimdymą vaikų tose šeimose, kurios gyveno vargingai, ir, užuot ėmusi atlygį, ji visada palikdavo šeimoms pinigų, rūbelių kūdikiams ir vystyklų. Už jos tokią kilnią širdį ją labai gerbė visa kaimo bendruomenė. Lietuvą okupavus rusams antrą kartą, daugelis tų kūdikių, kurių gimdymą priėmė bobutė, jau dirbo valdžios struktūrose ir prieš kiekvieną trėmimą įspėdavo mus. Mama, mes su broliu ir bobutė, gavę žinią, pasitraukdavome iš ūkio į miškus porai dienų, sodyboje likdavo tik tarnaitė ir bernas. Taigi niekas kitas, tik bobutės nuoširdumas, dirbant savo darbą, leido mums išsigelbėti nuo tremties. Kaip dabar prisimenu tą dieną, kai laidojome bobutę: pusantro kilometro iki kapinių jos karstą nešė pasikeisdami kaimo vyrai ant rankų. Tai buvo moteris iš didžiosios M. Kol ji buvo gyva, aš gyvenau patį geriausią savo gyvenimą.
Tokia ta vaikystės istorija mano vieno brangiausių žmonių gyvenime. Esu labai dėkinga močiutei, kad savo istorija įrodė man, kad kartais viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. Kad vaikystė visada išlieka vaikyste su savo šiltais ir jautriais prisiminimais. Tiesa, ji ne rožėmis klota, bet ir ne vien juodomis spalvomis nuspalvinta. Aš manau, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, jei norėsime, tai ir kare, ir okupacijos metu, ir emociniame palūžime (ar dar bala žino kur) rasime dalykų, už ką esame dėkingi, bei priežasčių, kurios privers mus keltis ir bandyti dar kartą. Svarbiausia turėti artimųjų, kurie palaikys ir išties pagalbos ranką ir pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kaip bobutė ištiesė ranką mano močiutės šeimai.

Vakaras, atvėręs langą į praeitį
Kamilė Kaziulytė
IV gimnazijos klasė
Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija
Mano močiutės Nijolės vaikystė sovietų ir nacių okupacijos metais
BITININKAVIMO TRADICIJA MŪSŲ ŠEIMOJE
GABRIELIUS RIBOKAS
5
KTU Vaižganto progimnazija
Bitininkavimo tradicija mūsų šeimoje tęsiasi nuo XX a. pradžios. Apie 1905 m. mano močiutės Česlavos močiutei Marcelei Švenčionėlių miestelio kunigas Jonas Burba padovanojo bičių šeimą (spiečių), o proprosenelės vyras sumeistravo pirmąjį avilį. Vėliau bičių šeimų daugėjo.
Elzės šeimos medis
Elzė Bačkaitytė
1
Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla
Padedant broliui Benui 15 m. sukūrėme šeimos medį.
Amelijos giminės herbas
Amelija Preimonaitė
1
Kauno Milikonių progimnazija
Širdis yra pačioje herbo viršūnėje, nes mums svarbu meilė, tarpusavio ryšys, vienas kito supratimas ir palaikymas įvairiose gyvenimo situacijose. Medis simbolizuoja augimą, jėgą, stiprybę, kurios reikia susiduriant su gyvenimo sunkumais. Taip pat, tai giminės pratęsimo simbolis. Saulė mums suteikia energijos pradėti dieną, džiaugsmo, laimės ir šilumos. Vanduo - tai gyvybės simbolis. Žmogus be vandens neišgyventų. Mūsų šeimai vanduo yra viskas. Vasarų neįsivaizduojame be maudynių ežere, upėje ar jūroje. Medžio šaknys simbolizuoja mūsų atsiradimo istoriją, “išėjusius” giminaičius. Kai užaugsiu norėčiau būti dailininkė!
Mano šeimos relikvija ir fotografija
Akvilė Guokaitė
7
Šeduvos gimnazija
Pristatyme aš pasakoju apie savo šeimą, surinktus duomenis ir pristatau šeimos relikviją.
Auk, medelį, auk!
Gunda Butkutė
5
Šeduvos gimnazija
Esu Gunda. Iš nedidelio miestelio. Nusprendžiau pasidomėti savo šeima. Darydama šį darbą, sužinojau labai daug. Negaliu patikėti, kad mano giminės medis taip greitai auga.
Poplavskių šeimos herbas
Vytautas Poplavskis
7
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija
Savo šeimos herbe pabrėžiau svarbiausias detales: laimėjimai, pomėgiai, siekiai ir t.t.
Rūta Marija Bliūmaitė
2
KTU Vaižganto progimnazija
Mano šeima maža, nes daug jau iškeliavusių anapilin. Taigi kas mano šeima - sesė, mama, tėtis ir močiutė. Aš juos labai myliu. Jie mano širdutėje. Kas vakarą kalbu maldelę: Dieve Visagali, saugok Mūsų šalį, tėtį ir mamytę, sesę ir babytę ir mane mažytę. Tikiu ir Jūs mylite savo šeimą ir semiatės jėgų ir savo šeimos gyvybės medžio.
Giminės medis
Ignas Gaudėšius
5
Kauno Kovo 11-osios gimnazija
Giminės medis
Tomas Liliškis
2
Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla
Tai yra mano giminės medis
Giminės medis
Perla Alešiūnaitė
2
KTU Vaižganto progimnazija
Giminės medis
Nojus Černiauskas
2
KTU Vaižganto progimnazija
Giminės medis
Matas Jukavičius
3
Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla
Sveiki, mano vardas yra Matas ir tai yra mano giminės medis. Man labai patinka domėtis savo giminės istorija todėl nusprendžiau sudalyvauti šiame renginyje. Savo giminės medyje jus supažindinsiu su visais savo pradedant savo proseneliais ir baigiant manimi pačiu.
Giminės medis - mano šaknys
Gustas Budrys
4
Panevėžio r. Naujamiesčio gimnazija
Sveiki, esu Gustas. Man patinka domėtis, kokie buvo mano protėviai, kuo jie užsiėmė. Mama, kiek žino, visada man papasakoja. Mano giminės medžio kūrimas prasidėjo nuo tų laikų, kai mano mama buvo 10 klasėje. Istorijos mokytojas buvo davęs užduoti - kuo daugiau sužinoti apie savo protėvius. Dar tada buvo gyvi mano proseneliai, kurie mamai kažką galėjo papasakoti. Kai aš gimiau - jau beveik visi mano proseneliai buvo mirę. Bet vis iš kažkokių šaltiniu sužinome, apie protėvius ir kruopelė po kruopelės dėliojame giminės medį. Dabar aš jau žinau nemažai apie savo protėvius. Tikiuosi - tai ne pabaiga. :)
Giminės medis
Gabrielė Sankalaitė
5
Kauno Kovo 11-osios gimnazija
Mamos portretas
Evita Balčiūnaitė
5
Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla
Pasakojama apie brangiausią šeimos daiktą, prosenelės tapytą portretą. Į mane iš paveikslo, kabančio ant sienos, žvelgia dvi skvarbios akys. Tai mano mamos portretas – brangiausias daiktas mūsų namuose. O paveikslas tapytas mano mamos močiutės, t.y. mano promočiutės. Mano mamos močiutė Jadvyga Balandienė nebuvo garsi dailininkė, bet piešti mokėsi pas žymų to meto Lietuvos dailininką A. Žmuidzinavičių. Promočiutė gimė 1932 spalio 14 d. Kauno rajone, Andriuškonių kaime. Čia nugyveno visą savo gyvenimą. Jadvygos tėvai buvo lenkų tautybės, Pogirskai. Kaip susipažino mano prosenelė su žymiuoju lietuvių dailininku? Pasirodo, A. Žmuidzinavičius atvykdavo į Andruškonių kaimą tapyti peizažų. Kadangi Jadvygos tėvai buvo labai svetingi, jį pakviesdavo pietų. O Jadvygos mieliausias užsiėmimas buvo piešimas. Svečiuodamasis A. Žmuidzinavičius pastebėjo mergaitės piešinius. Jam labai patiko jos darbai, todėl pasisiūlė pamokyti piešti. Tuomet mano prosenelei buvo 16 metų, kai A. Žmuidzinavičius pradėjo ją mokyti tapybos dalykų. Kelis jos darbus dailininkas eksponavo net savo piešinių parodoje. Jadvyga net yra nutapiusi patį A. Žmuidzinavičių. Pramokusi tapybos paslapčių ėmė piešti viską: žmones, gamtą, gyvūnus. Labiausiai patiko piešti savo šeimos narius. Mama pasakojo, kad vieną saulėtą popietę, vasaros pradžioje, močiutė paprašė mamos atsisėsti ant krėslo ir ramiai sėdėti, o močiutė tapė. Kadangi tuo metu mamai buvo ketveri metai, išsėdėti buvo sunku. Piešė aliejiniais dažais ant medžiaginės drobės. Tuo metu tai tik atrodė paprastas paveiksliukas, bet bėgant metams, o ypač po močiutės netekties (mirė 1994 lapkričio 11 d.), tai liko brangiausias ir seniausias daiktas mūsų namuose. Tikiuosi, kad paveikslas bus mūsų šeimos relikvija, perduodama iš kartos į kartą.
Mano šeimos istorija
KAJUS MARCINKEVIČIUS
3
KTU Vaižganto progimnazija
Aš gyvenu su mama ir broliu. Mano istorija yra šiek tiek tikra ir šiek tiek išgalvota. Man patinka rašyti istorijas. Šiam konkursui darbą sukurti paskatino mano mokytoja Jolanta Vaitkevičienė.
Mano giminės medis
Emilija Vaičiūnaitė
4
Kauno Milikonių progimnazija
Iškilo man toks klausimas Kas yra mano giminė? Maniau, kad mama, tėtė, tetos, dėdės ir močiutės. O dabar jau žinau, kad mano giminė yra plati, didelė su nuostabiais vyresniais, jaunais žmonėmis.
Giminės medis
Dominykas Petravičius
5
Kauno Kovo 11-osios gimnazija
Giminės medis
Benas Misevičius
2
KTU Vaižganto progimnazija
Herbas
Augustas Žemaitis
5
KTU Vaižganto progimnazija
Paminėjau savo šeimos darba ir kitokius dalykus
Mano šeimos istorija
Ana Grėtė Trepulė
7
Kauno r. Neveronių gimnazija
Ką pasakoja senasis pastatas, kuriame dabar gyvena Ana Grėtė
Giminės medis
Mantas Žilėnas
2
KTU Vaižganto progimnazija
Giminės medis
Aleksandras Albrechtas
2
KTU Vaižganto progimnazija