BĮ KAUNO TAUTINĖS KULTŪROS CENTRAS
ADRESAS: A. JAKŠTO G. 18, KAUNAS, LT-44275
TEL NR. +370 37 407 135
EL. PAŠTAS: RASTINE@KTKC.LT
ĮSTAIGOS KODAS: 195470830
Jau nuo mažų dienų mano mama pastebėjo, kad turiu kažką bendro su močiute: charakterio savybės, gabumai, pomėgiai, kurių giminėje daugiau niekas neturi. Deja, man niekada neteko jos pamatyti, tačiau taip šilta ir artima žvelgiant į nuotraukas, vartant užrašus, skaitant poemas.. Net sunku įsivaizduoti, kad galima jausti tokį stiprų ryšį su žmogumi, su kuriuo nesu bendravusi. Todėl pradėjau vis labiau domėtis jos gyvenimu.
Močiutė kūrė, tad pradėti norėčiau Jos pačios parašytais posmais:
Mano vaikystė
Mano vaikystė – tai žalios pievos,
Melsvas upelis ir ežerėlis.
Aš lyg plaštakė
Vasaros dieną
Skrajot skrajojau
Ir vis ne viena…
Mano jaunystė -žvaigždėtos naktys.
Jos tokios šviesios
Ir ramios ramios.
Bet mano naktys,
Jūs paslaptingos,
Jomis alsuoju po
Šitiek metų.
Tos mano dienos,
Rūku aptrauktos,
Šviesėjo, niaukės
Net vėtrom kaukė!..
Šalčio bijojau,
Saulės ieškojau,
O jos neradus
Vėl aš klajojau…
Gyvenimo kelias prasidėjo Varnių miestelyje, Telšių rajone. Tai buvo 1952-ųjų sausio 9-oji, kai įsimylėjusių jaunavedžių poroje gimė pirmagimė Irutė. Mama –vos devyniolikos sulaukusi prekybos mokyklos absolventė, Mikalina-Vanda; tėtis – 22-jų miestelio milicininkas, Vytautas Juozapas.
Veržlūs, jauni ir jaunatviški tėvai su didele meile augino Irutę, tačiau turėjo daug dirbti. Tad pasirūpinti Mažąja padėjo auklė, palikusi gilų įspūdį mano Močiutės atmintyje. Tai buvo garbingo amžiaus senolė, ilgametė dvaro guvernantė, padėjusi tvirtus etiketo pradžiamokslio pagrindus, pirmoji atvedusi į bažnyčią. Negaliu teigti, kad tai buvo supažindinimas su religija, labiau su užburiančia bažnyčios aplinka, į kurią Močiutė savo gyvenime dar ne kartą sugrįžo, tik jau su gilesne samprata.
Gyvenimas namuose buvo ekspresyvus ir labai aktyvus. Šeimoje nevaržomas savarankiškumas, vyravo tolerantiškas požiūris į bandymus save atskleisti.
Laisvė išreikšti save generavo mintis. O minčių kildavo… Štai būdama priešmokyklinio amžiaus, Irutė savarankiškai nuėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos leisti lankyti pamokas, nes ji jau galvojanti apie mokyklą ir nori mokytis.
Norėdama pasipuošti, pasisiuvo suknelę iš jai patikusios (ir tikusios) svetainės užuolaidos (tiesa, ne šią, matomą nuotraukoje, pirmosios komunijos progai).
O pradėjusi lankyti mokyklą, savo gimimo dieną atsistojo prieš klasę ir entuziastingai pranešė, jog kviečia visus švęsti. Visi ir sutiko: iškart po pamokų pasodino jubiliatę ant rogučių ir sugūžėjo į namus. Ne kartą mano prosenelė yra pasakojusi tą įspūdį, kai vos pro langą pamačiusi gausų būrį, pradėjo skusti bulves ir po geros valandėlės smagiai prisikrykštavę vaikai jau godžiai valgė. Vėliau net baigdami mokyklą bendraklasiai atsiminė, kad tai buvo pats linksmiausias gimtadienis su skaniausiu kugeliu
Mokykloje Irutei sekėsi: kūrybinga, komunikabili, mylima draugų, bendraklasių jautėsi labai laiminga. Netgi tėvams nusprendus kraustytis į Klaipėdą, ryžosi pasilikti ir baigti mokyklą savo gimtuosiuose Varniuose.
Likusi gyventi pas krikštatėvius, Irutė buvo mylima, dažnai giriama už išskirtinį pareigingumą, puikų mokymąsi ir supratingumą (palaikomą tvarką namuose, maisto gaminimą). Tiesa, labai pasiilgdavo tėvų ir mažųjų broliukų. Dažnai rašydavo laiškus savo mylimai Mamytei, labai daug skaitė – atrado ramybę ir kerintį pasaulį knygose, rašė dienoraštį…
Aktyviai dalyvavo mokyklos veikloje, pradėjusi svarstyti apie savo profesinį kelią, link filologijos krypties studijų krypo tarsi savaime…
Pirmieji spektakliai ir klasės auklėtojos įvertinimas – patikėjo režisuoti baigiamąjį mokyklos spektaklį. Sėkminga premjera bei spektaklio svečių kvietimas suorganizuoti trupės gastroles į kitas regiono mokyklas.
Nepastebimai praskriejo mokykliniai metai…
Atsisveikina su mokykla…
Įtempta vasara, intensyvus savarankiškas mokymasis ruošiantis egzaminams ir…
Ambicinga svajonė – studijuoti aukščiausio lygio ugdymo įstaigoje – VU, tampa realybe.
Studijuodama universitete, Irutė jautė širdgėlą, kad stipendijos nepakanka, reikia tėvelių paramos. Nors priekaištų niekad nesulaukė, Jos įsitikinimu, tėvams per sunki našta pasirūpinti dviem paaugliais broliais ir dar išlaikyti Vilniuje gyvenančią studentę. Tad vasaromis vadovauja vaikų stovyklose (Klaipėdos raj., Kalotė, pionierių stovykla „Žilvitis“).
Keletą metų dirba mokytoja Šilalės raj., Palentinės pradinėje mokykloje.
Mokslų VU nenutraukia ir paskutiniaisiais studijų metais, pastebėta kaip gabi studentė, suteikiama galimybė pasilikti VU. Irutė įdarbinama universiteto bibliotekoje. Apgynus diplomą, skiriamos pirmosios paskaitos, planuojama tolesnė mokslinė veikla.
Tai buvo gyvenimo kryžkelė: vos prieš keletą mėnesių ištekėjusi, deganti dar viena ilgus metus puoselėta svajone – sukurti šeimą, ji turi pasirinkti: dar keletą metų (o gal ir ilgam) atidėti asmeninius planus ir kilti karjeros laiptais ar… Ypač aukšti reikalavimai sau ir asmeninis kuklumas, mintys „galbūt neįstengsiu pakankamai laiko skirti darbui katedroje, galiu nuvilti manimi patikėjusius eruditus“, pastūmėjo link apsisprendimo – palikti Alma Mater…
Tuomet kartu su mano seneliu įsikuria Kaune, pradeda dėstytojos darbą vienoje iš Kauno profesinių mokyklų.
Netrukus sulaukia šeimos pagausėjimo, vėliau pasiūlymo kraustytis į Prienus.
Šeimai gavus pasiūlymą įsikurti Prienuose – mažame miestelyje netoli Kauno – jį priima.
1987-ųjų rugsėjo 1-oji. Prasidėjo naujas etapas naujai atidarytoje, dar dažais kvepiančioje, Prienų III-oje vidurinėje mokykloje. Pirmieji auklėtiniai vienuoliktokai. O ji – jauna, entuziastinga mokytoja, nematanti bėdos per vasaros atostogas visą klasę nusivežti prie jūros, pas Klaipėdoje gyvenančius savo tėvelius. Vietos namuose gal ir ne visai klasei, bet svetainė nemaža, o miegmaišiuose miegoti smagu!
Šioje mokykloje pasitiko dar 14-ka rugsėjų su į suolus po atostogų sugrįžtančiais mokiniais, kuriems diegė, kad lietuvių literatūros pamokos – tai grožio ir gėrio vadovėlis, kuris gyvenime bus labai reikalingas. Per tuos metus buvo visko…kėlė aukštus reikalavimus tiek mokiniams, tiek ir sau…
Atsakomybės už ugdymo rezultatus ir profesinį tobulėjimą vedama apsigynė vyresniojo mokytojo, vėliau ir mokytojo metodininko vardą. Giliai atminty įstrigo džiaugsmo ir nusivylimo emocija, kuria mama dalinosi sugrįžusi su metodininko pažymėjimu. Mat parengto darbo prie komisijos ginti nereikėjo. Vertinimo komisija tik pakvietė, nes labai rūpėjo pamatyti mokytoją, kuri parengė eksperto lygio darbą, ir apgailestavo, kad neturį teisės iškart įteikti eksperto pažymėjimo.
1994m. tikybos mokslų fakulteto baigimas..
Kartu su asmeniniu tobulėjimu skaidrino ir mokyklos kultūrinį gyvenimą, puoselėjo lietuvių papročius, mokė didžiuotis savo kilme. Tapo tradicija vesti Šventines Kūčių pamokas. Mokiniai ir jų auklėtojai būdavo kviečiami į papuoštą klasę prie bendro stalo su šienu po baltomis staltiesėmis.
Tada Trijų karalių šventė.
O per Užgavėnes mokiniai būdavo atsipalaidavę – žinodavo -mokytojos Balaikienės nebus, nes kasmet vietoj mokytojos pamokas vesdavo vis kitas personažas. Tai žemaitis, tai daktarėlis…ir Palangos Juzė buvo atvykęs!
Į užgavėnių šurmulį įjungdavo ne tik mokinius, bet ir kolektyvą. Šventė mokykloje nesibaigdavo. Skatino mokinius gerbti ir tęsti savo Tėvynės papročius, tad iki vėlaus vakaro nenutildavo barbenimas į jos namų duris. Persirengėliai prašydavo blynų už mini programėles.
1999m. pavasarį inicijavo 9 kolektyvo žemaičių grupės susikūrimą, manydama, jog taip dar labiau paįvairins mokyklos renginius, atgaivins tarmę, pagerbs žymiuosius žemaičius. Tačiau norėjosi daugiau ir tų pačių metų rudenį pradėjusi leisti „Ąžuolo“ mokyklos žemaičių laikraštį „Onžula žemaite“ jau rašė: „30 metų, kaip gyvenu be gimtųjų Varnių, kur gimiau ir užaugau. Apie Varnius – Žemaitijos širdį – vien pagalvojus, gyvenimas darosi šviesesnis. Todėl noriu žemaičius suburti į draugiją, kad visi, o ne vien „Ąžuolo“ žemaičiai, džiaugtųsi, žemaitiškai šnekėtų, dainuotų, savo vaikus šito mokytų ir naudingi būtų kultūros draugijai.”
Taigi spalio 26 d. įkurta Prienų krašto žemaičių bendrija. Svečiuose buvęs jos dėstytotas Vilniaus universitete, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, žemaičių kultūros draugijos narys J. Girdijauskas. Garbingai įteikia pirmąjį pasą ir įpareigoja pasus išduoti naujiesiems nariams.
Bendrijos popietės būdavo linksmos: su žemaitiškomis eilėmis, dainomis ir garbiais svečiais – kitų miestų žemaičių bendrijomis ir jų vadovais.
Žemaičių grupei peraugus į bendriją, Prienų laikrašyje „Kronika“ pradėjo rengti žemaitišką puslapį pavadinimu „Žemaitijis išeivę“. Dalinosi naujienomis, žemaičių kūryba, žemaitiškais papročiais, įdomybėmis bei ragino prisijungti.
2001 metais, minint didžiojo žemaičio vysk. M. Valančiaus gimimo 200 metų jubiliejų, įkurti „Valančiukai“ – blaivybės sąjūdžio dalis, vienijanti 6–16 m. vaikus ir jaunimą.
Šiemet jau dvidešimt metų, kaip mano močiutės nebėra šiame pasaulyje. Vienas buvęs močiutės mokinys, šiuo metu besimokantis kunigų seminarijoje, prisimena šią mokytoją ir jos patarimus iki dabar. Jo nuomone, ši moteris jį ne tik įkvėpė eiti tokiu keliu, bet ir skatino bei juo tikėjo. Todėl šis mokinys susisiekė su mano seneliu ir pareiškė, jog nori priminti visiems apie savo mokytoją. Mes su mama nusprendėme surengti minėjimą mokykloje, kurioje ji dirbo. Parengėme prezentaciją ir visi drauge sodinome medelį: magnoliją (šį medį susapnavo jos mokinys prieš minėjimą močiutei pagerbti), o šiuo metu darome paminklą mokykloje. Buvo džiugu matyti susirinkusius žmones, močiutės kolegas, ne paniurusiais veidais, bet kupinus nostalgijos ir šiltų prisiminimų. Kokia ypatinga ir stipri turi būti asmenybė, jei net po dvidešimt metų visi nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis, močiutės įžvalgomis, patarimais bei mintimis, lyg jos būtų pasakytos visai neseniai.
Taigi, man močiutė tai ne tik mylimas žmogus, bet ir autoritetas, kurio pėdomis, mano nuomone, turėtų sekti kiekvienas.
O pabaigti norėčiau jos palinkėjimu:
„Nesusmulkėkite ir nepaskęskite pilkoje kasdienybėje, sugebėkite pakilti virš jos ir pažvelgti į viską iš aukščiau! Mylėkit- nes tai įkvepia prasmingam gyvenimui…“