KONKURSAS: „Giminės medis – 2021" archyvas

Čia yra mano šeimos relikvija, tai knyga ,,Katalikų vadovas''. Ši knyga yra 1929 metų ir ji yra lenkų kalbos. Ji mano šeimai atiteko iš mano pro pro senelio.

Mano giminės herbas. Gedimino pilis reiškia meilę Lietuvai. Televizijos bokštas – mūsų visų Lietuva. Upė reiškia mūsų giminės gerumą. Medžiai reiškia geriausią ir laimingiausią mūsų giminę, gyvenančią Lietuvoje.

Čia mano šeimos herbas, savo tėtį Šarūną nupiešiau ąžuolu, nes jis simbolizuoja stibrybę, mamą Gražiną nupiešiau kregžde, nes ji simbolizuoja laimę ir rūpestingumą, sesę Augustę nupiešiau kaip paslaptingąją miško gilumos musmirę, nes ji yra meniška, paslaptinga ir svajoklė, savo broliuką Adomą pavaizdavau oboliu, nes jis yra kaip pirmasis Dievo kurinys (beje, mano antrasis vardas yra Ieva), na o save, Austėją pavaizdavau kaip bitutę, nes Austėja yra bitučių globėja.

Janė Bernotienė mūsų Kruonio seniūnijos nusipelniusi kultūros darbuotoja, dramos būrelio vadovė, daug bendraujanti su vaikais. Todėl panorome pažiūrėti, kaip ji atrodė vaikystėje, kokie žmonės ją supo tuo metu. Tai nėra konkursinis darbas

Aš esu Jonas Adomavičius, senos Lietuvos didikų Goštautų giminės palikuonio Vytauto Goštauto anūkas. Mano šeimoje saugomame Goštautų giminės medyje, kurio ištakos siekia 1215 m., skaičiuojant nuo ~1400 m. aš esu aš esu ~21 kartos atstovas. Noriu Jums pristatyti Goštautų giminės herbą – „Abdank“.

Tai mano giminės istorija Mano giminės istorija Mama Emilija Balnaitė -Štaupienė, Kazio. Mamas tėvai: Kazys Balna ir Agota Balnienė (buvusi Dovitkaitė) gyveno Kupiškio rajone. Noriūnų apylinkės, Byčių kaime. Prosenelė Agota gimė 1874 m., mirė 1918 vasario 4 d. nuo šiltinės. Prosenelis Kazys gimė 1865 m., mirė 1918 m., nuo šiltinės. Be šeimos maitintojų liko šeši vaikai: Jonas, Povilas, Ona, Uršulė, Pranas ir Emilija. Jonui tuomet jau buvo septyniolika, todėl jis ėmėsi šeimos galvos vaidmens. Jis visus išskirstė, ką bernaut, ką ganyt, ką tarnaut. Mano močiutei Emilijai buvo tik 5 metukai. Ją auginti nutarė Augustas Zuozas, kuris savo vaikų neturėjo. (gimė 1858 m., mirė 1947 m., sulaukęs 79 metų). Prosenelės brolis Jonas, buvo neįgalus, savo šeimos neturėjo. Paskutinius metus gyveno Puponių kaime. Kiek pamenu iš senelių pasakojimų, kad kai Jonas mirė, laidotuvėms susidėjo visi giminės ir palaidojo prie Balnių giminės Kupiškio senosiose kapinėse. Vėliau šeimos vieta buvo panaikinta, ten palaidota kažkokio architekto giminės. Prosenelės brolis Povilas gyveno Kupiškyje, užaugino 4 vaikus.(Adelę, Tautvilą, Bronę ir Bronių.) Prosenelės sesuo Ona buvo ištekėjusi už Povilo Baltušio (1905-1941), kuris 1941 m. buvo nekaltai sušaudytas. Vėliau jo kūnas buvo iškastas ir perlaidotas Kupiškio laisvamanių kapinėse. Giminės atpažino Povilą pagal rankose turėtą ryšulėlį su maistu. Tetulė Onytė gyveno iki 1986 m. birželio 13 dienos. Jos vaikai: vyriausioji Marytė gimė 1932-07-18, mirė 2016-06-13. Turėjo du vaikus: Almą ir Alvydą. Tautvilas gimė 1934-12-24, gyveno su mama, žuvo avarijoje 1957-10-16. Savo šeimos sukūręs nebuvo. Rimantas Baltušis mirė 7 metų, po sunkios ligos. Jurius Baltušis su žmona Emilija užaugino du sūnus Algį ir Rimantą. Irena- Genovaitė Baltušytė turi sūnų Edvardą ir dukrą Iriną. Prosenelės sesuo Uršulė nebuvo ištekėjusi, vis kažkur tarnavo. Prosenelės brolis Pranas Balna žuvo kare 1942 m., liko žmona ir dukra Pranutė. Šioje šeimoje buvo dar mažylis , kuris mirė tą pačią dieną, kai žuvo tėtis, Mano seneliai Emilija Balnaitė ir Antanas Štaupas susituokė 1937 metais sausio 31 dieną Palėvenės bažnyčioje. Močiutė Emilija Balnaitė- Štaupienė, Kazio gimė 1913 m. kovo 20 dieną Byčių kaime. Senelis Antanas Štaupas, Domo gimė 1909 m. kovo 14 dieną, Biržų rajone Šukonių kaime. Senelio šeimoje augo 6 vaikai: Jonas, Lionginas, Pranutė, Antanas, Petras, Onytė. Senelio brolis Jonas buvo išsilavinęs žmogus, baigė net du aukštuosius. Gyveno Kaune. Žmona buvo mokytoja, o jis-studentų atstovybės pirmininkas, dirbo teisininku. Prasidėjus karui, 1941 m. vasarą, buvo ištremti į Sibirą. Šeima buvo išdraskyta. Jonas ištremtas į Sverdlovsko sritį, Nižnij Tagilo stotį, Gori gyvenvietę. Brigadoje kur dirbo senelio brolis iš bado ir šalčio kiekvieną dieną, kuri nors gyventoją parnešdavo ant neštuvų, Apie tai parašyta knygoje ,,Ne vien medžiai miršta stovėdami”. Jonas lageryje ir mirė. Jo žmonos likimas nežinomas. Kitas senelio brolis Petras buvo gydytojas. Kai atvažiuodavo aplankyti visada atveždavo lauktuvių. Senelio sesuo Pranutė buvo ištekėjusi už Jono Petrėno. Gyveno Klaipėdoje, Vabalninke vėliau Panevėžyje. Užaugino 6 vaikus: Vytautą, Algį, Joną, Genutę, Irutę, Dalią. Kai kurie iš jų jau mirę. Senelio sesuo Onytė buvo ištekėjusi už Petro Mačiuko. Mirusi, palaidota Krinčino miestelyje, Pasvalio rajone. Užaugino 2 vaikus, sūnų Vaidą ir dukrą Gražiną. Senelio brolis Lionginas gyveno Šakiuose. Užėjus karui slapstėsi. Jo žmona Vėrutė ir sūnūs Jonas bei Antanas buvo išvežti į Sibirą. Liongino tuomet namuose nebuvo, todėl jis liko gyventi Lietuvoje. Senelio sesuo Grasilda nebuvo ištekėjusi, gyveno Šukionyse. Mūsų tėvai Antanas Štampas ir Emilija užaugino 6 vaikus. Vilius (1938-2011) gyveno Aukštupėnuose. Žmona Nijolė, sūnus Vilmantas, dukra Jolita. Anūkės Vesta, Kotryna, Goja. Stasys (1939 m.) gyvena Kupiškyje, jo žmona Bronė (1939 m,) Irutė gimusi 1940 m. gyvena Panevėžyje. Aldona gimė 1943 m. Danutė gimė 1948 m. Nastutė gimė 1951 m.

Giminės herbas Mano šeimos herbas sudarytas iš geltonos, raudonos, žalios ir juodos spalvų, bei iš šuns, ąžuolo lapų, letenos ir gilių simbolių. Kurie turi reikšmes ir simbolizuoja tam tikrus dalykus. Herbo skydas yra geltonas, perskeltas raudona įstriža linija. Geltono skydo perskeltose pusėse yra simboliai. Dešinėje pusėje, viršuje yra pavaizduotas juodas šuo kuris simbolizuoja ištikimybę, budrumą, pagalbą ir saugumą. Kairėje pusėje, apačioje yra pavaizduota juoda letena kuri simbolizuoja didybę ir stiprybę. Raudonos linijos viduje yra pavaizduoti trys žalios spalvos ąžuolo lapai kurie simbolizuoja ištvermę, nepriklausomybę ir jėgą, taip pat pavaizduotos ir trys žalios spalvos gilės kurios simbolizuoja nemirtingumą, sveikatą ir tvirtybę. Kiekviena herbe pavaizduota spalva turi savo reikšmę. Geltona reiškia kilnumą, darnumą ir saulę. Raudona reiškia šilumą, jėgą, narsą ir aistrą. Juoda reiškia išmintį, išsilavinimą ir eleganciją. Žalia reiškia sveikatą, viltį, grožį, laimę ir džiaugsmą.

Tai yra mano giminės medis ir dalis įdomių faktų apie mano protėvius. Mano močiutė Janina studijavo pedagogiką ir aukštąją matematiką. Buvo Lietuvos raštijos pradininko Mikalojaus Katkaus muziejaus direktorė ir draugiško teismo pirmininkė. Močiutės senelių ir prosenelių giminės šaknys kilę iš Vokietijos. Mano senelio Petro tėtis buvo žymus tų laikų stalius ir karo veteranas. Mano senelio Rimanto tėtis Jonas ( mano prosenelis) buvo žymus kalvis, kaustydavo arklius, auksinių rankų meistras. Močiutės Vidos tėtis ( mano prosenelis ) buvo žymus batsiuvys. Žmonės pas jį atvažiuodavo iš visos Lietuvos pasisiūti batų. Močiutės Vidos mama ( mano prosenelė ) buvo žinoma audėja, ausdavo žmonėms iš įvairių miestų ir miestelių. Prosenelės gyvenimas buvo nelengvas. Tėtis Jonas buvo paimtas į karo nelaisvę. Tuo metu visi galvojo, kad žuvo, tačiau po kurio laiko grįžo gyvas. Mama Barbora ( mano proprosenelė ) gimdydama 5 vaiką mirė ir visi vaikai liko našlaičiai. Prosenelei Leokadijai tuo metu buvo 14 metų, tad jai teko išeiti tarnauti pas poną, to kaimo seniūną. Man labai patiko gilintis apie mano protėvių gyvenimą. Ateityje dar gilinsiu savo žinias apie savo giminės medį, nes tai labai įdomi, svarbi informacija mano ateities kartoms.

Mano šeimos medis

Mano šeimos medis

Mano šeimos giminės medis

Mano šeimos herbas! Ugnis reiškia, kad mano šeimai patinka raudona, oranžinė. Citrina reiškia, kad mano šeimai patinka rūgštus maistas. Žalia gėlė reiškia, kad mano šeimai patinka eiti į pievą. Jūra reiškia, kad mano šeimai patinka maudytis. O širdutės reiškia, kad aš myliu savo šeimą.

Mano šeimos istorija Vieną dieną paklausiau aš savo močiutės: „Ar tu prisimeni savo prosenelį?” ...Ir močiutė papasakojo įdomių dalykų apie giminę. Sužinojau, kad Petras Šimbelis, mano proproprosenelis, buvo barzdočius, užsiauginęs barzdą net iki krūtinės. Turėjo žmoną – mūsų proproprosenelę. Nugyvenęs 90 metų amželį iškeliavo Anapilin... Vienas iš Petro Šimbelio sūnų – Kazimieras (mano proprosenelis). Kazimieras buvo visų galų meistras – namus mokėjo statyti, o labiausiai garsėjo kaip labai geras linų brukėjas. Kai atėjo laikas tarnauti kariuomenėje, buvo išsiųstas į Sibirą. Tuo pat metu į tas pačias vietas iš Varšuvos nuo rusų kariuomenės pabėgo lenkų šeima, kuriai priklausė ir Marija Chmuraitė. Daili, aukšta mergina krito į akį Kazimierui ir jie pamilo vienas kitą. Pasibaigus tarnybai, parsivežė jis Mariją į Lietuvą. Su ja susilaukė net 9 vaikų (6 sūnų ir 3 dukrų). Sūnūs: Petras, Vladas (mano prosenelis), Kazimieras (žuvo Berlyne karo metu), Jonas ir Antanukas (mirė 13 metų, peršalęs ankstyvą pavasarį gaudydamas žuvis upėje). Dukros: Juzytė (mirė sulaukusi vos 3 mėnesių nuo infekcijos gerklėje) Genutė ir Marytė. Sunku buvo rusų okupacijos laikais, duonos paprastai negausi... Tekdavo paromis eilėse prie jos stovėti. Vieną žiemos naktį, o gal ankstų rytą, atsidarius duonos krautuvei, kilo susistumdymas. Stovėdamas eilėje mūsų brangus Kazimieras Šimbelis pastumtas paslydo ant apledėjusios žemės, parkrito ir stipriai užsigavo kelio girnelę. Uždegimas, karščiavimas, skubus vežimas Panevėžio ligoninėn, gangrena... ir mirtis. Šiandien mano giminaičiai labai puikiai sutaria, artimai bendrauja, turime įvairių tradicijų. Viena jų – kas 4 metus vykstantys giminės susitikimai. Susirenka, žinoma, ne visi. Bet mūsų senolė – Kazimiero dukra Genutė, visada dalyvauja. Jai jau 85 metai. Susirinkus prasideda pokalbiai, apsikabinimai, istorijos, nepamirštame mirusiųjų pagerbti tylos minute. Pasišnekučiavę, užkandę visi renkasi žaisti viktorinos apie mūsų prosenelius. Po viktorinos piname vainiką seniausiam giminės nariui, taip pat pildome giminės herbą, renkame mūsų pačius pačiausius (giminės linksmuolį, paveldo saugotoją ir daug kitų). Atėjus vakarui prisėdame prie ekrano, žiūrime nuotraukas iš ankstesnių susitikimų, dalinamės prisiminimais. Išaušus vidurnakčiui uždegamas laužas, visi linksminamės, šokame ir dainuojame. Mūsų susitikimai visada vyksta ypatingose vietose. 2018 metais susitikome mano prosenelio Vlado Šimbelio sodyboje. Buvo labai smagu ir įsimintina! Šią vasarą taip pat planuojame susitikti.

Aš herbe nupiešiau savo šeimą. Ramunės simbolizuoja meilę, gerumą. Balione pavaizduota stovyklavietė. Dar balione nupieštas ežeras ir palapinė, violetinis dangus. Viduryje tėtis ir mama. Dešinėje – aš su broliu, o kairėje – mano sesė. Dangus geltona ir oranžinis. Tai simbolizuoja teisingumą. Aš myliu savo šeimą.

Giminės herbas Savo šeimos herbo skydo fone naudojau dvi spalvas – geltoną ir tamsiai pilką. Geltona spalva simbolizuoja gyvybingumą, optimizmą, komfortą, laimę bei energiją. Pilka – ramybę, taikingumą, santūrumą, rimtumą. Tai nusako, kad šeimoje yra jaučiamas gyvybingumas, laimė, tačiau tuo pačiu yra ir santūrumo, ramybės, rimties. Geltoname fone pavaizduota aplink juodą juostą apsivyniojusi pilka gyvatė. Tai yra medicinos simbolis, panaudojau jį, nes šeimoje yra daug žmonių dirbančių su medicina susijusių profesijų. Virš gyvatės kampeliuose yra dvi gėlės – lelijos. Jos simbolizuoja susidomėjimą, dėmesį, protingumą. Šeimoje turime polinkį viskuo domėtis, gerai sutelkiame dėmesį. Pilkame fone iš kraštų yra dvi bitės. Jos simbolizuoja narsą, skaistumą, darbštumą, turtingumą, gerumą, draugiškumą, tvarkingumą ir stropumą. Šeimoje esama stropių, protingų žmonių, esame draugiški ir vieningi.

Mano giminė nedidele. Tik proproseneliai turėjo 7 vaikus, o vėliau visi tik po kelis vaikus. Kai turime vienas kita, turime viska! Pats medis yra padarytas iš žmonių silueatu, šeimos narių. Šakos iš visų pusių sujungia visą giminę ir esame visi sujungti į viena kamiena, nes esame visad kartu nesvarbu kaip ir kur.

Mano šeimos herbas Gulbė – simbolizuoja lojalumą ir atsidavimą, kas mano šeimai yra išties būdinga. Kiekvienas mano šeimos narys turi hobį ir stengiasi atiduoti visą save, savo mėgstamai veiklai. Tai pat pasižymime ir lojalumu: savo šeimos narių mes niekada nepaliksime nelaimėje, visada stengsimės padėti; sužinotas paslaptis mes saugosime ir neišplėpėsime. Amatų ženklas – tai simbolizuoja mano tevėlius ir jų darbus. Mama – batų dizainerė; tėtis – stalius. Šie darbai nuo pat ankstyvųjų viduramžių buvo vadinami amatais. Spalvų reikšmė: Mėlyna – viltis, sąžiningumas. Nors ir būna dienų, kai atrodo, jog niekas nesiseka, bet mes visada kupini vilties. Esame sąžiningi ir pripažįstame savo klaidas ir nesėkmes. Oranžinė – kūryba. Tai labiau būdinga man ir mano mamai. Mama visada pilna idėjų kaip papuošti namus ar kiemą, aš stengiuosi mamai padėti, tai išgyvendinti. Geltona – optimizmas, laimė. Tėtis visada pakels nuotaika su kokiu nors anekdotu, mama – visada pakels nuotaika su šiltu arbatos puodeliu, broliai ir sesė – visada pakels nuotaika su gražiu žodeliu ar palaikymu. Žalia – saugumas, ramybė. Raudona – šiluma, meilė. Lojalumas, pasitikėjimas, sąžiningumas, saugumas – visa tai mūsų šeimoje reiškia meilę. Šilumą mūsų šeimai suteikia draugiškumas ir komunikabilumas.

Namas – mano tėtis statybininkas. Teptukas ir piešinys – aš gražiai piešiu. Lėktuvas – mano mama pardavinėja skrydžius. Žaislai – mano brolis mėgsta žaisti su žaislais. Širdelė – meilė.

Kadangi Word dokumento neleidžia prikabinti, tai aprašymą pateikiame čia. Natos mūsų šeimai reiškia dainavimą, grojimą ir rašymą. Taurė su gyvate reiškia sveikatą. Knyga reiškia skaitymą, ramybę, rašymą. Jūra reiškia plaukiojimą, nardymą, žvejybą. Ditė Liandzbergytė, 2d kl. Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija

Be praeities nebūtų ateities todel reikia -inoti apie savo šeimą. Todėl pristatau savo šeimą.

Šeimos herbas​ Bitė- aš nupiešiau herbe bitę, nes mano šeima yra labai darbšti, kūrybinga.​ Pasaga- aš nupiešiau pasagą, nes linkiu šeimai daug laimės, džiaugsmo ir sėkmės.​ Juoda spalva- ši spalva mano šeimos herbe pažymi visus mano šeimos pragyventus sunkumus, gyvenimo iššūkius.​ Geltona spalva- o geltona spalva herbe pažymi, kad, kad ir kiek mano šeima sunkumų praėjus mes esame laimingi tuo ko turime ir džiaugiamės kiek mes esam pasiekę.​

Su Kraštotyros būrelio draugėmis nutarėme pasidomėti mano, Austėjos Bernotaitės, šeimos istorija. Iki šiol pažinojai tik savo senelę ir senelį, pasirodo, kad labai panorėjus galima prisikasti ir iki savo proproprosenelių, o atradus nuotraukas pamatyti, kaip jie atrodė, sužinoti daugiau informacijos apie jų gyvenamą vietą, kitus gimines.

Mūsų senelių, prosenelių prisiminimai, išgyvenimai - visko žinoti neįmanoma, bet ir nereikia, svarbiausia prisiminti įdomiausius nutikimus, kuriuos galėsime papasakoti savo vaikams ir anūkams. Būtent apie tai ir norėčiau Jums papasakoti. Mano giminės kilę iš Kybartų, Ilgakiemio, Aleksoto, Garliavos.

Darbas yra padarytas pagonybės tematika. Klaustumėte, kodėl? Vat todėl, nes man patinka toks tikėjimas ir jo elementai bei simboliai. Darbe vaizduoju schemą: dangų (rojų), žemę (nemirtingąjį sluoksnį) ir žemės gilumas (pragaras). Taip pat galite pastebėti medį - nutapiau jį ten, nes jis lyg jungia visą giminę, prisiminimais ir tradicijomis. Saulė ir mėnulis - taip aš apibūdinčiau savo giminę. Jie yra tokie skirtingi individai, kaip juoda ir balta, kad net negaliu suprasti kaip mes visi kartu esame susiję krauju.

Albume radau labai senų nuotraukų – beveik 100 metų senumo. Nuotraukas branginame ir saugome, nes jose užfiksuoti mums brangūs žmonės.

Svarbiausioji herbo dalis yra skydas. Jį sudaro dvi pagrindinės spalvos, tai geltona ir juoda. Geltona spalva simbolizuoja dorumą ir kilmingumą. Juoda spalva herbe simbolizuoja išmintį, atsargumą. Herbe taip pat yra šiek tiek baltos spalvos, kuri reiškia džiaugsmą, švarą, tiesą.​ Herbe pavaizduotos dvi bitutės ir bičių lizdas. Bitutės, tai gerbiami gyvūnėliai, kurie laikomi sunkaus kasdienio darbo, atsidavimo, kruopštumo simboliu. Bičių lizdas simbolizuoja šeimą, kurioje kiekvienas kruopščiai atlieka savo darbus.​

Mano prosenelis Feliksas, istorijos dėstytojas Šiaulių universitete ir archeologas, 1964 metais kasinėdamas netoli savo sodybos, Šiaulių rajone, rado uolienos gabaliuką, kuris iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko reikšmingo. Tik ištyrus paaiškėjo, kad tai tikrų tikriausias meteoritas. XXI amžiuje - informacijos ir vaizdų laikmetyje - nestebina bet kokia žinia, naujiena ar įvykis. Atminty išlieka tik tai, kas sujaudina ir yra svarbu tau, tavo šeimai. Mano namuose garbioje vietoje laikomas mažas, bet didelis savo istorine reikšme dangaus kūnas – meteorito gabaliukas. Kaip jis „nukrito”? Mano prosenelis Feliksas, istorijos dėstytojas Šiaulių universitete ir archeologas, 1964 metais kasinėdamas netoli savo sodybos, Šiaulių rajone, rado uolienos gabaliuką, kuris iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko reikšmingo. Tik ištyrus paaiškėjo, kad tai tikrų tikriausias meteoritas. Proseneliui už radinį buvo siūlomas nemažas atlygis, deja, jis atsisakė pinigų, taip išsaugodamas šį dangaus kūną. Prosenelio radinys, dabar jau relikvija, keliauja iš kartos į kartą, taip primindamas savo artimiesiems pasakotas įdomias istorijas ir paslaptis. Ši visatos dalelė, kuri įdomi savo pradžios istorija, gyvena mano namuose. Šalia meteorito yra ir prosenelio užrašų knygelė, kurioje liko užrašyti svarbūs pastebėjimai, datos, nuveikti darbai. Svarbiausia, šie abu daiktai man primena ne tik prosenelį, kurio jau nėra su mumis, bet nukelia į beveik pusės amžiaus senumo gyvenimo akimirkas, kurias išgyvenu tarsi skaitydama istorijos vadovėlį, o jo rastas ir išsaugotas meteoritas tarsi įrodo, kad ryšys tarp artimų žmonių yra paslaptingas ir, manau, amžinas. Aš didžiuojuosi savo proseneliu, seneliais ir tėvais, kurie išsaugojo tai, kas sieja mus visus, ir tikiu, kad šios relikvijos ir toliau seks šeimos istoriją ir liks amžinybės ir kosmoso dalimi.

Žiedai šeimos herbe simbolizuoja santuoką, saulė šviesą tarp žmonių, kad nebūtų jokios tamsos ir pykčių, medis su širdelėmis- tai meilė ir šeima, knyga- kiekviena šeima gyvendama rašo savotišką knygą

Nupiesšiau savo giminės herbą, aprašymas skaidrėse.

Palėpėje rasta sena šakotinė pasakoja šeimos istoriją. Prieš kokius 3 metus palėpėje atradau įdomų daiktą. Jis su keturiomis metalinėmis kojomis, o ant jų pritaisytas medinis rąstas, prie kurio pritvirtinta rankena. Nesupratau, kas tai yra. Paklausiau tėčio, o jis papasakojo apie savo mamos, Salomėjos Velmunskienės (mano močiutės), mėgtą užsiėmimą. Pasirodo, tai mano prosenelio Jono Seglicko padaryta šakotinė. Šakotinė – tai toks prietaisas, ant kurio kepami šakočiai. Šio prietaiso istorija prasidėjo maždaug prieš 80 metų. Kai močiutė Salomėja buvo jauna, labai mėgo gaminti įvairiausius patiekalus, ypač saldumynus. Ir sumąstė, kad ji norėtų išmokti kepti šakočius. Paprašė savo tėčio (mano prosenelio), kad sumeistrautų šakotinę. Prosenelis, pasirodo, turėjo auksines rankas ir savo dukros prašymą išpildė. Mano močiutė ėmėsi darbo: padarė šakočio tešlą, gerai iškūreno židinį. Į talką pasikvietė savo sesę. Šakotinę padėjo priešais židinį. Močiutės sesuo turėjo smarkiai sukti rankeną, o močiutė pilti tešlą ant rąstelio. Pirmas „blynas“ prisvilo: tešla buvo per skysta, nuo smarkaus sukimo išsitaškė po visą kambarį. Ne taip paprasta iškepti tokį saldumynų karalių. Bet atkaklios merginos nepasidavė, mokėsi ir bandė tol, kol pavyko. Močiutė per savo gyvenimą iškepė daug skanių, minkštų ir kvapnių šakočių. Tik gaila, kad neradome jos šakočio recepto. Nusprendėme ateinančią vasarą savo kieme prie laužo pabandyti patys iškepti močiutės pamėgtą šakotį. Jei mums pavyks, kad ir ne iš pirmo karto, pratęsime šakočio kelionę mūsų šeimoje.