Šis maldynėlis – jau šeštos Bajerčių giminės kartos rankose.
Mano pro-pro-pro proseneliai Antanas ir Petronėlė Bajerčiai šį maldyną gavo iš kunigo, tolimo giminaičio (deja, jo vardas giminės atmintyje neišlikęs), kuris grįžęs laivu iš Amerikos maldyną ir parvežė. Tuo laikmečiu, kai caro valdžia draudė spaudą lotyniškais rašmenimis, tokio maldyno kaina buvo kaip samdinio, dirbančio žemės ūkyje visų metų alga! Iš būtent šito maldynėlio Antanas ir Petronėlė mokino savo 3 sūnus- Joną, Martyną ir Pranciškų skaityti, melstis ir giedoti.
Vyriausiasis jų sūnus Jonas Bajerčius (1876 – 1964) – tai mano proprosenelis. Pranciškus (1893 -1980m.) liko nevedęs, nes nuo jaunystės buvo ligotas. Jis gyveno su brolio Jono šeima, kuri juo rūpinosi iki jo dienų galo. Martynas su žmona Izabele ir vaikais Zose, Algiu ir Mykolu turėjo ūkį netoliese, Mišiūnuose.
Bajerčių šeima turėjo nemažą ūkį – apie 35 ha. Mano protėvių tėvonija – tai Raseinių apskrities Ariogalos valsčiaus Pagausančio kaimas. Šiame kaime gimė ir gyveno ištisos giminės kartos. Dar ir dabar netoliese ūkininkauja močiutės sūnus Kęstutis. Kai Jonas vedė, su žmona Anastazija (1899 -1980) po kiek laiko, 1934 m. išsirūpino pasistatyti naują trobą dviem galais. Šie namai buvo mėgstami, svetingi visiems giminaičiams, dėl to dažnai lankomi. Jonas ir Anastazija užaugino 6 vaikus- Bronislovą, Mariją, Stasę, Joaną, Antaną ir Modestą. Ketvirtas jų vaikas Antanas (1927 – 2012m.) - tai mano prosenelis, visų mylimas, Dziedeliu vadintas. O proprosenelio Jono statyta troba stovi iki šiol, joje gyvena mano prosenelė, Antano žmona Angelė Garšvaitė- Bajerčienė (g. 1944 m.)
Rusifikaciją vykdant, kurios metu caro valdžios buvo leidžiama platinti ir skaityti tik kirilica („graždanka’’ ir „kirvukais”) parašytas maldaknyges ir elementorius. Gyventojai tam nepasidavė – nedaugelis tepirko tokius leidinius.Lietuviai slapčia įsigydavo Rytų Prūsijoje (Tilžėje, Suvalkuose, Seinuose, Augustave), Rygoje, Peterburge leidžiamas ir nelegaliai knygnešių atgabentas, gimtąja kalba spausdintas knygas. Manoma, kad jų buvo išleista apie 6 mln. egzempliorių. Caro valdžia kovojo su lietuviškų knygų platintojais, atiminėdavo maldaknyges prie bažnyčių. Todėl leidėjai gudraudavo - prisidengdavo neišparduoto leidimo motyvu ar klaidingai nurodydavo leidimo metus. Juozapo Zavadskio spaustuvė 1879 m. iš carinės valdžios išsireikalavo „Auksa altoriaus“ leidimą pakartoti. Ant Tilžėje spausdinamų knygų konspiraciniais tikslais rašydavo ,,Juozapo Zavadskio spaustuvė, Vilnius.’’
Apie šeimos relikviją ,,Aukso altorių‘‘
Šias dienas jis pasiekė gerokai laiko paženklintas, dažniausiai protėvių rankų buvę vartomi puslapiai – nudilę, nutrupėjusiais kampukais, paplyšę. Maldaknygė įrišta oda su reljefu spaustais ornamentais. Viršelio briaunos apkantuotos žalvariu: ir nuotraukoje gerai matosi buvę ir užrakto liekanos. Galima įsivaizduoti, koks prabangus jis atrodė, būdamas naujas! Maldyno formatas -100 x 145 mm.; apimtis – net 998 puslapiai.
Tai gražiai iliustruota Katalikų Bažnyčios maldų knyga. Maldynas gausiai iliustruotas grafikos darbais. Maldų ar psalmių pradžios pirmoji raidė – puošni ir iškilminga.
Maldaknygė parašyta sklandžia senovine lietuviška kalba. Joje gausu žemaitiškos, šiaulietiškos tarmės ypatybių. Kalbos ypatumai būdingi XIX a. raštams. Garsas „š“ rašomas „sz“, garsas „č“ –„cz“.
Serafimo Lauryno Kušeliausko (1820 – 1899 m.) parengtas „Aukso altorius“, su įvairiais papildymais Mažojoje Lietuvoje buvo išleistas 40 kartų! „Kušeliauskis – žemaičių bajoras, dvarininkas, rusų valdininkas, kuo ne vienuolis (tretininkas), liaudininkas, literatorius“ – apie jį rašė Vaižgantas.
Kuo svarbus „Aukso altorius..“ mūsų giminei? Visų pirma tuo, kad sudėtingais laikais tai buvo rašto šaltinis; vėliau, pramokę skaityti, giminės sūnūs tėvų buvo mokinami ir giedoti. Visi vyriškos linijos giminės atstovai buvo kaimo giedotojai. Dziedelį giedant, iš vaikystės labai gerai atsimena mano mama Laura. Sekmadienis Dziedeliui – šventa diena. Jau kai nebeturėjo jėgų į bažnyčią Juodaičių miestelyje nueiti, atsisėdęs palei krosnį, užsidegdavo žvakę ir melsdavosi, giedodavo.
„Aukso altoriaus“ kelias - atplukdytas nežinomo giminaičio iš kitapus Atlanto, gabentas iki Pagausančio, išsaugotas šešiose kartose – tai tarsi mažas akmenukas didelėje giminės istorijos mozaikoje. Tą istoriją kūrė ir kuria žmonės ir iš pažiūros maži, bet esminiai daiktai ir įvykiai.
Papasakota gyvų istorijos liudininkių – prosenelės Angelės Garšvaitės- Bajerčienės, jos dukros Filomenos Bajerčiūtės – Česnienės.
Surašė Sabrina Kulikauskaitė, Antano ir Petronėlės Bajerčių ,kurie buvo pirmieji maldynėlio savininkai, pro pro proanūkė.
