KONKURSAS: Giminės medis – 2022

Mūsų giminės herbas susideda ir trijų dalių. Herbas yra skydo formos, tai simbolizuoja giminės stiprybę, tarpusavio palaikymą. Pagrindinėje skydo dalyje yra pavaizduotos trys eglės, kurios simbolizuoja mišką. Mano prosenelis Adolfas Smailys šį mišką paveldėjo iš savo tėvų. Mišką puoselėjo ir prižiūrėjo prosenelis, o dabar prižiūrime mes. Visais laikais miškas buvo pagrindinis šaltinis būsto šildymui ir statybinių medžiagų gavimui. Antras pagal svarbą herbo simboliai yra dalgis ir šakė, kurie simbolizuoja žemės ūkį. Giminėje būta smulkių ir vidutinių ūkininkų, kurie užsiiminėjo žemės dirbimu ir gyvulių auginimu. Likusioje herbo dalyje yra pavaizduotas durklas, kadangi tais laikais buvo populiari gyvulininkystė, tai mano prosenelis buvo pagarsėjęs kaip įgudęs skerdėjas savo apylinkėje. Herbe vaizduojami simboliai buvo pagrindiniai giminės pragyvenimo šaltiniai.

Mokinys sudarė giminės medį pagal mamos liniją

Giminės herbas Žuvis-gamtos simbolis, žvejybos, todėl ir nupiešiau, nes mes mėgstame būti gamtoje.

Giminės herbas Nupiešiau knygą ir saulę, nes mes skaitom ir vertinam mokslą. Saulė ir daigai- tai šviesus gyvenimas

Grytės Leimonaitės giminės medis

Mūsų giminėje visi mėgsta būti kartu, kartu keliauti ir leisti laisvalaikį, todėl nupiešiau rožę, nes mus vienija meilė.

Mūsų giminėje buvo ūkininkų, todėl nupiešiau žmogų ir karvę, jie draugauja.

Projekto tikslas įvykdytas! Paskatino pasidomėti savo šeimos praeitimi, didžiuotis savo šeima, gimtąja šalimi! Džiaugiuosi, kad GIMINĖS MEDIS auga mylinčioje mano šeimoje. Dėkoju už tokį nuostabų ir turtingą projektą!

Elnias – tai laisvas žvėris, jo visi plotai. Jis nevaržomai lekia su vėju laukais ir giriomis, niekam neįsipareigojęs, dėl nieko nesirūpina, nepavargsta darbuose, jo nevaržo rūpesčiai. Ant jo gražios galvos gal kažkieno ašaros, o gal garbė ir turtai, aš nežinau, nes nepažįstu... tik galvoju, geriausiai tinka mano giminės apibūdinimui. Tolumoje dideli medžiai, jie žali, tikiuosi, tai laimingai gyvenantys mano giminaičiai. Žolė taip pat žalia – tai patys jauniausi gentainiai, kai kurie didesni ir laimingesnis, kiti linksta į prisitaikėliškumą, o dar kiti – tiesūs ir garbingi. Žinau tik tiek, kad iš šios didelės, galbūt ir puikios, giminės neatsirado nei vieno, kam nebūtų rūpėję svetima bėda, svetima nelaimė.

Mes turime bendras vertybes šeimoje, esame vieningi, stiprūs kartu, todėl pavaizdavau vilką. Turime bendrus pomėgius, mylime gyvūnus, ypač šunis.

Mano krašto kankiniai-trmtiniai

Kiekvienam iš mūsų svarbu žinoti savo kilmę, šeimos istoriją. Mano prosenelio Rapolo palikimas - giminės medis, kurio ištakos siekia 1743 m. Jam buvo labai svarbi jo kilmė bei tėvynė. Paliktuose prosenelio užrašuose radome informacijos, jog mūsų protėvis Kristofas Kadūnas (Kristof Kadune/Codoune) buvo prancūzas, tarnavęs Napoleono armijoje. Spėjama, jog Napoleono armijai traukiantis iš Rusijos 1812 m. gruodį, Kristofas pasiliko Lietuvoje. Tikėtina, kad viena iš jo pasilikimo Lietuvoje priežasčių - žuvusio sūnaus kapas. Vėliau Kristofas vedė lietuvaitę Barborą Katinaitę ir būdamas 70-ies susilaukė sūnaus. Taip prasidėjo mūsų giminės istorija. Proseneliui Rapolui tėvas buvo didelis autoritetas. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus šalies nepriklausomybę, Alantos m. viršaičiu tapo proprosenelis Rapolas Kazlas. jis aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę bei jos žmones, o 1920 m. kovos metu buvo sunkiai sužeistas. Prosenelis Rapolas, kaip ir jo tėvas, buvo tikras šalies patriotas, tarnavo kariuomenėje, buvo to paties miestelio viršaičiu, saugojo Alantos miestelio bažnyčios varpą karo metais. 1947 m. proseneliai Rapolas ir Leonora apsigyveno Kaune, 1949 m. gimė mano senelis Linas. Senelis, kaip ir jo tėvai, didžiuojasi savo šalimi bei savo šeimos istorija. Didžiuojuosi ir aš, būdama šios šeimos nare bei gyvendama prosenelių namuose. 1 nuotrauka: Prosenelio Rapolo Kazlo žmona, mano senelio Lino mama, Eleonora (Leonora) Kazlienė apie 1947 m. baigė Kauno akušerių medicinos mokyklą (nuotraukoje 3-oje eilėje, 5 - ta). 2 nuotrauka: Senelio Lino nuotraukų albume radome mano proprosenelio Rapolo Kazlo (gim. 1882 m.) nuotrauką (kairėje). Tikėtina, jog ši nuotrauka daryta apie 1920 m., kuomet proprosenelis ėjo viršaičio pareigas. 3 nuotrauka: Proprosenelio Rapolo sūnus Rapolas (nuotraukoje 2-as iš kairės), mano prosenelis, kuris pirmasis domėjosi mūsų giminės medžiu, 1937 m. gegužės mėn. 25 d. dalyvavo būsimųjų karių šaudymo stovykloje prie Neries Kaune. 4 nuotrauka: Nuotraukoje prosenelis Rapolas Kazlas (3 -oje eilėje, 8 -as iš kairės) tais pačiais 1937 m. prie J. Basanavičiaus paminklo Panemunės kareivinėse. 5 nuotrauka: 1949 m. gimė mano senelis Linas Kazlas - vienturtis sūnus (1950 m. vežimėlyje).

Giminės herbe nupiešiau gandrą-šeimos, ištikimybės simbolį, nes mes mylim ir branginam vieni kitus.

Vieni išeina, kiti ateina į mūsų gyvenimus, o mes esame čia ir dabar. Kas mes esame, iš kur mes - geriausiai parodo mūsų šaknys, todėl šis darbas man buvo labai reikšmingas ir svarbus, o taip pat ir labai įdomus.

Herbe naudojau orandžinę spalvą kuri reiškia draugystę, kaip ir mano pavardė, Družinina, nuo žodžio Дружба kuris išvertus iš rusų kalbos reiškia draugystę. Saulę ir mėnulį naudojau kaip simbolius, nes aš kaip saulė mėgstu atsikelti anksti ryte, o mano likusi šeima vėlai vakare kaip mėnulis.

Mūsų giminė tokia plati ir didelė kaip medis, todėl pagrindinis herbo simbolis yra medis. Mėlyna spalva parodo mūsų visų bendrą bruožą, kad esame mėlynakiai.

Centre yra gaigalas kuris simbolizuoja mūsų Gaigalų giminę. Žalia spalva simbolizuoja gamtą, kur jam labai gera, kaip ir mūsų šeimai būnant gamtoje. Daug širdelių, nes labai mylime vieni kitus.

Plunksnakotis vienetinis, iš tikro sidabro su auksine plunksna, išraižytas rankų darbo raižiniais. Jis priklausė grafų Medzevičių šeimai ir nuo 1892 m. keliauja iš kartos į kartą. Juo rašė ir mano senelio Marijono Dautarto mama Sofija Medzevičiūtė Dautartienė (ji ir buvo grafų palikuonė). Dabar plunksnakotis priklauso mano mamai, o kai man sukaks 21 metai - atiteks man. Tokia yra tradicija mūsų šeimoje. Ši relikvija svarbi, nes tai yra mūsų giminės istorijos dalis.

Verpimo ratelis pagamintas 1960 m. ir padovanotas mano promočiutei Elenai Mockienei - Petrauskienei, gimusiai 1932 m. ir gyvenusiai Žemaitkiemyje, Anykščių rajone. Ratelis padarytas pagal propromočiutės turėtą verpimo ratelį. Ši relikvija branginama mūsų šeimoje, nes tai yra paveldas. Rateliu naudojosi mano promočiutė, močiutė ir netgi tėtis vaikystėje. O šiuo metu jis yra mūsų namuose kaip prisiminimas, daiktas, perduodamas iš kartos į kartą.

Gusto giminės medis

Sukūriau savo giminės medį. Paimta mano šeima( tėtis, mama, sesuo, brolis), mano tėvelių šeimos, seneliai ir proseneliai.