Valdemaro Gineikos verbų paroda

Gimiau 1960 m. Šeduvos miestelyje. Vaikystėje su broliais mėgome pasidirbti iš medžio dūdeles ar kitus dirbinėlius. Tėtis buvo miškininkas, todėl mes anksti pažinome medžius. Tėvams persikėlus į Radviliškį, apsigyvenome prie miško. 1976 m. baigiau Radviliškio III-čią vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojau į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas) taikomosios matematikos specialybę. Baigęs dirbau Panevėžio informaciniame centre, Šiaulių gamykloje „Nuklonas“, nuo 1997 m. dirbu Vidaus reikalų sistemoje Kaune, esu informacinių technologijų specialistas.

Kadangi nuo mažens aplinkui buvo visokiausių medžio balanėlių, iš jų dariau mamai švenčių proga įvairias dovanėles. Kurdamas krosnį ir pakėlęs malkutę, dėdamas krosnin pamatydavau, kad tik truputėlį padailinus išeitų paslaptingas drožinukas. Taip ir įsijaučiau į drožybą. Nuo 1985 m. gaminėlius vežiau į Vilniaus Kaziuko muges. Drožiniai turėjo pasisekimą ir tai skatino drožinėti. Dirbiniai yra iškeliavę į Italiją, Prancūziją, Lenkiją. Esu drožęs šokių kolektyvams didelius šaukštus, suvenyrinius rašiklius, namų puošmenis, pagaminęs baldų, rankšluostinių, juostinių, lentynėles gėlėms, puošmenis etnografinei klasei.

Kitas prisiminimas iš jaunystės – apie tai, kaip Tėtis pasiūlė pasiimti dalgį ir eiti kartu į kviečių lauką iškirsti iš jo rugius. Nuėjus į lauką abu kirtome virš kviečių išlindusias rugių varpas. Padarius darbą visas nukirstas varpas susirinkau, susipakavau į krepšį ir parsinešęs namo paslėpiau pašiūrėje, kad saulės spinduliukai jų nepasiektų ir neišbalintų. Buvau jau sumanęs Verbų sekmadieniui surišti verbą. Mediniame skridinėlyje išpjausčiau žirgo figūrą. Žirgas man įsiminė iš mūsų tautosakos tekstų, kuriuose jis kilniai apibūdinamas. Taip ir pradėjau verbas rišti, kurias pradžioje dovanojau draugams. Vėliau veždavau į Vilnių ir nuo 2000 m. su šeima dalyvaudavau Kazimiero mugėse Kaune. Tai man suteikė daug emocijų, nes mugės lankytojai žavėjosi verbomis su saulutės motyvu viršūnėje, kai kurie vadino tikromis lietuviškomis verbomis dėl spalvų natūralumo, kiti – stebėdavosi rankų darbu ir skatino surišti daugiau.

Kartais komponuodavau po dvi „saulutes“ ant stiebo. Tokio tipo verbos būdavo panašios į prieverpstes. Sugalvoju ir naujų formų drožinėtas viršūnes – liepsnelių, gyvybės medžių motyvus. Drožiniams naudoju įvairų medį – pušį, ąžuolą, eglę, slyvą, skroblą, skirpstą, obelį, ievą, kadagį ir kt.

Esu Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Kauno medžio sekcijos narys nuo 2017 m. Verbas parodoje rodau pirmą kartą. Lai surištos verbos leidžia lankytojui pajausti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos. Verbų viršūnių kompozicijose gyvybės medžiai su paukščiukų ir augalų motyvais lai žadina mumyse pavasario, šviesos ir meilės jausmus.

Valdemaras Gineika