Lietuviškų dokumentinių filmų peržiūra + diskusija | ATATARIA LAMZDŽIAI 2025

𝐁𝐢𝐫𝐳̌𝐞𝐥𝐢𝐨 𝟕 𝐝. 𝟏𝟑:𝟎𝟎 𝐤𝐯𝐢𝐞𝐜̌𝐢𝐚𝐦𝐞 𝐢̨ 𝐤𝐢𝐧𝐨 𝐤𝐥𝐚𝐬𝐢𝐤𝐚 𝐭𝐚𝐩𝐮𝐬𝐢𝐮̨ 𝐥𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐢𝐬̌𝐤𝐮̨ 𝐝𝐨𝐤𝐮𝐦𝐞𝐧𝐭𝐢𝐧𝐢𝐮̨ 𝐟𝐢𝐥𝐦𝐮̨ 𝐩𝐞𝐫𝐳̌𝐢𝐮̄𝐫𝐚̨ 𝐊𝐚𝐮𝐧𝐨 𝐤𝐢𝐧𝐨 𝐜𝐞𝐧𝐭𝐫𝐞 „𝐑𝐨𝐦𝐮𝐯𝐚“.
Perprasti lietuvių dokumentinį kiną, jame vaizduojamus siužetus ir simboliką padės žymus kino kritikas 𝐆𝐞𝐝𝐢𝐦𝐢𝐧𝐚𝐬 𝐉𝐚𝐧𝐤𝐚𝐮𝐬𝐤𝐚𝐬.

Programoje:
• Roberto Verbos dokumentinis filmas „Senis ir žemė“ (1965 ), trukmė 17 min.
• Roberto Verbos dokumentinis filmas „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971), trukmė 28 min.
• Gyčio Lukšo kino filmas „Vakar ir visados“ (1984), trukmė 63 min.

◇─◇──◇─◇ ❖ ◇─◇──◇─◇
Iš praeities atėjusi, mūsų senolių puoselėta ir mums perduota meilė ir pagarba Motinai Žemei. Gyvenimas kaime, kur dirbama žemė ir ganomi gyvuliai yra prasimaitinimo šaltinis, kur šventės ir svarbūs gyvenimo įvykiai paminimi bendruomenėje, kur net kaimynas prasilenkdamas nusišypso ir pasisveikina nukeldamas kepurę – visa tai mezgė nenutrūkstamus saitus su gyvenamąja vieta. Tam, kuris matė, kaip pagarbiai su žeme elgėsi tėvai ir seneliai, žemė yra gyvenimo pagrindas. Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs – sako lietuvių liaudies patarlė. Šis gamtos ciklų nulemtas, žemdirbiškosios kultūros sustiprintas, glaudus žemės ir žmogaus ryšys formavo ir visos lietuvių tautos savimonę.

Lietuvių poetinės dokumentikos pradininkas Robertas Verba labai gerai suprato šio nepaprasto ryšio svarbą. Jau pirmajame savo filme „Senis ir žemė“ (1969) vaizdžiai plėtojo šią temą. Filme vaizduojamame žemės kampelyje telpa visas kaimo šviesuolio Trimonio gyvenimas: jo vargai ir džiaugsmai. Režisierius palengva kuria su gimtąja žeme susijusio senolio portretą, per poetinę kino kalbą atvaizduoja lietuviško kaimo pasaulėjautą. Vaizduojamas tradicinis gyvenimo būdas tampa priešprieša tam, kas svetima ir primesta – ideologizuotai sovietinei tikrovei.

Antrasis R. Verbos filmas „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971) pristato laikotarpį, kuomet Sovietmečiu žemė buvo nacionalizuota, o žmones iš vienkiemių kėlė į naujai formuojamas kolūkių gyvenvietes. Atimant žemę buvo naikinama ir lietuviškoji žemdirbiškoji tapatybė. Filmuota medžiaga iš įvairių Lietuvos vietovių rodo, kaip skaudžiai šį procesą išgyveno lietuviai. Lietuvis be savo žemės – tai medis be šaknų, žmogus be savasties.

Režisieriaus Gyčio Lukšo pagal poeto Marcelijaus Martinaičio scenarijų kurtame muzikiniame filme „Vakar ir visados“ (1984) senoje sodyboje tarsi sutartinė sukasi metų ratas – atgyja lietuviški papročiai, šventės ir apeigos, skamba Veronikos Povilionienės atliekamos lietuviškos dainos ir M. Martinaičio įskaitytos eilės. Filmas „Vakar ir visados“ kviečia susimąstyti apie tautinės tapatybės kitimą ir jos išsaugojimą. Kaip ją patyrė senieji kaimo žmonės ir kaip patiriame mes? Ar esame tik stebėtojai ir tyrėjai, ar gyvieji tradicijos tęsėjai?

Po filmų peržiūros numatomas gyvas pokalbis apie filmų gimimą, jų reikšmę dabarties ir Sovietmečio kontekste, apie tai, ką mums ŽEMĖ reiškia šiandien. Galėsite pasidalinti įspūdžiais ir užduoti klausimų kino kritikui bei vieni kitiems.

◇─◇──◇─◇ ❖ ◇─◇──◇─◇
RENGINIAI NEMOKAMI

Renginys yra vienas iš projekto „XXXIX tarptautinis folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai 2025“ renginių. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Festivalį organizuoja: Kauno miesto savivaldybė, Kauno tautinės kultūros centras

Renginys viešas, gali būti filmuojama ir fotografuojama. Dalyvaudami renginyje sutinkate būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti skelbiami viešai