Jubiliejinė Petro Vaičiulio fotografijų paroda PO ŽEMAITIJOS DANGUM

2025 m. spalio–lapkričio mėnesiais Kauno tautinės kultūros centre galite išvysti jubiliejinę Petro Vaičiulio fotografijų parodą „Po Žemaitijos dangum“.

Parodos pristatymas – lapkričio 12 d. 18.30, vakarynų „Dainuokim“ metu. Dalyvauja Kauno folkloro ansamblis „Liktužė“ ir Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblis „Ratilėlis“

Apie autorių:

Petras Vaičiulis gimė 1955 m. Skuodo rajone, Mikytų kaime. Baigęs Šančių vidurinę mokyklą, toliau mokėsi Vilniaus statybos technikume. Vis dėlto tikrąja jo gyvenimo aistra tapo ne statyba, o fotografija.

Kaunietis fotomenininkas itin aktyviai dalyvauja visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime: įvairiuose miestuose rengia personalines parodas, fotografuoja renginių akimirkas, anksčiau dalyvavo „Atgajos“ paminklosaugos klubo ir lietuvių ir latvių vienybės draugijos veikloje, šiuo metu yra Kauno žemaičių kultūros draugijos narys, palaiko glaudžius ryšius su Kauno latvių klubu „Dauguva“, daug metų dainuoja folkloro ansamblyje „Liktužė“.

Petras Vaičiulis – aktyvus, pastabus, nuolatos ieškantis, tačiau turintis savitą kūrybos stilių turintis fotografas. Pagrindinis menininko credo – rasti, užfiksuoti tai, kas gražu, o tada parodyti kitiems. Parodos autorius laikomas ne žmonių ar daiktų, o gamtos fotografu: jo darbuose dažniausiai sutinkamas peizažas ar vietos paveldas. Kraštietis labiausiai mėgsta fotografuoti gimtąją Žemaitiją.

Kauno tautinės kultūros centre jau buvo eksponuojamos kelios autoriaus parodos: „Šviesos link“ (2016), žymiausių žemaičių portretai „Su Žemaitija širdy / So Žemaitėjė šėrdie“ (2019), „Užgavėnių slėpiniai“ (2024).

Dailininko, poeto Gvido Latako mintys apie parodą „Po Žemaitijos dangum”:

„Petro laimė, turbūt taip reiktų įvardyti, kas čia tose fotografijose.

Ir dar: laisvos valandos, grožio paieškos, svajonės, gimtinės ilgesys, meilė savam kraštui – dividendų atidavimas.

Nu ir drauge Petro sveikata. Be jos niekaip.

Ir dar – Sentimentai. Skuodžiantis šunelis Muris į Skuodo pusę. Gandrai virš sukrypusio budinko. Debesų virtinės dangiškajame Pono Dievo teatre – nenori, neveizėk, tava reikals.

Taigis, debesys čia yra tikrieji personažai, duodasi po skliautą kaip pasamdyti. Kokios ten krankakulių dramos vyksta – mums tik stebėt ir džiaugtis dieviškuoju rampų apšvietėju ir režisieriumi. Titanų gyvenimai ten danguje, o apačioje menki mūsų – mėsingųjų gyvenimai. Skudurininkų gyvenimėliai, kaminų ir dūmų smarvelės leidėjų gyvenimiūkščiai.

Ir vistiek Ponas Dievas mus mažutėlius myli. Tokius bjauriuosius ančiukus. Su savo kreivom gatvikėm ir keliukais į kalniuką, su savo šventyklom blėkiniais stogais. Su savo prūdais – veidrodžiais dangaus. Suprask, jei tu žmogeli nosies nesugebi pakelti auštyn į dangiškąją misteriją, tai bent še atspindį kreivą vandens klane ar prūde, pasigrožėk, liurbi.

Spalvų gaudytojas yr mūsų Petras. Štai raudoni žiedai pirmam fotkelės plane ir tolumoj benublerbiantis raudonas automobiliukas. Pagautas bepasprunkantis iš kadro gėris, t. y. Grožis. Sekundėlė – ir gero santykio tarp didelio ir mažo raudonumo nebebūtų likę. Ir kuris čia didelis – automobilis ar žiedlapiai? Gyvenime vienaip, o fotografijos teisybėje – antraip.

Akmuo apsamanojęs, ąžuols Gyrpelnys belapis kreivapirštis šimtarakis. Ne šimtarankis, ale šimtarakis, žodis rakti tikram žmogui žinomas, nesakau, žemaičiui, tikram žmogui.

Varnų lizdai? Lizdai. Amalai? Ir amalai. O šešėliai? Ir dar kaip šešėliai! Net su šauktuku šešėliai.

Sveikinu, Petrai, Bičiuli, Brolau su paroda! Su jubiliejumi! Sveikatos ir santarvės Tavo namams!“

Kontaktai pasiteiravimui: Eglė Vindašienė, tel.  +370 679 36715, el. p. egle.vindasiene@ktkc.lt