Šiuo metu Naujieji metai yra populiari šventė, ypač tarp jaunimo. Naujųjų metų šventimas sausio 1 d. formaliai susijęs su Grigaliaus kalendoriaus metų atskaitos pradžios pažymėjimu. L. Jucevičius, rašydamas apie XIX a. I pusės Naujųjų metų papročius, teigia, kad liaudyje tai „sveikinimų ir linkėjimų diena“. Žmonės nuoširdžiai linkėdavo vieni kitiems laimės ir visokeriopos sėkmės. Kai kuriose Lietuvos vietovėse etnografai fiksuoja, kad, kaip ir Kūčių, Naujųjų metų naktį buvo ruošiamos vaišės, vadinamos „riebiosios Kūčios“, buriama, po kaimą vaikščiodavo persirengėliai. Burdavo dažniausiai norint sužinoti ateinančių metų likimą – ar bus laimingas, turtingas, sveikas, ar ištekės, ves ir pan. Kaimo žmonių gyvenimas, jų gerovė labai priklausė nuo ūkinės sėkmės, todėl daug būrimų buvo susiję su būsimų metų derliumi, gyvulių prieaugiu ir kt. Ūkinė sėkmė labai priklausė nuo orų, todėl jie buvo spėjami pagal Naujųjų metų išvakarių ir pirmosios metų dienos oro sąlygas ir įvairius ženklus. Reikšmingais laikyti Naujųjų metų nakties sapnai. Dažniausiai sapnai turėjo išpranašauti ateinančių metų vedybinę sėkmę, todėl aktualiausia tai buvo jaunimui.

Kai kur kaimo jaunimas tampė kaladę, degindavo kūlį, simbolizuojantį senuosius metus. Jaunimas ruošdavo vakarėlius su šokiais ir žaidimais, stengėsi Naujus metus sutikti linksmai, nes tikėta, kad kaip juos sutiksi, tokie metai ir bus. Tačiau, reiktų pastebėti, kad Naujųjų metų šventimas Lietuvos kaime iki Antrojo pasaulinio karo didelio dėmesio nesusilaukė. Žmonėms buvo svarbios Kūčios, šv. Kalėdos, o Naujieji metai buvo tik sudedamoji Tarpušvenčio dalis, metų atskaitos pradžia.

Mieste Naujųjų metų šventimas išpopuliarėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Laikinojoje sostinėje buvo sparčiai kuriamos miesto švenčių tradicijos. Naujųjų metų išvakarėse miestas pagyvėdavo, vieni miestiečiai ruošdavo šventines vaišes namuose, kiti Naujuosius sutikdavo svečiuoe, restorane arba kitoje šventę organizuojančioje vietoje. Svečiuotasi ir pirmąją Naujųjų metų dieną. Einant į svečius, tapo populiaru neštis naujametinių dovanų, kurias reklamuodavo ir siūlydavo to meto prekybininkai. Naujųjų metų sutikimai buvo organizuojami įvairiose miesto vietose: Karininkų ramovėje, Lietuvos Respublikos Seimo salėje, ambasadose, restoranuose ir kt. Karo muziejaus aikštėje buvo pradėtas organizuoti Naujųjų metų šventimas miestiečiams. Aikštė buvo apšviečiama, šventinę nuotaiką palaikė orkestro atliekami maršai bei to meto pramoginė muzika, skambinama Laisvės varpu, pagerbiamas Nežinomo kareivio kapas. Laikrodžiui išmušus pusiaunaktį, miestiečiai gėrėdavosi fejerverkais bei sveikindavo vieni kitus su Naujaisiais metais. Pamažu populiarėjo ir Naujųjų metų šventimas namuose. Žmonės vaišindavosi, šokdavo, o išmušus dvyliktai valandai – linkėdavo vieni kitiems laimingų Naujų metų. 1925 m. priimtame Švenčių ir poilsio įstatyme Naujieji metai (sausio 1 d.) buvo paskelbti švente ir oficialia nedarbo diena. Ypatingos svarbos Naujųjų metų pažymėjimas įgavo sovietiniais metais, nes jų šventimo akcentavimas padėjo mažinti krikščioniškų švenčių – Kūčių ir šv. Kalėdų – svarbą ir populiarumą. Naujųjų metų šventė sovietiniais metais tapo bene populiariausia. Paskutinėmis gruodžio mėnesio dienomis arba pirmosiomis sausio mėnesio dienomis buvo organizuojamos Naujųjų metų šventės mokyklose, įmonių ir kolūkių klubuose ir pan. Neatskiriamas jos atributas buvo papuošta naujametinė eglutė. Į renginį atvykdavo Senis Šaltis, neretai lydimas Snieguolės, buvo linksminamasi ir dalijamos dovanos susirinkusiems. Dovanų savo darbuotojams ar jų vaikams pirkdavo įstaigos, organizacijos ar kitos institucijos, kartais – patys tėvai, o darbovietės suruoštoje šventėje Senis Šaltis jas išdalydavo vaikams. Naujųjų metų paminėjimo šventėje kolektyvų nariai iš anksto parengtomis dovanomis keisdavosi tarpusavyje. Naujųjų metų išvakarėse viešose miesto vietose buvo organizuojamas šventimas – įvairūs renginiai, koncertai, karnavalai, ypač populiarūs tarp vaikų ir jaunimo. Didesnių miestų aikštėse vidurnaktį buvo leidžiami fejerverkai, vadinti saliutais. Sovietiniais metais labai paplito tradicija 12 val. nakties visiems žmonėms eiti iš namų į lauką ir patiems šaudyti signalines raketas (tuo metu tikrais fejerverkais neprekiaudavo, todėl įsigyti jų nebuvo galima, buvo šaudomos karinės signalinės raketos) ar bent stebėti kitų leidžiamas, sveikinti vieniems kitus su Naujaisiais metais, vaišintis putojančiu vynu, kuris vadintas šampanu. Naujųjų metų šventimą labai populiarino ir XX amžiaus 7–8 dešimtmetyje paplitusi televizija: ji parengdavo specialią naujametinę televizijos programą.

Trumpai peržvelgus Naujųjų metų šventimo tradicijas matome, kad istorijos eigoje jų reikšmė ir šventimo būdai keitėsi. Vienaip jie buvo sutinkami kaime ir visai kitaip mieste. Didelės įtakos šios šventės išpopuliarinimui turėjo sovietmečio ideologija ir televizija (sureikšminant Naujuosius metus siekta sumažinti Kūčių, šv. Kalėdų reikšmę).

apie Sausio mėnesį daugiau SKAITYTI