Iš karklo vytelių pintas krepšys ir nuvalgytais smaigaliais mediniai šaukštai. Tai prosenelio Kazio palikimas, prisiminimas. Prosenelis Kazys, amžiną jam atilsį, buvo nagingas vyras. Ir krepšių pynėjas, ir šaukštų drožėjas. Žiemomis, kai šalta, atsisėdęs ant pečiaus vis ką nors pindavo arba droždavo. Be Darbo niekad nesėdėjo. Pripindavo jis krepšių ir bulvėms, ir obuoliams, ir uogoms bei grybams rinkti. Kiekvienas būdavo vis skirtingo dydžio. Šeimyna naudojo jo pintą dėklą šienui nešti, sėtuvę ir įvairaus dydžio pintines sūriams bei lašiniams laikyti palėpėje, su sandariais dangčiais nuo pelių. Atsimenu prosenelis Kazys ligi mirties valgė tik mediniu šaukštu. Geležiniai šaukštai, – sakydavo jis, – sugadina maistą: valgis atsiduoda geležia. O mūsų, vaikų, vis prašydavo įmint mįslę „Miški gimįs visiem gėrklas maišo. Kas?“ (šaukštas). Papasakojo Inga Janulynienė, proproanūkė, 1985 m. Pabūdžio kaimas, Kupiškio rajonas

L/d ,,Nežiniukas'' priešmokyklinės gr. ,,Gandriukai'' ugdytinių pasirodymas

Vaizdo įrašas

Juostų rišėja - tautodailininkė Ona Deniušienė iš Naujosios Akmenės. [Pristatymą žr. video.]

„Ką omama į cetelį parašė“ („Ką močiutė parašė raštelyje“)

Ką papasakosi man, senas laikrodi? Tau gi tiek daug metų. Papasakok man apie mano proprosenelį. Koks jis buvo? Kokie jo ūsai? Ar jis griežtas? Ar švelnus? Kur jis buvo per savo metus? Kokiuose karuose jis kariavo? Kokiom žemėm jo kojos keliavo? Jei laikrodėlis prabiltų, Tai pasakytų: Šis žmogus buvo didis vyras. Nors ir griežtas, Bet atsakingas. [...] /Arnas Urbonas/

[...] Vienas mėgstamiausių V. Repšienės kiaušinių marginimo būdų – skutinėjimas. Ji sako, kad toks užsiėmimas labiau patinka vyrams, o moterys raštus mieliau piešia vašku. Tautodailininkė pati taip pat neretai imasi vaško. Kiaušinius skutinėjantį ji prisimena savo senelį, sako, kad tuo užsiėmė ir jos dėdė, ir brolis. Skutinėjimas – kruopštus darbas, reikalaujantis kantrybės ir išmanymo. Reikia labai aštraus specialaus peiliuko, labai tam tinka chirurgų instrumentas – skalpelis. Daug Velykų simbolių V. Repšienė išrašė patefono adatėle.[...]

Čia Mato prosenelės segė. Kiek jai metų sunku pasakyti. Mane džiugina žinojimas, kad ją nešiojo kelios kartos. Segė mūsų šeimai brangi ne savo verte, o atmintimi. Juk buvo tikima, kad papuošalai ne tik puošia, bet ir saugo. Aš tikiu, kad segė spinduliuoja teigiamą energiją, nes ją lietė geroji mano močiutė. Segė neprarado žavesio ir dabar. Šią segę galima daug kur priderinti, nes ji nėra didelė, gal 3-jų centimetrų skersmens. Smagu pasipuošti ja ir šiandien. /Mato mama Vilma/

„Mažas traukinėlis, karštas kaminėlis, kur pravažiuoja, ten lygu pasidaro“. [...] Lygintuvai buvo naudojami tokiu principu: į jų vidų, pakėlus viršutinę dalį, buvo pilamos karštos anglys. Pro kaminėlius išeidavo dūmai. Atvėsusios anglys buvo iškratomos pro lygintuvų gale esančias angas.

Auklėtoja: Kauno menų darželyje „Etiudas“ yra etnografinė grupė „Linelis“, kurią lanko lopšelio amžiaus vaikai. Šioje grupėje yra surinkta įvairių senovinių daiktų, rūbų, rakandų. Tai anksčiau dirbusios kolegės mamos buvę daiktai, kuriuos saugome kaip mūsų tautos kultūros paveldą. Dirbdama su pačiais mažiausiais, aš supažindinu su senoviniais daiktais, jų panaudojimo galimybėmis, tautiniais rūbais, kuriais pasipuošiame per tradicines Lietuvos šventes. Šį medinį lopšį kūdikiui - lėlėi vaikams patinka supti, dainuoti lopšinę, pritaiko savo patirtį žaisdami, „rūpindamiesi“ kūdikiu-lėle.

„Yra pasakų, kurios virsta nuobodžio pasakomis ne dėl to, kad apsukomis sakoma, tik kad per ilgos. Yra ir darbų, tikrų nuobodžio darbų dėl jų ilgumo. Ant tų darbų lietuviai yra prasimanę ir tolygių pasakų, dainų ir talalaikų. Štai viena: Ir pasėjau žalią liną, žalią liną, ram... Ir išdygo žalias linas, žalias linas, ram... [...]" /T.Vaižgantas/

Šioje nuotraukoje esančios audimo staklės mena 150 metų. Sunku patikėti, bet su šiomis audimo staklėmis vis dar audžiama. Trakų r., Žuklijų kaime, kuriame gyveno mano proseneliai, audimo staklės buvo vadinamos stovais. Šie stovai mena tuos laikus, kai dar audimo amatas buvo kasdienybė. Mano proprosenelė audė lininius audeklus, lovatieses, patalynės užvalkalus, staltieses ir daug kitų kasdien naudojamų tekstilės gaminių. Šias audimo stakles paveldėjo mano prosenelė Ona Blažonienė. Jai audimas buvo ne tik kasdienis darbas, bet ir amatas, iš kurio užsidirbdavo staltieses ir lovatieses ausdama apylinkių gyventojams.[...]

[...] Gal ir ne tokią lempelę, kokia iškyla Ėvikės atminty, saugojome palėpės kambarėlyje, kur sukeliauja visa tai, ko nekyla ranka išmesti. Tokių gerų dalykėlių man dar užteks keliems tokiems pristatymams. Jie papasakos mūsų šeimos istoriją taip, tarsi kalbėtų už tada gyvenusius žmones. Šįkart kalbinu mūsų liktarną. - Sakyk, mielas žiburėli, kiek tau metų? Galima sakyti, kad esu praeito šimtmečio liudininkė. Gimimo metų tiksliai nebeprisimenu, bet atsimenu, kaip mane, tviskančią naujumu, parsinešė tavo prosenelė Madlė. [...]

Nuo senų laikų svarbią vietą kiekvienoje šeimoje užimdavo kraičio skrynia. Jai pagaminti naudodavo eglės arba pušies medieną. Tokiose skryniose buvo saugojami įvairūs rakandai: skaros, staltiesės, patalinė, rankšluosčiai, papuošalų dėžutės ir t.t. Kiekviena lietuvaitė nuo mažų dienų kaupė savo kraitį. Taip savo kraitį kaupė ir mano proprosenelė Marcelė Mickevičienė. Ši skrynia labai sena, jai apie 100 metų. Dabar ši skrynia šiek tiek liūdna, nes niekas nebekaupia kraičio, bet vis tiek dar reikalinga sudėti įvairiems daiktams.