Kūčios

Gruodžio 24 d. vakare lietuviai valgo Kūčių vakarienę. Dėl šventės bei jos pavadinimo kilmės tyrinėtojai vieningos nuomonės neturi. Kalbininkai dažniausiai Kūčių pavadinimą kildina iš slavų (ryt. sl. кутя), graikų (gr. Кουккία), vokiečių (die Hütce) kalbų (K. Būga, A. Sabaliauskas, A. Salys, Z. Zinkevičius ir kt.). Antai Z. Zinkevičius mano, kad žodis Kūčios mus pasiekė iš rytų slavų apie X–XII amžius, taigi dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą. Yra ir liaudiškų šios šventės pavadinimo interpretacijų. Kūčių vardą žmonės kildina iš žodžių kūtė, kūtelė, t.y. nuo patalpos, kurioje gimė Jėzus. Taip pat pasakojama, kad piemenėliai, sužinoję, apie Jėzaus gimimą, ėjo jo pasveikinti, tačiau nežinodami tikro kelio, kalbėjosi ,,kur čia, kur čia”. Iš to ir kildinamas žodis Kūčia. Užrašytas ir pasakojimas, kuris Kūčių vardo kilmę susieja su laiko atskaita, tarnavimo metų pabaiga. Šventės vardas kildinamas iš lenkiško žodžio kuc – kuolas, nes Kūčių dieną samdiniai baigdavo tarnybos metus ir šeimininkas atminimui įkaldavo medinį kuolą į lubų balkį. Taip skaičiuodavo ištarnautus metus. Matome, kad liaudiški Kūčių pavadinimo aiškinimai remiasi biblijiniais pasakojimais arba gyvenimiška patirtimi, žmonių ūkine veikla.

Pasiruošimas Kūčioms. Kūčių dieną namuose vyravo rimtis ir susikaupimas. Visi šeimos nariai kiek galėdami stengėsi prisidėti prie šventės rengimo. Kūčias, šv. Kalėdas, kaip ir kitas šventes, reikėjo sutikti pilnai apsivalius – švaria siela, kūnu ir gyvenamąja aplinka. Žmonės pasninkaudavo, atlikdavo išpažintį, susitaikydavo su visais, su kuriais buvo susikivirčiję ar susipykę, atiduodavo skolas. Prieš šventes būtinai reikėjo išsimaudyti, persirengti švariais (naujais) drabužiais, kruopščiai išsivalyti, susitvarkyti namus. Namų erdvės papildomai nepuošdavo, svarbiausiu šventiniu akcentu buvo švara ir tvarka. Manyta, kad koks žmogus ir jo aplinka bus šventės metu, toks bus ir kasdienis gyvenimas. Jei šventės metu būsi su kuo susipykęs, skolingas, nešvarus – toks būsi ir visus ateinančius metus. Tai galiojo ir šventiniam stalui: jei per šventę jis bus nukrautas vaišėmis, toks bus ir visus ateinančius metus. Todėl absoliučiai visų švenčių atributas būna vaišės. Iš visų šventinių vaišių apeigų gausumu išsiskiria Kūčių valgiai.

Kūčių stalas. Tradiciškai stalas uždengiamas balta staltiese, po kuria padedama šieno, nekultų javų varpų. Dar XX a. pradžioje šieno prikimštą maišą padėdavo ir po stalu. Šienas simbolizuoja Kristaus gimimą ėdžiose. Rytojaus dieną jis būdavo išdalinamas gyvuliams, kurie, anot legendos, tvartelyje šildė kūdikėlį Jėzų. Buvo tikima, kad sušėrus Kūčių šieną gyvuliams, dažniausiai – avims ir raguočiams, pastarieji sėkmingai veisis ir nesirgs. Kai kurie tyrinėtojai šieno dėjimą po staltiese sieja su protėvių kultu.

Stalą nukraudavo valgiais. Dažniausiai sakoma, kad ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų todėl, kad per metus būtų 12 sočių (gausių) mėnesių. Kitais atvejais Kūčių vakarienė susiejama su Kristaus ir jo mokinių Paskutine vakariene, sakant, kad 12 patiekalų simbolizuoja vakarienėje dalyvavusių apaštalų skaičių. Rečiau teigiama, kad Kūčioms reikia ruošti 9 arba 13 patiekalų. Šiuos skaičius galėtume sieti su mėnulio kalendoriumi – 9 dienų mėnulio savaite ir 13 mėnesių. Tačiau liaudiškuose pasakojimuose skaičius 13 taip pat simbolizuoja Paskutinės vakarienės dalyvių skaičių – 12 apaštalų ir Kristus. Kūčių vakarienė turi būti soti ir patiekalų stengdavosi paruošti kuo daugiau, tikint, kad tai užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje. Prie apeiginių veiksmų, pabrėžiančių gausą, priklauso ir tikėjimas, kad reikia po truputį paragauti visų Kūčių vakarienei paruoštų patiekalų. Dzūkijoje, prieš šeimai sėdant už stalo, sodybos šeimininkas paimdavo duonos kepalą arba Kalėdaičius ir iškilmingai juos apnešdavo (vieną, tris ar daugiau kartų) aplink gyvenamąjį namą (ar net sodybą). Po to prieidavo prie durų ir pasibelsdavo. Kam nors iš namiškių paklausus: „Kas čia atėjo?“, šeimininkas atsakydavo: „Dievulis su duonele (kūčele)“. Tuomet kviečiamas užeidavo vidun. Tyrėjų teigimu, duonos įnešimas į gyvenamąjį namą, apeigą atliekant Dievo vardu, galėjo simbolizuoti Ano pasaulio jėgų užtikrinamą, skalsos atėjimą į namus. Apeiginė reikšmė būdavo suteikiama ne tik vaišių stalui, bet ir paskiriems valgiams.

Kūčių stalo patiekalai tradiciškai buvo gaminami iš vietinių produktų, užsiauginamų žemdirbių laukuose, daržuose, soduose. Gausiai naudotos miško gėrybės – grybai, spanguolės, riešutai. Kūčių stalas neapsieidavo ir be patiekalų iš silkės, žuvies. Tradiciškai naudotos vietinės žuvies rūšys. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo patiekalų – kiekvienas regionas, netgi parapija turėjo savų receptų. Visi jie pasninkiniai – gaminami be mėsos, pieno produktų, kiaušinių, gyvulinių riebalų (tik su aliejumi).

Daugelis Kūčių stalo valgių nuo seno buvo apeiginiai. Paminėsime tik kelis svarbiausius patiekalus. Pagrindinis Kūčių stalo akcentas yra pašventintas kalėdaitis (plotkelė, Dievo pyragas, Dievo duona), juo pradedama Kūčių vakarienė. Tai duonos simbolis. Laužiant vieniems kitų kalėdaitį, tikimasi šeimos santarvės, sustiprinami šeimos ryšiai, pasižadama dalintis vieni su kitais džiaugsmais ir rūpesčiais.

Svarbus apeiginis valgis yra Kūčia. Jis skirtas tiek gyviesiems, tiek protėvių vėlėms pamaitinti. Šiam patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės ir užpilami medumi pasaldintu vandeniu. Tradiciškai Kūčios turi paragauti visi sėdintys prie stalo. Apeiginis Kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus. Būtinas Kūčių stalo patiekalas yra Kūčiukai (šližikai, prėskučiai). Jie kepami tik iš miltų, mielių, aguonų ir vandens, nes yra pasninko patiekalas. Kūčiukai gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje. Aguonpienis – tai sutrintos aguonos, užpiltos vandeniu ir pasaldintos medumi arba cukrumi. Aguonpienį galima gerti ir vieną, tačiau dažniau į jį primetama kūčiukų. Tokia „sriuba“ valgoma užbaigiant vakarienę. Kūčių stalas neapsieina ir be avižinio ar spanguolių kisielius. Avižinį kisielių dėl specifinio jo skonio šiandien verda labai nedaug lietuvių. Dažniau verdamas spanguolių kisielius. Nors laikui bėgant kūčių patiekalai keičiasi, tačiau išlieka esminės vaišių stalo nuostatos – vyrauja vietiniai produktai, visada ruošiami pasninko patiekalai ir visiškai arba beveik visiškai nevartojamas alkoholis (išimtimi gali būti viena taurė raudono vyno).

Eglutė. Šiandien neatsiejamas šventės atributas, namų puošmena yra Kalėdų eglutė. Lietuvoje tai palyginti nesena tradicija. XX a. pradžioje eglutės pradėtos puošti mokyklose ir kitose viešose įstaigose. Pirmosios Respublikos laikotarpiu palaipsniui jos persikėlė ir į žmonių namus. Pradžioje eglutes puošė obuoliais, sausainiais, saldainiais, popierinėmis girliandomis ir gėlėmis, šiaudiniais dirbiniais, žvakutėmis, „žaisliukus“ išskobdavo iš raudono burokėlio ir tik vėliau atsirado stikliniai žaisliukai. Eglutė paprastai buvo puošiama Kūčių vakare, prieš sėdant prie stalo.

Vaišių dalyviai. Prie Kūčių stalo sėdama danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Kūčios tiek anksčiau, tiek dabar buvo suprantamos kaip šeimos šventė ir jų valgyti susirinkdavo visi šeimos nariai. Tais atvejais, kai sąlygos neleisdavo prie Kūčių stalo susirinkti visai šeimai (tarnaujant kariuomenėje, išvykus į tolimą kelionę ir pan.), šeimos bendrumas būdavo pabrėžiamas paštu išsiunčiant negalinčiam atvykti šeimos nariui dalį prie Kūčių stalo laužyto kalėdaičio.

Prie Kūčių stalo buvo pagerbiami mirę protėviai, šeimos nariai. Kartais jie taip pat laikyti iškilmingos vakarienės dalyviais. Jei namuose tais metais būdavo miręs šeimos narys, jo vieta už Kūčių stalo būdavo paliekama neužimta, jam padėdavo lėkštę ir ant stalo užverstą šaukštą. Prieš pradėdami valgyti Kūčių vakarienę namiškiai prisimindavo mirusius savo artimuosius. XIX a. Kūčių metu mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama – numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Šiuo metu gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo, vėlių maitinimo atspindžiai aiškiausiai matomi tradicijoje palikti šventinį stalą nenukraustytą, kad vėlės galėtų pasivaišinti. Kalėdų rytą šeimos nariai, susirinkę prie stalo, žiūrėdavo, ar naktį buvo atėjusios mirusių artimųjų vėlės. Buvo laikoma geru ženklu, jeigu rasdavo pribarstytų trupinių ar kitokių „valgymo“ pėdsakų. Seniau maisto vėlėms palikdavo ne ant stalo, o kitose gyvenamojo namo vietose: ant palangės, pastalėje, papečkyje, prie kamino.

Nors Kūčios laikomos šeimos švente, tačiau kartais valgyti vakarienės buvo pakviečiami ir visai svetimi žmonės. Turtingesnieji dažnai kviesdavo drauge valgyti Kūčių vakarienės vienišus, nepasiturinčius kaimynus. Taip elgtis juos vertė tikėjimas, kad Kūčias turi valgyti porinis skaičius žmonių, nes kitaip mirusieji atliekamą (neporinį) gali išsivesti su savimi. Tikėta, kad Kūčių dieną į namus užklydęs praeivis ar elgeta būtinai turi būti pakviestas valgyti Kūčių. Greičiausiai, kad kaip ir per Vėlines, tokie netikėti svečiai galėjo būti palaikyti mirusiųjų pasiuntiniais, su kuriais reikėjo elgtis pagarbiai.

Kūčių laiko išskirtinumas, vakaro būrimai. Šventinio laiko išskirtinumas būdavo pabrėžiamas įvairiais pasakojimais apie šventinę dieną, paprastai vidurnaktį, vykstančius nepaprastus dalykus, visiškai neįmanomus žmogiškajame kasdieniame laike ir erdvėje. Buvo pasakojama, kad Kūčių vidurnaktį žmogaus balsu prabyla gyvuliai, o vanduo virsta vynu arba pasidaro saldus. Kūčių vidurnaktis laikytas ypač palankiu maginei praktikai bei ateities spėjimams. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią, todėl žmonės, ypač jaunimas, atlikdavo daug vedybinių burtų, spėdavo būsimą orą ar ateinančių metų ūkinę sėkmę. Pavyzdžiui, buvo spėjama, kad kitais metais geriau užderės tie javai, kurių grūdų bus daugiausia po staltiese padėtuose pakratuose. Traukdami šiaudus iš po staltiesės, žmonės burdavo savo likimą. Kuris iš vyrų ištraukdavo ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, o merginai ilgas šiaudas pranašaudavo senmergystę, o trumpas – greitas vestuves, storas šiaudas pranašaudavo laimingą gyvenimą. Kad obelys geriau derėtų, šeimininkas jas papurtydavo, pabelsdavo į bičių avilius, kad bitės daugiau medaus neštų. Kai kuriose Lietuvos vietose Kūčių vakarą šeimininkas apeidavo laukus melsdamasis ir žegnodamas, kad Dievas juos saugotų nuo audrų ir laimintų derlių. Derlius buvo pranašaujamas ir pagal tos dienos orus.

Ypač gausūs buvo vedybiniai burtai, jie dažnai paremti tradicine poros, kaip dviejų žmonių sąjungos simboliu, todėl tikėta, kad jaunuolis ves ar mergina ištekės tuomet, jei būrimų metu teks porinis (lyginis) objektų skaičius – pasisėmus iš dubens šližikų, žirnių ar riešutų saują. Tas pats principas galiojo ir skaičiuojant malkas ar tvoros statinius. Burdavo ir iš krūvos traukiant batus: jei mergina nežiūrėdama išsitraukdavo vyriškus batus, o vyras – moteriškus, tai pranašavo santuoką. Gana sudėtingi ir žmogaus sielai pavojingi vedybiniai burtai buvo atliekami vidurnaktį dvasių, velnių pamėgtose vietose – kryžkelėse, klojimuose ir pan. Būsimą sutuoktinį buvo galima ir susapnuoti, tačiau prieš miegą reikdavo suvalgyti specialaus maisto. Tiek Kūčių, tiek kitų kalendorinių švenčių maginėms praktikoms, būrimams katalikų bažnyčia niekada nepritarė ir stengėsi jas uždrausti. Ilgainiui būrimai tapo tik smagia pramoga.

Po Kūčių vakarienės žmonės eidavo į Piemenėlių Mišias. Į bažnyčią po vieną neidavo, stengdavosi, kad būtų bent du žmonės, tikėdami, kad tuomet avys ves po du ėriukus. Dar XIX a. pabaigoje piemenėliai ir jaunimas į bažnyčią vykdavo su savais muzikos instrumentais. Per Mišias piemenėliai, grodami savo muzikos instrumentais, linksmindavo gimusį Kristų. Po Mišių buvo skubama kuo greičiau namo. Tikėta, kad kas pirmas grįš iš bažnyčios, tam už visus kaimo žmones geriausiai seksis, greičiausiai nudirbs visus darbus ir pan. Rytų Aukštaitijoje, važiuojant buvo stengiamasi išvirsti iš rogių. Manyta, kad tada bus geri metai, gerai seksis arkliai ir pan. Tikėdamiesi gerų metų, dar ir dabar po pamaldų žmonės skuba namo.

Kūčių šventimo tradicija gyvavo ir sovietiniais metais, todėl šventės nereikia dirbtinai gaivinti. Joje iki šiol išliko daug senųjų tradicijų elementų. Šiais laikais Kūčios tebėra viena svarbiausių lietuvių švenčių – dvasinės ramybės, gerumo, šeimos susibūrimo laikas.