„Ratilio“ koncertas „Ratui ratujo“ 

Ratiliõ ir kiti tos pačios šaknies garsažodiniai priegiesmiai ratilia, ratiłėli, ratiłėliu, ratilali, ratutõj, ratui, ratujõ, ratutõ, ratūta, pulkan rati ypač dažni sutartinėse. Šiandien vargu ar
galima tiksliai apibrėžti šių skambių žodžių reikšmes ir prasmes. Šiaip ar taip, nuolatinis jų kartojimas užburia, įtraukia į nesibaigiantį sutartinių muzikos ratą. Tad ratiliõ visų pirma
asocijuojasi su ratu – amžinu judėjimu, sukimusi, besikartojančiu judėjimo keliu. Pastarasis dažnai sugretinamas su saulės keliavimu dangumi, apdainuotu liaudies dainose: „Oi tu
sauliul, sauliule, tu rateliu tekėjai“ (Adutiškis).

Panašiai ir folkloro ansamblio „Ratilio“ gyvavimas – tarsi amžina tėkmė, nesibaigianti kelionė, kurios metu kasmet įsukamas vis naujas ratas, kartojamos tos pačios ir vis naujos kalendorinės ir šeimos dainos. „Ratilio“ – tai gausus bendraminčių būrys, išties artimų bičiulių ratas, kuriame galima ir ratą sukti – meilintis, vilioti ir porą susirasti.

Aktyvią „Ratilio“ koncertinę veiklą galima sugretinti su darbščiųjų bitelių gyvenimu, jų ratavimu. Bitės ne tik laisvai lakioja, bet ir savaip šoka – skrieja ratukais, arba ratuoja. O ir „Ratilio“ šokėjai, trankiai šokdami, suka ratilus. „Ratiliokai“, kaip tos ratuotos – medumi ar vašku nešinos – bitės, ratuoti vis naujais garso ir vaizdo leidiniais. Be bitelėms būdingo
darbštumo, bendruomeniškumo, „Ratilio“ pasižymi ir gebėjimu ratuoti – džiūgauti ir visaip linksmintis. Ratiliai, ratilėliai, ratiliukai – tai įvairiausių augalų, dažnai pasižyminčių gydančiomis savybėmis, pavadinimai, rodantys šaknies ratil- populiarumą lietuvių kalboje ir pasaulėjautoje. Ratilis (graižažiedžių šeimos gėlė) dainose prilyginamas tekančiai,
dangumi atriedančiai saulei: „Teka saulala kaip ratilalis“ (Pandėlys). O gal dainoje apdainuotas ratilalis sietinas su ratilais – šviesos sklidimu aplink centrą, pamažu
nušviečiant visą dangų?

„Ratilio“ dainos, šokiai, sutartinės, giesmės taip pat skleidžiasi po platųjį pasaulį ratilais – artimesniais ir tolimesniais, kartais siekiančiais Lietuvos pakraščius, o kartais nuraibuliuojančiais net iki Sibiro platybių ir dar toliau. Tie ratai, sklisdami iš centro – „Ratilio“ ansamblio, išjudina kitus ratus, šie – dar kitus, ir taip dainos sklidimo ribos tarsi
ištirpsta. Dainoje ratilų principas, anot Viktorijos Daujotytės, itin akivaizdus – „daina yra sklidi, yra perimama, skleidžiama, skleidžiasi, ribuliuojantis paviršius darosi vis didesnis“
(Daujotytė 2013: 6, Prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė, šaltinis: https://www.ratilio.kc.vu.lt/leidiniai/ratilio-ratui-ratujo).