Parodos „Etnografinių ekspedicijų takais“ pristatymas

Etnografinių ekspedicijų takais

 Parodoje pristatoma etnologės, tekstilės tyrinėtojos, dr. Ingos Nėnienės fotografijos. Tai nedidelė fotografijų dalis iš autorės etnografinių ekspedicijų fotoarchyvo, kurį ji sukaupė per tris dešimtmečius tyrinėdama lietuvių tradicinės tekstilės paveldą ir audimo tradicijų kaitą.

Lietuvių etninės kultūros bakalauro studijose, kurios pradėtos 1992 m. Vytauto Didžiojo universitete, ji pradėjo dalyvauti etnografinėse ekspedicijose. Rinkdama duomenis tiriamiesiems mokslo darbams, fotografavo rankų darbo audinius, skaras ir jų pateikėjus. Vėliau tęsdama studijas magistratūroje, doktorantūroje, ekspedicijos tapo neatsiejama tyrinėjimų dalis ir fotografijų vis daugėjo.

Dalyvauta 1992, 1999 m. su Lietuvos kraštotyros draugija ekspedicijose Anykščių ir Skuodo r., 1994 m. Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros ekspedicijoje Lazdijų rajone, 1997, 1999, 2003 m. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus ekspedicijose Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Latvijoje, 2000-2016 m. „Versmės“ leidyklos rengtose ekspedicijose senuosiuose valsčiuose: Raguvoje, Tauragnuose, Panemunėlyje, Jūžintuose, Rageliuose, Seredžiuje, Valkininkuose, Musninkuose, Antnemunyje, individualiai 2005-2009 m. Šakių ir Kauno rajone, 2017-2018 m. talkinta Zanavykų krašto muziejaus rengtose ekspedicijose.  Jų pagrindu publikuotos trys knygos ir virš 20 straipsnių.

Fotografijose daugiausia atskleidžiama audininkystės tradicijų tasa ir besikeičiančios tradicijų realijos, šeimose sukaupto tekstilės paveldo pavyzdžiai ir žmonių vertybinis santykis su išsaugotais audiniais. Dalis šių nuotraukų jau yra publikuota straipsniuose ir knygose apie skarų ir audinių tradicijas, dalis – dar nematytos. Autorė pastebi: „Vartant gausų nuotraukų archyvą, tenka apgailestauti, kad lauko tyrimų metu, anketuojant ir klausinėjant žmones pagal platų klausimyną bei matuojant, analizuojant pateiktus audinius, dažnai nelikdavo laiko atidesniam žvilgsniui, išbaigtesnei, tvarkingesnei fotografijos kompozicijai. Kita vertus, etnografinio fiksavimo metodika neleidžia modeliuoti kompozicijų, „išvalyti“ nuo nereikalingų daiktų. Tokiose detalėse ateities mokslininkai galbūt ras begales kitų, įdomių, autentiškų detalių ir prasmių, kurių mes šiuo metu gal ir neįžvelgiam.“