Senajai mūsų kultūrai būdinga, kad atvėsus orams ir pasibaigus didiesiems lauko ūkio darbams, žmonės vakarus leisdavo besisvečiuodami vieni pas kitus, dirbdami ramius darbus, bendraudami, dainuodami, jaunimas – dairydamiesi antros pusės.
Kviečiame tęsti šią gražią tradiciją ir kiekvieno mėnesio pirmą trečiadienį susirinkti jaukiuose Kauno tautinės kultūros centro namuose, vakaronėse „Dainuokim“. Kas sykį į folkloro gelmes panirti pakvies vis kitas folkloro ansamblis/ansambliai.
Antrasis šio sezono susitikimas, skirtas Adventui – jau gruodžio 4 d. 18 val. Adventines dainas dainuosime kartu su puikiai pažįstamu LSMU folkloro ansambliu „Kupolė“.
Pasidainavimų vakarynose nėra atlikėjų ir žiūrovų – kiekvienas atėjęs tampa dalyviu, dainuojame visi kartu. Mielai išklausysime ir Jūsų pasakojimų, padavimų ar atsiminimų apie advento laikotarpio papročius Jūsų šeimoje.
Plačiau apie pirmųjų vakarynų temą – Adventą:
Senojoje lietuvių tradicijoje gruodžio mėnuo – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikais.
Senovėje šį mėnesį liaudis ne tik bažnytines giesmes giedojo, bet ir dainavo ypatingas adventines dainas, kurios skiriasi tik joms būdingais priedainiais: „leliumai“, „leliumoi“, „aleliuma loda“, „lėliu kalėda“, „oi kalėda kalėdien“ ir kt. Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta apie 2/3 visų kalendorinių dainų. Jas vadina lauktuvių (advento) arba kalėdinėmis. Dainuodavo jas vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti, neretai iki pat Trijų Karalių.
Kalėdinėse dainose atsispindi senovės žmonių pasaulio suvokimas. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna. Saulės lauktuvių dainose pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis. Šalia kalėdinių dainų būdavo žaidžiami žaidimai, šokami rateliai, kuriuose vyravo piršlybų, vestuvių motyvai, pavyzdžiui, „Jievaro tiltas“. Jievaras – taip pat ir mitoliginis tiltas, kurį turi pereiti visa gamta (ir žmogus) – mirti ir prisikelti.
Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros triumfo valanda. Būtent šitokioje būklėje pasaulį išvydo atėjęs Kūdikėlis Jėzus – jo žemiausiame taške, duobėje. Bet Kalėdos – ir vilties pradžia. Prakartėlės jaukumoje glūdintis Pažadas įsuka Ratą aukštyn. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.
Pagal vydija.lt informaciją.
Renginys viešas, gali būti filmuojama ir fotografuojama. Dalyvaudami renginyje sutinkate būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti skelbiami viešai.
