Lietuviški nauji metai

Lietuviški nauji metai

Kada švenčiami lietuviški naujieji metai?

Ta riba, nuo kada senovės lietuviai skaičiavo naujuosius metus, iki šiol yra didelė mįslė folkloro ir mitologijos tyrinėtojams. Yra net keletas hipotezių, dėl kurių teisingumo šiandien aršiai ginčijamasi, tačiau visiems aišku viena – mūsų protėviai naujųjų metų nešventė sausio 1 dieną. Dabartinė data Lietuvoje pradėta minėti tik XIX amžiaus viduryje, o iki tol mūsų tautai ši šventė nebuvo žinoma.
Sausio 1-ąją naujaisiais metais paskelbė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 metais prieš krikščionių erą, nes nuo šios dienos Romos senate konsulai pradėdavo eiti savo pareigas.  Vėliau šią datą perėmė ir Grigalius, pritaikydamas savo kalendoriui. Taigi akivaizdu, kad ši data su Lietuvos tradicijomis neturi nieko bendra.
Pirmoji hipotezė – Saulėgrįža
Kai kuriose tautose naujuosius metus žymėjo žiemos saulėgrįža, nes būtent nuo šios dienos pradeda ilgėti dienos. Lietuvių mitologijoje šią dieną laikyti naujaisiais metais taip pat yra pagrindo, nes šią dieną dievas Kalvelis nukalė Saulę ir įmetė ją į dangų. Grįžus Saulei ir pradedant ilgėti dienoms, rodos, prasideda kažkokia nauja pradžia. Šią hipotezę palaiko ir lietuvių karinga gyvensena. Būtent viduržiemį, kai užšaldavo visos upės, kryžiuočių kariuomenė, neprasibraunanti pro lietuviškus miškus, upėmis patraukdavo į ataką. Kadangi žiemą vykdavo daugiausia susirėmimų, tikėtina, kad Saulėgrįžą savo naujaisiais metais galėjo laikyti karių ir kunigaikščių luomas – etninėse religijose yra įprasta darbų pradžią laikyti metų pradžia. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad į Saulėgrįžą naujieji metai buvo perkelti tik jau įsigalėjus krikščionybei, o iki tol buvo švenčiama pavasarį. Todėl į naujųjų metų šventimą buvo įtraukti žalumos simboliai – kadagio ar eglės šakelė, šiaudiniai sodai, obuoliai.
Antroji hipotezė – pavasaris
Vis dėlto daugumos tyrinėtojų naujaisiais metais pripažįstamas yra pavasario lygiadienis kovo 21 diena. Kovo 21 dieną naujuosius metus švenčia beveik visos senąjį tikėjimą išsaugojusios tautos, tarp jų ir giminingą tikėjimą turinti indų tauta. Turint omenyje, kad Lietuva buvo žemdirbių kraštas, ši data yra kur kas labiau tikėtina – tuo metu pradedama ruoštis žiemos darbams, pagerbiama atgimstanti gamta, kartais net gyvuliai pirmą kartą išgenami į lauką, nors dažniausiai tai daroma jau balandžio mėnesį – per Jorės šventę.
Istorikas Teodoras Narbutas savo darbuose aprašė ir vadinamąjį Gedimino skeptrą – lazdą, įrodančią, kad lietuviai turėjo savo originalų kalendorių. Joje yra dvylika mėnesių, kurių kiekvieną sudaro trys devynias dienas turinčios savaitės. Šiame kalendoriuje metų pradžia yra Jorės šventė, švenčiama balandžio pabaigoje. Jorės metu žmonės pirmą kartą išgindavo gyvulius į lauką, pasirodydavo ir pirmieji paukščiai, o taip pat ta diena yra vadinamoji orės pradžia ( Sietyno nusileidimas kartu su Saule). Kad ši data yra naujieji metai tikėtina ir dėl to, kad mitologijoje būtent nuo Jorės prasideda visi gyvybė – Perkūnas apvaisina Žemę ir pradeda gimti visa gyvybė – auga žolė, sprogsta medžiai, gyvūnai atsiveda jauniklių.
Kai kurių tyrinėtojų nuomone, naujieji metai Lietuvoje švenčiami kiekvienos žmonių grupės atskirai – žemdirbiai naujuosius metus atžymėdavo kartu su savo darbų pradžia pavasarį, o kariai susitelkdavo į karų pradžią ir naujuosius metus švęsdavo karo dievo Vėlino metų laiku – žiemą.
Trečioji hipotezė – Krikštai
Mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas lietuviškais naujaisiais metais taip pat laiko pusiaužiemio šventę, tačiau pusiaužiemio datą nurodo visai kitą nei dabartinis kalendorius – ne sausio 25 dieną, bet vasario 2 dieną – Grabnyčias. Taip yra dėl to, kad Lietuvių kalbos žodyne nurodoma: „Grabnyčios – pats pusiaužiemis“. O štai sausio 25-oji pusiaužiemiu vadinama tik Mažojoje Lietuvoje. Su pusiaužiemiu siejamas meškos apsivertimas ant kito šono, žymintis senų ir naujų metų atskyrimą, taip pat LKŽ yra įrašytas vkisai ne prie pusiaužiemio, bet prie Grabnyčių ir krikštų: „Per Krikštus meška ant kito šono apsiverčia.“, „Nuo Grabnyčių meška ant kito šono apsiverčia.“
Kodėl ši šventė vadinama krikštais, A.J.Greimas bando paaiškinti etimologiškai. Pagal tą patį LKŽ, krikštinti visų pirma reiškia pradėti ką nors nauja: „Nedėlioj jau krikštysim obuolius (pradėsime valgyti).“, „Niekur nieko nepadėsi, vis pelės krikštija.“ (po truputį ėda), „katrie krikštij, tai tris keturis pėdus suriša ir pastato“ (pirmi pradeda rugius pjauti). Krikštasuole taip pat vadinama ir kertė – garbingiausia vieta prie stalo.
Lietuvių kalbos žodynas kaip pusiaužiemį identifikuoja ir Kirmių dieną, siejamą su žalčių kultu.  Šią dieną, pasak Lasicijaus, lietuviai žynio maldomis kviečia tas gyvates prie stalo. Švaria drobule jos užsliuogia ant stalo ir krikštija valgius – taigi pagal LKŽ juos truputį ragauja. Žalčiams pakrikštijus, žmonės linksmi valgo, įsitikinę, kad tais metais jiems viskas seksis. Taigi čia matome, kad pusiaužiemio šventė susijusi ir su žalčių kultu, taigi atgimimu.
Tiek pats krikštų vardas, reiškiantis kažko pradžią, kažko naujo pradėjimą, tiek su jais susijusios apeigos rodo, kad būtent krikštus(pusiaužiemį) reikėtų vadinti senovės lietuvių naujaisiais metais. Tik šis pusiaužiemis buvo švenčiamas visai ne sausio 25 dieną, bet vasario 2 – per Grabnyčias. Su neseniai atėjusiais naujaisiais metais visus.
Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Atnaujinta 2018 03 12