Visų šventųjų diena ir Vėlinės

Visų šventųjų diena ir Vėlinės

Vėlinių tradicija – viena gyviausių šventinių tradicijų Lietuvoje. Žmonės dažnai vienu Vėlinių vardu vadina tiek Visus šventus (lapkričio 1 d.), tiek pačias Vėlines (lapkričio 2 d.). Visų šventųjų diena – krikščionių šventė, skirta visiems Bažnyčios kanonizuotiems asmenims paminėti – laikyta katalikams privaloma švente. Lietuvių liaudies tradicijoje buvo populiaresnės Vėlinės – visų mirusiųjų minėjimo diena. Krikščioniškoje tradicijoje jos siejamos su 998 metais Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abato šv. Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų šventės melstis už mirusiuosius. Kai kuriose Lietuvos vietose Vėlinės dar buvo vadinamos Uždūšinėmis (nuo lenkų Vėlinių pavadinimo Zaduszki) ar dziadais (nuo baltarusių pavadinimo dziady), ilgėmis ir kt.

Vėlinės sietinos ir su senosios lietuvių religinės kultūros paveldu. Mirusiųjų pagerbimas minimas dar XV amžiaus istoriniuose šaltiniuose. Tiesa, tuo metu šventės apeigos labai skyrėsi nuo dabartinių. Senajame žemdirbių kalendoriuje vėlų rudenį buvo visa eilė agrarinių švenčių, kurių metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama ūkio darbų pabaigai, dėkojama dievams už derlių ir prisimenami, pagerbiami mirusieji. Manoma, kad įvedus krikščionybę, dalį šių švenčių apeigų perėmė Vėlinės. XVI a. kronikų autoriai Motiejus Stryjkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio antrąją jau įvardija kaip krikščionišką visų mirusiųjų paminėjimo dieną.

Vėlių grįžimas į gyvųjų pasaulį. Buvo tikima, kad Visų šventųjų ir Vėlinių dieną mirusiųjų vėlės sugrįžta iš ano pasaulio į žemę, aplanko savuosius. Jeigu šiomis dienomis į namus užklysdavo koks nors nepažįstamas pakeleivis, jis būdavo maloniai priimamas, pavaišinamas. Manyta, kad tokie pakeleiviai yra vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų arba paprašyti kokių nors malonių, kad pagelbėtų vargstančiam mirusiajam. Dar XX a. pradžioje buvo galima užfiksuoti pasakojimų, kad naktį iš lapkričio pirmosios į antrąją vėlės eina į bažnyčią melstis.

Vėlių maitinimas. Labai svarbiu mirusiųjų pagerbimo akcentu buvo vėlių maitinimas. Anot J. Dlugošo iki krikščionybės paplitimo mirusiems skirtos apeigos buvo atliekamos kapinėse, šventuose miškeliuose. Susirinkdavo žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio, gėrimo ir pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukojo dievams, o ypač Perkūnui, kad jis pastiprintų mirusiųjų vėles. Maistą (sūrį) dėdavo ant stalelių, padarytų iš žemės, o midų pildavo į ugnį. Buvo tikima, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios midų. Lietuviai maisto vėlėms į kapines nešė iki XIX a. pabaigos (kai kur iki XX amžiaus 4 dešimtmečio), vėliau šį paprotį pakeitė jo dalijimas elgetoms, kad šie melstųsi už mirusiųjų vėles. Dažniausiai elgetoms buvo duodama duonos bei avies arba ėriuko mėsos. Pastaroji aukota ir bažnyčiai. Dzūkai elgetoms skirtą duoną vadino dziedų duona ir kepė ją su ypatingomis apeigomis.

Mirusiųjų garbei ruoštos vaišės ir namuose. Apie jas mums žinių suteikia XVII – XIX a. šaltiniai. Žinome, kad XIX a. pradžioje Lydos apskrityje lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus. Kaip ir Kūčioms, buvo ruošiama 12 patiekalų. Į šias vaišes pakviečiami šeimos, giminės mirusieji. Visi valgydavo tyloje. Pavalgius mirusiųjų vėlės buvo išprašomos, joms liepiama eiti savo keliais ir nekenkti gyviesiems.

Vėlinių ugnis. Mirusiųjų pagerbimo apeigose ugnis nuo seno vaidina svarbų vaidmenį (mirusiųjų paminėjimo metu kūrenamus laužus mini J. Dlugošas). Žinome, kad per Vėlines kapuose žmonės kurdavo laužus, kuriuose buvo sudeginami seni mediniai kryžiai, kapų teritorijoje išvirtę arba nukirsti medžiai. Tokie laužai buvo skirti visoms kapų vėlėms, prie jų žmonės melsdavosi, giedodavo giesmes. Ilgiausiai šis paprotys išsilaikė Dzūkijoje. Pavieniuose kaimuose ten kūrenami laužai iki šiol. Pavyzdžiui, Margionių km. (Varėnos raj.) vietos gyventojai užkuria laužą per Vėlines ir kūrena bei meldžiasi prie jo aštuonias dienas. Šiuo metu plačiai paplitęs žvakių deginimas ant kapo yra gana vėlyvas paprotys, siejamas su XX a. pradžios miesto tradicija.

Mirusiųjų paminėjimas Kauno mieste. XX amžiaus pradžioje Visų šventųjų išvakarėse nebūdavo jokių pramogų ir pasilinksminimų. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaune Vėlinės pradėtos rengti oficialiai. Ypatingos iškilmės vykdavo Karių kapinėse. Buvo organizuojamos iškilmingos pamaldos, kariuomenės orkestras grodavo iškilmingą muziką, giedodavo Kauno įgulos bažnyčios choras. Kapinės būdavo apšviečiamos. Šios Vėlinių iškilmės transliuotos ir per radiją. Radijui parengdavo ir specialią iškilmingą Vėlinių programą, pavyzdžiui, Valstybinio teatro vaidinimą „Kryžių šešėliuose“, kuris per garsintuvus po pamaldų buvo transliuojamas ir Kauno karių kapinėse. Nuo 1927 m. po paminėjimo miesto kapinėse, iškilmės persikeldavo į Karo muziejaus sodelį, kuris būdavo specialiai šiai progai apšviestas. Kartais apšvietimo pagalba stengtasi sukurti mistinę nuotaiką. Per Vėlines visos vėliavos nuleidžiamos per trečdalį stiebo. Mirusiųjų paminėjimas prie Karo muziejaus tapo tradicija.

Būtent pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu plito tradicija puošti kapus eglišakėmis, chrizantemomis, vainikais, deginti žvakes (apytikriai nuo 1920–1921 metų). Miesto pavyzdžiu ši tradicija plito ir Lietuvos kaimuose.

Mirusiųjų paminėjimas sovietmečiu. Itin populiarią Vėlinių šventę sovietiniais metais bandyta uždrausti. Prieš ją pažyminčius žmones buvo imamasi įvairių represijų, tačiau nepavykus sumažinti jos populiarumo, nutarta mirusiųjų paminėjimą pritaikyti sovietinei propagandai. Ilgainiui visoje sovietinėje Lietuvoje pradėta organizuoti Mirusiųjų paminėjimo diena, turėjusi tapti svarbiu ateistinio auklėjimo renginiu. Religinį šventės turinį keitė pasaulietinis – maldos mėgintos išstumti deklamuojant eilėraščius, skaitant prozos kūrinius, sakant iškilmingas kalbas, religines giesmes pakeitė pasaulietinės dainos ir muzika. XX a. 7 dešimtmetyje sovietiniai propagandistai rengė specialius šventės scenarijus, siekdami sunaikinti šventę iš vidaus. Paplito tradicija eiti į kapines ne per Vėlines, o lapkričio 1-osios vakarą.

Šiandieninės mirusiųjų paminėjimo tendencijos. Vėlinių šventimas išliko itin populiarus ir šiandien. Šiuo metu svarbiausias Vėlinių ritualas – mirusių artimųjų kapų lankymas. Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis Lietuvoje vyksta tarsi masinė migracija po visą kraštą: žmonės stengiasi apvažiuoti visus savo artimųjų kapus, kad ir kur jie būtų. Dar iki Vėlinių kapai sutvarkomi. Ant kapų Visų šventųjų dieną ir Vėlinių metą deginamos žvakės, padedama gėlių, kapai puošiami žalumynais. Žvakių forma, gėlės ir kiti žalumynai keičiasi pagal laikmečio madą. Senesnis nei kapų puošimo ir žvakių deginimo paprotys buvo kapinių lankymas bei maldos, giesmės už mirusius artimuosius prie jų kapų. Šiandieninis mirusiųjų pagerbimas, kapų lankymas nebūtinai turi religinę prasmę. Dažnai kapų lankymas siejamas su pagarba mirusiems protėviams, atmintimi, istorija, patriotizmu ir pan.

XX amžiaus pabaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, drauge ir galimybę prisiliesti prie kitų kultūrų tradicijų, Lietuvoje pradėjo plisti kitų kraštų šventės. Viena iš tokių – Helovinas (pažymimas lapkričio 1 d. išvakarėse). Šventės ištakos – senovinė keltų Naujųjų metų šventė, o įvairiuose kraštuose, tarp jų ir Lietuvoje, plinta JAV susiformavęs šventės modelis, kurio pagrindiniai elementai – persirengusių vaikų vaikštynės, prašant dovanų, kostiumų vakarėliai, žibintų darymas iš moliūgų, simbolinis ar žaidybinis šventės paminėjimas baruose, klubuose. Helovinas Lietuvoje išskirtinai pramoginė šventė ir neturi esminių sąsajų su lietuvių tradicijomis.

Atnaujinta 2018 03 04