Verbų sekmadienis

Sekmadienį prieš šv. Velykas krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, „širdžių jam atvėrimo“ šventę. Remiantis Evangelijos pasakojimu apie Kristaus garbingą įžengimą į Jeruzalę, kai jam po kojomis buvo klojamos palmių šakos, daugelyje krikščioniškų kraštų ši diena vadinama Palmių švente (diena). Verbų sekmadienį katalikai simboliškai atkartoja Kristaus įžengimo į Jeruzalę momentą, tik palmės dažniausiai pakeičiamos vietiniais augalais. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose, procesijos metu po kunigo kojomis klodavo žilvičio šakeles. Lietuvoje palmių šakas simboliškai atstoja vietinių augalų – žiemą vasarą žaliuojančių kadagių ar pavasarį išsprogusių beržų, karklų (kačiukų) šakelės surištos į puokštelę ir vadinamos verbomis. Daug kur tikrosiomis verbomis laikomos tik kadagio šakelės (ypač Suvalkijoje). Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi turėti verbą: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“.
Iki šiol gerai žinomas Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Grįžę iš bažnyčios, žmonės pašventintomis verbomis plakdavo vieni kitus. Plakant buvo sakoma tam tikra žodinė formulė, kuri skirtingose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi, pavyzdžiui, ,,Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas”; „Ne aš plaku, Verba plaka. Po nedėlios ir Velykos. Ar duosi margutį?“ arba „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“. Plakamasis turėdavo prižadėti duoti per šv. Velykas margutį. Čia mes matome atsilyginimo už paslaugą momentą, kadangi nuplakimas pašventinta verba turėjo apsaugoti žmogų nuo įvairių blogybių, sustiprinti jo sveikatą.
Tikėta, kad verba turi apsauginių galių. Ji apsaugo nuo piktųjų dvasių – manyta, kad neturinčius namuose verbos persekioja velnias. Verba saugojo ir nuo pavojingų atmosferos reiškinių – perkūnijos, krušos, liūčių. Ji naudota smilkymui – buvo aprūkomi namai, artinantis audros debesims, tikintis, kad perkūnas į juos netrenks arba, kad audros debesys išsisklaidys. Smilkstančia verbos šakele aprūkydavo pirmą kartą į laukus išgenamus gyvulius, bičių avilius, einantį pirmą kartą arti artoją ir kt.
Verbai buvo priskiriama ir gydymo galia. Verbų sekmadienį veždavo į bažnyčią ligonius. Tikėdavo, kad, kunigui pašlakščius juos verba, šie pasveiks. Verba plakdavo bei aprūkydavo ligonius ir namuose.
Pašventinta verba, paparastai užkišta už sijos ar šventųjų paveikslo, saugojo namus iki kitų metų Verbų sekmadienio. Parsinešus naują verbą, senoji būdavo sudeginama.

Didžioji savaitė

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, daugelyje krikščioniškų kraštų vadinama tiesiog Šventąja savaite. Tai – Kristaus kančios ir mirties atminimo laikas. Visos šios savaitės dienos įvardijamos didžiosiomis, nes per jas prisimenami didieji Bažnyčios įvykiai: stebuklai, kuriuos padarė Išganytojas, Paskutinė vakarienė, per kurią Judas išdavė Kristų, Kristaus nuteisimas, atvedimas į Golgotą, nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas. Didžiosios savaitės metas ypač glaudžiai susijęs su šv. Velykų laukimu, dvasiškai ir fiziškai ruošiamasi vienai didžiausių metinių švenčių. Didžiąją savaitę lietuviai katalikai eidavo į Bažnyčią atlikti metinės išpažinties, kruopščiai tvarkydavosi savo namus ir kiemą. Šią savaitę buvo gausu įvairiausių draudimų, magiškų veiksmų, turėjusių nulemti žmogaus sveikatą bei sėkmingą ūkinę veiklą. Tikėta, kad visą šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolinti, nes nesiseks gyventi. Didžioji savaitė taip pat žymėjo Gavėnios pabaigą.
Buvo nusistovėjusi tam tikra Didžiosios savaitės tvarka, kiekvieną dieną reikėdavo atlikti konkrečius ritualus ir darbus.
Didįjį trečiadienį Žemaitijoje vaikai pradėdavo „silkės išplakimo“ apeigas. Jie lentelėje nusipiešdavo „silkę“ ir už virvutės vilkdavo ją aplink bažnyčią, o kiti – mušdavo „silkę“ rykštėmis, botagais. Didįjį trečiadienį „silkę“ plakdavo vieną kartą, ketvirtadienį – du, penktadienį – tris kartus. Greičiausiai tai sietina su artėjančia gavėnios laikotarpio pabaiga. Septynias savaites valgytas pasninko maistas jau visiems buvo pabodęs.
Didysis ketvirtadienis. Lietuvių tradicijoje dar vadintas čystuoju (t. y. švariuoju) arba žaliuoju ketvirtadieniu. Šeimininkės šią dieną turėjo baigti visus metinio namų tvarkymo, valymo darbus – nuvalyti langus, išsišveisti visus namų kampus, pakeisti patalynę, kad visi metai būtų švarūs.
Didžiojo ketvirtadienio vakare žmonės švarindavo ir savo kūną – prausdavosi pirtyse, kubiluose ir pan. (vėlesnėje tradicijoje maudydavosi šeštadienį). Sergantieji odos ir kitomis ligomis Didįjį ketvirtadienį, prieš saulės patekėjimą, maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose, tikėdami, kad visus metus bus sveiki. Vandeniui tuo metu buvo priskiriama magiška gydomoji bei apvalomoji galia.
Didysis ketvirtadienis kai kur dar buvo vadinamas ir vėlių Velykomis: žmonės lankė ir tvarkė mirusių artimųjų kapus. Tikėta, kad Didžiojo ketvirtadienio vakarą vėlės renkasi bažnyčioje į kurią jas ant pečių nuneša dvasregiai. Dvasregystės galia (gebėjimas matyti mirusiųjų vėles) buvo priskiriama Didyjį ketvirtadienį gimusiems žmonėms, ypač jei jie dar ir krikštyti sekmadienį.
Bažnyčioje Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas paminėti Paskutinę vakarienę. Po vakarinių pamaldų visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį. Tiesa, kai kuriose vietovėse užfiksuota tradicija, kad tądien „varpus pavaduodavo“ berniukai, tarškinantys aplink bažnyčią mediniais kleketais, tarškynėmis, o po pamaldų jie leisdavosi į aplinkines sodybas kiaušiniauti, t. y. prašyti kaimynų kiaušinių šv. Velykoms.
Didysis penktadienis krikščioniškoje tradicijoje susijęs su atgaila: tai – Kristaus mirties diena. Ši diena vienintelė per metus, kai bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, o prisimenama Kristaus kančios istorija. Didįjį penktadienį būtinai laikomasi pasninko. Dažnai būtent tą dieną žmonės stengiasi prieiti išpažinties, norėdami dvasiškai apsivalyti. Namuose Didįjį penktadienį būdavo mažiau dirbama, stengiamasi laikytis tylos, nedirbti triukšmingų darbų, pvz., nekapoti malkų ir pan., kad neprišauktų nepageidaujamų amosferos reiškinių.
Didysis šeštadienis – tai laukimo diena: Kristus jau nuimtas nuo kryžiaus, palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Jo mokiniai išsibėgioję, išsislapstę. Vienintelė neabejotinai išlaikiusi tikėjimą – Jo motina Marija. Dėl to Lietuvoje Didysis šeštadienis kartais dar vadinamas ir Marijos šeštadieniu. Šią dieną bažnyčioje šventinama ugnis ir vanduo. Teigiama, kad senovėje laužas buvo sukraunamas iš senų, trūnyti pradėjusių kryžių, o jį užkurdavo išskeliant ugnį iš titnago. Manyta, kad kuris pirmas paims ugnies, pasisems vandens, tas greičiau už kitus nudirbs visus lauko darbus, jo gyvuliai bus riebūs ir pan. Eidami namo su ugnimi, valstiečiai užsukdavo į laukus, apsmilkydavo juos, kad būtų geras derlius. Šventintos ugnies dūmais aprūkydavo ir gyvulius, visus trobesius. Namų ugniakuruose buvo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčios pašventinta ugnimi. Tradiciškai stengdavosi, kad pašventinta ugnis neužgestų iki kitų Velykų. Tokia ugnis vadinta metine. Kuo arčiau mūsų dienų, tuo velykinės ugnies saugojimo laikas trumpėjo – stengdavosi neužgesinti iki Sekminių arba bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Tikėta, kad kur dega metinė ugnis, į tą namą netrenks perkūnas, namai bus laimingi, šeimoje bus santaika. Jeigu Velykų rytą ugnis užgesdavo, niekas jos neskolindavo, nes manydavo, kad skolintojas išsineš iš namų laimę, derlių, ugnis neteks savo šventumo ir pradės ,,vaikščioti”, t. y. sukels gaisrą. Šventintos ugnies pelenais barstydavo trobas, kad nedegtų, daržus – kad gerai augtų daržovės. Į statomo namo kertes dėdavo velykinės ugnies anglių. Šventinta velykinė ugnis (jos pelenai, žarijos) turėjo apsauginę funkciją. Ji saugojo nuo gaisro, piktų dvasių ir kitokio blogio, gyvulius – nuo plėšrūnų, vabzdžių ir pan.
Apsauginę, gydomąją paskirtį turėjo ir Didįjį šeštadienį šventintas vanduo. Velykų rytą juo šlakstydavo trobas, gyvulius, laukus, namo kampus, pildavo į šulinį. Jis turėjo išvaikyti piktąsias dvasias. Kai kur šventintas vanduo buvo laikomas iki Sekminių ir tada vėl juo šlakstydavo visą ūkį. Didįjį šeštadienį šventintą vandenį naudojo gydant ligas, užkerėjimus.
Didįjį šeštadienį įrengiamos sūpuoklės šv. Velykoms, bet dar nesisupama. Iki pietų buvo stengiamasi baigti dirbti visus sunkesnius darbus, ruošiami velykų valgiai, marginami kiaušiniai, o vakare einama į bažnyčią švęsti Velyknakčio. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį daugelis žmonių budėdavo prie Kristaus karsto bažnyčiose. Etnografiniai duomenys rodo, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velyknaktį būta ir savitų lokalinių papročių. Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus pabaigos Rytų Lietuvoje buvo žinomas Gavėno sušaudymo paprotys: šv. Velykų naktį per bažnyčią bėgantis „Gavėnas“ būdavo „nušaunamas“, o „nušautas“ jis persiversdavo per galvą ir dingdavo. Taip simboliškai buvo užbaigiamas gavėnios laikotarpis. Kai kuriose bažnyčiose šv. Velykų naktį buvo rengiami vaidinimai. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (o kai kur net ir šiais laikais) šv. Velykos buvo viena įdomiausių švenčių dėl persirengėlių naktinių vaidinimų bažnyčiose – žmonės eidavo net į kitos parapijos bažnyčią, jei savojoje persirengėlių nebūdavo. Dažniausiai būdavo suburiamos dvi persirengėlių grupės – žydai ir kareiviai. Žydai šv. Velykų naktį stengdavosi pavogti kryžių, o kareiviai turėdavo jį apginti. Tokios liaudiško pamaldumo apraiškos bažnyčioje trikdė maldingą susikaupimą, kėlė sumaištį, todėl ne visada patiko kunigams, tačiau žmonės vaidinimus mėgo. Tai buvo savotiškas Evangelijos įvaizdinimas liaudžiai suprantama forma. Be to įvairūs pokštai, triukšmo kėlimas padėdavo tikintiesiems naktį bažnyčioje neužmigti.

Vidurnaktį suskambantys varpai, gaudžiantys vargonai skelbia Kristaus prisikėlimą ir svarbiausios krikščionių šventės – šv. Velykų pradžią.