Užgavėnės

Užgavėnės

Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 d., likus 46 dienoms iki šv. Velykų, švenčiamos Užgavėnės. Šventė turi pastovią savaitės dieną, ji visada būna antradienį, tačiau šiuo metu, dėl patogumo, Užgavėnės dažnai švenčiamos sekmadienį. Tai linksma ir triukšminga šventė galbūt todėl, kad su Užgavėnėmis baigiasi ir pokalėdinis linksmybių bei mėsėdo laikotarpis, prasideda ilgas Gavėnios periodas, kurio metu draudžiamos linksmybės, pasninkaujama.
Įprasta teigti, kad Užgavėnės žymi artėjantį pavasarį, tačiau palyginus Užgavėnių ir šv. Kalėdų apeigas, atsiskleidžia akivaizdus jų panašumas. Abiejų švenčių apeigose aptiksime persirengėlių vaikštynes, trinkos (blukio) tampymą, apeiginį pasidalijimą maistu, simbolinį vaišių gausos akcentavimą ir kitas reikšmingas šventines apeigas. Šiandieną yra geriausiai žinomos Žemaitijos Užgavėnių persirengėlių būrio vaikštynių tradicijos. Ritualinio pobūdžio persirengėlių vaikštynės žinotos ir šiaurinėje Aukštaitijos dalyje, tačiau šiame regione čigonautojų būrys sodybas aplankydavo ne per Užgavėnes, o kalėdiniu laikotarpiu. Per Užgavėnes buvo persirengiama įvairiais personažais: žydais, čigonais, vengrais, daktarais, elgetomis, arkliais, meškomis, giltinėmis, velniais, vestuvininkais ir kt. Bėgant laikui, personažai keitėsi. Nepaisant to, kad persirengėliai užsidėdavo įvairias kaukes, visas būrys būdavo vadinamas bendriniu žydų vardu. Prieš užeidami į gyvenamojo namo vidų, persirengėliai užmegzdavo pokalbį su šeimininkais, sakydavo įvairias oracijas, šmaikščiai prisistatydavo ir pan. Užėjus į sodybą, kiekvienas personažas atlikdavo savo vaidmenį: žydai prekiaudavo, prašydavo maisto, šokdindavo merginas, bučiuodami namiškius skaudžiai įdurdavo kaukės nosyje įtaisyta adata ar išsuodindavo. Čigonės burdavo ateitį, prašydavo maisto ar stengdavosi ką nors nugvelbti. Elgetos melsdavosi, prašydavo išmaldos. Vengrai ar vėliau juos pakeitę daktarai siūlydavo vaistų. Atlikdami savuosius vaidmenis arba tiesiog šėldami persirengėliai prikrėsdavo daug eibių – prilaistydavo vandens, pribarstydavo pelenų, tačiau sodybos šeimininkai retai ant jų pykdavo, paprastai priešingai – pavaišindavo, apdovanodavo. Apdovanoti persirengėliai savo ruožtu sakydavo palinkėjimus, kurie, žemdirbių suvokimu, turėdavo užtikrinti visokeriopą sėkmę ūkio darbuose ir asmeniniame gyvenime. Apėję visas kaimo sodybas, vaikštynių dalyviai surengdavo vakarėlį, į kurį susirinkdavo visas kaimo jaunimas. Pardavę dalį vaikštynėse surinkto maisto, jie nusipirkdavo gėrimų ir pasisamdydavo muzikantą. Likusį maistą suvalgydavo vakarėlio metu. Prie persirengėlių prisijungdavo ir vaikštynėse nedalyvavusi kaimo jaunimo dalis. Tokie susiėjimai Žemaitijoje buvo vadinami žydų baliumi, arba žydų vestuvėmis.
Per šią šventę būdavo aprengiama pamėklė. Žemaitijoje tai buvo moteriškos išvaizdos iškamša, vadinta Morės, Kotrės vardu ar tiesiog Čiučele, Boba, Diedeliu, Pelenų diedu. Pamėklę žemaičiai padarydavo taip: prie rogių pavažos pritvirtindavo vežimo rato ašį, ant kurios laisvai sukdavosi ratas. Prie rato pritaisydavo medžio kartelių karkasą, jį aprengdavo moteriškais drabužiais: ilgu sijonu, marškiniais, pabrėždavo krūtis. Iškamšos galvą padarydavo iš skudurų ir aprišdavo skara. Per rankoves prakišdavo pagalį, prie jo pririšdavo botagą, spragilą ar šluotą. Persirengėlių traukiama pamėklė svirdavo į vieną ar kitą pusę, ratas liesdavo žemę ir sukdavo iškamšą aplink ašį. Besisukdama pamėklė smarkiai mojuodavo botagu ar spragilu ir uždroždavo pernelyg arti priėjusiems ar jos kelyje pasipainiojusiems neatsargiems žiūrovams.
Šiaurės vakarų Aukštaitijoje darydavo vyrišką pamėklę, vadintą Gavėno vardu. Žemaitijoje moteriška iškamša pasižymėjo erotine išvaizda, o vyriška pamėklė – grėsmingais, gąsdinančiais bruožais. Iš medžio išskaptuotas Gavėno veidas su ilga kumpa nosimi ir pritaisyta barzda, išdažytas raudonai ir juodai, turintis daug bruožų, būdingų svarbiausio Žemaitijos persirengėlių būrio personažo – žydo kaukei. Su žydo personažu Gavėną suartina ir prie liemens pritaisomas negyvas paršiukas ar višta.
Laikui bėgant sudėtingos konstrukcijos, aplink savo ašį besisukanti pamėklė pakeičiama paprasta iškamša, vežama vežime ar rogėse. Dar vėliau Morės vardas neretai būdavo suteikiamas vienam persirengėlių būrio personažui. Dažniausiai tai būdavo moteriškais drabužiais apsirengęs, šluotą ar spragilą laikantis vyriškis.
Per Užgavėnes, kaip ir kalėdiniu laikotarpiu, kai kur po kaimus būdavo velkama trinka (medinė kaladė). Savo pobūdžiu ir prasme Užgavėnių trinkos vilkimo paprotys buvo artimas ar net tapatus pamėklės vežiojimui po kaimą. Papročius suartina tai, kad seniau kaladė, kaip ir pamėklė, per kaimą būdavo velkama Pelenų dieną ir tik XX a. persikėlė į Užgavėnių antradienį.
Žemaičių Užgavėnės neįsivaizduojamos be persirengėlių šėlsmo, o likusioje Lietuvos dalyje svarbiausias Užgavėnių akcentas buvo bendras kaimo jaunimo pasivažinėjimas arklių traukiamomis rogėmis. Galima išskirti kelias skirtingas šio papročio formas. Gana dažnai kuris nors vyresnis žmogus vežiodavo kaimo vaikus, dažniausiai savo giminaičių ar artimesnių kaimynų vaikus. Dzūkijoje žinoma atvejų, kai važinėjosi vienos moterys: pavyzdžiui, marti veždavo anytą arba važiuodavo tik marti, atsisėdusi ant verpstės. Agrariniu maginiu pobūdžiu pasižymėjo ir Dzūkijoje žinotas merginų važinėjimasis nuo kalniukų ant verpsčių. Verpstės forma panaši į javų varpą, todėl važinėjimasis sėdint ant jos, turėjo pagerinti javų derlių. Visoje Lietuvoje važinėjimas buvo siejamas su būsimu linų (rečiau – visų pasėlių) derliumi. Tikėta – kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Vidurio Lietuvoje važinėjimasis arklių traukiamomis rogėmis buvo sujungtas su papročiu laistytis vandeniu. Kartais toks paprotys būdavo vadinamas vežti bites, rečiau – važiuoti kūmais. Vežant bites, dažniausiai važiuodavo vienas, rečiau keli ilgu botagu apsiginklavę vaikinai ir vienas ar keli mažamečiai vaikai, atliekantys bičių vaidmenį. Į roges įkeldavo tuščią statinę ir į ją įsodindavo vaikus. Pastarieji, važiuojant per kaimą, turėdavo pamėgdžioti bičių dūzgimą. Važiuojant kūmais, vaikinas ir mergina persirengdavo kūmais (krikšto tėvais) ir su pasidaryta lėle-vaiku važiuodavo jo „krikštyti“. Specifinės papročio atlikimo aplinkybės reikalavo spartumo, dėl to į roges buvo kinkomi geresni arkliai. Taip pasirengę, važnyčiotojai visu smarkumu pasileisdavo kaimo gatve. Vaikai, sutūpę statinėje, „dūgzdavo“ it bičių spiečius, o suaugę rogių keleiviai šaukdavo: „Vandenio, vandenio!“ Kaimo gyventojai – tiek jaunimas, tiek suaugusieji, dažniausiai iš anksto pasiruošę pilnus kibirus vandens ir pasislėpę tarpuvartėse ar už tvorų, stengėsi aplieti važiuojančius. Pastarieji, kad liejantys negalėtų arti prieiti, gindavosi botagais. Važiuojantys rogėmis stengėsi kuo greičiau pervažiuoti kaimą ir išvengti vandens. Kūmai bandydavo nepastebėti pervažiuoti per kaimą, o kaimo gyventojai taikydavosi „pakrikštyti vaiką“ – aplieti jį vandeniu.
Per Užgavėnes būdavo supamasi sūpuoklėmis. Šis paprotys taip pat sietas su linų ar apskritai visų pasėlių augimu. Tikėta: kuo aukščiau sūpuoklės pakils nuo žemės, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Buvo supamasi ne tik lauke, bet ir patalpose, pavyzdžiui, klojime įrengtose sūpuoklėse. Šalčininkų rajone, Dieveniškių apylinkėse, minimas supimosi papročio variantas vadinamas „šokimu lenton“: per trinką būdavo permetama stora lenta, ant kurios galų viena priešais kitą atsistodavo dvi merginos. Vienai merginai sveriant savo pusę žemyn, priešingoje pusėje esanti mergina, lentai pasiekus viršutinį tašką, šoktelėdavo viršun ir, spausdama lentą žemyn, mesteldavo priešingoje pusėje stovinčią merginą. Tikėta, kad juo aukščiau merginos šoktels nuo žemės, tuo geresnis bus derlius.
Per Užgavėnes kaimo gyventojai stengdavosi ligi soties prisivalgyti mėsos ir kitokio riebaus maisto, nes kitą dieną po Užgavėnių, Pelenų trečiadienį, prasidėdavo priešvelykinis gavėnios pasninkas. Šiandien tradiciniu Užgavėnių patiekalu visoje Lietuvoje laikomi blynai. Tačiau vakarų Lietuvoje svarbiausias apeiginis patiekalas buvo šiupinys – riebus įvairių kruopų, bulvių ir mėsos mišinys. Aukštaitijoje blynai buvo dažni kasdienėje mityboje, todėl per Užgavėnes apeiginės reikšmės neturėjo. Visoje Lietuvoje per Užgavėnes žmonės pagal išgales stengėsi valgyti kuo riebiau, daugiau mėsos. Tikėta, kad reikia valgyti 9 ar 12 kartų, tuomet visus metus bus sotūs.
Regioniniai Užgavėnių ypatumai iki šių dienų neišlikę. Lietuvos liaudies buities muziejaus, etninės kultūros entuziastų dėka tradicinės, kadaise tik vakarų Lietuvai būdingos Užgavėnių kaukės (ožio, žydo, ubago ir kt.) ir su jomis susiję persirengėlių vaidinimai bei dialogai išplito po visus Lietuvos regionus. Šiandien juos pamatysime net ten, kur persirengimo paprotys buvo iš viso nežinomas ar seniai sunykęs. Lygiai taip pat visoje Lietuvoje šiandieną deginama moteriško pavidalo pamėklė visur vadinama tuo pačiu – Morės vardu.
Šiuo metu Lietuvoje organizuojamų Užgavėnių šventės dažniausiai vyksta pagal daugmaž vienodą scenarijų. Beveik visais atvejais pamatysime individualius personažų vaidinimus, persipinančius su folkloro kolektyvų (dėvinčių žemaičių persirengimo tradiciją geriausiai atspindinčias – ožkos, gervės, raitelio, žydo, ubago, velnio ir kt. kaukes) koncertais. Visi susirinkusieji vaišinami vietoje kepamais ar iš anksto išsikeptais blynais. Šventės šurmulys paprastai baigiasi tradicine Kanapinio ir Lašininio dvikova, žiemos vijimu, visiems kartu šaukiant „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Galutinis šventės akcentas – moteriškais drabužiais aprengtos šiaudinės pamėklės sudeginimas.

Šiuo metu Užgavėnių, kaip ir daugelio kitų švenčių, tradicijos suvienodėjusios. Vyrauja žemaitiškų Užgavėnių tradiciniai elementai. Šventė tapo bendralietuviška – švenčiama ir ten, kur tradiciškai jos nebuvo.

Atnaujinta 2018 03 04