ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS

Švč. Mergelės Marijos gimimas

Rugsėjo 8 d. Lietuvoje pažymimas Švč. Mergelės Marijos gimtadienis. Tai gana išskirtinė krikščioniška šventė, nes krikščionys labiau pabrėžia mirties dienos pažymėjimą, o ne gimtadienius, nes mirtis reiškia žengimą į amžinąjį gyvenimą. Išimtis – Jėzaus, Marijos ir šv. Jono Krikštytojo gimtadieniai. Ši šventė liaudyje dar vadinta Šiline, Sėmene, Bočine, Ažpažia ir kt. Geriausiai žinomas ir iki šiol Lietuvoje plačiai vartojamas terminas Šilinės, kilęs nuo Šiluvos atlaidų. Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos proga jau nuo pat rugsėjo pradžios Lietuvoje buvo rengiami atlaidai (beje, daugelyje krikščioniškų šalių to nėra). Ypač išsiskyrė Raseinių rajone, Šiluvoje, rengiami atlaidai. Jie pradėti švęsti XV amžiuje Marijos garbei čia pastačius bažnyčią. Nuo pat pradžios bažnyčia garsėjo stebuklingu „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ (arba tiesiog „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos“) paveikslu. Nuo 1748 m. skelbtoje legendos versijoje teigta, jog žmonės iš degančios bažnyčios išnešė stebuklingą paveikslą ir kartu su kitais bažnyčios daiktais bei dokumentais, sudėję į skrynią, užkasė buvusios bažnyčios vietoje. Stebuklu laikoma ir tai, kad visų pamirštą skrynios buvimo vietą parodė aklas šimtametis senelis, kuris, atvestas į buvusios bažnyčios vietą, praregėjo. Manyta, kad stebuklingas paveikslas buvo atvežtas iš Italijos ir Petro Gedgaudo padovanotas pirmajai Šiluvos katalikų bažnyčiai, tačiau tyrėjai paveikslą priskiria XVII a. I pusei.

Šiluva maldininkų traukos centru (atvykdavo tikintieji iš Prūsijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos) tapo pasklidus garsui apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 metus Švč. Mergelę Mariją pamatė kaimo piemenys, ganydami bandą. Šis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas buvo pirmasis Europoje ir turbūt vienintelis atsitikimas, kai Marija prakalbėjo į kito tikėjimo žmones (kalvinistus). Vietos katalikai tai suprato kaip ženklą, kad reikia atstatyti prieš aštuoniasdešimt metų kalvinistų nugriautą katalikų bažnyčią. Po ilgo bylinėjimosi su kalvinistais katalikai atgavo jiems priklausiusias žemes ir pastatė bažnyčią.

Šiluvoje vykę atlaidai visada sutraukdavo daug žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai valdžia uždrausdavo religines apeigas. Pavyzdžui, Carinės Rusijos valdininkai 1866 m. uždraudė bažnytines procesijas, ir draudimas truko iki 1905 m. Sovietų režimas taip pat varžė Bažnyčios ir tikinčiųjų veiklą, tačiau atlaidai liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškos formų. Valdžia stengėsi sustabdyti ar bent sumažinti žmonių vykimą į atlaidus „demaskuodama“ vietos šventumą, rengdama alternatyvius pasaulietinius renginius, drausdama naudoti valstybinį transportą žmonėms į atlaidus vežti, dėl įvairių priežasčių blokuodama kelius ir pan., tačiau žmonės į Šiluvos atlaidus vyko iš visos Lietuvos. Sovietmečio pabaigoje vykimas į atlaidus turėjo ne tik religinę motyvaciją, bet įgavo pilietinio nepaklusnumo atspalvį.

Antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, nelikus religinių suvaržymų, Šilinių atlaidai vyksta net devynias dienas ir kiekvieną atlaidų dieną meldžiamasi bendromis Lietuvai bei vietos Bažnyčiai aktualiomis intencijomis.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šilinės buvo susietos su valstybei svarbiais istoriniais įvykiais, laikytos valstybine švente. Kaip svarbi šventė ir oficiali nedarbo diena, rugsėjo 8 –oji buvo reglamentuota 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme. Atitinkamoje 1930 m. įstatymo redakcijoje ši diena buvo paskelbta Tautos švente (remiantis istoriniu faktu, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi). 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje ši diena laikoma valstybine švente greta Vasario 16-osios ir skirta „Senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti“. Tačiau sovietinis laikotarpis šias Šilinių sąsajas su lietuvių tautiškumu visiškai ištrynė.

Šilinės, kaip ir kitos šventės, buvo suprantamos kaip tam tikrų ūkio darbų pradžios arba pabaigos atskaitos taškas. Pavyzdžiui, suvalkiečiai geriausiu laiku rugiams sėti manė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinių. Šiaurės Lietuvoje, kur buvo auginama daug linų, Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia. Tverečiuje per Šilines, kaip ir per Jurgines, buvo šventinami gyvuliai, piemenukams nereikdavo ganyti. Buvęs ir paprotys šiai šventei pjauti avinėlį ir jo mėsos nunešti bažnyčios tarnams – varpininkui, špitolininkui bei padalinti elgetoms. Žemdirbiškasis Šilinių klodas šiuo metu nunykęs, tačiau praeityje ši šventė, greičiausiai, buvo susijusi su rudeninėmis derliaus nuėmimo apeigomis, protėvių pagerbimu.

Atnaujinta 2023 02 14