Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo diena (Žolinė)

Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo diena (Žolinė)

Rugpjūčio 15-ąją katalikiškas pasaulis mini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną. Daugelyje Lietuvos bažnyčių buvo rengiami atlaidai. Ypač išsiskyrė atlaidai Pivašiūnų (Alytaus r.) bažnyčioje: ten dar XVII amžiuje stebuklais pradėjo garsėti Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1988 metais paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais ir jam suteiktas “Marijos Nuliūdusiųjų paguodos” titulas.

Populiarūs Žolinės atlaidai ir Krekenavoje (Panevėžio r.), kur bažnyčioje yra stebuklingu laikomas Dievo Motinos su kūdikėliu paveikslas. Lietuvių liaudiškojoje tradicijoje rugpjūčio 15-oji buvo ir tebėra vadinama tiesiog Žoline. Ši šventė yra tarsi simbolinis slenkstis tarp vasaros ir rudens. Nuo Žolinės buvo leidžiama valgyti naujo derliaus vaisius, iš naujo derliaus grūdų kepama duona, ja vaišinami elgetos. Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių Žolinė sutampa su javų derliaus nuėmimu, todėl į bažnyčią šventinti buvo nešami grūdai, varpos, javų vainikai ar visas javų pėdas. Būdingiausias šios dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti puokštelę įvairių žolynų, vaistažolių, darželio gėlių, javų varpų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių, taip simboliškai dėkojant už metų derlių. Katalikiškoje tradicijoje žolynai ir gėlės yra Švč. Mergelės Marijos gerbimo atributai. Žolynų šventinimo paprotys kildinamas iš tikėjimo, kad Švč. Mergelė Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Anot legendos, apaštalai susirinkę prie Marijos kapo nerado kūno, o tik pilną kapą gėlių.

Nors Žolinė yra krikščioniška šventė, tačiau tyrinėtojai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, jos papročiuose aptinka daug vietinių žemdirbiškų papročių, kurie pasireiškia įvairomis liaudiško pamaldumo formomis. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės struktūroje nemažai apeigų ir papročių, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra, šventintais žolynais, javais, naudojamais javais, tikintis pagerinti būsimą derlių, nulemti skalsą, sveikatą.

Grįžus iš bažnyčios, pašventintų vaisių ir daržovių valgydavo visi šeimos nariai, jų duodavo gyvuliams, tikintis apsaugoti nuo ligų. Pašventinto obuolio po kąsnelį duoda vaikams dėl ramumo ir gerumo, morkas arba jų nuovirą naudojo sergant gelta. Lietuvoje iki XX a. vidurio buvo įprasta per Žolinę nešti į bažnyčią šventinti rugių grūdus (arba vainiką, puokštelę su varpomis). Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, tikintis, kad jie atneš skalsą, padės nepritrūkti grūdų ir duonos. Šventintų grūdų įmaišydavo ir į sėklinių javų aruodus, kuriuos vėliau pasėdavo laukuose. Kur lauke pasitaikydavo gražiai atrodantys pasėlių plotai, sakydavo, jog ten pakliuvo šventinta sėkla. Nešdavo šventinti ir sėmėnų, tikėdami, kad pasėjus juos laukuose, linai bus apsaugoti nuo amaro.

Sudžiovintą Žolinių puokštę laikydavo užkištą už šventųjų paveikslų ir naudodavo įvairioms maginėms praktikoms. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, ligoniai gerdavo šių žolynų arbatą. Per Žolines šventinti žolynai dažnai buvo naudoti laidotuvių metu – jie galėjo būti metami į kapo duobę, dedami į karstą, jais iškemšama mirusiajam skirta pagalvėlė. Kartais įkapėms pasiruošdavo specialią puokštelę arba augalus specialiai sudžiovindavo, pavyzdžiui, šventintas žydintis barkūnas buvo džiovinamaas tarp maldaknygės lapų.

Šiomis dienomis per Žolinę žmonės taip pat nešasi į bažnyčią įvairių puokštelių, tačiau dažniausiai tai daroma tik siekiant palaikyti tradiciją arba estetiniais sumetimais. Daugumai žmonių, apsigyvenus miestuose ir nebeužsiimant žemdirbyste, tradiciniais verslais, Žolinės ryšys su javapjūtės pabaiga, žemdirbiškomis tradicijomis jau yra nutrūkęs.

Atnaujinta 2018 03 04