Šv. Velykos

Šv. Velykos

Šv. Velykos – didžiausia krikščionių šventė Jėzaus prisikėlimui iš mirusiųjų atminti. Tai viena populiariausių, mėgstamiausių lietuvių metų švenčių. Lietuvių šv. Velykoms būdingi persipynę įvairių laikotarpių papročiai – tiek krikščioniški, tiek ikikrikščioniški, susiję su svarbiausių pavasario ūkio darbų pradžia. Šv. Velykų data nepastovi. Jos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio ir mėnulio pilnaties (tarp kovo 22 ir balandžio 25 d.), tradiciškai keletą dienų (istorijos eigoje šventimas sutrumpėjo nuo keturių iki dviejų dienų).

Lietuvių kalbos žodžio „Velykos“ kilmė sietina su daugelyje slavų kalbų vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra „didžioji diena / naktis“: Великдень (ukr.), Вялікдзень (baltarus.), Wielkanoc (lenk.) ir kt. Žmonės, nedalyvavę Velyknakčio apeigose bažnyčioje, Kristaus prisikėlimą pamini sekmadienio rytą, dalyvaudami Prisikėlimo pamaldose. Šv. Velykų rytą žmonės nešdavosi į bažnyčią pašventinti šventinių pusryčių valgius: margučių, druskos, duonos, pyrago, mėsos, sviesto, sūrio. Norėta, kad pirmasis kąsnis šią šventą dieną būtų pašventintas. Šiomis dienomis dažniausiai atsinešama tik margučių. Išėję iš bažnyčios, žmonės sveikindavo vieni kitus su Kristaus prisikėlimu, tačiau ilgai bažnyčios šventoriuje stengdavosi neužsibūti – visi skubėdavo namo. Buvo manoma: jei Velykų rytą būsi apsnūdęs, toks būsi ir visus metus, o jei greit iš bažnyčios grįši namo – būsi spartus atlikdamas visus darbus. Grįžus iš bažnyčios buvo valgomi vadinamieji atsigavėjimo pusryčiai. Velykinį stalą šeimininkė stengdavosi paruošti kiek galima gausesnį, patiekti tokių patiekalų, kurių įprastai kasdieną nevalgydavo. Ant stalo buvo gausu mėsiškų patiekalų, kadangi tai buvo pirma diena po ilgo gavėnios laikotarpio. Valgyti pradėdavo nuo kiaušinių. Kartais margutis būdavo padalijamas į tiek dalių, kiek yra šeimos narių ir visi jį suvalgydavo. Toks valgymas buvo suvokiamas kaip reikšmingas ateičiai dalykas – tikėta, kad nelaimėje užtenka prisiminti žmogų, su kuriuo dalinaisi velykinį kiaušinį ir atsiras pagalba.

Vaikai Velykų rytą ieškodavo margučių. Iki XX a. pradžios Lietuvoje (kaip ir Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje) išliko paprotys šv. Velykų rytą lauke, specialiai tam padarytose gūžtose, padėti keletą margučių. Dažniausiai šias gūžtas iš anksto pasiruošdavo vaikai, kartais slapčia nuo jų tai padarydavo tėvai, o vaikai turėdavo jas surasti. Kartais vieta, kur dedami kiaušiniai, vadinama ,,kiškio gūžta”. Pietryčių Lietuvoje vaikai rasdavo margučių inde tarp sudaigintų javų (vasarojaus) žalumos. Lietuvos šiaurėje margučiai buvo dedami ant lango arba prie lovos. Vaikams buvo sakoma, kad margučius atnešė Velykų bobutė (Velykė).

Pirmąją šv. Velykų dieną buvo įprasta švęsti namuose, į svečius neinama. Pavalgę sočius pusryčius, vaikai ir jaunimas užsiimdavo tradicinėmis pramogomis, iš kurių populiariausios buvo margučių ridenimas ir daužavimas. Pirmą Velykų dieną paprotys leido mušti tiktai kiaušinio smaigaliu, kitas dienas – ir „pūčka“. Kitomis Velykų dienomis ridenti ir daužauti kiaušinių susirinkdavo kaimo jaunimas. Norėdami išlošti kuo daugiau margučių, vaikinai įvairiai juos „sustiprindavo“, t. y. tuščiavidurio kiaušinio vidus būdavo užpildomas smala, vašku ir pan., kad mušant kiaušinis būtų tvirtas, nesudužtų. Pagautas sukčiaujant, žaidėjas būdavo išjuokiamas ar kitaip nubaudžiamas.

Šv. Velykų dieną vaikai, paaugliai ir jaunimas supdavosi išvakarėse įrengtose sūpuoklėse. Jaunimas burdavosi prie vienų, o paaugliai, vaikai – prie kitų sūpuoklių. Tikėta, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni užaugs linai. Supantis buvo dainuojamos sūpuoklinės dainos.

Su magiškomis būsimo derliaus skatinimo apeigomis siejosi ir velykinis laistymosi vandeniu paprotys. Neretai šlakstydavosi Didįjį šeštadienį pašventintu vandeniu.

Pirmosios Velykų dienos vakare ar antrąją dieną Aukštaitijoje ir Dzūkijoje buvo paplitęs vadinamasis lalavimo paprotys: jauni vaikinai, vadinami lalauninkais, eidavo per kaimą, belsdavo į kiekvienų namų duris, langus, linkėdavo šeimininkams gero derliaus, merginoms – ištekėti. Atsiklausę, ar galima padainuoti, greta krikščioniškų giesmių lalauninkai atlikdavo specifinių apeiginių dainų, vadintų lalinkomis arba verbuškomis. Neretai dainoms buvo pritariama smuiku, armonika, būgnu. Dzūkai po dainos ar giesmės sakydavo dar ir specialias oracijas, prašydami dovanų. Lalauninkus dažniausiai sutikdavo merginos. Jos duodavo dovanų gražių margučių, pyrago. Gražiausio margučio autorė būdavo tituluojama kiaušinių karaliene ir apdovanojama. Kai kur lalauninkus kviesdavo į trobą ir vaišindavo. Šykščius gaspadorius lalauninkai pajuokdavo ir palinkėdavo: „Kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų“.

Antrąją Velykų dieną vaikai ir jaunimas (ypač Žemaitijoje) eidavo velykauti, t.y. prašyti kiaušinių. Margučių buvo duodama už paslaugą, pvz., sutikti žmonės apliejami vandeniu arba nuplaunamos jiems rankos. Laistymasis vandeniu buvo laikomas laimės, gausos linkėjimu. Su šv. Velykomis, kaip ir Verbų sekmadienį, sveikindavo „nuplakant“ verba (kadagio šakele). Tikėta, kad minėti veiksmai gali nulemti žmonėms laimę bei sėkmę ir už gero palinkėjimą reikia atsilyginti dovanomis, margučiais. Dažniausiai vaikai, atėję pas kaimynus, tiesiog pasveikindavo juos su šv. Velykomis arba pasakydavo trumpą oraciją ir už tai gaudavo margučių. Kartais, įėję į gryčią, vaikai nieko nesakydavo, tiesiog stovėdavo įsikišę vieną arba du pirštus į burną. Tai buvo ženklas, kad nori vieno arba dviejų margučių. Prašyti daugiau nei dviejų margučių buvo nemandagu.

Antroji ir trečioji Velykų dienos buvo laikomos linksmybių ir svečiavimosi dienomis. Einant į svečius buvo įprasta neštis margučių – dažniausiai du. Dovanoti nešdavo gražiausiai numargintus kiaušinius. Krikšto tėvai būtinai turėjo dovanoti margučių krikšto vaikams. Apytikriai nuo XX amžiaus II pusės buvo priimta gražiausius, ypač dovanotus, margučius pasilikti prisiminimui, laikyti kaip interjero puošmeną.
Ketvirtoji šv. Velykų diena buvo vadinama ledų diena. Šią dieną stengtasi nekelti triukšmo, nedirbti triukšmingų darbų, „nejudinti“ žemės, siekiant išvengti krušos, perkūnijos. Tikintis apsisaugoti nuo perkūnijos daromos žalos, visuose keturiuose trobos kampuose užkasdavo pašventintų margučių lukštus ir velykinių valgių likučius. Šią dieną taip pat melstasi, kad ledai neišmuštų pasėlių. Pagal šv. Velykų dienos orą spėdavo ir būsimų metų orus, pavyzdžiui, tikėta, kad jei tą dieną pučia pietys, bus karšta vasara, jei žiemys – šalta. Daug įvairių spėjimų bei būrimų buvo atliekama šv. Velykų rytą. Vienais siekta užsitikrinti asmeninę laimę, ūkinę sėkmę ir gerovę, kitais – pakenkti, atsikeršyti. Norint pakenkti, dažnai reikėdavo atlikti maginius veiksmus katalikams sakraliausiu laiku,Velykų ryto procesijos (Prisikėlimo) metu, arba burtams panaudoti sakramentaliją, todėl tokie veiksmai laikyti ne tik amoraliais, tačiau ir šventvagiškais.
Šiomis dienomis šv. Velykos vis dažniau aiškinamos pasaulietiškai. Velykos siejamos su žiemos pabaiga, pavasariu, gamtos atbudimu ir dėl to laukiamos bei laikomos džiaugsminga švente. Tokia šventės traktuotė iš esmės neprieštarauja katalikiškai, tačiau vis dažniau tai tampa vieninteliu šv. Velykų įprasminimu.

Atnaujinta 2018 03 04