Šv. Kalėdos

Šv. Kalėdos

Šv. Kalėdos (gruodžio 25 d.) – Kristaus gimimo diena. Kadaise ji pastovios dienos neturėjo ir buvo švenčiama tarp gruodžio 25 d. ir sausio 6 d. Pirmieji krikščionys laikė esant svarbiau paminėti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Kalėdas krikščionys pradėjo švęsti nuo IV a. ir šiuo metu tai viena didžiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių. Iki XX a. 3–ojo dešimtmečio šv. Kalėdos Lietuvoje švęstos tris, kartais net keturias dienas. Pirmiausiai švenčių laiką imta trumpinti miestuose, vėliau ir kaimuose. XX a. 4 dešimtmetį visur Lietuvoje jau šventė 2 dienas. Šv. Kalėdų dienos turėjo pavadinimus: pirma – Didžioji, antra – Kalėdų, trečia – Ledų, ketvirta – Bernelių.

Pirma šv. Kalėdų diena – ramybės, šeimos diena. Žmonės eidavo į bažnyčią, grįžę valgydavo šventinius valgius, giedodavo kalėdines giesmes, ilsėdavosi. Šv. Kalėdos – pirmoji diena po 4 savaičių pasninko, kai buvo galima valgyti mėsos, todėl kalėdiniam stalui ruošdavo mėsiškus patiekalus. Kaimuose prieš šv. Kalėdas žmonės pjaudavo kiaulę, rečiau avinėlį, žąsį. Kalėdinių valgių gaminimas buvo tam tikras šeimininkių meistriškumo patikrinimas, nes visi mėsiški patiekalai buvo ruošiami per Kūčias jų neragaujant. Kalėdoms ruošdavo šiupinį, kepdavo ir virdavo mėsos, dešrų, plokštainio (kugelio). Žemaičiai kepdavo žąsį su raugintais kopūstais. Labai populiarus valgis buvo su raugintais kopūstais troškintos šviežios ar parūkytos dešros. Šventėms paruošdavo šaltienos. Būtinai kepdavo pyragų, virdavo gilių kavos. Pagal išgales stalas turėjo būti kuo gausesnis.

Per šv. Kalėdas dirbdavo tik būtiniausius darbus, pvz., kaime pagirdydavo ir pašerdavo gyvulius. Iki XX a. pradžios laikytasi ypač griežtos šventimo drausmės – nedirbdavo jokio nebūtino darbo: nešluodavo aslos, negamino maisto, nešukuodavo plaukų ir pan. Viską atlikdavo iš vakaro. Šią dieną niekas nėjo iš namų (išskyrus bažnyčią), nevaikščiodavo į svečius.

Antroji šv. Kalėdų diena – tai svečiavimosi ir jaunimo diena. Po ilgo advento laikotarpio jaunimas buvo išsiilgęs pramogų, todėl susirinkę į erdvesnius namus, dainuodavo, kai kur ir šokdavo. Šiaurės rytų Lietuvoje po kaimus vaikščiodavo persirengėliai. Vyresnieji eidavo į svečius, aplankydavo gimines, artimuosius, krikšto vaikus.

Trečioji šv. Kalėdų diena – ledų diena. Šią dieną žmonės daug melsdavosi prašydami, kad ledai javų, ypač rugių neišmuštų, kad Dievas juos saugotų, kad gyvuliai būtų sveiki. Taip pat buvo prisimenami mirusieji, už juos meldžiamasi. Ketvirtą dieną jau pradėdavo dirbti įvairius žiemos darbus.

Kalėdų Senelis. Kūčių vakarą, per šv. Kalėdas arba tarpušvenčiu iki Naujųjų metų apsilankydavo Kalėdų Senelis (Senis Kalėda, Senis Šaltis). Istorijos eigoje keitėsi tiek personažo vardai, tiek lankymosi namuose laikas. Senojoje tradicijoje po namus vaikščiojo Senis Kalėda, kuris šeimininkams išsakydavo linkėjimus, turėjusius namiškiams atnešti ūkinę sėkmę ir asmeninę laimę, gausą. Jei namuose būdavo mažų vaikų, tai Kalėda juos pavaišindavo riešutais arba obuoliu. Senis Kalėda paprastai būdavo apsirengęs išverstais avikailio kailiniais, eidavo pasiramsčiuodamas lazda ir išvaizda bei savo veiksmais priminė anapusinio pasaulio atstovus, sutinkamus žiemos švenčių persirengėlių eitynėse. Palaipsniui grėsmingai atrodantis Senis Kalėda tapo mums visiems gerai pažįstamu geraširdžiu baltabarzdžiu Kalėdų Seneliu, nešančiu dovanas. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Europoje, Senelio išvaizda keitėsi nuo grėsmingai atrodančio anapusinio pasaulio atstovo iki estetiškai nepriekaištingo šviesius arba ryškios raudonos spalvos drabužius dėvinčio personažo. Lietuvoje nešantis dovanas Kalėdų Senis sutinkamas tik XX a. 3 – 4 dešimtmečiais. Juo dažniausiai persirengdavo šeimos narys arba kaimynas. Svarbiausiu Kalėdų Senelio apsilankymo tikslu tampa dovanų dalijimas.

Kultūriškai reikšmingą Kalėdų Senelio simbolį sėkmingai savo komerciniams tikslams išnaudojo ir Coca Cola įmonė, kuri kalėdinių reklaminių kampanijų pagalba išplatino standartinį Santa Klauso vaizdinį – raudonus kailinius ir kepurę dėvintį baltabarzdį raudonskruostį senelį, skriejantį virš namų stogų elnių traukiamomis rogėmis. Sovietmečiu Senio Šalčio personažas buvo naudojamas ideologiniais tikslais.

Matome, kad istorijos eigoje keitėsi personažo vardai, išvaizda bei vaidmenys. Maginė, apeiginė Senio apsilankymo sodybose prasmė ilgainiui susipynė su pramogine, komercine, ideologine, tačiau Kalėdų Senelis lig šiol išliko reikšmingas, ypač vaikų kultūroje.

Tarpušventis

Kalėdinių švenčių laikotarpis tęsiasi nuo šv. Kalėdų iki sausio 6 d. – Trijų karalių dienos. Liaudies tradicijoje šis laikotarpis buvo vadinamas tarpušvenčiu, tarpukalėdžiu arba vaišėmis. Tarpušvenčiu dienos buvo laikomos pusiau šventėmis, o jų vakarai – šventvakariais, šventais vakarais, todėl žmonės mažiau dirbdavo, stengėsi atlikti visus darbus iki sutemstant. Tarpušvenčiu, kaip ir per šv. Kalėdas, buvo galima sveikinti vieniems kitus su šv. Kalėdomis, Naujaisiais metais. Kai kuriose Lietuvos vietovėse visą šį dviejų savaičių laikotarpį vaikščiojo kaukėti persirengėliai ir linkėdavo gerų ateinančių metų, o už tai būdavo apdovanojami (dažniausiai vaišinami). Persirengėlių eitynes palaipsniui pakeitė miesto kultūros įtakoje atsiradę įvairūs karnavalai, kurie šiandien vyksta įvairiose institucijose, viešose miesto erdvėse ir turi pramoginį pobūdį. Tarpušventis užsibaigia Trijų karalių švente.

Atnaujinta 2018 03 04