Pusiaužiemis

Pusiaužiemis

apie Sausio mėnesį daugiau… SKAITYTI

Pagal katalikišką kalendorių sausio 25-oji yra apaštalo Pauliaus atsivertimo diena, tačiau liaudyje buvo reikšmingesnis šią dieną minimas pusiaužiemis. Jo metu visi stebėjo orus. Tikėta, kad šios dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Bene populiariausias su šia diena siejamas orų spėjimas sako, kad tą dieną įvairūs žiemą miegantys gyvūnai – barsukas, ežys ar meška – išlenda iš savo olos; jei diena saulėta, gyvūnas, pamatęs savo šešėlį, jo išsigąsta ir eina atgal į guolį, apsiverčia ant kito šono ir užmiega. Tai reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas ir antroji žiemos pusė bus dar šaltesnė už pirmąją. Jei diena apsiniaukusi, gyvūnas nemato savo šešėlio ir jau nebelenda į olą, o nutaria keltis. Tuomet pranašaujama, kad kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas. Kartais analogiškai orai stebimi ir per Grabnyčias (vasario 2 d.), kurios neretai irgi buvo vadinamos pusiaužiemiu. Liaudiškoje lietuvių tradicijoje ši diena kai kur dar vadinta Krikštais, Kirmėlių diena, Kirmėline ir pan., nes tikėta, kad tą dieną kuriam laikui iš žiemos miego pabunda gyvatės ir žalčiai. Pagal mitologines sakmes, gyvačių karalius gali pasiversti kumeliu. Šią dieną jaunimas per naktį keldavo vadinamąsias kumeliuko krikštynas: gerdavo degtinę, vaišindavosi valgiais, pagamintais iš žirnių, grūstų aguonų, kanapių ir medaus. Simbolinio pusiaužiemio metu žmonės žadindavo gyvybę: papurtydavo sode obelis, kad būtų derlingesnės, pastuksendavo į avilius ir taip žadindavo bites.

Senovėje sausio 25-oji greičiausiai buvo reikšminga diena, perėjimo iš žiemos į pavasarį lūžio taškas, gamtos atbudimo pradžia.

Atnaujinta 2018 03 04