KALENDORIUS. ŠVENČIŲ RATAS

KALENDORIUS. ŠVENČIŲ RATAS

ŠVENČIŲ RATAS

Aleksandras Žarskus apie KALENDORIŲ

KTKC kalendorinės šventės FILMAS

Taigi, visa Kauno tautinės kultūros centro veikla – ir švietimas bei ugdymas, ir kūryba, ir masiniai arba kameriniai renginiai – remiasi lietuvių etnine kultūra. Dėl to trumpai apibūdinkime lietuviškų metų Ratą, kuriuo „riedėdami“ ir bandome ugdyti save bei centro lankytojus.
Visi mes pirmiausiai priklausome Kūrėjui, Visatai, po to – Žemei ir galiausiai savo tautai. Žmogaus gyvastį palaiko ritmas: kvėpavimas, širdies plakimas. Gamtos ritmas – tai paros bei metų laikų kaita. Kiekvienos tautos senieji papročiai, kalendorinės šventės susiję su šiuo gamtos alsavimu.
Mūsų protėvių kaimo bendruomenėje viena svarbiausių rišančiųjų grandžių buvo bendros šventės. Senieji valstiečiai savo gyvenimą regėjo tarsi Ratą, į kurį telpa ir kiekvieno atskiro žmogaus, ir metų, ir paros ciklai; ir šeimos, ir kalendorinės šventės.
Akivaizdžiausias yra metų Ratas. Štai pavasarį pažadina žemę pirmoji perkūnija, atbunda, atgimsta, prisikelia gamta, sudygsta kiekviena sėklelė. Švenčiamos Užgavėnės, o po gavėnios laikotarpio tylos – Velykos (iš mirties prisikelia Kristus). Paros cikle tai būtų rytas. O žmogaus gyvenime – gimtis, kūdikio gimimas ir krikštynos.
Po to visa dygsta, auga, sulapoja ir sužydi. Suveši, surasoja vasaros gamta, kuri birželio pabaigoje, vasarvidžio naktį pasiekia savo aukščiausiąjį tašką – brandą, galią pradėti naują gyvybę. Švenčiama senoji Rasos (kitaip – Kupolinių) šventė, dabar vadinama dažniausiai Joninėmis (šventasis Jonas Krikštytojas, susijęs su vandens krikštu, taipogi dera su senaisiais kupolių žolynais, nubertais skaisčių rasos lašelių). Paroje tai – diena, vidurdienis, o žmogaus gyvenimo Rate – vestuvių, santuokos metas.
Toliau gamta augina ir brandina vaisių, Rato lankas leidžiasi žemyn, į rudenį, kuomet ateina laikas nebe imti, o atiduoti, išdalinti prisirpusius obuolius, nukirsti sunokusius javus. Tai yra išdalinti derlių, atsisveikinti ir ruoštis išėjimui, išnykimui. Švenčiamos Ilgės ir Vėlinės. Čia vėlgi darnios sąsajos su krikščionišku Visų šventųjų (ir jų kankiniškos mirties) paminėjimu. Paroje tai – vakaras. Na, o žmogaus gyvenimo rate – mirtis.
Po Vėlinių Ratas krenta į patį metų dugną – ilgiausią, tamsiausią žiemos naktį švenčiamos Kūčios ir, kaip grįžimo į šviesą viltis (pasauliui gimsta Atpirkėjas), – Kalėdos. Paroje tai – naktis. O žmogui – paslaptinga Anapusinė būtis, gelmė, širdis, kur nyranti ir skaidrėjanti siela, galbūt, atranda vartus pas savąjį Kūrėją.
Po šio žemiausiojo taško Ratas vėl kyla aukštyn, saulė švyti vis šilčiau, ledai ištirpsta, dienos ilgėja, o naktys traukiasi, žolelė atbunda ir vėl ateina pavasaris. Rytietiškųjų tikybų atstovai čia sakytų – mirusiojo siela persikūnija (reinkarnuoja), t. y. „apsivelka“ nauju kūnu – gimsta, ir prasideda sekantis jos gyvenimas. Krikščionys tiki, kad Kristus mus iš šių nepabaigiamų pasikartojimų grandinių išvadavo: po kūniškosios mirties pažadėtas amžinas gyvenimas Meilėje.
Šitaip, tarsi vieną darnią visumą, tarsi dovaną priimant ir savąjį, ir gamtos gyvenimą, naujai suvokiamos ir metinės (kalendorinės) šventės, ir visi trys svarbiausieji šeimos bei asmens gyvenimo įvykiai – gimimas, vestuvės ir mirtis. Dingsta prieštaros tarp senųjų lietuvių švenčių (vadinamųjų „pagoniškų“) ir krikščioniškųjų. Pajuntama, kad bet kuri tikra, skaisti, šviesi šventė yra šventa.

 

Atnaujinta 2023 02 14