Joninės

Joninės

Birželio 24 d. krikščionys švenčia šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną – Jonines. Ši diena turi keletą vardų: Vasaros saulėgrįžos šventė, Trumpiausios metų nakties šventė, Joninės, Rasos, Kupolė. Du pastarieji vardai greičiausiai atsirado suteikus pirmenybę kuriam nors išskirtiniam šventės momentui – apeiginiam Joninių ryto rasos sureikšminimui arba gydomųjų žolynų rinkimui. A. Vaicekauskas senesniu vardu laiko Kupolę, siedamas jį su šaltniuose užfiksuotu prūsų šventės vardu Kreszes, etimologiškai sietinu su augmenijos vešėjimu bei paminėjimu, kad lietuviai Joninių išvakares vadino kupale. Manoma, kad ikikrikščioniškas šventės vardas neišlikęs. Krikščionys šią šventę sieja su šv. Jonu Krikštytoju, tačiau tikrąjį Joninių santykį su krikščionybe parodo jau tai, kad beveik visos apeigos būdavo atliekamos Šv. Jono dienos išvakarėse (birželio 23 d.), ypač tamsiąją paros dalį. Rašytiniuose šaltiniuose pirmasis Joninių paminėjimas susijęs su draudimais. 1372 m. Varmės vyskupas Henrikas II raštu uždraudė švęsti Jonines senoviškai. Tačiau, kaip ir kitais panašiais atvejais, dvasininkų ir dvaro draudimai didelio poveikio žemdirbiams neturėjo. Dėl „senoviškai“ švenčiamų Joninių dvasininkija skųsdavosi ir XIX a.

Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad paprastai šventinės apeigos atliekamos ant kalvų, pasėlių laukuose, prie vandens telkinių.

Plačiai žinoma Joninių apeiga – kupoliavimas. Dažniausiai šiuo žodžiu vadintas vaistinių žolynų rinkimas Joninių išvakarėse ar naktį iki saulėtekio. Kupolė (,,kupale”) minima jau Ipatijaus metraštyje (1262 m.). Lietuviškoje postilėje (1573 m.) ,,kupolomis” vadinami surinkti Joninių dieną žolynai. Iš rašytinių ir tautosakinių šaltinių matyti, kad kupolėmis buvo vadinami žolynai, turintys gydomąją galią. Vėlesni autoriai (K. Milkus, F. Kuršaitis, J. Basanavičius A. Niemis, A. Sabaliauskas) kupolėmis vadina konkrečių rūšių arba tam tikrų spalvų augalus – jonažoles, ramunes, mėlynai ir geltonai žydinčius žolynus. Prūsų Lietuvoje kupole vadinta Joninių išvakarėse surinktais žolynais papuošta kartis. Tikėta, kad Joninių laikotarpiu augmenija pasiekia klestėjimo viršūnę, gal todėl ir vaistažolės laikytos veiksmingiausiomis, o suskinti žolynai – turinčiais magiškų galių buriant būsimo gyvenimo sėkmę, vedybinį gyvenimą.

Joninių apeigose persipina augmenijos ir vandens telkinių pagerbimas, tikėjimas jų ypatingomis galiomis. Antai Martynas Kromeris (XVI a.) apie Joninių apeigas rašė: ,,Tada pagal seną prietaringą paprotį jie kaišo gėlėmis ir medžių šakomis visus šaltinius ir rankioja visokias žoleles, kurios turinčios gydyti nuo įvairių ligų“. Joninių išvakarėse ir naktį iki saulės patekėjimo vandeniui (šaltinių, upių, ežerų, rasos) buvo priskiriama ypatinga apvalomoji, gydomoji, gražinanti galia. Tikėta, kad didžiausią teigiamą poveikį turi tekantis vanduo, ypač jei upė teka į rytų pusę. Joninių ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, ligoniai eidavo į upes, ežerus maudytis tikėdamiesi, kad išsimaudę pasveiks, sustiprins sveikatą. Sveikieji maudėsi norėdamiesi apsisaugoti nuo ligų, atjaunėti. Žmonės ne tik patys maudėsi, bet maudydavo ir gyvulius, ypač darbinius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rasai. Joninių rytą žmonės prausėsi rasa, nuogi voliodavosi po rasotą žolę, tikėdamiesi pasveikti, manydami, kad visus metus bus švarūs, balti, gražūs. Maginiai veiksmai su rasa buvo atliekami ir tikintis pagerinti javų derlių. Pagal rasos dydį spręsdavo apie būsimą derlių. Prieš saulei patekant, žemdirbys apibrisdavo arba ant šakos apjodavo ratu aplink pasėlių laukus, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių. Kiti išbraidydavo rugių lauką, t. y. nukrėsdavo rasą tikėdamiesi padidinti javų derlių. Jei Joninių rytą didelė rasa, tai tikėtasi gero derliaus.

Indoeuropietiškose kultūrose vanduo beveik visuomet priklauso anapusinio, požemių pasaulio simbolinių reikšmių laukui. Tikėta, kad atlikdamos įvairius maginius veiksmus su rasa, raganos, burtininkai gali pakenkti pasėliams ir gyvuliams, atimti karvių pieną, todėl buvo sakoma, kad Joninių rytą į pasėlių lauką reikia eiti tik nukritus rasai, kol žolė rasota, gyvulių į pievas negalima išginti.

Maudymasis arba gyvulių maudymas šventinės dienos rytą, paprastai tekant saulei, siekiama apsisaugoti/apsaugoti nuo įvairių susirgimų. Tai pastebima ir per kitas žemdirbių kalendoriaus šventes – Jurgines, Velykas, Sekmines.

Apeiginės ugnies kūrenimas yra dar vienas svarbus Joninių akcentas. Rašytiniuose šaltiniuose minimi per naktį degantys laužai, ant karčių iškelti dervuoti kubilai, nuo kalnų ridenamos stebulės (ratai) buvo susiję su tikėjimu, kad tamsusis paros (metų) laikas yra pavojingas žmogui. Šiuo metu suaktyvėjančios piktosios dvasios, galinčios pakenkti žmonėms. Joninių šventės metu žmonės linksmindavosi per visą naktį iki saulės patekėjimo, todėl laužai tiesiog pakeisdavo saulę ir saugojo žmogų skleisdami piktąsias jėgas atbaidančią šviesą. Simbolinė ugnies reikšmė XIX–XX a. žemdirbių tradicijoje beveik visuomet siejama su naikinamąja (taigi ir apvalomąja) ugnies galia. Tokia reikšmė teikta ir Joninių laužams. Norėdami apsisaugoti nuo galimų ligų, šventės metu per juos šokinėdavo jaunuoliai. Juose būdavo sudeginamos pasėlių laukuose išrautos piktžolės. Dar XX a. pirmojoje pusėje Joninių laužo pelenus išbarstydavo laukuose, kad būtų geresnis derlius ir pasėlių nepultų kenkėjai. Tikėta, kad Joninių laužo pelenų papylus po namo pamatais, į namą netrenks perkūnas ir jis bus apsaugotas nuo gaisro.

Didelis laužas ir mūsų dienomis išlieka išskirtinis Joninių šventės akcentas.

Tikėta, kad Joninių naktis yra raganų ir kitų piktųjų dvasių siautėjimo metas. Dar XX a. pradžioje Lietuvos kaimo gyventojų pasakojimuose galima buvo išgirsti, kad Joninių vidurnaktį ant kiaulių jojančios raganos susirinkdavo kryžkelėse ir skrisdavo į pasilinksminimus ant Šatrijos ar Rambyno kalno, ar net į Kijevą. Virdamos košę iš rugių rasų, jos esą užleisdavo pasėlius kerais. Dažniausiai raganaujantys kaimo gyventojai kėsindavosi atimti iš kaimynų karvių pieną. Manyta, kad jį galima atimti braukant koštuve, rankšluosčiu ar marška per rasotą pievą, kurioje ganosi kaimyno gyvuliai, taip pat pasiraunant iš svetimo sklypo žolės, išsitraukiant iš svetimo tvarto stogo šiaudų, ką nors pasiskolinus. Mėgindami apsaugoti gyvulius, kaimo gyventojai šv. Jono dienos išvakarėse tvartų duris ir langus apkaišiodavo aštriais arba badančiais daiktais, dygiais augalais, dilgėlėmis ar šermukšnio šakomis; užremdavo akėčiomis, užkišdavo grauduline (bažnyčioje šventinta) žvake, šalimais padėdavo nulipdytą iš bičių vaško ar kitaip padarytą kryžių. Kryželius nupiešdavo ir ant galvijų arba nutepdavo degutu karvių ragus. Kartais buvo baiminamasi, kad raganos gali pakenkti ir žmonėms – susargdinti, paversti gyvūnais arba vilkolakiais.

Joninių išvakarėse, naktį, buvo atliekama daug įvairiausių burtų ir spėjimų. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas egzistencinės svarbos dalykams – būsimo derliaus gausinimui, išsaugojimui ir giminės pratęsimui. Tai būdinga visoms reikšmingesnėms žemdirbių šventėms. Jau minėjome, kad Joninių išvakarėse ypatingos galios priskiriamos augmenijai, vandeniui, ugniai ir visa tai aktyviai naudojama maginėse praktikose. Sakydavo, jei daug šviesų apylinkėje matosi, tai bus geri metai. Daugelis vedybinių burtų buvo atliekami naudojant augalus. Merginos gėles dėdavosi po pagalve, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Specifine būrimų forma galima laikyti gėlių vainiko mėtymą į medį ar per vartus: užmetus vainiką ant medžio šakos, buvo tikima, kad per ateinančius metus mergina ištekės. Buriant ateitį dažniausiai kreipiamasi į anapusinio pasaulio jėgas, kurių žinioje buvo ne tik augimo galios, bet ir turtas bei ateities numatymas. Todėl būrimai visuomet vykdavo tose vietose, kuriose esą lankosi anapusinės dvasios – prie slenksčio, krosnies, veidrodžio, palangės, kelių kryžkelėse, šulinio.

Joninių šventinio laiko svarba ir išskirtinumas būdavo pabrėžiamas įvairiais pasakojimais apie tą dieną neva vykstančius nepaprastus dalykus, neįmanomus įprastiniame laike ir erdvėje, pavyzdžiui, vidurnaktį pražystantis papartis arba Joninių ryte šokanti ar spalvas mainanti saulė.

Peržvelgus Joninių tradicijas, galima pastebėti bendrų bruožų su Sekminių ir Devintinių papročiais. Pagrindiniai jų – pasėlių lankymas, ypatingų galių suteikimas augalams ir vandeniui, supimasis sūpuoklėmis. Su Sekminių apeigomis Jonines sieja ir Mažojoje Lietuvoje žinotas karvių vainikavimo paprotys.

Laikui bėgant, žemdirbių apeigos iš lėto keitėsi. Didesnių ar mažesnių naujovių sulaukė visos kalendorinio ciklo šventės. Joninės – taip pat ne išimtis. Žemdirbiškų švenčių šventimas persikelia į miestus, jas pradeda organizuoti ir populiarinti įvairios institucijos. XX amžiaus pradžioje Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė išplatino instrukciją, kurioje nurodoma, kur ir kaip turi būti švenčiamos Joninės. Šaulių sąjunga ir kitos kultūrinės organizacijos ženkliai prisidėjo prie Joninių populiarinimo bei šventės vienodėjimo visoje Lietuvoje. Viešajame XX a. pirmosios pusės modelyje svarbiausiu Joninių šventės akcentu galutinai tapo Joninių laužai ir bendras jaunimo pasilinksminimas. Dalis buvusių agrarinių apeigų išliko dėl pramoginio patrauklumo. Tačiau šventės struktūroje atsirado ir visiškai naujų (kitaip sakant, istoriniais ir etnografiniais šaltiniais nepatvirtintų) simbolinių – patriotinių momentų, pavyzdžiui, piliakalnių sureikšminimas, kurie tautiškai nusiteikusių žmonių sąmonėje suprantami kaip šlovingos praeities simboliai. Su XX a. pirmąja puse siejamas ir vainikėlių su įtaisytomis žvakelėmis plukdymas arba paparčio žiedo ieškojimas. Šie simboliniai Joninių šventės momentai iki šiol yra vieni populiariausių ir labiausiai romantizuojamų. XX amžiaus I pusėje išpopuliarėjo ir varduvininkų sveikinimas jų galvas papuošiant iš medžio (dažniausiai – ąžuolo) lapų ar gėlių nupintais vainikais.

Sovietų valdžia, norėdama kontroliuoti žmonių šventinį laiką, paimti švenčių organizavimo iniciatyvą į savo rankas, pasiremdama prieškario viešų renginių tradicija, kartais bandydavo organizuoti Joninių šventimą ant piliakalnių ar kitose istoriniu požiūriu svarbiose viešose erdvėse, tačiau tai niekada netapo masiniu reiškiniu. XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo folklorinio judėjimo banga. 1967 metais kraštotyrininkų sąjūdžio „Ramuva“ nariai pirmą kartą organizavo Rasų šventimą „pagal senuosius lietuvių papročius“. Ilgainiui ramuviečių pasiūlytas šventimo modelis paplito tarp visos Lietuvos kraštotyrinio judėjimo entuziastų bei folkloro kolektyvų. Kuriant folklorinės Rasų šventės modelį, į vieną visumą buvo sujungtas visų ankstesnių istorinių laikotarpių tradicijų paveldas ir atsirado naujų (neaprašytų istoriniuose, etnografiniuose šaltiniuose) struktūrinių elementų bei simbolinių akcentų. Pavyzdžiui, tyrinėtojų manymu, žolynais papuošti vartai, per kuriuos patenkama į šventės vietą, buvo pasiskolinti iš XX a. pirmosios pusės kaimo jaunimo pasilinksminimų (gegužinių) vietos papuošimo; sutartinių giedojimas einant dviem – vyrų ir moterų arba vien tik moterų – rateliais priešingomis kryptimis aplink žolynais išpuoštų šventinių vartų stulpus; saulės palydėjimo ir sutikimo apeigos, kurių metu dainuojamos atitinkamo turinio dainos ir kt. Taip pat tradicijoje žinomiems elementams buvo suteikiama nauja forma arba reikšmė. Pavyzdžiui, tradicijoje žinomas laukuose surinktų piktžolių deginimas Joninių lauže šiuolaikinėje folklorinėje šventėje pavirsta pievose suskintų žolynų aukojimu. Žemdirbių kultūroje buvęs populiarus javų laukų lankymas virto įspūdinga naktine eisena su deglais. Jos metu aplankoma senas ąžuolas, vandens telkinys, piliakalnis, pilkapiai, senkapiai, esantys netoli šventimo vietos. Žemdirbiams egzistencine prasme buvusi svarbi laukų lankymo tradicija XX a. II pusėje pasikeičia į simbolinį pagarbos didingai tautos praeičiai bei kultūrai demonstravimą.

2004 metais Joninės buvo paskelbtos nedarbo diena, ir kultūros darbuotojai susidūrė su rimta problema – kaip suderinti viešai deklaruojamą etninę tradiciją su vartotojiškos visuomenės poreikiais. Kaip ir XX a. I pusėje, taip ir šiomis dienomis, svarbiausiais Joninių šventės akcentais reiktų laikyti laužus ir jaunimo pasilinksminimą.

Atnaujinta 2018 03 04