Blovieščiai. Gandrinės

DAUGIAU-vydija.lt

Kovo 25 d. katalikiškame pasaulyje pažymima Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena. Lietuvoje dažniausiai šventė vadinta Blovieščiais, nuo slaviškų žodžių blagaja vestj („geroji žinia“). Po nepriklausomybės atgavimo (1990 m.) ši šventė vis dažniau vadinama Gandrinėmis. Anksčiau toks pavadinimas labiausiai buvo paplitęs Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje, dabar jis vartojamas visoje Lietuvoje. Tai susiję ne tik su gražiu lietuvišku pavadinimu, tačiau ir su šventės turinio kaita – katalikišką turinį keičia pasaulietinis, šventė siejama su lietuvių ikikrikščioniška religija ir mitologija. Pagrindiniu akcentu tampa gandro (paukščių apskritai) sugrįžimas į Lietuvą. Mūsų protėviai manė, kad šią dieną iš šiltųjų kraštų parskrenda gandras (dar vadintas starkum, gužu, gužučiu, garniu, busilu, bacioniu ir kt.), kuris „parneša ant uodegos kielę“. Ji baigia „išspardyti ledus“ ir ateina pavasaris. Nuo seno gandrą lietuviai labai gerbė. Tikėta, kad jis įsikuria pas gerus žmones ir atneša laimę sodybos, kurioje peri, šeimininkams. Manyta, kad gandras gali nulemti sėkmingą santuoką, atnešti naujagimį, išgydyti nuo įvairių ligų, apsaugoti nuo perkūnijos ir pan. Žinoma daug su gandru susijusių ateities spėjimų. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti žmogaus likimą visiems metams. Pavyzdžiui, jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai eisis; skrendantis gandras rodo, kad tais metais daug keliausi. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas tais metais eisis iš lėto, teks daugiau sėdėti vienoje vietoje. Netekėjusioms merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos tais metais ištekės, tupintis – kad dar liks „tupėti“ savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras reiškė sėkmingą „perskridimą“ į kitą klasę, stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams. Pranašaujant ateitį, buvo palankiau pirmą kartą pamatyti skrendantį gandrą.

Dažnai per Gandrines nesilaikyta pasninko. Anot Liudviko Adomo Jucevičiaus, Žemaitijos valstiečiai šią dieną ruošdavo vaišes, kurių metu buvo gaminami specialūs valgiai – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai (krekenom įdaryti pyragėliai). Rytų Aukštaitijoje taip pat ruoštas specialus maistas – iš įvairių javų miltų keptos bandelės, vadintos kaukorais, kratiniu ir pan. Švenčionių apylinkėje bandelės vadintos baciono pyragu. Tai buvo apeiginis maistas, gamintas norint padidinti javų derlingumą. Per Gandrines vaikai rasdavo bandelių padėtų ant tvoros stulpo, pakabintų ant medžių. Buvo sakoma, kad tai sugrįžusio gandro „lauktuvės“, „dovanos“.

Aukštaičių manymu, „Blovieščiai tokia didelė šventė, kad net paukščiai lizdų nesuka“, todėl žmonės šią dieną taip pat vengė sunkių darbų. Kaip ir per visas šventes, buvo paprotys vaišintis ir vaišinti kaimynus. Iš vienų namų į kitus reikėdavo eiti pamažu, pamėgdžiojant gandrą. Toks elgesys buvo vadinamas starkavimu (gandravimu).

Nuo Gandrinių daug kur buvo pradedami valgyti pavakariai – šaltuoju metų laiku valgyta tik tris kartus per dieną, todėl buvo sakoma, kad „gandras pavakarius parneša, gandras ir išneša“ (pavakarių valgymas baigdavosi rugpjūčio pabaigoje, gandrams išskridus).

Per Gandrines kai kuriose Lietuvos vietovėse moterys stengdavosi keltis kuo anksčiau tikėdamos, kad mažiau sirgs, seksis šeimininkauti, visus metus nebus apsnūdusios.

Pavasarį simbolizavo ir tikėjimai, kad per Gandrines meškos ritasi iš savo guolio, gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja ir taip žadina gamtą, o jei šią karūną iš jų pavogsi, viską išmanysi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur paslėpti turtai. Taigi, kovo 25 d. buvo glaudžiai susijusi su pavasario pranašais – gandru (jo parnešama kiele), žvėrių ir roplių pabudimu ir žemės budinimu, žmonių perėjimu prie pavasariško gyvenimo ritmo.

Šiandieniame gyvenime kovo 25 diena kai kuriose parapijose pažymima specialiomis Švč. Mergelei Marijai skirtomis pamaldomis. Kultūros centrų darbuotojai ar mokytojai rengia sekuliarią Gandrinių šventę, kurią sieja su gandro bei kitų pavasario paukščių sugrįžimu.