Adventas

Adventas

Adventas (lot. atėjimas) yra keturių savaičių rimties, susikaupimo, atgailos laikotarpis. Tai maldingo ir džiugaus laukimo metas – krikščionys laukia Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Liaudyje jis apytikriai skaičiuojamas nuo Šv. Andriejaus dienos (lapkričio 30 d.) iki šv. Kalėdų. Oficialusis Romos katalikų adventinis laikotarpis trunka nuo 22 iki 28 dienų ir, priklausomai nuo to, kada pasitaiko sekmadienis, prasideda tarp lapkričio 27 ir gruodžio 3 d. Adventu prasideda naujieji liturginiai (bažnytiniai) metai.

Bažnyčiose advento sekmadieniais laikytos ankstyvosios Mišios, skirtos Marijos garbei. Jos prasideda žodžiais Rorate coeli, todėl liaudyje vadinamos rarotinėmis, rarotais. Tai iškilmingos Mišios, skirtos Švč. Marijai, laikomos labai anksti, dar prieš aušrą, dažniausiai prie Marijos altoriaus ar jos paveikslo. Prieš šias Mišias iškilmingai uždegamos žvakės. Ant didžiojo altoriaus tarp šešių mažesnių žvakių statoma viena didelė, perrišta baltu arba mėlynu kaspinu. Ši rarotinė žvakė simbolizuoja Mariją. Posakis „Šviesu kaip per rarotas“ greičiausiai bus susijęs su žvakių gausa ir jų skleidžiama šviesa per Mišias. Lietuvoje Rarotos buvo labai mėgstamos. Nors ir vykdavo ankstyvą sekmadienio rytmetį, į jas ateidavo bent vienas žmogus iš kiekvienų namų. Nedalyvavimas Rarotose buvo laikomas dideliu apsileidimu.

Šiandien tapo populiaru pinti advento vainiką. Vakarų Lietuvos gyventojai, kuriems greičiausiai įtakos turėjo vokiška kultūra, advento vainiką žinojo anksčiau, tačiau kitoje Lietuvos dalyje jis išpopuliarėjo po 1990 m. Advento vainiko sumanytoju laikomas Hamburgo (Vokietija) evangelikų pastorius J. H. Vichernas (Johann Hinrich Wichern (1808–1881)). Jis globojo vargšus, ypač rūpinosi benamiais vaikais, jų švietimu. Advento metu vaikai nuolat klausinėdavo kada ateis šv. Kalėdos, todėl norėdamas įprasminti jų laukimą, 1839 metais J. H. Vichernas padarė pirmą advento vainiką: ant didelio medinio vežimo rato pastatė tiek žvakių, kiek advento dienų, keturias ilgas baltas žvakes sekmadieniams ir trumpas raudonas žvakes eilinėms dienoms, kad jas uždegdami vaikai galėtų suskaičiuoti kiek dienų liko iki šv. Kalėdų. Taigi pirmasis advento vainikas vizualiai įprasmino šv. Kalėdų laukimą, artėjančią šviesą – Kristaus gimimą.

Iš vokiečių protestantų advento vainiko paprotį XX a. pradžioje perėmė vokiečių katalikai, kurie jį išpopuliarino JAV. Visame katalikiškame pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato metu advento vainikas  buvo įrengiamas šalia Šventojo Petro aikštėje statomos prakartėlės ir kalėdų eglės. Pagal Romos katalikų tradiciją advento vainikas buvo supinamas iš žalių, dažniausiai eglės, šakelių ir papuošiamas keturiomis žvakėmis, kurios atitinka liturginio laikotarpio apeigų spalvas: trys žvakės violetinės ir viena rausva. Žvakės yra keturių advento savaičių simboliai. Rausva žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį ir simbolizuoja jau visai priartėjusį šv. Kalėdų džiaugsmą. Tačiau žvakių spalvos, jų skaičius priklauso ir nuo konfesijos. Namuose žmonių puošiami advento vainikai dažniausiai priklauso nuo individualios grožio sampratos, individualaus adventinio laikotarpio įprasminimo. Advento vainikas yra išganymo istorijos atminimas, pranašiškos šviesos, amžinybės simbolis.

Per adventą Bažnyčia tikinčiuosius ragina nerengti triukšmingų pasilinksminimų ir juose nedalyvauti, vengti svaigalų, laikytis pasninko, tačiau suvaržymai nebuvo tokie griežti kaip per gavėnią. Kad greičiau prabėgtų niūrūs, tamsūs vakarai, iki Pirmojo pasaulinio karo advento laikotarpiu visoje Lietuvoje kaimo gyventojai rinkdavosi bendrai vakaroti. Susirinkę šnekučiuodavosi, dirbdavo smulkius darbus – plėšydavo plunksnas, verpdavo, vydavo virves, taisydavo pakinktus ir pan. Senoliai pasakodavo vaikams įvairius nutikimus apie sutiktus vaiduoklius ir velnius, sekdavo pasakas, o jaunimas pramogaudavo žaisdamas įvairius žaidimus – dalydavo žiedą, mušdavo žiužį ir kt. Nepaisant to, kad per adventą draudžiama linksmintis, vis dėlto buvo šokama ir dainuojama (giedama). Daugiausia advento giesmių žinome iš Dzūkijos – jos lėto tempo, iškilmingos. Adventinės dainos, rateliai pasižymi ramumu, santūrumu; dainuojama iš lėto šokant. Šokdami ratelius (ratuodami) vaikinai ir merginos dažnai laikosi vieni nuo kitų atokiau, vengia vieni kitus paimti už rankų, sustoti į porą. Toks šokimas veikiau primena apeiginį veiksmą nei pasilinksminimą.

Advento laikotarpiu visus darbus reikėjo pabaigti iki vidurnakčio. Buvo darbų, kurie šiuo laikotarpiu visai drausti. Pavyzdžiui, nors buvo palankus laikas miško darbams, per adventą žmonės vengdavo kirsti mišką, manydami, kad medžiai augs kreivi, gumbuoti, miškas prastai augs. Tikėdavo, kad iš advento metu nukirstų medžių rąstų pastatytuose namuose dažnai lankysis dvasios. Tuo tarpu advento laikotarpiu nukirstų medžių malkomis pakūrus krosnį, jos ugnis gali uždegti namus. Advento laikotarpiu nukirstų medžių medienos netinkamumą vaizdžiausiai iliustruoja pasakojimas, kad žemė nepriima karsto, padaryto iš advento metu nukirstų medžių lentų – išmeta jį į paviršių. Draudimai kirsti medžius gruodžio mėnesį siejami su miško apsauga, kartu pabrėžiamas to laikotarpio medžių kitoniškumas – pritraukia dvasias, kaitriai dega ir gali uždegti pastatus, nepriima žemė.

Advento laikotarpiu nedirbo ir kai kurių ūkio darbų, pavyzdžiui, nepildavo pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos, šiurkščios ir pan.

Manyta, kad advento laikas palankus įvairiems spėjimams ir burtams. Vedybiniai burtai paprastai buvo atliekami šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.). Burtams dažniausiai buvo naudojamos kanapių, aguonų sėklos. Merginos spėdavo savo vedybinę ateitį, sėdamos aplink šulinį aguonas arba kanapes, tam tikrais žodžiais kreipdavosi į šv. Andriejų ir prašydavo parodyti būsimą vyrą. Tikėta, kad ką tą naktį susapnuos, tas ir bus išrinktasis. Taip pat per šv. Andriejų nuskindavo ir pamerkdavo vyšnios šakelę, nes tikėdavo, kad jei ji iki šv. Kalėdų pražys, tai iki kitų šv. Kalėdų mergina ištekės. Taigi advento laikotarpiu buvo pranašaujamas žmogaus likimas, ūkinė sėkmė, spėjami kitų metų orai.

Advento laikotarpis ir svarbiausios žiemos šventės būna tamsiuoju paros laiku, kuris laikytas itin pavojingas žmogui, nes tikėta, kad tuomet suaktyvėja piktosios jėgos, mirusiųjų vėlės. Mūsų protėviai adventolaikotarpį suprato kaip pavojingą, todėl buvo atliekami įvairūs apsauginiai veiksmai, apeigos, turėjusios prišaukti saulę, užtikrinti žmogaus, jo turto apsaugą bei ateinančių metų sėkmę. Šiuolaikinis žmogus stengiasi išsklaidyti advento laikotarpio tamsą tiek tiesiogine prasme – įvairiomis lemputėmis, žvakelėmis apšviesdamas savo namus, gatves ir aikštes, tiek perkeltine prasme – skleisdamas gerumą, atjautą, apgaubdamas dėmesiu artimuosius. Šiandien adventas yra prasmingų darbų, ramybės, susikaupimo laikas.

Atnaujinta 2018 03 04