Respublikinio kūrybinio etnografinės kraštotyros vaikų ir mokinių konkurso „Jei prakalbėtų, daug pasakytų…“, skirto Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, dalyvių etnografinių eksponatų nuotraukų paroda.  Žiūrėti- NUOTRAUKŲ GALERIJA

DALYVIŲ REGISTRACIJA BAIGTA

2021 m. kovo 9 d. Zoom platformoje baigiamasis renginys  žiūrėti DALYV IAI

KVIEČIAME BALSUOTI!

Dalyvauk konkurse, prisek savo medžiagą

Dalyvauk
Patikėta atmintis
Augustė Žėkaitė, 14 m.
Rožinis perduotas iš ketvirtos kartos, buvęs Sibire, patyręs kitų išbandymų.
Apeiginė verba
Augustė Zaikovskytė, 10 m.
Apeiginė verba - surišta iš gluosnio, kadagio ir kitų gyvų/džiovintų augalų šakelių yra tikras tautodailės meno kūrinys. Amžinai žaliuojantys augalai lietuvių pasaulėjautoje apskritai turėdavo labai ypatingą ir netgi maginę reikšmę, toks yra ir kadagys. Tad iš jo ne tik buvo rišamos verbos, bet jis būtinai turėdavo puošti ir Velykų stalą.
"Ką mena prosenelės siuvinys"
Augustė Vaitkevičiūtė, 10 m.
Svarstyklės-svertas
Lukas Grybas, 14 m.
[...] Pamenu, kai buvau mažas smalsuolis, labai rūpėdavo palaikyti rankose šias svarstykles. Nubėgę į mišką su vyresniu broliu, sverdavom viską, kas pasitaikydavo po akimis. Labiausiai patikdavo sverti sunkesnius akmenukus, pintines kankorėžių,... Mūsų žaidimai tęsėsi tol, kol vieną kartą pastebėjo senelis, kad dingo brangiosios svarstyklės. Jis labai jas saugojo, tad nenorėjo, kad išeitų jos pro namų slenkstį. Kaip atsimenu, nemažai gavom beržinės košės.[...]
Pintos juostos
Augustė Skublickaitė, 6 m.
Auklėtoja: „pinu jau 25 metai. Kadangi mūsų darželio kryptis etnokultūra, todėl stengiuosi vaikus supažindinti su tautos kultūros papročiais ir tradicijomis, amatais. Mano pintomis juostomis puošiasi darželio ansamblio dalyviai. Pinti juostas mokau ir savo ugdytinius."
Bitininko įrankiai, žvakidės, svarstyklės
Viktorija Dusevičiūtė, 7 m.
Janina Degutytė „Kas ten skraido visą dieną, pailsėt negali.Su dryžuotu sijonėliu ir plonais sparneliais. Kas ten šnabžda raudongalviui dobilui į ausį. Kas ten saulės spindulėliais sau burnelę prausia. Tai bitutė triūsia ,pluša tarp margų gėlėlių - su dryžuotu sijonėliu ir plonais sparneliais. Bitė renka saldų medų po geltoną lašą. O kokiam gi asotėly bitė medų neša?"
Verpimo ratelis
Kamilė Verbylaitė, 11 m.
[...] Man močiutė yra pasakojusi, kad prosenelė verpdama šiuo rateliu yra net į miegą kritusi (užmigusi), nes siūlų verpimas yra lėtas ir tikriausiai veikdavo raminančiai bei migdančiai. Verpdavo dažniausiai ilgais žiemos vakarais, sekdama aplinkui susirinkusiems vaikams pasakas. Taip pat yra išmokiusi verpti ir mano močiutę, kai ji dar buvo paauglė. Tačiau savo močiutės prie verpimo ratelio nesu mačiusi.[...]
"Senovinė rašomoji mašinėlė"
Augustė Saulė Juškėnaitė, 8 m.
Stebuklingas ąsotėlis
Viktorija Stankevičiūtė, 17 m.
„[...] Kad ir nenorom, vaikinas padėkojo ir išėjo. Eina jis per girią, eina, ilgai ėjo ir pavargo. Pastatė ant žemės ąsotėlį, ir galvoja, ką čia su tokia dovana nuveikti, o valgyti norisi! Na, kas beliko bernui, paliko ąsotėlį ant žemės ir jau ketina traukti upės link, gal kokią žuvį sužvejosiąs. Tik žiū - prieš jo akis iš ąsotėlio iššoko ir pasitiesė staltiesėlė ir tik byra geriausi valgiai į lėkštes, pilasi gėrimai į taures, bernas tik dabar suprato, koks dosnus buvo ponas. Gerai prisikirtęs ir pailsėjęs eina toliau."
Laikrodukas
Jokūbas Vaškelis, 6 m.
„Nusprendė Gintas pats save pradžiuginti. O kas gi gali pradžiuginti labiau už mažą tiksintį niekutį? Pavyzdžiui, laikroduką. Todėl nusiskynė Gintas dešimt gražiausių slyvų iš savo sodo, susidėjo jas į krepšelį ir nubėgo į laikrodžių krautuvėlę. Ten ilgai sukosi tarp prekystalių ir lentynų, kol išsirinko mažą blizgantį laikroduką su raudonais skaičiukais. Ne laikrodukas, o pasaka. Padavė laikrodininkui Kvarcui dešimt slyvų, padėkojo ir labai patenkintas nustraksėjo namo. [...]"
Senovinis lygintuvas
Augustė Kazancevaitė, 8 m.
PASLAPTINGA AUTOBIUOGRAPĖJĖ
Juozas Surdokas, 6 m.
Mes gemiem mezgikluo. Buvuom dedele gražes, deltuo mumis ožkartą noperka. Šeimininks mūsa nekeravuoje, dėl tuo, mes eškretuom anam eš kešenes. Kets mūsa šeimininks bova maža mergelė. Ana momis dedele kerevuoje, Bet svarbiausis mūsa gyvenima iviks bova tuoks. Tuos mergeles nenuorama šou Kondis, mumis pagaves Gruode gatvie jieme er pamete. Vuo pu dvijū deinū mumis sorada kažkuoks praevis e sošoka: - Vajerau! Kuokes gražes perštenates! Pu tuo praevis momis noneše i torgo Naujūju nomū gatvie. Tame torgou praleduom net trileka deinū! Paskiau mumis noperka tuoks vaikielis vardu Kuostas. Ons mumis nešiuo ligi pat šendeina...
Senovinė dėžutė
Elijas Valiušis, 5 kl.
„[...] Vieną dieną vėl manęs prireikė. Aš pasijutau, kaip devintame danguje. Jau pasenau, aš nežinau kiek man metų, gal šimtas, gal ir du. Dabar aš gyvenu su dviem padūkusiais vaikais ir man su jais linksma. O mano mažoji savininkė jau užaugusi ir yra jų mama. Ji papasakojo savo sūnui mano atsiradimo istoriją ir kodėl mane tokią seną saugo. Pasijutau vertingiausiu daiktu namuose."
Puodas ar katilas juodas
Aistė Rusteikaitė, 7 m.
[...] Labai šaltą žiemą, Viralą viriau, visus vaišinau. Tad būkit sotūs ir laimingi, Prisiminkit seną katilėlį, Srėbdami viralėlį. Tad sudiev visiems- Apsiavusiems ir basiems. Jei košės nekliuvo- Eidami per mišką. Prisirinkit tošies. Parsinešę namo Išsivirkit košės. [...] /Vilma Braziūnienė/
Šiandien nebešumni, o kadaise...
Kamilė Šnyraitė, 12 m.
Šis medinis, aukštas ir laibas, indas - tai muštokė (sviestamušė). Į ją supildavo suraugintą grietinę ir su minturiu mušdavo sviestą. Jų būdavo visokio dydžio, ir didesnių, ir mažesnių. Muštokės šeimininkė buvo mano močiutė Birutė (Dūdaitė) Papučkienė (1934 – 2004) [...].
Žibalinė lempa
Airida Augulytė, 9 m.