Gražus proprosenelio Kazio atminimas
Rokas Bartasevičius, 15 m.
Iš karklo vytelių pintas krepšys ir nuvalgytais smaigaliais mediniai šaukštai. Tai prosenelio Kazio palikimas, prisiminimas. Prosenelis Kazys, amžiną jam atilsį, buvo nagingas vyras. Ir krepšių pynėjas, ir šaukštų drožėjas. Žiemomis, kai šalta, atsisėdęs ant pečiaus vis ką nors pindavo arba droždavo. Be Darbo niekad nesėdėjo. Pripindavo jis krepšių ir bulvėms, ir obuoliams, ir uogoms bei grybams rinkti. Kiekvienas būdavo vis skirtingo dydžio. Šeimyna naudojo jo pintą dėklą šienui nešti, sėtuvę ir įvairaus dydžio pintines sūriams bei lašiniams laikyti palėpėje, su sandariais dangčiais nuo pelių.
Atsimenu prosenelis Kazys ligi mirties valgė tik mediniu šaukštu. Geležiniai šaukštai, – sakydavo jis, – sugadina maistą: valgis atsiduoda geležia. O mūsų, vaikų, vis prašydavo įmint mįslę
„Miški gimįs visiem gėrklas maišo. Kas?“ (šaukštas).
Papasakojo Inga Janulynienė, proproanūkė, 1985 m. Pabūdžio kaimas, Kupiškio rajonas