KONKURSAS: Giminės medis – 2022

Liaudanskų giminės pavadinimas atėjo iš pro-prosenelio, kuris buvo lenkas. Seniausias antspaudas su šiuo herbu siekia 1319 m. Rašytiniuose šaltiniuose herbas Jastrzębiec minimas nuo 1335 m. (Aplinkui 100 metų po Mindaugo karūnavimo) Šis herbas populiarus ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Rusijoje, Kanadoje.

Giminės medžio sudarymas leidžia pažinti giminės šaknis. Giminės medis mano manymu simbolizuoja šeimos istoriją. Taip pat sudarant medį, galime prisiminti savo artimuosius ir kartu smagiai praleistas akimirkas. Domintis šeimos giminės medžio šaknimis, močiutė papasakojo, jog iš mano tėčio mamos pusės giminės šaknys siekia iki bajoro Juozo Liudviko Stapulskio.

Žiedas - į mūsų šeimą atkeliavęs per kelias kartas iš pro močiutės šeimos - Tofilės Rėklaitienės. Savo dukrai Albinai mama Tofilė padovanojo šį žiedą. Vėliau šis žiedas buvo paliktas anūkei, kad būtų perduotas sulaukus 16 metų. (Močiutės netekom labai anksti ir jaunos). Dukrai sulaukus šešiolikos šis žiedas atiteko jau mano mamai. Vėliau žiedas atiteks mano sesei. Nėra jis labai kažkuo ypatingas, tačiau liko prisiminimas toks, kuris liko ne tik vaikams, bet ir anūkams bei proanūkiams.

Pasirinkau šeimos herbui širdies simbolį todėl, kad ji dovanoja laimę, kad kiti šypsotųsi ir kad savo vaikus mylėtų visa širdimi, kad artimuosius mylėtų. Ji sėkmę duoda: kad sektųsi kitam ir artimiems, kad sektųsi gyvenime, dar suteikia laisvę (kad visi būtų laisvi kaip paukščiai). Raudona spalva – meilė, o geltona – saulė, žalia spalva suteikia grožį, o oranžinė – stebuklo ir laimės simbolis, mėlyna – dangus, kuris dovanoja laimę ir džiaugsmą.

Pristatau ir įkeliu kurtą savo giminės - Jočerių medį.

Esu Gabija Talačkaitė. Gyvenu savo prosenelės Marytės Dovydėnienės name, kuriam virš 100 metų. Jis yra renovuotas iš vidaus, bet iš lauko pusės – ne. Dar mūsų kieme stovi senas kryžius. Mūsų kieme yra ir daugiau labai senų daiktų, bet apie juos papasakosiu kitą kartą... Šį kartą labai noriu supažindinti su savo giminės iš mano senelio Virginijaus Šimulio pusės geneologiniu medžiu. Jame yra net 6 kartos nuo proprotėvių iki mano mamos kartos. Geneologinį medį sudarė Vytautas Tamutis pagal 2001 duomenis. Pirmas Tamučių giminės susitikimas įvyko apie 1989 metus. Giminėje kartoje iš kartos populiariausias vyro vardas yra Jonas, o moters vardas – Regina. Pridedu Giminės medžio nuotraukas.

Mano giminės genealoginiame medyje yra 240 žmonių. Pirmasis giminės narys yra 1866 m. Planuojų šį medį tyrinėti toliau ir papildyti naujais duomenimis. https://www.familyecho.com/?p=START&c=r9gappolx3&f=917616940450764315

Proprosenelės relikvija garbės medalis Garbės medalis Proprosenelė Liudvika Slanienė Smatavičiūtė, gimusi 1896 metais kartu su vyru Kazimieru Slaniu susilaukė 14 vaikų. Trys mažamečiai nuo ligų neišgyveno, o vienuolika užaugo, iš jų dešimt seserų ir vienas brolis. Proprosenelė mirė 1974 metais, gyveno apie 78 metus. Už vaikų užauginimą sunkmečiu buvo apdovanota Garbės medaliu MAT GEROINIA. Medalis turėjo aukso žvaigždę, bet dėl pinigų stygiaus šeimos nutarimu buvo parduotas, kad prisidėtų prie vaikų gerovės ir išlaikymo. Proprosenelė buvo begalo darbšti, dirbo samdine pono Zaborskio dvare, Pandėlio rajone, Bagdalavos kaime. Vaikus padėjo auginti jos Mama, o kad būtų maisto vaikams, prieš darbą Liudvika rinkdavo grybus, uogas iš miško, darydavo žiemai jų atsargas, iš žydų parduotuvių Pandėlyje gaudavo pusvelčiui silkių mirkalo, kurį šeima valgydavo su bulvėmis. Augino daržoves ir keletą gyvulių. Dar rasdavo laiko ruošti kraičius dukroms, ausdama drobinius lovų užtiesalus ir rankšluosčius, kurie atiteko jaunesnėms, o vyresnėms dukroms teko uždirbti duoną pas ponus, ganant gyvulius ir dirbant kitus sunkius ūkio darbus. To laikmečio žmonės daug dainavo, vieni iš kitų mokėsi dainų, taip buvo lengviau užmiršti vargus, tai ir ši šeima buvo itin daininga. Vyras Kazimieras mirė anksti, tad vargo matė visa šeima. Proprosenelė Liudvika kartu su savo Mama užaugino gražų būrį vaikų. Jos kapavietė yra Pandėlio kapinėse, mano mama su močiute kasmet jas lanko, uždega žvakeles ir taip pagerbia ju atminimą.

Šeimos relikvija - prosenelio asmens liudijimas Stasys Vaicekauskas – mano prosenelis, gimė 1915 metais. Jis buvo antrojo ulonų Lietuvos Kunigaištienės Birutės pilko, dislokuoto nuo 1926 metų Alytuje, ulonas. Prosenelis gyveno Prienų rajono Putrišių kaime, o užaugo su dviem seserimis ir trimis broliais. 1937 metais prosenelis buvo pašauktas į Antrąjį ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulką Alytuje ulonu ir tarnavo iki 1939 metų. 1944 metais sukūrė šeimą su Domicele Žvaliauskaite. Jie kartu užaugino dvi dukteris ir keturis sūnus. Visi jų vaikai baigė aukštuosius mokslus. Sūnus Juozas Vaicekauskas – mano senelis. Stasys Vaicekauskas, prosenelis, buvo geras stalius, muzikantas, grojo smuiku ir lūpine armonikėle. Šeimoje buvo puoselėjamos lietuviškos, katalikiškos tradicijos ir vertybės. Visas nuotraukas ir asmens dokumentus prosenelis slėpė aviliuose, todėl jie išsaugoti liko iki šių laikų. Ant vienos prosenelio nuotraukos liko užrašas rašytas jo ranka ,,Garbingi bočių žygiai tegul mums būna gyvenimo rodykle“. Didžiuojuosi savo proseneliu ir šie žodžiai kiekvienam iš mūsų turėtų būti kaip priesakas savo gimtinei.

Viršutinė herbo dalis – Vilniaus miesto prekės ženklą primenanti ir Lietuvos trispalve papuošta herbo vieta. Ji simbolizuoja lietuvišką giminės kilmę. Penkios žvaigždės, susijungiančios žalia linija į vieną tašką, simbolizuoja kartu gyvenančią penkių asmenų šeimą. Viršutiniame kairiajame kampe esantys kalnai ir į juos vedanti punktyrinė linija simbolizuoja giminės pomėgį keliauti. Apatinė herbo dalis slepia daug simbolių. Vanduo, smėlis ir miškas simbolizuoja meilę gamtai. Ant jų nupieštas rūšiavimo ženklas reiškia, kad mes atsakingai rūšiuojame ir saugome aplinką. Herbo viduryje esanti knygasimbolizuoja pomėgį skaityti ir mokytis.

Maldaknygė priklauso mano mamai Indrei. Jai šią šeimos relikviją perdavė jos močiutė, mano prosenelė Janina Lapūnaitė-Gruzinskienė, kuri ją gavo iš savo močiutės. Mano prosenelė gimė 1932m. Molėtų rajone. Maldaknygė išleista 1934m. Vilkaviškyje, kun. P. Dambrausko. Greičiausiai proprosenelė ją įsigijo kaimo bažnyčioje. Promočiutės su mumis jau nėra, bet maldaknygė yra tarsi nedidelė jos dalelė, kuri visada su mumis.

Mano proprosenelis Gytis Bulota 1940 metais įsigijo puikų medinį laikrodį su pelėda ir gražiais raižiniais. Šiandien laikrodis kabo mūsų namuose ant sienos ir primena analipin iškeliavusį mano proprosenelį.

Žydintis medis-tai gyvybė, galybė, sidabrinis kalnelis-protėvių vaizdas, ten ir žaltys.

Pavardė Barauskas, kilusi iš lenkiškos pavardės Barowski. Anot mano senelės Danutės Germanos pasakojimų, jos mamos pavardė kilusi iš Prancūzijos. Mano prosenelis Kazimieras Vebas buvo to meto kaimo šviesuolis, kaimo žmonėms skaitydavo, padėdavo rašyti laiškus. Gimė 1908 m. Rokiškio r., gyveno Šileikių k. ir stebino visus savo išprusimu ir išradingumu. Net pats prezidentas Kazimieras Grinius važiavęs aplankyti Rokiškio dvaro, pakeliui užsukęs pamatęs keistos spalvos šviesą lange sodyboje. Pasirodo, visi kaime naudojo žibalines lempas, o pas jį degė jau karabitinė lempa. Deja, likimas lėmė, kad 33 metų jis mirė nuo plaučių uždegimo ir po kelių savaičių pasiekė žinia, kad jis su visa šeima turėjo būti ištremtas į Sibirą. Kadangi prosenelė liko su dviem mažais vaikais, nuo Sibiro pavyko išsigelbėti. Mano dėdė Romualdas Barauskas yra žymus Lietuvos gamtininkas, ornitologas, fotografas, išleidęs daug knygų apie gamtą ir įkūręs leidyklą “Lututė“. Pavardė Vebas mūsų giminėje neišliko, nes mano proseneliai turėjo tik dukteris ir prosenelis mirė labai jaunas. Pavardė Barauskas išliko iki dabar. Mano senelis Jonas Algirdas Barauskas vienintelis tęsė giminę, nes jo brolis Boleslovas Barauskas neturėjo vaikų. Mano senelis Jonas Algirdas ir senelė Danutė Germana susilaukė 4 vaikų: 2 sūnų ir 2 dukterų. Mes 4 anūkai: aš, mano brolis Dominykas, mano pusbroliai Šarūnas ir Giedrius tęsiame Barauskų pavardės istoriją.

Per šventes ar laisvalaikiu su šeima nuvažiuojame pas močiutę Reginą Limonavičienę, kuriai 72 metai. Ji gyvena Kupiškyje. Pavalgę ir pakalbėję mėgstame pavartyti albumus. Aš žmonių nuotraukose nepažįstu, o kai kurių net nesu mačiusi, todėl močiutės paprašiau, kad man šiek tiek apie juos papasakotų. Man papasakojo apie kelias nuotraukas, kuriose buvo mano močiutės mama, tėtis ir broliai. Visos nuotraukos nufotografuotos Sibire, kadangi jie ten buvo ištremti. Mano prosenelė palaidota Sibire. Dar nuotraukose vaizduojama mano proprosenelė ir proprosenelis. Jie mirė, kai mano močiutė dar buvo labai jauna. Jie irgi atgulė Sibiro platybėse. 1967 metais, kai mano močiutei buvo 17 metų, ji grįžo į Lietuvą.

Per istorijos pamoką kalbėjome apie šeimos genealoginį medį. Labai susidomėjau ar mūsų šeima turi tokį medį. Pasiklausiau mamos. Paaiškėjo, kad tokį Giminės medį turime! Jis apima net penkių kartų istorijas. Susidomėjusi pradėjau tyrinėti. Medis prasideda nuo Felikso Kasarskio ir jo žmonos Barboros Onas Petronėlės Uldukaitės, 1906 m. Šeimos medyje esu ir aš, Ugnė! Ir tuo labai didžiuojuosi! Giminės medį sudarė Vanda Šlapelytė. Jis atspausdintas 2014 metais.

Vieną dieną su šeima tvarkėme namus ir atradau šią lėlę. Čiupau telefoną paskambinau močiutei ir paklausinėjau apie šią lėlę. Mano močiutė Stasė Jurevičienė, jai dabar 74 metai. Gyvena Kupiškyje. Šią lėlę močiutei padovanojo per vestuves. Ji buvo pirkta 1972 m. O močiutės vestuvės buvo 1976 m. Su šia lėle buvo puošta vestuvinė mašina. Kai susižinojau informaciją apie lėlę, aš buvau įkvėpta susirasti daugiau senų daiktų ir norėjosi sužinoti jų istoriją, aprašyti. Nuvažiavau į kaimą pas Senelį. Senelis: Vilius Lesmonavičius gyvena Juodpėnuose. Kai atvažiavau mes su seneliu ėjome paieškoti senų daiktų. Senelis ištraukė dėžę su senais daiktais. Ten suradom maldaknygę ir pinigus (pridedu nuotraukas). Ši maldaknygė ir pinigai buvo mano prosenelės Joanos Briuškytės. Šie daiktai mena carinės Rusijos laikus.

Mes kartu keliaujam, dainuojam, mylim vieni kitus, toks ir herbas.

Mūsų šeimoje visi myli gamtą ir ja rūpinasi, mėgstam ramų poilsį, grožį, todėl nupiešiau vandens leliją.

Lėktuvas-kelionės ženklas, nes mes daug keliaujam ir džiaugiamės kartu.

Mes dažnai būnam gamtoje, mėgstam mišką, todėl nupiešiau girių karalių briedį, rudens simbolį-voratinklį ir gėles-tai džiaugsmo, gyvybės simbolis.

Giminės herbe nupiešiau paletę ir teptukus, nes mus jungia dailė, meilė menui, grožiui, mes keliaujam po Lietuvą, nes mylim savo šalį.

Mano šeimoje visi labai sportiški, todėl sukūriau tokį herbą. Tai sportas, drąsa, ištvermė.

Mes mėgstame gamtą, todėl nupiešiau briedį, dar mėgstame žiemą čiuožinėti, mėgstam ir fotografuoti, tai ir nupiešiau tokį herbą.

Sužinojau labai įdomių faktų apie savo prosenelį (iš mamos pusės) Alfredą Gromadskį (1927-1965). Būdamas 17 metų jaunuolis, jis dalyvavo II Pasauliniame Kare, buvo paimtas į karą 1944 metais. 1945 m. sausio mėn. dalyvavo Lenkijos sostinės Varšuvos išlaisvinime. 1945 m. kovo mėn. kovose prie upės Odros , balandžio, gegužės mėn. miesto Berlyno užkariavimo kovose. 1946 m. kovo 15 d. buvo demobilizuotas namo. Prosenelis (iš tėvo pusės) Juzef Pilžis gimė 1908 metais, buvo vokiečių koncentracijos stovykloje, buvo pasmerktas mirčiai: netinkamas fiziniam darbui, bet atsitikimas lėmė, kad liko gyvas (sužinojau iš senelės). Tą ir dar nemažai įdomių šeimyninių paslapčių paskatino mane domėtis šeimos istorija, gimine. Todėl sudariau savo šeimos genealoginį medį.

Patricijos Žebuolytės šeimos herbo simbolių aprašymas ● Ž - raidė Ž reiškia šeimos pavardės pirmąją raidę - Žebuoliai ● L ir T - raidės šonuose simbolizuoja tėvų vardų pirmąsias raides - Lina, Tomas ● ,,Familia ante omnia“- reiškia ,, Šeima prieš viską “. Kuriant herbą norėta parodyti šeimos svarba, jos vertinimas. ● Kardais norėta parodyti, jog šeimos nariai yra kovingi ir stengiasi dėl teisybės. ● Karūna, su angelo sparnais, rodo tikėjimą ir jo svarbą.

Mano herbe plunksna, nes mama sakė, kad šeimoje yra bajorų, o gėlės-tai gyvybė, grožis. Mes šeimoje mėgstam grožį ir mokslą.

Artėjant mano prosenelės 90-mečiui, giminaitė Neringa Šijanienė nusprendė sudaryti ir padovanoti „Giminės medį“. Mūsų šeimos medžio pradininkai Ona, Kleopas ir Stasys. Ona mano prosenelė, ji turėjo du vyrus – Stasį ir Kleopą – kurie yra mano proseneliai. Mano močiutė Dalia Čepienė pasakoja, kad mano šeimoje yra daug muzikantų ir fotografų... Močiutės namuose yra nemažai daiktų, menančių dar prosenelių laikus... Apdulkėjęs, nuo kelionių apsitrynęs lagaminas, jau surūdijusi žibalinė lempa...

Giminės herbe nupiešiau kalavijus ir kryžių, nes tai mūsų tautos istorija ir augalus - tai gyvybė ir viltis.

Mano herbe knyga ir sparnai, nes mokslas suteikia viltį, mes visi daug skaitom. Gėlės-tai džiaugsmas, grožis.