KONKURSAS: Giminės medis – 2022

Mano prosenelis Pranas Mikalauskas (slapyvardis – Antalkis) buvo įžymus rašytojas. Jis domėjosi Vilkijos krašto istorija, pėsčiomis yra išvaikščiojęs visas jo apylinkes, apsodino Kartuvių kalnelį. Mano tėtis yra Tomas Mikalauskas, jis dirba programuotoju. Mano mama yra Kristina Gulbinaitė Mikalauskienė, ji – medžio stilistė. Aš turiu du brolius, su kuriais man niekada nebūna liūdna.

Augalas ir žiedas vaizduoja, kad mano giminėje buvo žolininkų ir gydytojų, knyga - tai kad buvo literatų, o knygoje surašytos giminių pavardės. Snaigė vaizduoja, kad mano giminė iš šiaurės Lietuvos, šalmas - kad daug bajorų buvo.

Šioje nuotraukoje, kuri išspausdinta 1980 03 27 Raseinių rajono laikraštyje „Naujas Rytas“, pavaizduotas mano prosenelis Juozas Lauraitis, kuris apie 50 metų dirbo vairuotoju. Jis gimė 1935 metų kovo 19 dieną Tverijoniškės kaime, Tytuvėnų apskrityje (dabartinis Raseinių rajonas). Kai 1941 metais prasidėjo antrasis pasaulinis karas, jam buvo 6 metai. Prosenelis dažnai prisimindavo, kaip vokiečių kariai gaudydavo vištas, o jie, vaikai, rinkdavo gražias, tuščias konservų dėžutes. Prosenelio šeima buvo kumečiai – samdomi dvaro darbininkai, gyveno dvaro sodybos pastate – kumetyne. 1943 metais prosenelis pradėjo lankyti Breckių pradinę mokyklą (dabartinis Raseinių rajonas, Breckių kaimas, likusi tik viena sodyba). Vienoje patalpoje mokėsi visi 1–4 klasių mokiniai. Keturias klases baigė tik 4 mokiniai: jis, sesuo Onutė Lauraitytė, mano prosenelė Juzė Rupeikaitė ir jos brolis Bronius Rupeika. Prosenelis į mokyklą eidavo pėsčiomis per beržyną apie 2 kilometrus. Kad būtų patogiau nešti sąsiuvinius ir elementorius (knygas), iš faneros susikalė dėžę, į tą pačią dėžę mama įdėdavo maisto – duonos, užteptos užkulu (rūkytais taukais). Kai kas neturėdavo net tokio maisto. Mokytis nelabai buvo kada, reikėdavo padėti tėvams ūkyje: į turgų nešdavo parduoti kiaušinius, ravėdavo daržus, grėbdavo šieną ir prižiūrėdavo gyvulius. Mamai padėjo prižiūrėti dvi jaunesnes seses ir brolį. Rudens apavas buvo klumpės, o žiemos – vyžos. Didžiausia pramoga žiemą buvo čiuožinėti ant ledo su viena, paties pasigaminta pačiūža. Ji buvo iš kibiro lanko, pritaisyto prie medinės lentelės. Būdamas apie 15 metų, nebaigęs 5 klasių, prosenelis išėjo mokytis traktoristu. 1941 m. buvo pradėtos steigti MTS – mašinų traktorių stotys (jos turėjo žemės ūkio mašinų, bet neturėjo žemės). Vienoje tokioje, Tytuvėnų MTS, prosenelis Juozas ir baigė traktoristų kursus. Grįžęs į savo kaimą – Sandravos kolūkį – kurį laiką vairavo traktorių. Paskui jį išsiuntė į Kauną mokytis vairuotoju. Baigęs šiuos mokslus, įsidarbino Tytuvėnų rajono kinofikacijos skyriuje „šoferiu motoristu“ – kaimuose rodydavo kino filmus. Iki pašaukimo tarnauti, „šoferiu“ (vairuotoju) dirbo Sandravos kolūkyje Pasandravio kaime (Pasandravys – kaimas Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, Pagojukų seniūnijoje, 15 km nuo Raseinių. Pro kaimą teka upė Luknė ir jos intakas Sandrava. Poeto Maironio gimtinė). Prosenelis trejus metus tarnavo sovietinėje armijoje Samarkando mieste, Uzbekistane. Tarnyboje taip pat vairavo mašiną ir vežiojo dalinio vadą. Po tarnybos Juozas Lauraitis grįžo į savo gimtą Sandravos kolūkį, vedė klasiokę Juzę Rupeikaitę. Susilaukė dukros Zitos (mano močiutės – mamos mama). Prosenelis Juozas vairuotoju dirbo visą gyvenimą – iki 1995 metų. Buvo darbštus, gerbiamas žmogus. Apie jį rašė laikraštyje, turėjo padėkų ir ženklelių už gerą darbą. Būdamas pensijoje prižiūrėjo bites, labai mylėjo gyvulius – laikė kiaules, ožkas, triušius. Turėjo draugą katiną Kuką ir ....traktoriuką. Aš dažnai jį lankydavau ir padėdavau ūkyje. Prieš metus mano prosenelis Juozas iškeliavo Amžinybėn.

Laurinaičių giminės medis nuo proprosenelių gyvenusių XX a. pradžioje.

Meškiukas Simba – senelio geriausias draugas. Prieš mano seneliui išvykstant į kariuomenę, šį meškį jam padovanojo jo senelis Vladas. Simbai jau yra apie 40 metų, ir jis visada guli senelio lovoje. Per vidurį. Senelis, Simba ir močiutė! Senutis (taip jį kažkodėl vadinu) dažnai pavadina meškiuką „karaliumi“, kaip Simbą iš filmo „Liūtas karalius“. Kai buvau maža, supykdavau išgirdusi jį taip sakant. Tada galvodavau, kad karaliais gali būti tik liūtai, o meškos – ne. Simbuką senelis labai brangina kaip prisiminimą apie mano prosenelį Vladą. Senelis norėtų, kad Simba gulėtų šalia, kai jis kažkada iškeliaus į kitą pasaulį... Kodėl? Atsakymo taip ir neišgirdau. Dar nesugalvojau, kaip išpildysiu senelio norą, kad meškį perduočiau kitoms kartoms... Gal pasiliksiu Simbos nuotrauką, o meškiuką išleisiu su seneliu? Sugalvosiu – tai dar bus labai negreit!

Aš esu Mykolas. Man 12 metų. Gyvenu Radviliškio rajono Dapšionių kaime, Jasnagurkos vienkiemyje, kuriame buvo įsikūrusi mano proprosenelio iš mamos pusės šeima. Sodyba buvo įkurta apie 1922 m., o pavadinimas kilo nuo to, kad gyvenamasis namas stovi ant nedidelės kalvelės, nuo kurios atsiveria aiškus ir platus aplinkos vaizdas. Mano proprosenelis buvo žemdirbys, mylėjęs žemę, auginęs duoną, auklėjęs vaikus, kurių buvo penketas. Viena iš dukterų, mano prosenelė ir mano mamos senelė, pasirinko mokytojos kelią. Man su mama gilinantis į mūsų giminės geneologiją ir ieškant simbolių kuriamam herbui, pavyko atrasti įdomų pasikartojimą. Mano senelis, proprosenelio anūkas, taip pat pasirinko ūkininko profesiją, o mano mama, kaip ir mano prosenelė, yra mokytoja. Šis netikėtas atradimas nustebino mane, nes sekant šia gyvenimo jau sudėliota gija, pratęsdamas mūsų giminės vyryšką pasirinkimą, galėčiau rinktis ūkininko profesiją. Iš šios surinktos informacijos man ir mano mamai pavyko sudėlioti herbą, kuriame užkodavome žemdirbio profesiją-augančios kviečių varpos, mokytoją- knyga ir kompiuteris. Kompiuteryje matomas rubiko kubas- mano pomėgis, ant knygos viršelio esantys teptukai-mano vyresnės sesers mėgstamiausia veikla, paukščiai ir gėlės-močiutės veiklos simboliai. Visus šiuos simbolius apjungia centre esantis auksinis ratas, simbolizuojantis darną, skalsą ir vieningumą. Fono spalvos simbolizuoja: Žalia-gamtą, dosnumą ir gyvybingumą, mėlyna-dangų, stabilumą ir tvarką, geltona, aukso-saulės šviesą ir optimizmą. Džiaugiuosi, kad pasiūlius mano mamai, pasirinkau sukurti savo giminei ir šeimai herbą. Mane praturtino maži atradimai ir informacija apie mano proprosenelius, jų ir jų vaikų bei anūkų pasirinkimus.

Žinios apie tėčio giminės protėvius siekia XIX amžių.

Rinkdamas medžiagą apie savo giminę supratau, kiek nedaug apie ją žinojau ir kiek dar yra man nežinomų istorijų.

Čia mano giminės medis. Mano giminė nėra labai didelė, labiau artimesni giminės yra iš mamos pusės. Galiu pasidžiaugti, kad visi giminaičiai yra nuoširdūs ir draugiški.

Šis projektas paskatino plačiau pasidomėti giminės istorija. Ją tyrinėdama daug sužinojau apie prosenelius ir senelis bei kitus giminaičius.

Giminės šaknys - tai mūsų pagrindas, o mes lyg medžio lapai - suteikiame medžiui gyvybės.

Medžio lapai - tai augalo maitintojai, jie yra patys plastiškiausi ir svarbiausi augalo organai. Medžio šaknys medį įtvirtina žemėje ir neleidžia jam nudžiūti. Giminės medis niekuo nesiskiria. Mūsų tėvai, seneliai, proseneliai yra mūsų gyvenimo pagrindas, mūsų šaknys, kurios suteikia mums pilnatvę ir primena mūsų istoriją, o mes esame tarsi medžių lapai.

Labai senas rublis. Informacijos daugiau nuotraukose.

Gilinausi į mamos ir tėčio giminės šaknis. Sužinojau giminės šaknis iki 7-8 kartos. Mano giminėje buvo partizanų, proproprosenelis buvo karo felčeris rūpinęsis pakruojiečių sveikata, yra giminaičių dalyvavusių 1863 m. sukilime.

Pievos, miškai, gamta, tėvynė - mums namai. Maestro V. Kernagio dainos ir muzika-lyg lopšinė. Kiekviena jo daina, dalis mūsų gyvenimo. Labai mėgstam cepelinus. Tai mūsų mėgstamiausias maistas! Duotumėt mums krepšinio kamuolį, surengtume didžiausią bei smagiausią turnyrą miestely! Mums labai svarbi yra mūsų šalis, namai – Lietuva. Mylime, darome geriausiai, ką tik galim.

Čia yra mano mamos tėčio giminės medis. Šį genealogijos medį sudarė mano prosenelis Danielius Čižiūnas. Kadangi jis jau yra miręs šį medį toliau pildo mano mama Inga. Šiame giminės medyje yra 6 kartos, nuo 1877m. Mano prosenelis Danielius sudarydamas šį giminės medį informacijos ieškojo bažnyčiose, muziejuose. Aš džiaugiuosi, kad mes turime šį giminės medį ir toliau jį pildome.

Raidė G yra šeimos pavardės pirmoji raidė. Sparnai simbolizuoja laisvę. Angeliukas vaizduoja šeimos tikėjimą. Karūna reiškia garbę. Herbo pagrindas - skydas- apsaugo šeimą.

Tai 1938 metų nuotrauka. Fotografuota Baltarusijoje, Vitebsko apskrityje, Bogino kaime. Fotografavo vietinis kaimo fotografas. Vyras, sėdintis iš kairės, yra mano proprosenelis Napoleon Sterinovič (1901-1968). Iš dešinės sėdinti moteris yra jo žmona, mano propromočiutė Sterinovič Albina (1897-1997). Ant kelių proproseneliui sėdi mano prosenelis Sterinovič Mečislav (1930-2002). Nuotraukoje jam 8 metai. O stovinti mergaitė yra Alina Sterinovič, gimusi 1928 metais. Dabar jai 94 metai. Ji gyvena Lenkijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Alina buvo dar maža mergaitė. Ją pasiėmė vokiečiai, kuriems Vokietijoje ji turėjo dirbti, melždavo karves. Kai ją paleido į laisvę, namo į Baltarusiją Alina taip ir negrįžo, liko gyventi pas tetą Lenkijoje. Vėliau sukūrė šeimą.

Giminės herbą sukūriau pati. Štai ką reiškia kiekvienas jo simbolis: -Nupiešiau ožį, nes mes visi užsispyrę ir lengvai nepasiduodame/nenusileidžiame. Atkakliai siekiame užsibrėžto tikslo. -Pavaizduoti teptukai, nes mūsų giminėje labai daug meniškų žmonių. Dominuoja tokios profesijos, kaip dizaineriai, architektai, dailininkai ir pan. -"S" reiškia Sutkai- tėčio pusė. -"A" reiškia Abelceva- mamos pusė. Spalvos: -Raudona spalva reiškia: pasitikėjimą savimi, stiprybę, valią. -Violetinė reiškia: ištikimybę, ambiciją, kūrybiškumą. -Ruda taip pat reiškia stiprybę ir pasitikėjimą, bei tvirtumą.

Šioje nuotraukoje mano prosenelis Antanas Kudaba, gimęs 1902 metais. Fotografuota Ignalinos r., II Salų kaime 1949 m. prie prosenelio namo, kuris pastatytas XIX a. pabaigoje. Visą gyvenimą prosenelis čia ir gyveno, ūkininkavo, žvejojo. Mirė 2001m. Prosenelis Antanas matė Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinį karą, patyrė pokario sunkumus. Jo gimtasis II Salų etnoarchitektūrinis kaimas išsiskiria savo unikalia architektūra ir išplanavimu, dabar jo dalis priklauso Lietuvos liaudies buities muziejaus padaliniui.

Mano proseneliai ir seneliai išgyveno II pasaulinį karą. Apie jį pasakojo įvairių istorijų, atsiminimų. Prosenelė, iš mamos tėčio pusės, mokėjo austi labai gražias šilko lovatieses. Visiems anūkams ir proanūkiams paliko (dovanojo) po lovatiesę - prisiminimą apie save. Įdomus sutapimas, kad iš mano mamos ir iš tėčio pusės viena prosenelė buvo Morkevičiūtė, o kita-Morkevičienė. Giminėje nemažai yra šeimų Valatkevičių ir Kavaliauskų pavardėmis. Domėtis giminės šaknimis paskatino įvairūs pasakojimai, prisiminimai apie artimuosius, kai jų ratas ėmė negailestingai mažėti, nes daugelis jų jau iškeliavo anapilin. Šį darbą atlikti padėjo mama ir jos sesė.

Darydamos projektą susimąstėmė, kas yra giminės medis. Giminės medis - tai mūsų šeimos istorija, kuri prasidėjo labai seniai. Tyrinėdamos šeimos istoriją, turėjome galimybę pasidomėti ir daugiau sužinoti apie senelius, dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres. Džiaugiamės turėdamos tokią nuostabią šeimą.

Šią fotografiją radau sename šeimos albume. Fotografijų albumas kadaise priklausė mano prosenelei Antaninai Salomėjai Valiukėnienei (1912.07.14-2005.02.06, mergautinė pavardė Bacevičiūtė). Kaip mano mamai papasakojo prosenelė, kadaise šiame albume ji buvo suklijavusi nuotraukas, kuriose įamžintos moterys, dalyvavusios Kauno Šaulių sąjungos moterų sekcijos veikloje. Mano prosenelė bendravo su šios sąjungos narėmis. Vykstant Lietuvos žmonių trėmimams į Sibirą, pabijojusi, kad šios nuotraukos gali ją išduoti, palaikius ryšius su Šaulių sąjunga, prosenelė visas nuotraukas iš albumo išplėšė. Jų vietoje liko tik apdraskyti lapai, tarsi negyjančios žaizdos, liudijantys albume buvus įklijuotas prosenelei svarbias fotografijas. Vėliau prosenelė Salomėja albume klijuodavo vaikų fotografijas: giminaičių vaikų, anūkų, o vėliau ir proanūkų. Mama prisimena, kaip ji ir kiti pas prosenelę svečiuodavęsi vaikai mėgdavo vartyti šį albumą, apžiūrinėti nuotraukas, o kai kurias net ir išsiplėšti. Mirus prosenelei Salomėjai fotografijų albumas atiteko mano mamai. Ji šį albumą atnaujino. Albumo lapus apklijavo pasendinto popieriaus lapais, o albumą paskyrė prosenelės Salomėjos atminimui. Į jį mama suklijavo visas rastas šeimos nuotraukas, kuriose įamžinta mano prosenelė. Vienoje iš jų – mano prosenelės šeima: jos vyras Jonas Valiukėnas (1907.12.31-1976.09.19) ir vaikai Jurgis Rimtautas (1939.05.10) bei Jonas Kęstutis (1942.01.25-2012.02.21) – mano senelis. Prosenelis Jonas buvo inžinierius - elektrikas, prosenelė Salomėja – namų šeimininkė. Kaip mama prisimena, prosenelė kepė nuostabaus skonio tortus ir meduolinius grybukus. Senelis Jonas Kęstutis buvo veterinarijos gydytojas. Senelio brolis Jurgis Rimtautas dirbo chirurgu, dabar gyvena Druskininkuose. Nuotraukos nugarėlėje užrašyta „Prisiminimui brangiai dėdienei ir dėdei. Valiukėnai. Kaunas. 1948. XI. 1.“. Šeimos fotografija daryta Kauno foto ateljė „Dailė“ prosenelių 10 metų santuokos sukakčiai pažymėti (susituokė 1938.04.17). Kaip fotografija, skirta prosenelės Salomėjos giminaičiams, vėl atsidūrė šalia kitų šeimos nuotraukų nėra žinoma.

Konkurse sudalyvauti paskatino mano auklėtoja. Aš - Raigardas Gudauskas, taip pat esu paminėtas giminės medyje. Aš didžiuojuosi savo giminės istorija ir tikrai tęsiu savo giminės medį.

Šioje nuotraukoje nufotografuoti Antanas ir Adelė Labačiauskai su anūkais. Nuotraukoje yra mano mama (Svetlana Li), jos pusbroliai (Marius Čėsna ir Mindaugas Labačiauskas), pusseserė (Aida Dambrauskienė), mamos sesė (Inga Kovalskienė), mamos senelis (Antanas Labačiauskas) ir močiutė (Adelė Labačiauskienė). Vaikai buvo po krikštynų. Ši nuotrauka nufotografuota 1988 m. rugpjūčio mėnesį Vištytyje. Mano mamai tuo metu buvo penkeri metai. Mamos senelis, Antanas Bernardas Labačiauskas, gimė 1928 09 11. Jis visą savo gyvenimą nugyveno Vištytyje, čia gimė, mokėsi, susirado žmoną, sukūrė šeimą, užaugino keturis vaikus, buvo visame rajone žinomas kaip puikus traktorininkas ir ūkininkas. Jo žmona buvo mano mamos senelė, Adelė Labačiauskienė (mergautinė pavardė - Černiauskaitė). Adelė Černiauskaitė gimė Vištytyje 1931 12 26. Būdama dvidešimt ketverių metų, 1955 04 17, ištekėjo už Antano Labačiausko ir tapo Adele Labačiauskiene. Jie pamilo vienas kitą dar vaikystėje, kai abu ganė karves. Adelė ir Antanas labai mylėjo vienas kitą visą savo gyvenimą. Adelė ir Antanas Labačiauskai susilaukė keturių vaikų: Jono (1957 02 21), Gražinos (1958 08 13), Janinos (1960 10 19) ir Sauliaus (1971 03 02). Adelė Labačiauskienė mirė Vištytyje 1995 08 28, po metų mirė ir Antanas Labačiauskas (1996 10 13). Ten ir palaidoti. Mano mama Svetlana Li (mergautinė pavardė Jakovenko) (nuotraukoje ji su ilga suknele ir dideliu kaspinu plaukuose). Svetlana Jakovenko gimė Kaune 1982 09 15. Jos mama Janina yra Adelės ir Antano Labačiauskų dukra. Mano mamos sesė Inga Kovalskienė (mergautinė pavardė Jakovenko). Ji gimė 1988 03 18 Kaune. Nuotraukoje Adelė Labačiauskienė laiko ant rankų Ingą, nes tuo metu mažylei buvo tik 5 mėnesiai. Nuotraukoje šalia Svetlanos Li stovi jos pusseserė Aida Dambrauskienė (mergautinė pavardė Labačiauskaitė). Aida yra vyriausia Antano ir Adelės Labačiauskų anūkė, Jono Labačiausko dukra. Aida gimė 1981 09 17 Marijampolėje. Šalia Aidos Dambrauskienės stovi jos brolis Mindaugas Labačiauskas. Mindaugas gimė 1984 03 04 Marijampolėje. Šalia Mindaugo - Marius Čėsna. Marius Čėsna gimė 1982 10 06 Kaune. Jis yra Adelės ir Antano Labačiauskų dukros Gražinos sūnus. Vėliau Antanas ir Adelė Labačiauskai sulaukė dar daugiau anūkų: Neringos Čėsnaitės (1988 10 17), Artūro Labačiausko (2007 03 05) ir Tomo Labačiausko (2009 04 17), bet jų nuotraukoje nėra, nes jie dar nebuvo gimę.

Mano šaknys - mano tėvai, seneliai ir proseneliai - tai visa, kodėl esu ir aš pati.

Mano giminė jau ilgą laiką su savimi nešiojasi pavardę - Norkus (Norkai). Ši pavardė dažnai siejama su kita labai panašia pavarde – Norka (Norkai). Abi pavardės turi tas pačias reikšmes: žodį noras arba norėti ir gyvūną audinę. Pirmasis objektas pavaizduotas herbe yra audinė. Norėjau, kad pavardės reikšmė atsispindėtų ir giminės herbe, todėl pasirinkau audinę, rankose laikančią pavardę - Norkai. Antrasis objektas pavaizduotas herbe yra medis, ant kurio yra daug žmogeliukų. Šie simboliai atspindi mano giminę, žmones, jos reikšmę.

Paruoštas Juknevičių giminės medis

•Mano giminė man asocijuojasi su pasauliu. ⛰️- Keliavimas po visą pasaulį. 👥- Bendradarbiavimas su pasaulinėmis pagalbą teikiančiomis organizacijomis. 📝- Tarptautiniai verslai. 🏠- Gyvena kitose pasaulio vietose.

Giminės medį sudarė ir puoselėja mano senelis Alfonsas iš Klaipėdos.