KONKURSAS: Giminės medis – 2022

Mes labai mylime gyvūnus, todėl naudojau pėdutes. Mūsų šeima labai draugiška ir mėgsta būti gamtoje, todėl naudojau geltoną spalvą ir medį. Gėlės yra vaikai, o saulytės simbolizuoja mūsų tėvus.

Trys reiškia Trijonai, ir trys šeimos nariai. Širdutė reiškia meilę kitam šeimos nariui. Žmonių ratas reiškia, jog mums patinka būti kartu. Dvi vėliavos rodo gyvenimą dvejose šalyse, o oranžinė spalva - draugystę.

Šitas herbas simbolizuoja augimą ir pasikeitimą iš lervos į drugelį.

Žaltys simbolizuoja Žaltauskų šeimos pavardę. Pasirinkau žaltį nuspalvinti žaliai, nes ši spalva reiškia apsaugą, o mums svarbu ginti save ir kitus. Juoda spalva simbolizuoja pasitikėjimą savimi bet kartais ir pyktį, todėl pasirinkau tokias žalčio akis. Tamsiai mėlynas fonas reiškia sąžiningumą ir atsakingumą, o mes tokie ir esame. Mano giminė visad buvo ir yra ūkininkai, todėl pavaizdavau dalgį ir duoną, kuri simbolizuoja gyvybę. Po dalgiu yra geltonas javų laukas, kuris simbolizuoja laimę, džiaugsmą ir energiją. Pačiam viduryje yra pusiausvyros ženklas, nes mūsų giminė turi visas šias savybes, todėl gebame visad išlikti pusiausvyroje.

Sukūriau savo šeimos herbą. Herbo viduryje pavaizduota kaukolė, kuri man yra naujos pradžios, prisikėlimo, amžinybės ir intelekto simbolis. Be to, senovėje jos naudotos, norint nubaidyti piktąsias jėgas ir ligas, tikėta, kad kaukolė yra nepavaldi laikui. Gyvatė, apsivyniojusi kaukolę, simbolizuoja pozityvią energiją, gerą sveikatą. Savo šeimos herbe pavaizdavau raudoną rožę ir karūną. Raudonos rožės yra amžinos meilės ir ištikimybės simbolis, jas labai mėgo mano močiutė. Karūna simbolizuoja mano šeimos narių vardus – išvertus iš lotynų kalbos, jie reiškia „karalienė“. Herbe nupiešiau mėnulį ir saulę. Tai nakties ir dienos žibintai, išsklaidantys tamsą, nugalintys blogį. Toks mano šeimos herbas.

Pirmojo lietuvio Andrijausko vardas yra Pranciškus Andrijauskas. Jo palikuoniai yra Vladimiras Andrijauskas (1825-1891), Pranciškus Andrijauskas (1828-1863), Engelbertas Leopoldas Andrijauskas (1829-1910), Bonaventūras Andrijauskas, gimęs 1863 m. ( mirties data nežinoma) ir Engelberto palikuonis, kuris pasiliko Andrijausku - Leopoldas Petras Andrijauskas (1868-1947). Mūsų originalus herbas turi kelias reikšmes. Pirmoji yra ta, kad mes kilę iš bajoriško kraujo. Tai rodo pavaizduotas riteris, kuris tarsi saugo herbą. Antroji — mes esame gryno kraujo lietuviai. Mano asmeniniame variante yra apdailinti Gediminaičių stulpai. Tuo norėjau pabrėžti, kad mūsų kraujas yra maišytas. Dar herbą aptaškiau įvairiomis spalvomis, nes mūsų šeima turi polinkį menui.

Mano šeimos giminės medis.

Tėvelis užsiminė, kad mūsų giminė turi bajoriško kraujo. Ši istorija mane nustebino ir sudomino. Pasidomėjau ir sužinojau, kad bajorai Saulevičiai naudojo herbą, kuris lenkiškai vadinamas „Sulima“. Tai vienas iš 47 herbų, kuriuos po Horodlės unijos priėmė Lietuvos bajorai iš lenkų. Herbo skydas padalintas į du laukus. Geltoname (auksiniame) lauke pavaizduotas juodas erelis, jis atvaizduoja drąsą, ryžtą ir galią. Raudoname lauke – trys auksiniai akmenys. Skydo viršuje vaizduojami šarvai, virš jų – karūna. Skydas ir karūna herbe rodė giminės kilmingumą. Piešdama Saulevičių giminės herbą ne tik sužinojau naujų dalykų apie heraldiką, bet ir labai susidomėjau savo giminės kilmės istorija, kuri, pasirodo, yra labai įdomi.

Kozak šeima kilusi iš Ukrainos. Herbe susipina Ukrainos vėliavos spalvos (mėlyna ir geltona). Žaliame fone esanti širdis simbolizuoja žalią šalies gamtą pilną žmogiškos meilės. Vaivorykštė juodame fone tarsi sako, kad šiuo metu kovojanti Ukraina laimės kovą prieš priešą ir iš tamsos pakils švytinti vaivorykštės spalvomis.

Prisimenami, analizuojami faktai susije su Ratautų šeimomis. Darbo nepavyko pateikti anketoje, nes jis parašytas Word dokumentuose, todėl nusiunčiau į gmail

Mano šeimos herbe svarbiausios yra dvi spalvos: mėlyna ir geltona. Šios spalvos yra Saločių miestelio, kuriame aš gyvenu, herbe. Mėlyna ir geltona spalvos taip pat primena Švediją, kuri yra susijusi su mano kilme. 17 a. pradžioje vyko karai su Švedija. Vienas švedų kareivis sutiko lietuvaitę, ją įsimylėjo ir vedė, susilaukė vaikų. Vėliau mano protėviai sulietuvino pavardę, iš Dodės jie tapo Doda. Herbo centre puikuojasi D, mūsų šeimos pavardės pirmoji raidė. Herbo viršuje pavaizdavau karūną, kuri reiškia, kad mums svarbiausia yra šeima ir tarpusavio meilė. Trispalvė rodo, kokioje šalyje gyvena mano šeima.

Mano šeimos herbas yra paprastas ir spalvingas. Jame pavaizduotos mūsų šeimos narių vardų pirmosios raidės, o centre – pavardės pirmoji raidė. Herbą puošia augalų motyvai.

Mūsų giminė neturėjo herbo, tai sukūriau jį. Mano herbas padalintas į keturias dalis. Herbo viršuje kairėje pusėje vaizduojami javai. Mano proseneliai buvo ūkininkai ir augino javus. Herbo viršuje dešinėje pusėje pavaizduoti apyniai. Juos įdėjau į herbą, nes mano prosenelis augino juos ir darydavo alų. Bitininkystė ir sodininkystė – taip pat mano prosenelių pomėgis ir užsiėmimas, todėl herbe nupiešiau bičių avilį ir obels šaką su raudonu, sultingu obuoliu. Herbo viršuje puikuojasi ąžuolas. Ąžuolas augo prosenelių, proprosenelių sodyboje. Tai stiprybės, šeimos, vienybės simbolis. Savo herbe naudojau raudoną, žalią, geltoną, rudą, oranžinę spalvą. Raudona yra ugnies ir kraujo spalva, todėl ji siejama su energija, jėga, galia. Žalia spalva simbolizuoja rojų, augmeniją, pavasarį, vasarą, sveikatą, viltį. Geltona reiškia džiaugsmą, laimę, optimizmą. Ruda – gamtos, žemės, turto, išminties spalva. Man ruda spalva primena rudenį. Oranžinė spalva artima geltonai ir aukso spalvai. Simbolizuoja saulę, karštį, herojiškumą.

Strelčiūnų šeimos herbas Turėti savo šeimos herbą šiandien gali ne vien tik kilmingi žmonės, bet ir kiekviena šeima, kuri nori įamžinti savo šeimos, giminės dorybes ir vertybes. Manau, kad šeimos herbas yra labiau vertinamas negu paprastas paveikslas ir turi išliekamąją vertę. Mūsų šeimos herbas susideda iš keturių dalių. Jis yra skydo formos, tai parodo mūsų šeimos stiprybę. Jame pavaizduotos savybės, kurios būdingos mūsų protėviams ir visiems šeimos nariams. Herbą vainikuoja karūna, kuri simbolizuoja mūsų šeimos galią. Iš jos auga dvi graviruotos šakos, puoštos raitytais elementais, jos simbolizuoja mano prosenelio amatą – kalvystę. Herbą juosia juoda spalva, kuri reiškia mūsų šeimos pastovumą ir išmintį. Herbo centre yra auksinio metalo ,,S“ raidė. Auksas yra metalų karalius, jis simbolizuoja teisingumą, tikėjimą, gailestingumą ir kilnumą. Mūsų giminėje yra daug pavardžių, prasidedančių „S“ raide, taip pat ir mano šeimos ,,Strelčiūnai“. Skydo kairėje pusėje, viršutinėje dalyje yra pavaizduota knyga, rašiklis, kurie reiškia žinias, mokslą, poeziją, dvasines vertybes. Giminėje buvo daug mokytojų, mano mama taip yra mokytoja, todėl mokslas mūsų šeimai yra labai svarbus. Skydo kairėje pusėje, apatinėje dalyje vaizduojama meilė aktyviam laisvalaikiui ir sportui. Sportas mane ir tėtį lydi nuo pat vaikystės. Pasirinkau žalią ir mėlyną spalvas, nes jos simbolizuoja džiaugsmą, laisvę, valią ir siekimą užsibrėžto tikslo. Skydo dešinėje pusėje, viršutinėje dalyje pavaizdavau mūsų norą keliauti, pažinti pasaulį. Daug pasakojimų esu girdėjusi apie šalis, kuriose pabuvojo seneliai, todėl ir mūsų šeima tęsia šią tradiciją – keliauti. Kelionės plečia akiratį. Skydo dešinėje pusėje, apatinėje dalyje vaizduojamos mano, mamos ir tėčio vardų pirmosios raidės. Sidabrinės raidės yra apjuostos sidabrine grandine, perpinta raudonomis širdimis. Sidabrinė spalva – kilnumas, atvirumas, tyrumas ir tikrumas, o raudonos širdys ir fonas simbolizuoja mūsų šeimos meilę ir drąsą.

Mano giminės medis, sudarytas atsižvelgiant į regioninę tapatybę.

Šiais metais šeimoje pajutome poreikį ir įkvėpimą pasidomėti šeima, jos istorija, pomėgiais. Mano močiutė Danutė jau kuris laikas skatino mus kurti giminės medį, taigi, atkakliai rinko informaciją, aplankė seniai matytus giminaičius. Didžiuojuosi ja: jai pavyko sužinoti naujų detalių apie mano artimuosius, protėvius, gyvenusius dar XIX amžiuje. Dėliodamas šį giminės medį pajutau nepaaiškinamą smalsumą gimimo datoms ir gyvenimo detalėms. Kai kurių giminaičių likimai – verti plunksnos. Džiaugiuosi tėčio, mamos ir savo ryžtu įamžinti ir užrašyti giminės istoriją, tačiau didžiausią „ačiū“ turiu tarti močiutei Danutei už įkvėpimą!

Aš sukūriau šį giminės medį, nes norėjau sudalyvauti konkurse. Man patiko sudaryti šį medį. Jį kūriau ne viena, o tariausi su šeima. Buvo smagu bendrauti ir prisiminti savo giminės narius.

Šis kišeninis laikrodis – mūsų šeimos relikvija. Pagamintas buvusioje Tarybų Sąjungoje. Mano prosenelis – aistringas medžiotojas. Jis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, susitaupęs pinigų nusipirko. Prosenelio laikrodis mechaninis: kiek prisimenu, senelis jį prisukdavo dviem pirštais, prie jo pritaisyta ilga grandinėlė. Paspaudus mygtuką, laikrodis atsidaro. Man patinka graži laikrodžio rodyklė ir įdomiu šriftu parašyti skaitmenys. Vienoje laikrodžio pusėje išgraviruoti miško žvėrys: briedis didžiuliais ragais ir stirnos, o kitoje – medžioklės reikmenys (trimitas, šautuvas, kuprinė) ir laimikis. Kaip pasakojo senelis, tai buvo labai brangus prosenelio pirkinys, kurį ypač saugojo. Prieš mirtį prosenelis laikrodį atidavė mano seneliui, o vėliau ši dovana atiteko mano tėčiui. Džiaugiuosi, kad ši relikvija jau yra mano rankose, nes tėtis ją patikėjo man ją saugoti. Skaičiavome, kiek galėtų būtų laikrodžiui metų. Spėjame, kad 80-90 metų. Smagu, kad ir aš turiu daiktą, relikviją, kuri pasakoja apie mano šeimos praeitį.

Mano šeimos herbe – smuiko raktas ir baltos ramunės. Mes labai mylime muziką, grojame įvairiais muzikos instrumentais. Balta ramunė yra mėgstamiausia gėlė: jų visada būdavo pilna mūsų giminės moterų darželiuose. Be to, ramunė simbolizuoja tyrą meilę, paprastumą, ištikimybę. Mes tikime, kad baltos ramunės namuose atneša laimę.

Esu Gabrielė. Šį medį gaminau su meile, nes norėjau pagaminti savo pirmąjį giminės medį. Dar svajojau sudalyvauti konkurse. Man labai patiko sudaryti savo giminės medį.

Mano šeimos relikvija – Giesmių knyga arba Kantičkos. Šiai knygai 160 metų. Giesmės buvo peržiūrėtos Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus ir iš naujo atspausdinta Vilniuje 1962 m. Šią Giesmių knygą mano prosenelei padovanojo jos teta Ona. Prosenelė turėjo gražų balsą. Tai pastebėjusi teta, pakvietė ją giedoti giesmes. Mano močiutė Birutė irgi buvo puiki dainininkė, todėl prosenelė perdavė Kantičkas jai. Šią knygą iš močiutės gavo mano mama Lina. Dabar ši relikvija mano rankose. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę turėti tokį daiktą. Saugosiu jį ir branginsiu.

Raišuočių - Regelskių - Dylertų giminės medis.

4 drugeliai herbe tai šeimos nariai, o levandos simbolizuoja močiutės daržą, mums su šeima patinka važiuoti pabūti pas močiutę, o jos darželyje auga kvapnios levandos. Herbo rėmas mėlynas kaip levandos kurios man skaniai kvepia.

Mūsų šeima mėgsta naktį užsiimti veikla ir ilgai nemiegoti, todėl nupiešiau mėnulį kaip nakties simbolį. Esame penkios sesės, kartais susipykstam ir būnam pavojingos kaip gyvatės, tačiau stengiamės vieną kitą mylėti, todėl pavaizdavau rožinę gyvatę, nes rožinė man simbolizuoja meilę ir švelnumą.

Esame antros kartos pusseserės. Mūsų šeimoje bitininkystės dinastija prasidėjo dar labai seniai. Norime jums papasakoti nuo ko viskas prasidėjo ir kokios bitininkės esame mes. Ši šeimos tradicija labai svarbi mums, dėl to labai stengiamės ją išsaugoti.

Šeimos nuotraukas branginame ir saugome, nes jose užfiksuoti mums brangūs žmonės. Albume radau senų nuotraukų. Viena seniausių, nespalvota nuotrauka patraukė mano akį. Joje pamačiau mažą savo tėtį ir šalia jo nepažįstamą senelį. Ir apie ją ėmiau klausinėti tėčio ir senelių. Tai buvo mano senelių kaimynas Jonas Jankevičius, gimęs apie 1911 metus, Lipikiškių kaime, Kauno rajone. Buvo vedęs iš gretimo kaimo kilusią merginą Antaniną, užaugino sūnų Vytautą. Kaimynas Jonas buvo stalius. Senelis sakė, kad jis drožinėdavo mažus altorėlius ir mūkeles. Mėgdavo pajuokauti, pakalbindavo ir seną ir jauną, todėl ir vaikai prie jo ,,lipo“ geras buvo dėdė. Nors mano tėtis tada buvo mažas, bet pas kaimyną būti jam labai patikdavo. Ir senelis dažnai nueidavo pas kaimyną ir pasikalbėti, ir darbų dirbti. Po to, su seneliu atradome dar vieną nuotrauką – tai kaimyno Jono laidotuvės. Dabar niekas tokių nuotraukų jau nedaro. Keičiasi tradicijos, papročiai, bet lieka šilti prisiminimai.

Rankšluostis - jis į mūsų šeimą atkeliavo 19 amžiaus pabaigoje, kai mano proprosenelis Mamertas Pocius grįžo iš kelionės po JAV ir įteikė jį savo būsimai gyvenimo draugei Monikai Daimantaitei. Rankšluosčio medžiaga - linas. Jis iš kartos į kartą keliauja giminės moterims ir šeimoms. Mirus mano proprosenelei Monikai, rankšluostis atiteko jos dukrai Zofijai (mano prosenelei), o ji vėliau jį perdavė savo dukrai Olgai Jadzei. Tolimesnė rankšluosčio kilmė kaip ir aiški, apie tai kalbėjome su dabartine šios relikvijos savininke. Jei jos dukra Rima nesutiktų perimti relikvijos, ji atitektų man. Šis rankšluostis buvo, yra ir liks prisiminimas mūsų giminei.

Tai mano giminės medis, kuriam daugiau kaip 200 metų.

Sankalų šeimos giminės medis

Giminės medis - tai projektas, kuris padeda geriau pažinti savo artimuosius. Nusprendžiau išsamiau pasidomėti savo šeima iš mamos pusės. Darydamas šį darbą, sužinojau labai daug. Negaliu patikėti, kad mano giminės medis taip išsišakojo. Iš mamos pusės giminių yra mažiau, todėl ir pasirinkau sudaryti jų medį. Pažinau savo giminaičius, sužinojau vardus, pavardes ir kada jie gyveno. Labiausiai susidomėjau proseneliais ir proproseneliais, apie kuriuos niekada nebuvau nieko girdėjęs. Man labai patiko daryti šį darbą.