KONKURSAS: „Giminės medis – 2021" archyvas

Esu laiminga augdama darnioje ir mylinčioje šeimoje

O kaip svarbu pažinti savo tikrąsias šaknis, savo protėvių gyvenimo istoriją, kuri yra taip tampriai susieta ir su mano gyvybe. Koks aš? Kodėl esu toks? Kodėl aš čia? Iš kur viskas, kas mano širdyje? Iš kur visa tai, kas supa aplink? Iš kur trobos, pastatai, kiemas, įvairūs sendaikčiai? Kieno rankos visa tai statė, kieno širdys visa tai kūrė, turėdamos gražiausių svajonių? Kieno meilė užaugo tokia didelė, kad net aš, proproanūkis jaučiu ją alsuojant savyje. Meilę žemei, tėvynei, žmogui, Dievui ir protėvių istorijai. Kaip tik mėginsiu išgvildenti bent dalį man brangios protėvių gyvenimo istorijos ir pažinti jų įmintus pėdsakus, atkasti kuo gilesnes praeities šaknis.

Mano šeimos genealoginis medis

Kurdamas giminės herbą pasirinkau du svarbius mums simbolius-Lietuvos vėliavą ir ginklą, nes mano prosenelis partizanas Juozas Kasperavičius-Strausas gynė Tėvynę nuo okupantų ir žuvo garsiame Žuvinto (Palių) mūšyje 1945 m.

Balandis simbolizuoja sėkmę ir gėrį, kryžius - mirusiuosius, o gėlytės - gyvuosius. Visą mūsų giminę gaubia meilė ir vienybė - širdis.

Kablių kaimo pavadinimas kilęs nuo pavardės. Todėl mano senelių, prosenelių, proprosenelių.... šaknys kilusios iš Kablių kaimo. Kablių giminė yra labai plati. Po pasaulį pasklidusioje giminėje gausu įvairiausių sričių specialistų: darbininkų, verslininkų, pedagogų, muzikantų...

Šis maldynėlis – jau šeštos Bajerčių giminės kartos rankose. Mano pro-pro-pro proseneliai Antanas ir Petronėlė Bajerčiai šį maldyną gavo iš kunigo, tolimo giminaičio (deja, jo vardas giminės atmintyje neišlikęs), kuris grįžęs laivu iš Amerikos maldyną ir parvežė. Tuo laikmečiu, kai caro valdžia draudė spaudą lotyniškais rašmenimis, tokio maldyno kaina buvo kaip samdinio, dirbančio žemės ūkyje visų metų alga! Iš būtent šito maldynėlio Antanas ir Petronėlė mokino savo 3 sūnus- Joną, Martyną ir Pranciškų skaityti, melstis ir giedoti. Vyriausiasis jų sūnus Jonas Bajerčius (1876 – 1964) – tai mano proprosenelis. Pranciškus (1893 -1980m.) liko nevedęs, nes nuo jaunystės buvo ligotas. Jis gyveno su brolio Jono šeima, kuri juo rūpinosi iki jo dienų galo. Martynas su žmona Izabele ir vaikais Zose, Algiu ir Mykolu turėjo ūkį netoliese, Mišiūnuose. Bajerčių šeima turėjo nemažą ūkį – apie 35 ha. Mano protėvių tėvonija – tai Raseinių apskrities Ariogalos valsčiaus Pagausančio kaimas. Šiame kaime gimė ir gyveno ištisos giminės kartos. Dar ir dabar netoliese ūkininkauja močiutės sūnus Kęstutis. Kai Jonas vedė, su žmona Anastazija (1899 -1980) po kiek laiko, 1934 m. išsirūpino pasistatyti naują trobą dviem galais. Šie namai buvo mėgstami, svetingi visiems giminaičiams, dėl to dažnai lankomi. Jonas ir Anastazija užaugino 6 vaikus- Bronislovą, Mariją, Stasę, Joaną, Antaną ir Modestą. Ketvirtas jų vaikas Antanas (1927 – 2012m.) - tai mano prosenelis, visų mylimas, Dziedeliu vadintas. O proprosenelio Jono statyta troba stovi iki šiol, joje gyvena mano prosenelė, Antano žmona Angelė Garšvaitė- Bajerčienė (g. 1944 m.) Rusifikaciją vykdant, kurios metu caro valdžios buvo leidžiama platinti ir skaityti tik kirilica („graždanka’’ ir „kirvukais”) parašytas maldaknyges ir elementorius. Gyventojai tam nepasidavė – nedaugelis tepirko tokius leidinius.Lietuviai slapčia įsigydavo Rytų Prūsijoje (Tilžėje, Suvalkuose, Seinuose, Augustave), Rygoje, Peterburge leidžiamas ir nelegaliai knygnešių atgabentas, gimtąja kalba spausdintas knygas. Manoma, kad jų buvo išleista apie 6 mln. egzempliorių. Caro valdžia kovojo su lietuviškų knygų platintojais, atiminėdavo maldaknyges prie bažnyčių. Todėl leidėjai gudraudavo - prisidengdavo neišparduoto leidimo motyvu ar klaidingai nurodydavo leidimo metus. Juozapo Zavadskio spaustuvė 1879 m. iš carinės valdžios išsireikalavo „Auksa altoriaus“ leidimą pakartoti. Ant Tilžėje spausdinamų knygų konspiraciniais tikslais rašydavo ,,Juozapo Zavadskio spaustuvė, Vilnius.’’ Apie šeimos relikviją ,,Aukso altorių‘‘ Šias dienas jis pasiekė gerokai laiko paženklintas, dažniausiai protėvių rankų buvę vartomi puslapiai – nudilę, nutrupėjusiais kampukais, paplyšę. Maldaknygė įrišta oda su reljefu spaustais ornamentais. Viršelio briaunos apkantuotos žalvariu: ir nuotraukoje gerai matosi buvę ir užrakto liekanos. Galima įsivaizduoti, koks prabangus jis atrodė, būdamas naujas! Maldyno formatas -100 x 145 mm.; apimtis – net 998 puslapiai. Tai gražiai iliustruota Katalikų Bažnyčios maldų knyga. Maldynas gausiai iliustruotas grafikos darbais. Maldų ar psalmių pradžios pirmoji raidė – puošni ir iškilminga. Maldaknygė parašyta sklandžia senovine lietuviška kalba. Joje gausu žemaitiškos, šiaulietiškos tarmės ypatybių. Kalbos ypatumai būdingi XIX a. raštams. Garsas „š“ rašomas „sz“, garsas „č“ –„cz“. Serafimo Lauryno Kušeliausko (1820 – 1899 m.) parengtas „Aukso altorius“, su įvairiais papildymais Mažojoje Lietuvoje buvo išleistas 40 kartų! „Kušeliauskis – žemaičių bajoras, dvarininkas, rusų valdininkas, kuo ne vienuolis (tretininkas), liaudininkas, literatorius“ – apie jį rašė Vaižgantas. Kuo svarbus „Aukso altorius..“ mūsų giminei? Visų pirma tuo, kad sudėtingais laikais tai buvo rašto šaltinis; vėliau, pramokę skaityti, giminės sūnūs tėvų buvo mokinami ir giedoti. Visi vyriškos linijos giminės atstovai buvo kaimo giedotojai. Dziedelį giedant, iš vaikystės labai gerai atsimena mano mama Laura. Sekmadienis Dziedeliui – šventa diena. Jau kai nebeturėjo jėgų į bažnyčią Juodaičių miestelyje nueiti, atsisėdęs palei krosnį, užsidegdavo žvakę ir melsdavosi, giedodavo. „Aukso altoriaus“ kelias - atplukdytas nežinomo giminaičio iš kitapus Atlanto, gabentas iki Pagausančio, išsaugotas šešiose kartose – tai tarsi mažas akmenukas didelėje giminės istorijos mozaikoje. Tą istoriją kūrė ir kuria žmonės ir iš pažiūros maži, bet esminiai daiktai ir įvykiai. Papasakota gyvų istorijos liudininkių – prosenelės Angelės Garšvaitės- Bajerčienės, jos dukros Filomenos Bajerčiūtės – Česnienės. Surašė Sabrina Kulikauskaitė, Antano ir Petronėlės Bajerčių ,kurie buvo pirmieji maldynėlio savininkai, pro pro proanūkė.

Žaliame skydo lauke auksinė nugenėta medžio lazda, viršuje užsibaigianti lotynišku kryžiumi. Iš heraldinės kairės pusės lazda išleidusi naują sulapojusią šaką, apjuosiančią minėtąjį kryžių. Nugenėta lazda su nauja sulapojusia šaka simbolizuoja Mikučionių-Vizgirdų giminės medį ir mūsų šeimą. Kryžius simbolizuoja tikėjimą. Rapolas Mikučionis

Aš labai džiaugiuosi turėdama tokią plačią giminės liniją. Labai norėčiau sužinoti tolimesnius giminaičius, kadangi turiu vieną šaką vedančią į Radvilų giminę.

Tai yra istorija apie mano šeimą. Apie mūsų unikalią ir labai idomią tradiciją-muzikuoti. Kaip ši tradicija yra perduodama iš kartos į kartą ir apie kitas mūsų šeimos tradicijas.

Mano istorija siekia XIX a. pabaigą. Reikšmingą įtaką mano istorijai padarė Greitjurgių giminės linija, kuriai esu dėkingas už savo vardą.

Mano šeimos giminės medis

Mano šeimos giminės medis

Seniai seniai mūsų šeimoje saugomas katalikų žiedas – rožančius. Jo paskirtis – maldai, žmogaus apsaugai. Mano senelio dėdė buvo kunigas. Šį žiedą perdavė mano seneliams, kai jiems gimė mano mama. Ir taip mūsų šeimoje atsirado tradicija – šį žiedą perduoti ateinančioms kartoms. Dabar jis priklauso man ir mano sesei, vėliau atiteks mūsų vaikams ir anūkams.

Tai istorija apie mano prosenelio išgyvenimą ir jo paliktą relikviją. Ją man papasakojo pats prosenelis, kurio prieš kelerius metus netekau.   Kai prosenelis buvo vaikas, panašių metų kaip aš, vyko karas. Ir žmones veždavo žudyti tiesiog už nieką. Jį su broliuku atskyrė nuo tėvų ir susodinę į karinę mašiną vežė į vietą, kur buvo žudomi vaikai. Proseneliui tėvai spėjo įduoti tik maldaknygę, kurioje buvo įdėta jų šeimos nuotrauka.

Plačiašakis - tai mano giminės medis. Medis - tai šaknys, tai giminės, šeimos ir mano asmeninė istorija. Tačiau istorija negalima be žmonių, be jų atminties, be tęstinumo. Aš esu tam, kad mano giminės medis, kaip ir giminės istorija, tęstųsi.

Giminės medžio piešinys.

Mano šeimos medis

Zigmuntas Tumėnas, mano prosenelis. Jis gimė 1926.03.29. Nuotrauka daryta Utenos rajone, Lukošiūnų kaime. Prosenelis buvo partizanas, jį suėmė 1951.11.24. ir 1952.08.18. teismo nuosprendžiu sušaudė Maskvoje „Butyrkų“ kalėjime. 2006.01.26. dieną atstatytas kario savanorio statusas. Nuotrauka priklauso mano močiutei, Zitai Dagilienei, gim. 1950 m.

Kalatauka – sviesto mušyklė. Senovėje kalatauka buvo naudojama sviestui mušti. Mano močiutė Elena (g. 1941 m.) iki šiol ją naudoja.

Mano šeimos medis

Mano mamos ir tėčio giminės medis.

Mano šeimos medis

Mano šeimos giminės medis

Jasaičių giminės medis.

Mano šeimos giminės medis

Savo giminę pavaizdavau kitaip, išskirtinai, nes ji man labai brangi.

Tai mano giminės medis, jame siekiau kuo daugiau sužinoti apie savo artimuosius.

Giminės medis - tai projektas, kuris mane sudomino ir sužinojau daugiau apie savo giminę.

Giminės medis padėjo man geriau pažinti savo kilmę bei artimuosius.