KONKURSAS: „Giminės medis – 2021" archyvas

Normantų giminės istorija
Matas Valaika
5
Gargždų "Kranto" pagrindinė mokykla
Mano šeima iš mano senelio, mamos tėčio, Petro Normanto, pusės turi turtingą istoriją. Šeimoje jau sukaupta daug archyvinės informacijos apie Normantų giminės atšaką. Ją ir norėčiau pristatyti.
MANO PROSENELĖ
MATAS LESNIAUSKAS
6
KAUNO PILĖNŲ PROGIMNAZIJA
TAI PASAKOJIMAS APIE MANO PROSENELĘ, KURI BUVO PUIKI MOKYTOJA.
Herbas
Lukas Šestakovas
1
Kauno Juozo Urbšio progimnazija
Aš savo herbe pavaizdavau medį, gyvybės simbolį. Man atrodo, kad viskas prasideda nuo gyvybės pradžios. Tegul visus lydi meilė.
Mano šeimos herbas
Liepa Tamošiūnaitė
1
Kauno Juozo Urbšio progimnazija
Man smagu kurti šeimos herbą. Jame aš nupiešiau giminės medį ir meilės simbolius.
Mano giminės medis
Kotryna Senavaitytė
I gimnazijos klasė
Garliavos Juozo Lukšos gimnazija
Mano šeimos iš mano tėčio pusės giminės medis.
"Iš kur aš?"
Julijus Žukauskas
6
Kulautuvos pagrindinė mokykla
Kiekviena istorija turi pradžią ir jokia istorija nesitęsia be žmonių. Vieni sukuria, kiti užrašo, o dar kiti - perduoda iš lūpų į lūpas. Istorija, kuria pasidalinsiu su jumis, prasideda atvėrus pirmąjį šio seno oda, popieriumi ir dulkėmis kvepiančio albumo puslapį. Istorija prasida 1850- iasiais metais.
"Iš kur aš?"
Julijus Žukauskas
6
Kulautuvos pagrindinė mokykla
Kiekviena istorija turi pradžią ir jokia istorija nesitęsia be žmonių. Vieni sukuria, kiti užrašo, o dar kiti - perduoda iš lūpų į lūpas. Istorija, kuria pasidalinsiu su jumis, prasideda atvėrus pirmąjį šio seno oda, popieriumi ir dulkėmis kvepiančio albumo puslapį. Istorija prasida 1850- iasiais metais.
KAI MANO MOČIUTĖ BUVO JAUNA
IEVA MIKULĖNAITĖ
5
Ignalinos raj. Didžiasalio "Ryto" gimnazija
Trys nuotraukos, kuriose mano močiutė dar nebuvo močiutė, o maža mergaitė ar panelė tautiniai rūbais. Esu gimusi rytų aukštaičio ir žemaitės šeimoje, todėl domiuosi savo dvejopa kilme. Svečiuodamasi pas močiutę Žemaitijoje varčiau nuotraukų albumą ir susidomėjau senomis nuotraukomis iš močiutės vaikystės ir jaunystės. Pirmoje nuotraukoje yra mano močiutė arba, kaip mes Žemaitijoje ją vadiname baba, jos tėvai, brolis ir sesuo. Ši nuotrauka buvo daryta apie 1950m. Rietavo rajone (dabartiniame Klaipėdos rajone) Endriejavo valsčiuje, Žalakiškių kaime, prie jų gyvenamos trobos, tiesiog sode, po obelimi. Fotografuota be jokios išskirtinės progos. Tiesiog kartais į kaimą atvažiuodavo fotografas ir įamžindavo šeimas. Mano baba ( pirma iš kairės, sėdi savo mamai ant kelių ) Genovaitė Kazragytė - Daugėlienė gimė 1947m. liepos 4 dieną. Mano probaba- Stanislava Kazarauskaitė - Kazragienė (1912m. liepos 2d. - 1988m. sausio 23d.) Mano probočius Pranciškus Kazragys (gimė 1904 m. lapkričio 1d. – 1988 m. lapkričio 7d.) Jie abu dirbo kolūkyje, pavadintame „Pažangos keliu“, augino veršelius ir dirbo kitus žemės ūkio darbus. Mano babos brolis Petras Kazragys gimė 1938 m. kovo 16 d. Tuo metu jam buvo devyneri metai, lankė jis Endriejavo vidurinę mokyklą. Mano babos sesuo Jadvyga Kazragytė – Skuodienė (1943 m. gegužės 19d. – 2019 m. rugpjūčio 03d.) Jai tada buvo septyneri metai . Antroje nuotraukoje ta pati diena, tik seserys nufotografuotos vienos. Kaip buvo juokaujama mūsų giminėje, visi trys vaikai gimė prie skirtingų valdžių: smetonos, vokiečių ir sovietų. Trečioje nuotraukoję yra jau paaugusi (17 metų) mano baba su savo seserimi. Tą pavasarį (kaip ir kiekvienais metais) vyko dainų šventė prie Kapstatų ežero, netoli Endriejavo miestelio. Jaunimas dainuodavo, šokdavo tautininius šokius, taip pat vykdavo ir sporto rungtys. Atvažiuodavo parduotuvė ant ratų. Į tokias šventes atvykdavo dalyviai iš kelių aplinkinių kolūkių ( kaimų ir miestelių ). Kai žiuriu i tas nuotraukas būna šiek tiek keista, juk aš savo močiutę visada matau kaip pagyvenusią moterį, o iš nuotraukų žvelgia maža mergaitė ar panelė.
Aš ir mano herbas
Gustė Putinaitė
1
Kauno Juozo Urbšio progimnazija
Myliu savo šeimą ir giminę. Sukūriau herbą. Jis su karūna, kuri parodo mano šeimos svarbą.
Mano šeimos herbas
Gustė Jankauskaitė
8
Kauno r. Lapių pagrindinė
Mano šeimos herbas Kurdama savo šeimos herbą naudojau heraldikai būdingus simbolius, kurie vaizduoja mano šeimos vertybes ir jos aplinką.  Vaizduotų simbolių reikšmės: Mėlyna spalva - ši spalva simbolizuoja ištikimybę, pasitikėjimą, išmintį ir nuoširdumą. Tai svarbiausios mano šeimos vertybės. Vienas kitam padedame jas ugdyti. Geltona spalva – tai saulės spalva. Ši spalva simbolizuoja džiaugsmą, energiją, pagarbą vienas kitam. Mes siekiame jaustis gerai tarpusavyje, suprasti vienas kito jausmus ir juos gerbti. Balta spalva – tai šviesos, gėrio, grynumo ir saugumo spalva. Būdami kartu jaučiamės gerai, saugiai, nebijome išreikšti savo minčių. Pelėda - tai išminties ir institucijos simbolis. Pelėda visuomet buvo mano šeimoje ir giminėje mėgstamas paukštis. Jis mums simbolizuoja norą siekti žinių ir išsilavinimo.  Skydo dalijimas – nuskeltas iš dešinės. Skydą puošiau ornamentine skraiste.   Gustė Jankauskaitė 8a klasė Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla Dailės mokytoja Dalia Audėjaitienė
Giminės herbas
Greta Klikūnaitė
III gimnazijos klasė
Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija
Norint pagerbti Klikūnų šeimos atminimą, tradicijas, vertybes ir ateities kartų vienybei išsaugoti, buvo sukurtas šis herbas. Herbe vaizduojami trys gyvūnai: jautis, skorpionas ir vėžys. Kiekvienas iš jų atspindi šeimos narių zodiako ženklus. Šiais laikais horoskopas yra svarbus aspektas vertinant žmonių elgesį ir asmenybę. Gyvūnai taip pat turi simbolinę reikšmę, išryškina svarbiausias šeimos vertybes. Jautis simbolizuoja galią ir stabilumą, vėžys - emocionalumą ir švelnumą, o skorpionas užtikrina saugumą. Herbinis skydas yra pasirinktas ankstyvojo renesanso. Dominuoja trys spalvos – mėlyna, geltona (auksas) ir balta (sidabras). Jos, kaip ir patys zodiako ženklai, turi didelę reikšmę šiame herbe. Aukso arba geltona spalva reiškia kilmingumą, dorumą, protingumą, Sidabras ir balta spalva - džiaugsmą, skaistumą ir nekaltybę, teisingumą, mėlyna - ištikimybę, sąžiningumą.
Mano giminės medis
Greta Kazakevičiūtė
6
Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazija
Lape pavaizduotas giminės medis.
Giminės medis
Goda Stapulionytė
5
Panevėžio Žemynos progimnazija
Nupieštas medis
Giminės medis
Gabrielius Gužys
4
Kauno raj. Šlienavos pagrindinė mokykla
Giminės medis vaizduoja net šešias kartas, vyriausių protėvių gimimo ir mirties datų nežinome. Medžio kamienas ir pagrindinių protėvių širdelės gamintos iš molio, dažytas ir lakuotas, o protėvių vaikai ir jų vaikaičiai pavaizduoti ant mažesnių lapelių lape ir nusplavinti kreidutėmis bei dažais.
Mano močiutės prisiminimai
Gabrielė Stelmokaitė
I gimnazijos klasė
Prienų r. Veiverių Tomo Žilinsko gimnazija
Ilgėjant vakarams vis susimąstau, kaip greitai bėga laikas ir kiek mažai praleidžiu laiko su savo artimaisiais ir kiek mažai žinau apie savo močiutę. Tad vieną ramų vakarą užsukau pas močiutę paplepėti prie arbatos puodelio. Labai didžiuojuosi savo močiute, kuri yra ne tik mūsų šeimos, bet ir Veiverių seniūnijos šviesulys.
Vaičiūnų šeimos herbas
Emilija Vaičiūnaitė
8
Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla
Šeimos herbas Mūsų šeimos herbą kūriau remdamasi heraldikai būdingais simboliais, kurie yra susiję su mano šeima. Šeimos herbe pavaizdavau šiuos heraldikai būdingus ženklus: Klevo lapas – šis ženklas reiškia protą, išmintį, gerą atmintį, šį ženklą panaudojau, nes mano mama turi visas šias savybes. Bitės – bitės yra labai darbščios, labai tvarkingos, tyros ir geros darbininkės. Bitės simbolizuoja turtą ir kūrybingumą. Balta juostelė - šis simbolis simbolizuoja ramybę, tobulumą ir grynumą. Pasirinkau šį itin retą simbolį, nes mūsų šeimoje tvyro ramybė ir grynumas. Herbe pasirinkau 3 spalvas: Geltona (aukso) – tai saulės spalva, tai laimė, tai džiaugsmas, tai garbė. Ši spalva simbolizuoja kilnumą, brandą, protingumą. Bitėse panaudojau geltonos ir juodos spalvos derinį, tai įspėjimas. Balta – tai sėkmė, tyrumas, gyvybė, šviesa, gėris. Ši spalva simbolizuoja teigiamus dalykus. Pasirinkau šią spalvą, nes mane lydi sėkmė muzikoje. Juoda – baltos priešingybė. Ji simbolizuoja dažniausiai negatyvius dalykus – tamsą, liūdesį, gedulą, tačiau taip pat ir išmintį ir išsilavinimą. Emilija Vaičiūnaitė 8 klasė Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla Dailės mokytoja Dalia Audėjaitienė
Senelio stalas
Gerda Stalgytė
2
Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla
Stalas iš mano senelio vaikystės namų, Šis ąžuolinis stalas yra senas ir patogus. Sumanaus meistro padarytas nenaudojant varžtų, ar kitų metalinių detalių. Kadaise ant jo pamokas ruošdavo mano senelis – Stasys Edvardas Daukantas, gimęs 1949m kovo 29d. Gūbrių kaime, Šilalės rajone. Jo tėtis – Juozapas, Juozapo, gimęs 1918m rugpjūčio 18d., mano seneliui pasakojojo, kad jo senelis yra matęs patį Simoną Daukantą! Bet papasakoti noriu apie savo senelį. Jis su žmona, Gražina Daukantiene Veinšreideryte - mano močiute, gyveno Kėdainių rajone, Šlapaberžės kaime. Turėjo dvi dukras: mano tetą Jurgitą ir Ingridą – mano mamą. Mano senelis labai mėgo skaityti ir mokytis naujų dalykų. Kada tik atvykdavau pas juos į svečius, jau pro senelio darbo kambario langą pamatydavau jį palinkusį prie savo rašomojo stalo, skaitantį knygą ar apie ką nors kompiuteryje. Taip pat jis mėgo gaminti ką nors iš medžio. Mūsų namuose yra daug daiktų, kuriuos sumeistravo senelis su tėčiu. Jo garaže netrūko įrankių! Senelis galėjo sutaisyti bet ką ar iš kelių nenaudojamų daiktų galėjo padaryti naujus šaunius daiktus. Jis buvo auksarankis ir geriausias senelis pasaulyje. Man pasisekė, kad turėjau tokį senelį ir įkvėpėją. 2020 m. gruodžio 7 d. jis mirė nuo vėžio. Jis buvo geras visiems, o ypač man. Dabar prie šio stalo pamokas ruošiu aš – Gerda Stalgytė – jo anūkė.
Gabrielės giminės medis
Gabrielė Genytė
5
LSMU gimnazija
Giminės medis - tai projektas, kuris yra svarbus ateities kartoms.
Mano šeimos herbas
Gabrielė Galinaitytė
8
Šalčininkų r. Jašiūnų "Aušros" gimnazija
Šeimos herbas Mano šeimos herbas turi daug detalių,bet pagrindinė iš jų yra pelėda. Pelėda yra išminties simbolis, išminties pagrįsti santykiai yra begalo svarbūs mano šeimoje , nes norint palaikyti gerus santykius giminaičių ratelyje yra svarbu mokėti palaikyti geru žodžiu, išklausytt vienas kitą, nebijoti paklausti patarimo, mokėti atsiprašyti . Saulė: saulė už pelėdos sparno parodo gerumą ir meilė tarpusavyje mano šeimoje. Ramunės: Ramunės palei raudoną foną rodo vieningumą ,ir primena apie taip, kaip svarbu gerbti ir rūpintis savo šeimos nariais . Mėlynas siūlas: Mėlynas siūlas mano šeimoje yra laikomas sėkmės simboliu arba laimės amuletu, todėl ant mano šeimos narių rankų galima pamatyti siūlą ,taip pat siūlas gali būti ir raudonu .
Gabijos Rolskytės giminės medis
Gabija Rolskytė
5
Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Mano giminės medį sudaro 442 giminės nariai. Džiaugiuosi, kad galiu sužinoti apie savo giminę.
Nuostabusis herbas
Estela Senkutė
1
Kauno Juozo Urbšio progimnazija
Mano herbe tik meilė šeimai, medžiui.
Deimantų lietuje...
Emilija Mertingaitė
II gimnazijos klasė
KTU inžinerijos licėjus
Mano šeima sukūrė gominės medį pavadinimu ,,Deimantų lietuje...". Šioje knygoje yra parodoma ir aprašoma mano giminė.
Mano šeimos relikvijos
Emilija Genytė
7
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija
Šiame darbe aš trumpai pristatau savo šeimą ir keletą daiktų, kurie neturi didelės materialinės vertės, bet jų emocinė, dvasinė vertė yra neišmatuojama, nes jie susiję su pačiais brangiausiais žmonėmis.
"B"
Emilija Bartkevičiūtė
8
Kulautuvos pagrindinė mokykla
Mano sukurtas giminės herbas. Šiame mano sukurtame giminės herbe yra pavaizduoti patys svarbiausi mūsų giminės simboliai ir bruožai, apie kuriuos iš tėvų ir senelių girdžiu nuo pat mažų dienų. Lapo viduryje stūgso mūsų giminės pirmoji pavardės raidė, kuri kiekvieno mūsų širdyje yra brangiausia. Rankos - tai visų mūsų stiprybė ir vienybė, pasiaukojimas dėl kito ir pagalbą vieni kitiems. Mes, lyg tos rankos, visi susikibę, o ištikus bėdoms skubame padėti. Nuo pat mažų dienų girdėjau istorijas, kaip mūsų seneliai vieni kitiems padėdavo statyti namus, prižiūrėti ūkį ir ištikus bėdoms skubėdavo iš bėdos vaduoti. Todėl, kai kiti kalbėdavo apie savo senelių nesutarimus ar ginčus, aš visada tyliai širdyje džiaugdavaus, kad mano giminėje visi vieningi kaip kumštis. Na, o sparnai reiškia jau išėjusius anapilin ir dar tik į šį pasaulį skubančius mūsų giminės mažylius, kurie toliau pratęs raidę "B", ir garsiai, kaip dabar tai darau aš, pasakos savo giminės vienybės ir stiprybės istorijas bei legendas.

Jau nuo mažų dienų mano mama pastebėjo, kad turiu kažką bendro su močiute: charakterio savybės, gabumai, pomėgiai, kurių giminėje daugiau niekas neturi. Deja, man niekada neteko jos pamatyti, tačiau taip šilta ir artima žvelgiant į nuotraukas, vartant užrašus, skaitant poemas.. Net sunku įsivaizduoti, kad galima jausti tokį stiprų ryšį su žmogumi, su kuriuo nesu bendravusi. Todėl pradėjau vis labiau domėtis jos gyvenimu.
Močiutė kūrė, tad pradėti norėčiau Jos pačios parašytais posmais:

Mano vaikystė

Mano vaikystė – tai žalios pievos,
Melsvas upelis ir ežerėlis.
Aš lyg plaštakė
Vasaros dieną
Skrajot skrajojau
Ir vis ne viena…

Mano jaunystė -žvaigždėtos naktys.
Jos tokios šviesios
Ir ramios ramios.
Bet mano naktys,
Jūs paslaptingos,
Jomis alsuoju po
Šitiek metų.

Tos mano dienos,
Rūku aptrauktos,
Šviesėjo, niaukės
Net vėtrom kaukė!..

Šalčio bijojau,
Saulės ieškojau,
O jos neradus
Vėl aš klajojau…

Gyvenimo kelias prasidėjo Varnių miestelyje, Telšių rajone. Tai buvo 1952-ųjų sausio 9-oji, kai įsimylėjusių jaunavedžių poroje gimė pirmagimė Irutė. Mama –vos devyniolikos sulaukusi prekybos mokyklos absolventė, Mikalina-Vanda; tėtis – 22-jų miestelio milicininkas, Vytautas Juozapas.
Veržlūs, jauni ir jaunatviški tėvai su didele meile augino Irutę, tačiau turėjo daug dirbti. Tad pasirūpinti Mažąja padėjo auklė, palikusi gilų įspūdį mano Močiutės atmintyje. Tai buvo garbingo amžiaus senolė, ilgametė dvaro guvernantė, padėjusi tvirtus etiketo pradžiamokslio pagrindus, pirmoji atvedusi į bažnyčią. Negaliu teigti, kad tai buvo supažindinimas su religija, labiau su užburiančia bažnyčios aplinka, į kurią Močiutė savo gyvenime dar ne kartą sugrįžo, tik jau su gilesne samprata.
Gyvenimas namuose buvo ekspresyvus ir labai aktyvus. Šeimoje nevaržomas savarankiškumas, vyravo tolerantiškas požiūris į bandymus save atskleisti.
Laisvė išreikšti save generavo mintis. O minčių kildavo… Štai būdama priešmokyklinio amžiaus, Irutė savarankiškai nuėjo į mokyklą ir paprašė mokytojos leisti lankyti pamokas, nes ji jau galvojanti apie mokyklą ir nori mokytis.
Norėdama pasipuošti, pasisiuvo suknelę iš jai patikusios (ir tikusios) svetainės užuolaidos (tiesa, ne šią, matomą nuotraukoje, pirmosios komunijos progai).
O pradėjusi lankyti mokyklą, savo gimimo dieną atsistojo prieš klasę ir entuziastingai pranešė, jog kviečia visus švęsti. Visi ir sutiko: iškart po pamokų pasodino jubiliatę ant rogučių ir sugūžėjo į namus. Ne kartą mano prosenelė yra pasakojusi tą įspūdį, kai vos pro langą pamačiusi gausų būrį, pradėjo skusti bulves ir po geros valandėlės smagiai prisikrykštavę vaikai jau godžiai valgė. Vėliau net baigdami mokyklą bendraklasiai atsiminė, kad tai buvo pats linksmiausias gimtadienis su skaniausiu kugeliu
Mokykloje Irutei sekėsi: kūrybinga, komunikabili, mylima draugų, bendraklasių jautėsi labai laiminga. Netgi tėvams nusprendus kraustytis į Klaipėdą, ryžosi pasilikti ir baigti mokyklą savo gimtuosiuose Varniuose.
Likusi gyventi pas krikštatėvius, Irutė buvo mylima, dažnai giriama už išskirtinį pareigingumą, puikų mokymąsi ir supratingumą (palaikomą tvarką namuose, maisto gaminimą). Tiesa, labai pasiilgdavo tėvų ir mažųjų broliukų. Dažnai rašydavo laiškus savo mylimai Mamytei, labai daug skaitė – atrado ramybę ir kerintį pasaulį knygose, rašė dienoraštį…
Aktyviai dalyvavo mokyklos veikloje, pradėjusi svarstyti apie savo profesinį kelią, link filologijos krypties studijų krypo tarsi savaime…
Pirmieji spektakliai ir klasės auklėtojos įvertinimas – patikėjo režisuoti baigiamąjį mokyklos spektaklį. Sėkminga premjera bei spektaklio svečių kvietimas suorganizuoti trupės gastroles į kitas regiono mokyklas.
Nepastebimai praskriejo mokykliniai metai…
Atsisveikina su mokykla…
Įtempta vasara, intensyvus savarankiškas mokymasis ruošiantis egzaminams ir…
Ambicinga svajonė – studijuoti aukščiausio lygio ugdymo įstaigoje – VU, tampa realybe.
Studijuodama universitete, Irutė jautė širdgėlą, kad stipendijos nepakanka, reikia tėvelių paramos. Nors priekaištų niekad nesulaukė, Jos įsitikinimu, tėvams per sunki našta pasirūpinti dviem paaugliais broliais ir dar išlaikyti Vilniuje gyvenančią studentę. Tad vasaromis vadovauja vaikų stovyklose (Klaipėdos raj., Kalotė, pionierių stovykla „Žilvitis“).
Keletą metų dirba mokytoja Šilalės raj., Palentinės pradinėje mokykloje.
Mokslų VU nenutraukia ir paskutiniaisiais studijų metais, pastebėta kaip gabi studentė, suteikiama galimybė pasilikti VU. Irutė įdarbinama universiteto bibliotekoje. Apgynus diplomą, skiriamos pirmosios paskaitos, planuojama tolesnė mokslinė veikla.
Tai buvo gyvenimo kryžkelė: vos prieš keletą mėnesių ištekėjusi, deganti dar viena ilgus metus puoselėta svajone – sukurti šeimą, ji turi pasirinkti: dar keletą metų (o gal ir ilgam) atidėti asmeninius planus ir kilti karjeros laiptais ar… Ypač aukšti reikalavimai sau ir asmeninis kuklumas, mintys „galbūt neįstengsiu pakankamai laiko skirti darbui katedroje, galiu nuvilti manimi patikėjusius eruditus“, pastūmėjo link apsisprendimo – palikti Alma Mater…
Tuomet kartu su mano seneliu įsikuria Kaune, pradeda dėstytojos darbą vienoje iš Kauno profesinių mokyklų.
Netrukus sulaukia šeimos pagausėjimo, vėliau pasiūlymo kraustytis į Prienus.
Šeimai gavus pasiūlymą įsikurti Prienuose – mažame miestelyje netoli Kauno – jį priima.
1987-ųjų rugsėjo 1-oji. Prasidėjo naujas etapas naujai atidarytoje, dar dažais kvepiančioje, Prienų III-oje vidurinėje mokykloje. Pirmieji auklėtiniai vienuoliktokai. O ji – jauna, entuziastinga mokytoja, nematanti bėdos per vasaros atostogas visą klasę nusivežti prie jūros, pas Klaipėdoje gyvenančius savo tėvelius. Vietos namuose gal ir ne visai klasei, bet svetainė nemaža, o miegmaišiuose miegoti smagu!
Šioje mokykloje pasitiko dar 14-ka rugsėjų su į suolus po atostogų sugrįžtančiais mokiniais, kuriems diegė, kad lietuvių literatūros pamokos – tai grožio ir gėrio vadovėlis, kuris gyvenime bus labai reikalingas. Per tuos metus buvo visko…kėlė aukštus reikalavimus tiek mokiniams, tiek ir sau…
Atsakomybės už ugdymo rezultatus ir profesinį tobulėjimą vedama apsigynė vyresniojo mokytojo, vėliau ir mokytojo metodininko vardą. Giliai atminty įstrigo džiaugsmo ir nusivylimo emocija, kuria mama dalinosi sugrįžusi su metodininko pažymėjimu. Mat parengto darbo prie komisijos ginti nereikėjo. Vertinimo komisija tik pakvietė, nes labai rūpėjo pamatyti mokytoją, kuri parengė eksperto lygio darbą, ir apgailestavo, kad neturį teisės iškart įteikti eksperto pažymėjimo.
1994m. tikybos mokslų fakulteto baigimas..
Kartu su asmeniniu tobulėjimu skaidrino ir mokyklos kultūrinį gyvenimą, puoselėjo lietuvių papročius, mokė didžiuotis savo kilme. Tapo tradicija vesti Šventines Kūčių pamokas. Mokiniai ir jų auklėtojai būdavo kviečiami į papuoštą klasę prie bendro stalo su šienu po baltomis staltiesėmis.
Tada Trijų karalių šventė.
O per Užgavėnes mokiniai būdavo atsipalaidavę – žinodavo -mokytojos Balaikienės nebus, nes kasmet vietoj mokytojos pamokas vesdavo vis kitas personažas. Tai žemaitis, tai daktarėlis…ir Palangos Juzė buvo atvykęs!
Į užgavėnių šurmulį įjungdavo ne tik mokinius, bet ir kolektyvą. Šventė mokykloje nesibaigdavo. Skatino mokinius gerbti ir tęsti savo Tėvynės papročius, tad iki vėlaus vakaro nenutildavo barbenimas į jos namų duris. Persirengėliai prašydavo blynų už mini programėles.
1999m. pavasarį inicijavo 9 kolektyvo žemaičių grupės susikūrimą, manydama, jog taip dar labiau paįvairins mokyklos renginius, atgaivins tarmę, pagerbs žymiuosius žemaičius. Tačiau norėjosi daugiau ir tų pačių metų rudenį pradėjusi leisti „Ąžuolo“ mokyklos žemaičių laikraštį „Onžula žemaite“ jau rašė: „30 metų, kaip gyvenu be gimtųjų Varnių, kur gimiau ir užaugau. Apie Varnius – Žemaitijos širdį – vien pagalvojus, gyvenimas darosi šviesesnis. Todėl noriu žemaičius suburti į draugiją, kad visi, o ne vien „Ąžuolo“ žemaičiai, džiaugtųsi, žemaitiškai šnekėtų, dainuotų, savo vaikus šito mokytų ir naudingi būtų kultūros draugijai.”
Taigi spalio 26 d. įkurta Prienų krašto žemaičių bendrija. Svečiuose buvęs jos dėstytotas Vilniaus universitete, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, žemaičių kultūros draugijos narys J. Girdijauskas. Garbingai įteikia pirmąjį pasą ir įpareigoja pasus išduoti naujiesiems nariams.
Bendrijos popietės būdavo linksmos: su žemaitiškomis eilėmis, dainomis ir garbiais svečiais – kitų miestų žemaičių bendrijomis ir jų vadovais.
Žemaičių grupei peraugus į bendriją, Prienų laikrašyje „Kronika“ pradėjo rengti žemaitišką puslapį pavadinimu „Žemaitijis išeivę“. Dalinosi naujienomis, žemaičių kūryba, žemaitiškais papročiais, įdomybėmis bei ragino prisijungti.
2001 metais, minint didžiojo žemaičio vysk. M. Valančiaus gimimo 200 metų jubiliejų, įkurti „Valančiukai“ – blaivybės sąjūdžio dalis, vienijanti 6–16 m. vaikus ir jaunimą.
Šiemet jau dvidešimt metų, kaip mano močiutės nebėra šiame pasaulyje. Vienas buvęs močiutės mokinys, šiuo metu besimokantis kunigų seminarijoje, prisimena šią mokytoją ir jos patarimus iki dabar. Jo nuomone, ši moteris jį ne tik įkvėpė eiti tokiu keliu, bet ir skatino bei juo tikėjo. Todėl šis mokinys susisiekė su mano seneliu ir pareiškė, jog nori priminti visiems apie savo mokytoją. Mes su mama nusprendėme surengti minėjimą mokykloje, kurioje ji dirbo. Parengėme prezentaciją ir visi drauge sodinome medelį: magnoliją (šį medį susapnavo jos mokinys prieš minėjimą močiutei pagerbti), o šiuo metu darome paminklą mokykloje. Buvo džiugu matyti susirinkusius žmones, močiutės kolegas, ne paniurusiais veidais, bet kupinus nostalgijos ir šiltų prisiminimų. Kokia ypatinga ir stipri turi būti asmenybė, jei net po dvidešimt metų visi nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis, močiutės įžvalgomis, patarimais bei mintimis, lyg jos būtų pasakytos visai neseniai.
Taigi, man močiutė tai ne tik mylimas žmogus, bet ir autoritetas, kurio pėdomis, mano nuomone, turėtų sekti kiekvienas.

O pabaigti norėčiau jos palinkėjimu:
„Nesusmulkėkite ir nepaskęskite pilkoje kasdienybėje, sugebėkite pakilti virš jos ir pažvelgti į viską iš aukščiau! Mylėkit- nes tai įkvepia prasmingam gyvenimui…“

Mano močiutė
Elinga Stanislovaitytė
III gimnazijos klasė
Kauno ,,Saulės" gimnazija
Kūrybiniame darbe analizuoju savo močiutės biografiją.
Mano šeima
Eitvydas Raščinskas
8
Marijampolės sav. Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Herbo fonas-Lietuvos vėliavos spalvos, viduryje esantis gaublys rodo, kad esame pasaulio piliečiai, o gėlės ir žolė, kad mėgstame ir puoselėjame gamtą.
Mano giminės medis nuo 1867 iki 2019
Einius Bliujus
3
Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla
Tai mano giminės medis, kurio metu sužinojau ir apie savo proproprosenelius.
Ugnies drakonas
Dominykas Laurinavičius
5
KTU Vaižganto progimnazija
Mūsų giminės nariai yra drąsūs ir bebaimiai!
Mano šeimos herbas
Austėja Matjošaitytė
8
Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla
Giminės herbas Spalvų simbolika herbe Savo šeimos herbe naudojau tris spalvas, kurios atspindi mano šeimą. Sidabrinė – tyrumą, tiesą, nekaltumą, išmintį. Geltona – džiaugsmą, optimizmą. Juoda – išmintį, atsargumą, budrumą, apdairumą, pastovumą. Herbe vaizduojamų ženklų simbolika Herbo apačioje, dešinėje pusėje vaizduojama bitė. Bitė simbolizuoja – darbštumą, kūrybingumą, sveikatą. Viršuje esantis medžioklės ragas simbolizuoja tėčio pomėgį medžioti, entuziazmą, karinę dvasią. Atversta knyga – sumanumą, išmintį ir saviraišką. 8 kl . mokinė Austėja Matjošaitytė Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla Mokytoja Dalia Audėjaitienė
Kliūčių šeimos herbas
Austėja Kliūčiūtė
8
Kauno r. Lapių pagrindinė mokykla
Šeimos herbas Mūsų šeimos herbą kūriau naudodama heraldikai būdingus simbolius, kurie susiję su mano šeima. Mano herbo skydas padalintas į keturias lygias dalis, vieno skydo pusę dominuoja mėlyna spalva kuri reiškia ištikimybę, bei nuoširdumą. Kitą pusė žydra kuri reiškia sveikatingumą, gydymą, ramybę. Skydo dalyse esantys simboliai: Gilės- tai aš ir mano sesuo, gilė tai vaisiai kuriems reikia augti lavintis, būti savarankiškiems. Geltona spalva simbolizuoja šviesą ir optimizmą, o žalia gyvybę, sveikatą, laimę. Kviečio varpa- tai darbas, protas ir išmintis. Du astrologiniai ženklai, kurie simbolizuoja mamą ir tėtį. Ąžuolo lapas - atspindi, kad mūsų giminės šaknys susiję su medicina, sveikata (prosenelis, senelis, tėtis, mama). Herbo viduryje esančios vandens bangelės simbolizuoja nuolatinį judėjimą į priekį, tikslų siekimą. Keturios spalvos panaudotos herbe atspindi ir keturias gamtos stichijas: Geltona-ugnis. Mėlyna-vanduo. Žalia-oras. Juoda-žemė. Visos šios stichijos ir spalvos yra svarbios mūsų šeimai. Jos atspindi mūsų šeimos gyvenimą, energiją, tai ką mes veikiame, mūsų charakterį. Spalvų reikšmė: Mėlyna- ištikimybė, vienas kito palaikymas. Žydra- sveikatingumas, gydymas, ramybė. Geltona- šviesa, optimizmas, pasitikėjimas. Žalia-laisvė, džiaugsmas, gausa, sveikata, viltis. Juoda- pastovumas, paprastumas, išmintis. Raudona- meilė, aistra. Austėja Kliūčiūtė 8b klasė Kauno r. Lapių pagrindine mokykla Dailės mokytoja Dalia Audėjaitienė