Mano šeimos herbas Gulbė – simbolizuoja lojalumą ir atsidavimą, kas mano šeimai yra išties būdinga. Kiekvienas mano šeimos narys turi hobį ir stengiasi atiduoti visą save, savo mėgstamai veiklai. Tai pat pasižymime ir lojalumu: savo šeimos narių mes niekada nepaliksime nelaimėje, visada stengsimės padėti; sužinotas paslaptis mes saugosime ir neišplėpėsime. Amatų ženklas – tai simbolizuoja mano tevėlius ir jų darbus. Mama – batų dizainerė; tėtis – stalius. Šie darbai nuo pat ankstyvųjų viduramžių buvo vadinami amatais. Spalvų reikšmė: Mėlyna – viltis, sąžiningumas. Nors ir būna dienų, kai atrodo, jog niekas nesiseka, bet mes visada kupini vilties. Esame sąžiningi ir pripažįstame savo klaidas ir nesėkmes. Oranžinė – kūryba. Tai labiau būdinga man ir mano mamai. Mama visada pilna idėjų kaip papuošti namus ar kiemą, aš stengiuosi mamai padėti, tai išgyvendinti. Geltona – optimizmas, laimė. Tėtis visada pakels nuotaika su kokiu nors anekdotu, mama – visada pakels nuotaika su šiltu arbatos puodeliu, broliai ir sesė – visada pakels nuotaika su gražiu žodeliu ar palaikymu. Žalia – saugumas, ramybė. Raudona – šiluma, meilė. Lojalumas, pasitikėjimas, sąžiningumas, saugumas – visa tai mūsų šeimoje reiškia meilę. Šilumą mūsų šeimai suteikia draugiškumas ir komunikabilumas.

Namas – mano tėtis statybininkas. Teptukas ir piešinys – aš gražiai piešiu. Lėktuvas – mano mama pardavinėja skrydžius. Žaislai – mano brolis mėgsta žaisti su žaislais. Širdelė – meilė.

Kadangi Word dokumento neleidžia prikabinti, tai aprašymą pateikiame čia. Natos mūsų šeimai reiškia dainavimą, grojimą ir rašymą. Taurė su gyvate reiškia sveikatą. Knyga reiškia skaitymą, ramybę, rašymą. Jūra reiškia plaukiojimą, nardymą, žvejybą. Ditė Liandzbergytė, 2d kl. Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija

Be praeities nebūtų ateities todel reikia -inoti apie savo šeimą. Todėl pristatau savo šeimą.

Šeimos herbas​ Bitė- aš nupiešiau herbe bitę, nes mano šeima yra labai darbšti, kūrybinga.​ Pasaga- aš nupiešiau pasagą, nes linkiu šeimai daug laimės, džiaugsmo ir sėkmės.​ Juoda spalva- ši spalva mano šeimos herbe pažymi visus mano šeimos pragyventus sunkumus, gyvenimo iššūkius.​ Geltona spalva- o geltona spalva herbe pažymi, kad, kad ir kiek mano šeima sunkumų praėjus mes esame laimingi tuo ko turime ir džiaugiamės kiek mes esam pasiekę.​

Su Kraštotyros būrelio draugėmis nutarėme pasidomėti mano, Austėjos Bernotaitės, šeimos istorija. Iki šiol pažinojai tik savo senelę ir senelį, pasirodo, kad labai panorėjus galima prisikasti ir iki savo proproprosenelių, o atradus nuotraukas pamatyti, kaip jie atrodė, sužinoti daugiau informacijos apie jų gyvenamą vietą, kitus gimines.

Mūsų senelių, prosenelių prisiminimai, išgyvenimai - visko žinoti neįmanoma, bet ir nereikia, svarbiausia prisiminti įdomiausius nutikimus, kuriuos galėsime papasakoti savo vaikams ir anūkams. Būtent apie tai ir norėčiau Jums papasakoti. Mano giminės kilę iš Kybartų, Ilgakiemio, Aleksoto, Garliavos.

Darbas yra padarytas pagonybės tematika. Klaustumėte, kodėl? Vat todėl, nes man patinka toks tikėjimas ir jo elementai bei simboliai. Darbe vaizduoju schemą: dangų (rojų), žemę (nemirtingąjį sluoksnį) ir žemės gilumas (pragaras). Taip pat galite pastebėti medį - nutapiau jį ten, nes jis lyg jungia visą giminę, prisiminimais ir tradicijomis. Saulė ir mėnulis - taip aš apibūdinčiau savo giminę. Jie yra tokie skirtingi individai, kaip juoda ir balta, kad net negaliu suprasti kaip mes visi kartu esame susiję krauju.

Albume radau labai senų nuotraukų – beveik 100 metų senumo. Nuotraukas branginame ir saugome, nes jose užfiksuoti mums brangūs žmonės.

Svarbiausioji herbo dalis yra skydas. Jį sudaro dvi pagrindinės spalvos, tai geltona ir juoda. Geltona spalva simbolizuoja dorumą ir kilmingumą. Juoda spalva herbe simbolizuoja išmintį, atsargumą. Herbe taip pat yra šiek tiek baltos spalvos, kuri reiškia džiaugsmą, švarą, tiesą.​ Herbe pavaizduotos dvi bitutės ir bičių lizdas. Bitutės, tai gerbiami gyvūnėliai, kurie laikomi sunkaus kasdienio darbo, atsidavimo, kruopštumo simboliu. Bičių lizdas simbolizuoja šeimą, kurioje kiekvienas kruopščiai atlieka savo darbus.​

Mano prosenelis Feliksas, istorijos dėstytojas Šiaulių universitete ir archeologas, 1964 metais kasinėdamas netoli savo sodybos, Šiaulių rajone, rado uolienos gabaliuką, kuris iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko reikšmingo. Tik ištyrus paaiškėjo, kad tai tikrų tikriausias meteoritas. XXI amžiuje - informacijos ir vaizdų laikmetyje - nestebina bet kokia žinia, naujiena ar įvykis. Atminty išlieka tik tai, kas sujaudina ir yra svarbu tau, tavo šeimai. Mano namuose garbioje vietoje laikomas mažas, bet didelis savo istorine reikšme dangaus kūnas – meteorito gabaliukas. Kaip jis „nukrito”? Mano prosenelis Feliksas, istorijos dėstytojas Šiaulių universitete ir archeologas, 1964 metais kasinėdamas netoli savo sodybos, Šiaulių rajone, rado uolienos gabaliuką, kuris iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko reikšmingo. Tik ištyrus paaiškėjo, kad tai tikrų tikriausias meteoritas. Proseneliui už radinį buvo siūlomas nemažas atlygis, deja, jis atsisakė pinigų, taip išsaugodamas šį dangaus kūną. Prosenelio radinys, dabar jau relikvija, keliauja iš kartos į kartą, taip primindamas savo artimiesiems pasakotas įdomias istorijas ir paslaptis. Ši visatos dalelė, kuri įdomi savo pradžios istorija, gyvena mano namuose. Šalia meteorito yra ir prosenelio užrašų knygelė, kurioje liko užrašyti svarbūs pastebėjimai, datos, nuveikti darbai. Svarbiausia, šie abu daiktai man primena ne tik prosenelį, kurio jau nėra su mumis, bet nukelia į beveik pusės amžiaus senumo gyvenimo akimirkas, kurias išgyvenu tarsi skaitydama istorijos vadovėlį, o jo rastas ir išsaugotas meteoritas tarsi įrodo, kad ryšys tarp artimų žmonių yra paslaptingas ir, manau, amžinas. Aš didžiuojuosi savo proseneliu, seneliais ir tėvais, kurie išsaugojo tai, kas sieja mus visus, ir tikiu, kad šios relikvijos ir toliau seks šeimos istoriją ir liks amžinybės ir kosmoso dalimi.

Žiedai šeimos herbe simbolizuoja santuoką, saulė šviesą tarp žmonių, kad nebūtų jokios tamsos ir pykčių, medis su širdelėmis- tai meilė ir šeima, knyga- kiekviena šeima gyvendama rašo savotišką knygą

Nupiesšiau savo giminės herbą, aprašymas skaidrėse.

Palėpėje rasta sena šakotinė pasakoja šeimos istoriją. Prieš kokius 3 metus palėpėje atradau įdomų daiktą. Jis su keturiomis metalinėmis kojomis, o ant jų pritaisytas medinis rąstas, prie kurio pritvirtinta rankena. Nesupratau, kas tai yra. Paklausiau tėčio, o jis papasakojo apie savo mamos, Salomėjos Velmunskienės (mano močiutės), mėgtą užsiėmimą. Pasirodo, tai mano prosenelio Jono Seglicko padaryta šakotinė. Šakotinė – tai toks prietaisas, ant kurio kepami šakočiai. Šio prietaiso istorija prasidėjo maždaug prieš 80 metų. Kai močiutė Salomėja buvo jauna, labai mėgo gaminti įvairiausius patiekalus, ypač saldumynus. Ir sumąstė, kad ji norėtų išmokti kepti šakočius. Paprašė savo tėčio (mano prosenelio), kad sumeistrautų šakotinę. Prosenelis, pasirodo, turėjo auksines rankas ir savo dukros prašymą išpildė. Mano močiutė ėmėsi darbo: padarė šakočio tešlą, gerai iškūreno židinį. Į talką pasikvietė savo sesę. Šakotinę padėjo priešais židinį. Močiutės sesuo turėjo smarkiai sukti rankeną, o močiutė pilti tešlą ant rąstelio. Pirmas „blynas“ prisvilo: tešla buvo per skysta, nuo smarkaus sukimo išsitaškė po visą kambarį. Ne taip paprasta iškepti tokį saldumynų karalių. Bet atkaklios merginos nepasidavė, mokėsi ir bandė tol, kol pavyko. Močiutė per savo gyvenimą iškepė daug skanių, minkštų ir kvapnių šakočių. Tik gaila, kad neradome jos šakočio recepto. Nusprendėme ateinančią vasarą savo kieme prie laužo pabandyti patys iškepti močiutės pamėgtą šakotį. Jei mums pavyks, kad ir ne iš pirmo karto, pratęsime šakočio kelionę mūsų šeimoje.

Savo močiutę Birutę Kulišauskaitę Radzevičienę (1947-2011) prisimenu miglotai, kai ji iškeliavo anapilin man buvo tik 3 metukai. Namas, kuriame ji gimė, buvo nugriautas 1998 metais. Močiutė labai saugojo vieną dėžutę, kurią jai buvo palikusi jos mama, mano promočiutė, Petronėlė Dabušinskaitė Kulišauskienė (1904-1991). Nedideli tos dėžutės turtai – senos fotografijos. Jose - man nepažįstami žmonės. Mano promočiutės nuotraukų archyve ne tik nepažįstami žmonės, bet ir ne lietuviškas užrašas. Visą istoriją, kurią užrašiau, papasakojo mama Jovita Radzevičiūtė Girniuvienė. Istorijos pradžia. Tarpukario Čekiškėje gyveno garsus tose apylinkėse fotografas žydas Leizeris Bekeris. Dideliame jo name buvo įrengta foto atelje. L. Bekeris nuotraukose įamžino reikšmingiausius 1936-1940 metų miestelio įvykius. 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, prasidėjo ir žydų tautos genocidas. Jau pirmosiomis dienomis žydų tautybės vyrai buvo išvežti darbams ir į Čekiškę nebesugrįžo. Rugpjūčio mėnesį prie Čekiškės sinagogos buvo įkurtas mažasis getas, bet netrukus buvo gautas įsakymas Čekiškėje gyvenantiems žydams išvykti į Vilkiją. 1941 m. rugpjūčio 28 d. Jaučakių miške, netoli Vilkijos, žydai buvo nužudyti... Gyvenimas nutrūko kaip styga. Tai kieno tos nuotraukos? Promočiutė Petronėlė su šeima apsigyveno L. Bekerio name. Surinkusi rastas nuotraukas ji tvarkingai sudėjo į dėžutę. Bet taip niekas jų ir nesugrįžo... Istorijos pabaiga.

Pasakojimas apie šeimos šventes su fotografijomis.