Mūsų savastis

Vieni svarbiausių uždavinių šiais globalizacijos, nutautėjimo ir žalingos masinės kultūros laikais yra užtikrinti galimybę visiems visuomenės nariams giliau pažinti savąją kultūrą, jos reiškinių įvairovę; garantuoti etninės kultūros paveldo išsaugojimą bei gyvosios tradicijos tęstinumą; ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę. Šias, Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas nuostatas įgyvendinti ir yra mūsų centro svarbiausia užduotis.

Stengiamės visapusiškai supažindinti su senąja mūsų tautos kultūra, religija, papročiais kuo daugiau Kauno miesto ir apskrities žmonių, ypač vaikų bei jaunimo. Bandome ugdyti poreikį mokytis pačiam, dirbti ir švęsti ne todėl ir ne taip, kaip perskaitei knygoje, kaip kažkas parodė ar liepė. Tikslas – mokytis suvokti senosios lietuvių kultūros papročių, apeigų, švenčių prasmę, gilintis į protėvių būties ir buities esmę. Jausti vidinį poreikį daryti tai, link ko veržiasi kiekvieno prigimtis. O jau tada, suvokus etninės kultūros esmę, kūrybiškai taikyti seniausiąsias mūsų krašto vertybes šiandienoje. Todėl mūsų renginiuose nagrinėjamos ne tik etninės kultūros temos, bet ir šiandienos žmogui ypač svarbūs religijos, kultūros, savivokos, šeimos santykių, vaikų ugdymo, gimimo, žmogaus mirties bei dvasinių krizių klausimai. Teoriniai užsiėmimai, paskaitos įtvirtinami asmeniniu dalyvavimu diskusijose, rankdarbių, amatų mokymuose, žaidimuose, rateliuose, dainuojant. Bet kuris mūsų renginys – tai ne kelios valandos ar diena, kurią vadintume „programa“. Viena svarbiausių bet kurio renginio dalių – pasirengimo laikotarpis, ruošimosi numatytai šventei (renginiui) laikas. Dauguma mūsų senųjų švenčių yra tokios subtilios, intymios, sakralios, kad jų neįmanoma švęsti viešai, dideliame būryje, stebint žiūrovams.

Šiais standartų ir beveidės masinės kultūros laikais kyla didžiulis pavojus prarasti savąjį tapatumą. Toks pavojus kyla ne tik visai tautai, bet ir atskiram asmeniui. Tenka ieškoti atsakymo į visiems labai opų klausimą: kaip, jungiantis į Europą ir pamažu tampant visos Žemės piliečiu, neprarasti savęs, neprarasti savojo išskirtinumo, t. y. tautiškumo ir prigimtinio individualumo. Vis labiau suvokiame, kokias neigiamas pasekmes atneša globalizacija ir masiškumas. Jis nuasmenina žmogų, suvienodina skirtumus ir padaro jį beveidžiu sraigteliu. Nusivylęs masine kultūra žmogus vis labiau trokšta originalumo ir savitos išraiškos, kurioje galėtų atskleisti tai, kas jam būdinga, išreikšti savąjį iš prigimtinės tautinės kultūros išaugantį nepakartojamumą.

Kauno tautinės kultūros centras buvo ir turėtų išlikti įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairaus amžiaus, nuo mažylių ikimokyklinukų iki senukų ir pensininkų, susibūrimo vieta. Tai centras, kuriame kiekvienas galėtų išreikšti save, pasirinkdamas tai, kas jam patinka. Neseniai atgavę ilgai slopintą išraiškos laisvę, žmonės dar nėra aktyvūs saviraiškoje. Mūsų centras, suleidęs šaknis į tautinės kultūros klodus, įvairiomis priemonėmis, pradedant pasakomis, liaudies žaidimais, dainomis, šventėmis, papročiais ir baigiant šiuolaikinėmis psichologijos žiniomis, skatina savitumo ir asmens tapatybės išraišką. Daugiasluoksnė veikla jau pati savaime skatina visuomenės atsigręžimą į įvairovę, pakantumą skirtingoms pažiūroms bei saviraišką. Švietimas ir ugdymas čia išsiskleidžia iš etninės baltų (lietuvių) ir krikščioniškosios kultūros šaknų ir remiasi šeimos, kaip svarbiausios visuomenės ląstelės, pamatų įtvirtinimu. Savo ruožtu, lietuvių etninės kultūros tradicija paremta šeimos gyvenimo papročiais, žmogaus gyvenimo ratu, kuris tiesiogiai susijęs su kalendoriniu metų ratu, gamtos ritmais.

Iš Rasos Ambraziejienės ir Aleksandro Žarskaus straipsnių

Atnaujinta 2018 02 17