Folkloro festivalis „AUSKIM, SESUTĖS, ABRŪSUS“

Tokie kasdienio naudojimo rankšluosčiai dažniausiai būna dvinyčio audimo. Jie minkštesni ir švelnesni. Apeiginiai, dekoratyvūs rankšluosčiai būna daugianyčiai. Jie naudojami vestuvėse, laidotuvėse ir vidaus papuošimui. Rankšluosčiai pasižymi ne tik audimo raštų gausa, bet ir įvairiais nėriniais, siuvinėjimų raštais ar monogramomis. Pastarosiomis buvo puošiami tie rankšluosčiai, kuriuos jaunoji skirdavo savo būsimam vyrui. Tai buvo lyg paskutinis sutikimo ženklas, jeigu jaunamartė, sugrįžusi po užsakų, padovanodavo savo siuvinėtą rankšluostį. Per vestuves rankšluostis buvo užrišamas piršliui. Atvykus į jaunojo pusę, be kitų dovanų, vyro giminei buvo dovanojami ir rankšluosčiai. Pats gražiausias buvo laikomas anytai, jeigu po vestuvių nakties ji pasitikdavo jaunuosius su dubeniu vandens. Po apeiginio nusiprausimo rankšluostis paliekamas anytai, o kaip padėkos ženklas dar ir pinigėlis į dubenį su vandeniu įmetamas. Dar ir šių laikų vestuvėse naudojami rankšluosčiai. Vestuvininkams ėmus važinėti automobiliais, pradėta puošti juos ąžuolų vainikais, juostomis ir rankšluosčiais.

Esant tokiai gausybei papročių, „abrūsėlio“ tema festivalyje – neatsitiktinė.

Šių metų šventėje dalyvavo visi Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos folkloro ansambliai: „Gimtinė“, „Alna“, „Šalcinukas“, „Saulalės“. Atvyko didelis būrys ansambliečių iš Vilniaus. Tai Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vad. Laima Purlienė) ir Kaišiadorių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Žilvita“ (vad. Laima Morkūnienė). Šie ansambliai paruošė bendrą programą, kurioje atsispindėjo visos Lietuvos  folkloras. Kaip patys teigė „jie audė patį spalvingiausią kilimą iš įvairių Lietuvos kampelių dainų, šokių ir pasakojimų“. Labai gražiai apie  šalies įvairovę porino Onutė  iš Aukštaitijos : ,,Lietuva nedidelė, ale labai marga.Tik pasuk trisdešimt kilometrų šonan,taj tuoj paregėsi kitokias dainas, kitokius undarokus, kitokių kalbų ir kožnam taip brangus kraštelis, kad trumpai nepasakysi.“ Atvykęs Broniukas siūlė užsukt savan kraštan į Anykščius, kurio grožybes pats vyskupas Antanas Baranauskas išgarsino. Ansambliečiai pristatė Anykščių krašto muziką ir dainas. Išgirdome ir apie Kupiškį, kur ,,žmonių kalbelė da kitoniška, navatnesnė. Kraštas turtingas, o moterys gražios, nuometuotos, baltos kaip gulbelės, o žmonės vaišingi ir meilūs‘‘. Ansamblio dalyvė Danguolė pasakojo apie savo Biržų kraštą: ,,I sens, i mažs žina, ka Biržū pil‘s buva i tebėra gražiaus‘ viso šiaurės Aukštaitijo. Ir par mum moteriškės labė gražs ir als par mum  gal yr da skanesnis nei Kupiškia‘‘. Stasė iš Žemaitijos apie savo kraštą pasakojo eilėmis:

Visagalis žemės Dieve, tu davei man Žemaitiją
Tu davei man sunkią meilę- tą vienintėlę , tą vieną
Mano ilgesį ir džiaugsmą motinos akių šviesoj
Ten kaip sopulį, kaip alkį aš gimtinę pajutau….
Danguje ten visos žvaigždės pateka ir būna gera..(..).
Visi pasakojimai persipynė su dainomis, muzika ir šokiais. Geriausiais šokėjais pasirodė ,,Žilvitos‘‘ jaunimas. Jų šokiams buvo per maža vietos scenoje, todėl teko šokti ant akmenų grindinio.
Svečių iš Vilniaus ir Kaišiadorių  programų temos buvo įvairialypės; apie visų vienybę, stiprybę, užmirštamus papročius ir nykstančius kaimus.
Visi ansamblių dalyviai ne tik folkloro festivalyje dalyvavo. Mišių aukojimui festivalio svečiai  iš Vilniaus atvežė duonos, o procesijoje nešė derliaus kraitelę. Visi atėjo į bažnyčią su žolynais pasipuošę tautiniais drabužiais.
Žolinių šventė praėjo ir jau reikia galvoti apie ateinančius metus, kaip geriau patobulinti, sudaryti geresnes sąlygas gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir atvykusiems svečiams.

Atnaujinta 2018 03 11