Tekstilės paveldo paroda „Iš Pagrendos kaimo kraičio skrynių…“

Tekstilės paveldo paroda „Iš Pagrendos kaimo kraičio skrynių…“

KTKC (A. Jakšto g. 18)

Eksponuojama XIX a. pabaigos – XXI a. antrojo dešimtmečio Seliutų giminės moterų audiniai ir nėriniai. Paroda veikia iki spalio 31 d.

Eksponatų galerija – žiūrėti

Kultūros paveldas yra mūsų šaknys, praeitis ir ateitis. Ar mes kalbame apie kraštovaizdį, ar apie turtingą tautosaką, ar apie vienos audėjos medžiaginį palikimą – visa tai formuoja mūsų kultūrą ir tapatybę. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ne tik didžiųjų paveldo objektų išsaugojimas, bet ir gebėjimas pastebėti mažus paveldo elementus. Labai svarbu yra atkreipti dėmesį ir į vienos šeimos sukauptą paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, stebėti visuminį vaizdą kaip metai iš metų jis buvo kuriamas, naudojamas ir saugomas.

Po audėjos Veronikos Seliutaitės-Andriušienės mirties, jos  dukterėčia Dangirutė Pikšrienė (Andriušytė) susirūpino austinio palikimo išsaugojimu. Ėmus giliau domėtis, paaiškėjo, kad Veronikos namų sodyboje išlikę net penkios kraičių skrynios. Jose buvo rasta ne tik jos pačios austų audinių, bet ir kitų giminės moterų bei vyrų įvairios paskirties audinių, nėrinių, aprangos dalių, audimo įrankių.

Seliutų giminės žmonės kilo ir gyveno Pagrendos kaimo vienkiemyje, kuris yra Pastrėvio seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje. Iš giminės moterų daugiausia ir ilgiausiai audė Veronika Seliutaitė-Andriušienė (1927-2019). Audimas buvo jos mylima veikla. Grįžusi iš darbo kolūkyje, nudirbusi lauko ir namų darbus, kiekvieną laisvą valandėlę ji sėsdavosi į stakles, o išėjusi į pensiją tam skirdavo visą savo laiką. Veronika daugiausia audė įvairius užtiesalus, lovatieses, užuolaidas – savo reikmėms ir dovanoms.

II aukšto salėje ir laiptinėje eksponuojama 11 lovatiesių austų Veronikos. Tai XX a. II pusėje austos keturnytės ir parinktinės lovatiesės ir šarvonės, austos medvilnės, vilnos ir dirbtinio šilko verpalais. Trys lovatiesės austos šiurkštesniais lininiais siūlais, keturnyčiu būdu ( XIX a. pabaigos ar XX a. I pusės) –   tetų, močiutės ar kitų giminaičių palikimas.

Priemenėje rodomi šeši rankšluosčiai, vieni jų senesnės tradicijos – austi aštuonnyčiais, servetomis ir keturnyčiais dimučiais, puošti raudonos spalvos įaustais dryželiais galuose ir nėriniais, vėlesnės tradicijos – jau puošti spalvotų siūlų siuvinėjimu, augaliniu raštu.

I aukšte rodomi audiniai ir nėriniai yra austi ir nerti kelių kartų Seliutų giminės moterų. Dviejų tipų pagalvių užvalkalai – kasdieniniai, languoti balta-raudona spalvomis ir šventiniai – balti, lygūs, servetiniai, su nėriniais galuose arba keturnyčiai su raudonais, juodais užaudimais. Atskirai eksponuojami 8 užvalkalų nėriniai, lygios ir siuvinėtos 4 staltiesės, sienos kilimėlis su liūto motyvu. Ypač vertinga ekspozicijos dalis – 5 sijonai (austi XIX a. pabaigoje-XX a I pusėje), dveji marškiniai, vieni iš jų siuvinėti kryželiu, austinė užsisiaučiama, vilnonė skara ir skarelė bei drobės rietimas su įrašyta išaudimo data „1949-VII-23“.

Kviečiame praverti šimtametes skrynias ir pažvelgti į turtingą jų vidų!

Parodos kuratorė – metodininkė Inga Nėnienė

Atnaujinta 2021 10 21