Sušurmuliavo Lietuvos šimtmečio renginiai

Kauno tautinės kultūros centro bendruomenė didžiuodamasi Lietuvos pasiekimais ir suvokdama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis – aktyvus XXI amžiaus Lietuvos kūrėjas, kvietė jungtis prie video projekto „Dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“ (Vydūnas).

Vasario 15 d. Kauno tautinės kultūros centre vyko renginiai, skirti Vasario 16-ąjai paminėti: Lietuvos tautodailininkų „100 juostų pasveikinimas Lietuvai“ parodos ir skulptoriaus Adolfo Teresiaus „Monumentalioji ir kamerinė skulptūra fotografijose“ parodos pristatymas bei Šimtmečio minėjimas „Kelionė laiku. Tarpukario Lietuva: tekstai, dainos, šokiai“.

Pintinių, vytinių, rinktinių, beraščių juostų parodos „100 juostų pasveikinimas Lietuvai“ pristatymas ir tautodailininko, skulptoriaus Adolfo Teresiaus parodos „Monumentalioji ir kamerinė skulptūra fotografijose“, skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai, pristatymas.

Renginį pradėjome KTKC ugdytinio Pijaus Kaušiko, kurio vadovas Algirdas Kasperavičius, atliekamais kūriniais.

Parodoje „100 juostų pasveikinimas Lietuvai“ eksponuojamos Kauno ir Šiaulių krašto tautodailininkų: Jolantos Levinskienės (Kaunas), Irenos Balčienės (Kaunas), Raimundo Stapulionio (Kaunas), Aurelijos Rukšaitės (Kaunas), Vilijos Ratautienės (Kaunas), Birutės Viršilaitės (Kaunas), Jūratės Naginionytės (Kaunas), Danutės Stankienės (Kaunas), Dalios Dambrauskienės (Kaunas), Birutės Račkaitienės (Kaunas), Gražinos Markevičienės (Vilkija), Rūtos Sadauskaitės (Kaunas), Aušros Stankutės – Makauskienės (Kaunas), Noros Norkutės (Kaunas), Vitalijos Monkienės (Šiauliai), Sigitos Milvidienės (Šiauliai), Leonijos Malakauskienės (Šiauliai), Augustino Monkaus (Šiauliai), Aurelijos Norvaišienės (Šiauliai), Rasos Daukšienės (Šiaulių raj. Ginkūnai) pintinės, vytinės, rinktinės, beraštės juostos.

Juostas audė: psichologė, pradinių klasių bei technologijų mokytojos, vaikų gydytoja, rinkos analitikė, draudimo brokerė, informatikos studijų specialistė, radiotechnikas, lituanistė, muziejininkė, filologė, studentas ir profesionalios audėjos.

Kaip teigia audėja Leonija Malakauskienė, tautodailininkų Vitalijos ir Sigitos mama bei Augustino močiutė, buvusi filologė: „Audimas – galimybė po savęs pasaulį palikti gražesnį“.

Lietuvių liaudies kultūroje juostų audimas ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Juk merginos daugiausia juostų išausdavo būtent iki vestuvių, kad turėtų ką dovanoti piršliui, pajauniams ir kraitvežiams. Juosta yra tarsi saitas, jungiantis su aukštesniuoju pasauliu. Vestuvėse per užrišamus rankšluosčius ir juostas buvo užmezgamas žmonių ir aukščiausios sferos ryšys, o padovanoti ilgi audiniai buvo dvasiniai abiejų šeimų tarpininkai. Į kiekvieną juostą jos audėjai sudeda daug daugiau negu sugaištą laiką ar darbą.

Kauno tautinės kultūros centre savo kūrybą pristato ir tautodailininkas, skulptorius Adolfas Teresius parodoje „Monumentalioji ir kamerinė skulptūra fotografijose“.

„Iš kur kilo medinės skulptūros tradicija? Kuriuos amžius ji siekia? Kaip siejasi su aisčių būtimi, pasaulėjauta?“ – tai klausimai, rūpėję daugeliui prie šios temos prisilietusių menininkų. Laikas įvedė savo pataisas, išlikusiam vaizdui pridėjo tikroviškumo. Lietuvių garbintas, šventu laikytas medis, apdainuotas pasakose, sakmėse, raštijoje, keliauja per kuparų raštus, knygų puošybą, baldų ornamentus.

Tautodailininkų gretose galima rasti ne vieną, savo kūryba teigiantį pagarbą kūrybinei medžiagai – medžiui. Toks yra skulptorius Adolfas Teresius respublikinio konkurso „Aukso vainiko“ laimėtojas.

Šventinį vakarą tęsėme maloniame, ramiame ir labai jaukiame dalyvių ir žiūrovų ratelyje „Kelionė laiku. Tarpukario Lietuva: tekstai, dainos, šokiai“ su renginio vedėja Vita Braziuliene ir jos ugdytiniais. Visi nejučia persikėlėme į tarpukario Lietuvą. Ypatingą atmosferą sukūrė dvidešimtųjų apranga pasidabinęs jaunimas su išlaikytomis autentiškomis aprangos detalėmis – skrybėlaitėmis, šalikėliais, kojinėmis ar kelnėmis.

Dalyviai pagerbė dvidešimt didžių vyrų, 1918-aisiais susibūrusių ir pasirašiusių įžymųjį Nepriklausomybės aktą, pristatė juos kaip asmenybes, išryškino jų nuopelnus Lietuvai.

Lietuvos tuometinę dvasią padėjo atskleisti ir knygos: senos, išsaugotos ir naujai atrastos senuose fonduose ar palėpėse. Jų apiplyšusiuose puslapiuose pasislėpusios mintys apie santvarką, paprastų žmonių, ugdytojų kasdienybę, darbą, poeziją… Tarp skaitinių sukomės rateliais fokstroto, valso ritmu, dainavome primirštas ir naujai atgimusias dainas.

Ir galiausiai, dar kartą pasveikinome savo šalį, sugiedodami antrąjį, neoficialųjį himną „Lietuva, brangi“.

Dėkojame mokytojai Vitai Braziulienei ir jos ugdytiniams už nuostabią kelionę laiku šimtą metų atgalios.

Atnaujinta 2018 02 21